„Mama, o kur mes važiuojame“? „Kada galėsime grįžti namo?“ – vaikai vis klausinėjo mamos Irynos ir tėčio Viktoro. O jie galėjo atsakyti tik vienu žodžiu – „nežinome“. Niekada iki tol iš Ukrainos neišvykusi šeima nuo karo bėgo į visišką nežinomybę su šešiais vaikais ir netrukus turinčiu gimti septintu. Su jais kartu nusprendė bėgti ir močiutė Svetlana.
Likimas atvedė juos į Žemaitijos sostinę Telšius, kur gyvena jau antrus metus. Apie tai, ką teko patirti karo pabėgėliams, kalbamės su septynių vaikų mama Iryna Sevruk.
Iryna, kur gyveno jūsų šeima iki karo?
Mes iš Kijevo, iki karo su vyru auginome šešis vaikus: šešiolikmetį Andrejų, keturiolikmetę Sofiją, vienuolikmetį Ilją, aštuonmetį Marką, penkiametį Ustymą, trimetį Oleksandrą. Septintasis mūsų vaikelis Liubomiras gimė jau Telšiuose. Buvome didelė, draugiška šeima, kuriai labai svarbi muzika. Mes su vyru nesame profesionalūs muzikantai, bet visada manėme, kad žmogaus gyvenime muzika labai svarbi, ji padeda asmenybei tobulėti.
Vienu metu Ukrainoje per televiziją rodydavo talentų šou. Mes buvome dideli tos laidos fanai, prieš kokius dvylika metų laimėjo smuikininkas virtuozas. Mūsų vyriausiajam Andrėjui tuo metu buvo vos 4 metukai, jis žiūrėjo tą šou, jam taip patiko, kad išjungus televizorių dar ilgai grodavo ore smuiku – vaidindavo, kad ir jis yra smuikininkas. Matyti, kad jam labai patinka muzika, išgirdęs iškart ima šokti, gali atkartoti melodiją. Be to, turėjo labai gerą atmintį – vos porą kartų išgirdęs eilėraštį, galėdavo jį deklamuoti mintinai. Tad paklausiau, ar nenorėtų iš tikrųjų mokytis groti smuiku? Jam patiko ta mintis, tad ėmėme ieškoti mokyklos, kuri sutiktų priimti keturmetį. Bet mus truputį nuramino, kad toks mažas vaikas smuiku groti dar negali, teks palaukti, kol sueis šešeri. Vis dėlto į muzikos mokyklą pradėjo eiti penkerių, tik po kurio laiko jam sukako šešeri. Mokytoja juokėsi, kad jis net R raidės nemoka ištarti (ukrainietiškai smuikas skripka – tardavo skjipka), o jau mokosi groti.
Ten šešiamečiui prasidėjo rimti mokslai, mokėsi ir solfedžio, ir muzikos istorijos. O po poros metų paskui brolį į muzikos mokyklą nuėjo ir Sofija. Ji girdėdavo, kaip brolis namie muzikuoja, repetuoja etiudus, panoro mokytis muzikos ir ji. Teko pirkti antrą smuiką. Tiesa, smuikus vaikai išauga taip pat kaip batus – kol maži, reikia mažesnių instrumentų, paskui vyriausiajam pirkome didesnį, Sofijai atiteko brolio smuikelis. Ilja jau nuo gimimo namuose girdėdavo brolį ir sesę repetuojančius, tad natūraliai mokytis muzikos noras atėjo ir jam. Aš norėjau, kad jis mokytųsi kokiu nors kitu instrumentu. Juk vyresnieji po pamokų iškart eidavo į muzikos mokyklą, aš jiems atnešdavau kažko užkąsti ir smuikus. Pagalvojau, kad važiuoti miesto transportu su trimis smuikais man jau bus per daug. Pats Ilja labai norėjo groti gitara, bet populiarūs instrumentai labai paklausūs, vietos labai greitai užsipildo. Vienais metais nebebuvo laisvų vietų, o groti akordeonu ar pučiamaisiais Ilja atsisakė. Jis laukė trejus metus, kol galų gale pateko į gitaros klasę.
Tada iki muzikos mokyklos priaugo ketvirtasis, Markas. Jam pasiūlėme mokytis groti pianinu, nupirkome namie sintezatorių, nes tikram pianinui mūsų didelėje šeimoje nebūtų ir vietos. Beje, mokytojai labai greitai pastebėjo, kad Markas turi ypatingų gabumų, jo labai gera muzikinė klausa. Taigi mūsų namai Kijeve buvo pilni muzikos – vaikai susitardavo, kuris paeiliui muzikuoja, ir grodavo visi keturi.
Prisiminkime karo pradžią – ką teko išgyventi, kaip priėmėte sprendimą bėgti?
Pirmomis karo dienomis buvo sunku suvokti, kad tai tikrai karas. Kai rusų armija susitelkė ir stovėjo prie sienos, buvo karo nuojauta, bet vis tiek netikėjome, kad jis gali prasidėti. Ir vieną rytą pabudome, kaip visada, vaikams ruošiantis į mokyklą, įsijungėme televizorių – naujienų laida kalbėjo, kad prasidėjo karas! Mes naktį sprogimų negirdėjome. Pas mus dažnai šaudo fejerverkus, tad sprogimų garsai neatrodė kažkas ypatingo. Žiūrėjome į televizorių ir negalėjome patikėti matydami vaizdus, kaip bombarduojami visi didieji Ukrainos miestai. Pažiūrėjome pro langą – žmonės su lagaminais sėda į mašinas ir važiuoja iš miesto. Daug žmonių važiavo Bučios kryptimi, nes daug kas ten turėjo sodo namelius, sodybas. Žmonės nežinojo, kur važiuoti. O mes likome namie, neturėjome kur važiuoti, galvojome, bus kaip bus. Apžiūrėjome, kur galėtume slėptis, – mūsų name slėptuvės nebuvo. Rūsyje negalima, nes ten nėra avarinio išėjimo, jei namas užgriūtų, mes ir liktume palaidoti po griuvėsiais. Artimiausia slėptuvė buvo požeminė perėja. Bet žiemą minusinė temperatūra, su mažais vaikais ilgai lauke neišbūsi. Aš tada buvau trečią mėnesį nėščia – nėštumo metu moteris apskritai jautresnė, man buvo labai labai baisu.
Vakarais nebuvo galima išeiti į gatvę, nes paskelbta komendanto valanda. Mieste buvo diversantų. Išjungdavome šviesą, kad priešas negalėtų orientuotis, kur bombarduoti. Gyvenome nuolatinėje baimėje. Mūsų butas pirmame aukšte – prasidėjus oro pavojui, slėpdavomės koridoriuje. Kai tik pradėdavo temti, iškart prasidėdavo apšaudymai. Nuo kokios aštuntos vakaro iki vidurnakčio ištisai bombarduodavo. Mes, suaugusieji, keletą pirmųjų naktų išvis nemiegojome. O vaikai negali išbūti ilgai nemiegoję. O paskui jau visi guldavomės apsirengę, šalia savęs pasidėję batus, striukes, jei reikėtų greitai keltis ir bėgti. Bijojome, kad tik nepataikytų į namą. Kiek naktų praleidome koridoriuje – susėsdavome ant grindų, mobiliajame telefone įjungdavau vaikiškus filmukus apie Kiaulytę Pepą ir taip bandydavome nukreipti vaikų mintis nuo to, kas vyksta. Dienomis tai dar kažkiek pavykdavo, o naktimis nebedomindavo net filmukai, vaikai bijojo miegoti, jie buvo išsigandę, neramūs. Keturmetis Ustymas vėl pradėjo daryti į kelnytes, nes bijodavo eiti į tualetą, o dvimetis Oleksandras sakydavo : „Dėdė bach…“ Jis iki šiol išsigąsta stipresnio garso.
Mėnesį gyvenote bombarduojamame Kijeve. Koks tai buvo gyvenimas?
Kai prasidėjo karas, užsidarė mokyklos, taip pat ir muzikos. Mes visi pirmas dvi savaites sėdėjome namuose. O paskui truputį pradėjome išeiti į lauką. Juk gyventi reikia. Pradėjome ieškoti parduotuvių, kur galima būtų nusipirkti produktų. Mes miestiečiai, savo sodo ar daržo neturime. Parduotuvės dirbdavo tik porą valandų per parą, ateini – kilometrinė eilė. Žmonės stovi, ir nesvarbu, oro pavojus ar raketa skrenda, valgyti juk reikia. Į parduotuvę įleisdavo būrelius po 10 žmonių. Ką pamatei, tą ir perki. Buvo marodieriavimo atvejų, kai žmonės plėšdavo parduotuves. Kai kurioms prekėms įvedė apribojimus, kiek vienas žmogus gali pirkti. Mums padėdavo geri žmonės. Savanoriai atvežė bulvių, obuolių, kitokių maisto produktų. Gamindavau iš to, ką turėjome – ačiū Dievui, buvo miltų, kepdavau blynų. Saldainių parduotuvėse buvo galima nusipirkti, bet jais misdamas neišgyvensi… Nebuvo mėsos, žuvies, pieno. Praėjus porai savaičių, parduotuvėse atsirado duonos, pamažu pradėjo atsirasti ir kitų būtiniausių produktų. Po porą valandų per dieną pradėjo dirbti ir vaistinės, kurios karo pradžioje buvo uždarytos. O miestas didžiulis, visiems visko reikia. Pirmas dienas matydavome tramvajus, kaip jie pilnutėliai važiuoja į stoties pusę, o grįžta tušti. Visi bėgo iš miesto. Mums irgi pažįstami skambino, kvietė atvažiuoti į Ukrainos gilumą, bet mes su vyru abejojome: o jeigu ir ten pradės bombarduoti?
Kaip atsiradote Lietuvoje?
Mums pradėjo skambinti iš socialinių tarnybų, sakydami, kad reikia skubiai evakuoti vaikus. Gyvenome Kijevo rajone, kuris yra netoli Bučios, Irpenios, girdėdavome sprogimus, dūmai nuolatos laikėsi ore. Per televizorių patarė neiti į gatvę, nes dūmai toksiški, nebuvo galima atidaryti langų. Mes girdėjome, kad frontas vis artėja, supratome, kad reikia kažką daryti. Tarnybos pasiūlė skubiai evakuoti vaikus į sanatoriją. Ten galėjau juos lydėti tik aš, mama, o vyras kartu su mumis važiuoti negalėjo. Mums toks variantas netiko. Atsitiktinai internete radau grupę ,,Padedame išvažiuoti.‘‘ Ten savanoriai organizavo atvežimą būtent į Lietuvą.
Kas ta Lietuva? Iki karo niekur nebuvome išvažiavę iš Ukrainos. Tik iš savo mamos žinojau, ji jaunystėje lankėsi Lietuvoje, nes vienu metu dirbo Latvijoje laivyno virėja, tad Baltijos šalis buvo aplankiusi. Prisiminiau, kaip vaikystėje ji man pasakodavo apie Latviją ir Lietuvą, koks ten klimatas, kokie žmonės. Pagalvojau, pagal mentalitetą panašūs kaip mes, turėjome bendrą istoriją, ir rusų kalbą gal žmonės dar supranta, bus lengviau susikalbėti. Nutarėme bėgti į Lietuvą, prie mūsų būrelio prisijungė ir mano mama, tad iš viso buvome 9 asmenų šeima. Buvome šoke nuo nežinios, kur vykstame, kas mus priims? Bijojome, kad kelionės metu nepasimestų kuris vaikas, nes buvome prisiklausę istorijų, kaip traukinių spūstyse vaikai pasimeta nuo savo šeimų. O mūsiškiai juk dar tokie maži, išsigandę.
Su savimi pasiėmėme tik kuprines su pačiais būtiniausiais daiktais, keletu drabužių. Vaikai pasiėmė savo muzikos instrumentus. Savanoriai padėjo mums nusigauti iki stoties, kur evakuacijos autobusai vyko prie Lenkijos pasienio. Lenkijoje pernakvojome ir judėjome toliau, į Alytaus migracijos centrą. Ten dideli pabėgėlių srautai buvo išskirstomi po visą Lietuvą, ieškoma, kur jie galėtų apsigyventi.
Ir tada atsidūrėte Telšiuose?
Pamenu, kaip į Lietuvą atvykome kovo 26-ąją – buvo jau praėjęs mėnuo nuo karo pradžios. Savanoriai mums surado kaimo turizmo sodybą „Pas Gražiną“ – mūsų 9 asmenų šeimai ją užleido šeimininkė Gražina Gaižauskienė. Į paprastą automobilį netilpome, tad mikroautobusiuku keliavome į Žemaitiją. 13 kilometrų nuo Telšių esanti sodyba apsupta miškų, ten ramu, rytais pabundi nuo čiulbančių paukščių balsų. Po Kijevo didmiesčio tai buvo taip nauja, tarsi kurortas. Tik bėda, kad mokyklinio amžiaus vaikams reikėdavo mokytis nuotoliu, o internetas sodyboje nėra toks galingas. Be to, pradėjome žvalgytis ir muzikos mokyklos, kad vaikai galėtų toliau lavinti savo įgūdžius. Supratome, kad patogiau būtų gyventi pačiuose Telšiuose. „Carito“ organizacija parūpino mums 3 kambarių butą, kuriame gyvename iki šiol. O Gražinai liekame labai dėkingi už tai, kad mus, pabėgėlius, priėmė, leido apsiprasti, nusiraminti, įsikurti Lietuvoje.
Dabar „Carito“ patalpose įrengtuose butuose gyvena ir daugiau pabėgėlių šeimų. Turime visus patogumus, neseniai padarytas remontas, yra virtuvė, kurioje gaminu šeimos mėgstamus patiekalus. O svarbiausia – šalia muzikos mokykla. Mūsų vaikai eina į skirtingas bendrojo lavinimo mokyklas – vieni į „Atžalyno“ progimnaziją, kiti į „Germanto“ progimnaziją , treti – į katalikiškąją Telšių V. Borisevičiaus gimnaziją. Tai jiems nauja patirtis, mokanti savarankiškumo, nes Kijeve visi ėjo į vieną mokyklą, vyresnieji paglobodavo mažiukus.
Mažieji Telšiuose bando lankyti darželį. Dvimetis Oleksandras visai gerai jame adaptavosi. O penkiametis Ustymas turi problemų, dėl patirto streso jam enurezė, kartais sunku nuraminti, prasideda isterijos priepuoliai. Jis dabar namuose su mumis ir ką tik metukų sulaukusiu Liubomiru. Liubomiras gimė Telšių gimdymo namuose – niekada negalėjau įsivaizduoti, kad teks gimdyti užsienyje.
Kai atsikraustėme gyventi į miestą, su vyru iškart nuėjome į Telšių muzikos mokyklą paklausti, ar vaikai galėtų tęsti mokslus? Direktorius šiek tiek nustebo, kad iš vienos šeimos bus keturi vaikai, bet rado mokytojų, kurie priėmė mūsų vaikus. Markas jau net dalyvavo pianistų konkurse ir labai sėkmingai jame pasirodė.
Mūsų šeima labai dėkinga Lietuvos mokytojams, kad turi kantrybės mokyti vaikus kita kalba. Juk tai nelengva – vieniems aiškinti lietuviškai, kitiems rusiškai. Mūsų vaikai per tuos metus irgi jau daug ką supranta lietuviškai. Mano manymu, Lietuva apskritai labai draugiška šalis, sutikome čia daug gerų žmonių, kurie domėjosi, ar ko nereikia, padėjo, kuo galėjo. Kartais tiesiog susitikus gatvėje apkabindavo. Čia nuostabi gamta. Vienintelis dalykas, prie ko ilgai nepripratome, tai klimatas, pas mus šilčiau, čia kur kas šalčiau, orai keičiasi, nežinai, kaip apsirengti išeinant iš namų, – ryte šilta, o po pietų atvėsta. Nustebino ir tai, kad tokia ilga diena. Pas mus greičiau temsta, vasarą dešimtą vakaro Kijeve jau tamsu, o čia tik pradeda temti.
Ilgimės Ukrainos, nes ten liko kita močiutė, vyro mama, kuri dėl senyvo amžiaus nesiryžo išvažiuoti. Liko ir du vyro broliai – jaunėlis kariauja, retkarčiais pavyksta susiskambinti ar susirašyti, bet nežinome, kur jis.
Vaikai iki šiol klausia, kodėl kilo karas. Sunku paaiškinti, nes ir suaugusiesiems sunku suvokti tą faktą, kad šiais laikais gali būti žudomi nekalti žmonės, griaunami miestai. Vaikai negali suvokti tos neteisybės. Dabar rečiau klausia, kada grįšime, nes žino, kad grįšime, kada bus saugu.
Rasa Grinkevičienė
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Vaikai, pažinę karą“ ir 2023 metams skyrė 4000 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2023 metų liepos 26 dieną.
[custom-related-posts title=”Susiję straipsniai” order_by=”title” order=”ASC” none_text=”None found”
