Vilniaus „Lėlės“ teatras: tėvai čia ras savo vaikystės paršelius, o vaikai – ir naujausiomis technologijomis pagamintas lėles. Kalbamės su Pauliumi Tamole, Vilniaus „Lėlės“ teatro vadovu.
Ne vienas vilnietis dar prisimena savo vaikystę, kai su tėvais eidavo į senamiesčio širdyje esantį „Lėlės“ teatrą. Dabar čia jau eina su savo vaikais – ar liko teatre nostalgiškų vaikystės ženklų?
Teatre daug kas pasikeitė – visų pirma prieš metus mirė gal 32 metus gyvenusi piranija Onutė. Tiesą sakant, niekas nežinojo tikslaus žuvies amžiaus, bet akvariumas buvo neatsiejama „Lėlės“ teatro dalis. Kai suaugusieji dabar ateina į teatrą, vis žvalgosi tos piranijos.
Bet „Trys paršeliai“ teatro repertuare vis dar yra! Paršeliams jau 25 metai, su kolegomis kalbame, kad reikėtų atnaujinti, nes ir dekoracijos, ir lėlės per laiką jau nusidėvėjo. Žiūri į juos ir matai praėjusį laiką. 2026 metais planuojame seną spektaklį apie tris paršelius atnaujinti, tada bus atnaujintos ir lėlės. Nes be šio spektaklio „Lėlės“ teatras neįsivaizduojamas!
Meno taryboje diskutavome, ar tai vis dar vertybė? Ir priėjome prie išvados, kad taip – vertybė, nes ši pasaka yra apie įdėtą darbą, gautą rezultatą, draugiškumą, kai brolis priima brolį, apie bendrą kovą prieš blogį. Paprastas siužetas, o tiek daug jame visko yra. Todėl tie paršeliai ir toliau gyvuos, tik galbūt nauja spektaklio forma, su kitais aktoriais ir kitomis dekoracijomis.
O kiek tradicijas saugančiame teatre atsirado modernumo – lazerių, vaizdo projekcijų ir panašiai?
Jų irgi yra. Pavyzdžiui, spektaklyje „Mano Vilnius mano“ į sceną įvažiuoja robotas. Spektaklis prasideda nuo pat Gedimino laiškų, o baigiasi mūsų laikais ir šiuolaikinių vaikų programavimo pamokose naudojamu robotuku. Bet nemanau, kad lėlių teatrui tikslinga konkuruoti su technologijomis, bėgioti paskui kiekvieną naujovę. Atsiradęs naujas dalykas dar nereiškia, kad jis savaime tapo vertybe.
Žinoma, sparčiai vystėsi raiškos technika – ekranai, projektoriai, kuriuos naudojame scenoje, su jais galima daryti stebuklus. Bet lėlė ir toliau valdoma žmogaus, ir būtent tai spektaklio metu kuria emocijas, kalba apie vertybes ir tarpusavio santykius. Žmogus vis dar yra pats svarbiausias, ir nejaučiu, kad artimiausiu metu tai pasikeistų.
Su kolegomis išsigryninome tris pagrindines šio teatro vertybes, kas mums svarbu. Pirmoji vertybė – tai paveldas, istoriniai pamatai, ant ko mes stovime. Tai ir H.K. Andersenas, ir tokios pasakos kaip „Trys paršeliai“, ir lėlių-marionečių žanras, ir šešėlių teatras. Pavyzdžiui, atsiradus kinui, šešėlių teatrui tarsi buvo lemta nunykti – atrodė, jei turime kiną, tai šešėliams viso gero? Bet mes norime puoselėti tradiciją, neleisti jai dingti.
Antras dalykas, kas svarbu: tai ryšys su auditorija. Teatras turi būti visų, pritaikytas ir žmonėms su judėjimo negalia, ir vaikams iš sunkiau gyvenančių šeimų, ir neregintiems, kuriems reikalingas audiovizualinis vertimas. Žiūrovas teatrui yra labai brangus ir reikalingas.
Trečioji vertybė – kūrybiškumas. Mes ir patys norime būti kūrybiški ir savo žiūrovus ugdyti kūrybiškai. Galbūt ne viską reikia griauti ir kurti nuo nulio, bet ant tų pačių pamatų galima statyti naujus kūrybiškus dalykus. Ir jeigu mes patys vaikystėje truputį bijojome lėlių, tai dabar norisi, kad mūsų vaikai į teatrą atėję gautų kitą emociją ir norėtų čia sugrįžti. Kad jie ateitų ir kiekvienąkart nustebtų.
Jūs pats režisavote vieną iš spektaklių, skirtą miesto istorijai?
Spektaklį „Mano Vilnius mano“ įkvėpė Justino Žilinsko knyga. Ten pasakojama, kaip vaikai ateina į apgriuvusį, apleistą Vilniaus pastatą ir sutinka metraštininką, su kuriuo keliauja per miesto istoriją nuo pradžios iki mūsų laikų. 350 knygos puslapių turėjome sutalpinti į vieną valandą. O atrodo tiek daug visko įdomaus įvyko mūsų mieste ir viskas yra svarbu. Ir legenda apie vilką – kaipgi miestas be legendos? Ir pirmoji į Vilnių atvežta šakutė, pirmasis įkurtas universitetas, ir getas… Justinas Žilinskas norėjo, kad spektaklyje liktų Irutė – šis personažas sukurtas holokaustą išgyvenusiai profesorei Irenai Veisaitei atminti. O Nepriklausomybės priešaušrį dar, ko gero, prisimena ir patys tėvai arba seneliai – po spektaklio namuose bus apie ką pakalbėti: kas tie „mentai“, kurie mušdavo hipius su „bananais“, kodėl sovietiniais laikais vaikams tokia didelė vertybė buvo „kramtoškė“ ir apie kitus dalykus, kurie šiandienos vaikui ir tarsi savaime suprantami. Taigi visa istorija sugulė į 15 pjesės puslapių.
Kuriant spektaklį, sunkiausia buvo parodyti ne Gedimino laikus ar viduramžiais siautusias maro epidemijas, badmetį, o būtent mūsų epochą. Galbūt mes dar negalime šio laikmečio tinkamai įvertinti, nes per ankstyva istorija, kad ją reflektuotume? Tu vaidini Nepriklausomybės šauklį Vytautą Kernagį – atrodo, ir perukas ne tas, ir ne taip kalba. Nes visi jį dar prisimename gyvą.
Svarbiausia buvo vaikus sudominti istorija, kad jie toliau domėtųsi, kad grįžę namo klaustų, o kaip ten buvo iš tikrųjų? Mes norėjome prakalbinti lėles, kad jos kalbėtų istoriniais faktais, kad jos mums papasakotų ir skatintų smalsumą. Toks buvo spektaklio uždavinys ir, man atrodo, kad mums pavyko.
Kaip lėlė veikia vaiką?
Lėlė daro stebuklus, ar tai būtų vaikas, ar suaugęs žmogus. Ji įeina į mūsų pasaulį, ir tuo metu pamirštame planšetes, telefonus ar televizijas, tai yra magija. Lėlininkai – tarsi iliuzionistai, kurie iš nieko kažką sukuria.
Lėlė nemeluoja. Jei aktorius netikėtų lėle, to stebuklo nebūtų, žiūrovas tai iškart pajustų. Mūsų teatre kokybinę kartelę laiko vaikai. Mūsų mažasis žiūrovas tiesiai šviesiai pasako, kad atsibodo arba kas nepatiko. Mes turime apie tai galvoti ir atsižvelgti, kurdami spektaklio dinamiką. Lėlių teatras – tai dailininkų, scenografų, šviesų menininkų teatras, o aktorius tarsi ištirpsta, pasislepia po lėle. Bet būtent jo meistriškumas nukelia žiūrovą nuo kasdienybės, rutinos, įprastų dalykų ir panardina į visai kitą pasaulį. Ne tik vaikai, kartais net suaugusieji po spektaklio pasako, kad nesitikėjo, kad juos spektaklis taip paveiks.
Aktorius lėlininkas turi turėti daug savybių, reikalingų scenai, – gražiai ir nepriekaištingai kalbėti, dainuoti, valdyti sudėtingus lėlių mechanizmus, kalbėti keliais balsais, valdyti kūną, dainuoti, groti instrumentu. Tik tada žiūrovo galvoje vaizdiniai atgis ir taps gyvi, jis negalvos, ką parėjęs ras šaldytuve ir ką valgys vakarienei. Jei žiūrovas galvoja apie šaldytuvą, jei jam neįdomu, – vadinasi, kažkuriuo metu jį paleidome. Jam nebeįdomu, tai jo neliečia, nejaudina. Gal mes kažką padarėme ne iki galo. Didžioji meno vertė – kad ir po spektaklio vaizdiniai dar gyvena mintyse.
Lėlių ir objektų teatras visada buvo ir bus vaikų teatras, bet didžiausias noras – pakviesti ir suaugusiuosius grįžti čia.
Kuo specifinis lėlių teatro pasaulis?
Mane stebina lėlių teatro aktorių profesionalumas, nes tai labai sudėtingas amatas. Tai teatras, kur tu tarnauji spektakliui, pamiršęs savo ego. Ir viską darai su didele meile – neši debesėlį, pasislėpęs už užuolaidos, kartais aktoriams ant galvos užmauna juodą kojinę, kad tik ta lėlė geriau matytųsi.
Norėdamas lėlę valdyti ir jos kūnui suteikti gyvybės, tu pats turi puikiai valdyti savo kūną. Nekeista, kad kartais gerais lėlių teatro aktoriais tampa šokėjai, nes jie patys lankstūs, plastiški. Pastebiu, kad dyla ribos tarp atskirų meno žanrų, – dailės, architektūros, skulptūros, teatro, kino, šokio, cirko, žongliravimo, viskas susipina tarsi į vieną kasą. Ir išeina vientisas kūrinys su sava filosofija ir išraiškos priemonėmis.
Nors lėlės yra viena seniausių teatro formų, jos gaminamos jau ne vien meistro drožėjo rankomis. Lėlių gamyboje atsiradę 3D printeriai, kurie pagamina tiksliai tai, ką esi nustatęs. Bet kad lėlė atgytų, reikia menininko.
Vadovauti „Lėlės“ teatrui pradėjote ne taip seniai… Nuo ko pradėjote?
Iki tol buvau scenos darbininkas, išbandęs įvairiausius darbus ant scenos ir šalia jos, – ir aktoriaus, ir režisieriaus, ir edukatoriaus, ir organizatoriaus. Bet lėlių žanras buvo kažkas naujo. Todėl pirmiausia paprašiau žmogaus, kuris apie šį teatrą žino viską, – Rimanto Driežio – pravesti man ekskursiją po visus teatro kampelius. Rimantas yra sukūręs nuostabų lėlių muziejų, linkiu visiems žiūrovams jame apsilankyti ir pajusti lėlių žanro istorinę tėkmę. Po šios ekskursijos aš suvokiau, ko nenoriu, – tai sugadinti, kas per ilgą tradiciją šiame teatre sukurta. Nenoriu griauti nieko, noriu tik puoselėti tai, kas jau sukurta, ir suteikti šiam teatrui kitos energijos, kitos gyvybės formų.
Koks bus teatro naujasis sezonas?
Rudenį laukia režisierės Giedrės Kriaučionynės-Vosylienės režisuoto spektaklio „Mergaitė su šautuvu“ (pagal Mariaus Marcinkevičiaus knygą) premjera. Du aktoriai ir lėlės papasakos istoriją apie mažą mergaitę, kuri prisidėjo prie valstybės saugumo. Suvienijome jėgas su Krašto apsaugos ministerija, birutiečių organizacija, kad sukurtume interaktyvų spektaklį vaikams apie patriotiškumą.
Antroji premjera – režisierės Karolinos Chomičienės spektaklis „Sakmė apie aisčius“. Tai pasakojimas, kaip tie aisčiai keliavo ir kaip gintarai atsirado pas mus.
Trečioji naujiena – Rimantas Driežis grįžta į sceną ir kurs spektaklį „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“.
Jau pradedame dirbti ir prie spektaklio „Baubas“ – su to paties pavadinimo Iljos Bereznicko filmu užaugo visa karta. Taigi teatro repertuare atsiras daug skirtingų spektaklių, kurie visi mums labai svarbūs.
Neila Ramoškienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.08.08.
