Nuolat rašome apie drąsias šeimas, kurios keliauja su kūdikiais po visą pasaulį. Šįkart skaitykite Dalios Tysliavaitės-Blyžės nuotykius, kaip jų šeima su 9 mėnesių dukrele Elena nukako iki pačios Australijos.
Dalia, kaip suplanavote kelionę į Australiją?
Kelionė buvo susijusi su vyro darbo reikalais ir turėjo trukti apie dvi savaites. Kadangi buvo galimybė mums su dukra važiuoti kartu, nusprendėme, kad toks laiko tarpas yra per didelis būti atskirai nuo tėčio. Taip prie dviejų savaičių dar prijungėme dešimt dienų atostogų ir išėjo beveik mėnuo Australijoje.
Ar neatrodė, kad vaikas tokiai kelionei per mažas?
Visi vos ne pirštą prie smilkinio sukiojo, kad ruošiamės praleisti parą lėktuvuose su 9 mėnesių kūdikiu.
Bet juk tai buvo galimybė, kuri kasdien nesimėto! Beje, ji pirmą kartą pasilaikydama atsistojo lėktuve, kai skridome kažkur virš Rusijos.
Pirmasis Elenos skrydis – iki Londono, kai jai buvo 6 mėnesiai. Per šiuos pusantrų metų visi trys aplankėme Jungtinę Karalystę, Airiją, Australiją, Fuerteventūrą ir Lanzarotę, Norvegiją, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Jungtines Amerikos Valstijas, stabtelėjome Singapūro, Kopenhagos ir Helsinkio oro uostuose.
Kaip ruošėtės kelionei – gal reikėjo specialių skiepų, susipirkti vaistinėlę?
Kadangi neplanavome atitrūkti toli nuo civilizacijos, tai skiepų jokių neprireikė. O dėl vaistų tai iki pat paskutinės akimirkos buvo neramu, nes australai labai atsargūs, visą maistą, augalinės ir gyvūninės kilmės produktus, vaistus, stovyklavimo ir žvejybos įrangą reikia deklaruoti (daiktus gali tikrinti, laikyti oro uoste iki kelionės pabaigos ar sunaikinti). Dėl šios priežasties neėmėme vaikščiojimo batų, o visus turėtus užkandžius palikome lėktuve, mat patikroje dalyvauja šunys. Kad ir kaip mielai tas auksaspalvis retriveris atrodė, bet nesinorėjo po paros kelionės turėti kokių nors nemalonumų oro uoste.
Dar prieš kelionę ieškojau informacijos internete, domėjausi, ką galima nuveikti Perte, nes iki šiol man Australija asocijavosi tik su Adelaide, Sidnėjumi ir Melburnu. Taip visai netyčia suradau dviejų vaikų mamos Rimantės tinklaraštį „Next stop: Australia“, ji su šeima kurį laiką gyveno Perte, o paskui keliavo po Australiją. Tai jos tekstai nemažai padėjo susivokti, kas mūsų laukia tiek šalyje, tiek kelionėje su vaiku. Parašiau jai laišką klausdama rekomendacijų ir patarimų ir gavau labai išsamų atsakymą, ką aplankyti ir mažiau nervintis, ypač jei vaikas yra žindomas. Aš labai dėkinga Rimantei už padrąsinimą, kartais tik to ir tereikia.
Kokio dydžio buvo bagažas?
Mes su vyru esame pratę keliauti tik su kuprinėmis – visai nesvarbu, trims dienoms ar trims savaitėms, tad atsiradus Elenai sunkiau, nes kamuojamės su lagaminais. Mėnesiui vežėmės vieną 20 kg registruotą bagažą, kuprinę, rankinį bagažą iki 10 kg ir vežimėlį. Ir tai buvo per daug, nes visur, kur gyvenome, buvo skalbimo mašina.
Į rankinį bagažą visada įsidedu daugiau sauskelnių, bent keletą rinkinių drabužių perrengti Elenai, ir bent vieną – sau ir vyrui, kad neliktume su tais pačiais drabužiais, jei bagažas dingtų. Ir taip, mūsų gražuolis geltonas lagaminas nusprendė su mumis netęsti kelionės ir likti Singapūre. Mums pasisekė, kad tą dieną buvo dar vienas skrydis iš ten, tad vakare jau gavome savo bagažą į viešbutį.
Labai smalsu, kaip mažiukas ištvėrė tokią ilgą kelionę. Kiek ji truko, turbūt etapais?
Kelionė buvo tikrai daug lengvesnė, nei tikėjausi. Mamos vis mėgsta save prigąsdinti profilaktiškai. Aš pati pamenu, kad kelionėse, kol dar neturėjome Elenos, tikrai būdavo verkiančių vaikų, bet ne visi vaikai ir ne visą laiką verkia. Manau, kad su vaikais lengviausia keliauti traukiniais ir lėktuvais ir tada, kol jie nevaikšto arba jau tada, kai yra pakankamai sąmoningi, galima susitarti, piešti, žaisti. Ilgų atstumų skrydžiai paprastai vyksta didesniais lėktuvais, tad ir erdvės ištiesti kojas ar pasivaikščioti yra daugiau, o kūdikiams pakabinamas lopšys.
Mūsų kelionė nuo durų iki durų truko daugiau nei parą. Susidėliojome maršrutą taip, kad persėsti būtų laiko tik valanda. Aišku, yra rizika nespėti, bet tada kuo mažiau laiko leidi veltui. Iš Kauno važiavome traukiniu iki Vilniaus, tuomet apie dvi valandas skridome į Kopenhagą. Kopenhagos lėktuvas vėlavo, tad teko bėgti iki kitų vartų, nes iki skrydžio buvo likęs kiek daugiau nei pusvalandis. Oro uoste atstumai nemaži, visi keleiviai jau buvo lėktuve, bet mūsų palaukė. Būtų buvę labai nesmagu nespėti į ilgąjį 12 valandų skrydis į Singapūrą, o iš jo dar laukė penkios valandos iki Perto ir valandos kelionė taksi iki viešbučio.
Po paros kelionėje vidiniai laikrodžiai persisuko ir rodė pieno riebumą – griuvome į lovą iškart, nors vietos laiku buvo diena. Keista, bet nebuvo sunku prisitaikyti prie penkių valandų skirtumo. Gal labiau glumino tai, kad 18 val. jau buvo tamsu, o Lietuvoje saulė bent trimis valandomis leidosi vėliau tuo metu.
Koks klimatas pasitiko nuskridus?
Skridome rugpjūčio pabaigoje, tad Australijoje tik į pabaigą ėjo žiemos sezonas. Lietuvoje palikome tikrą karštą vasarą, o Pertas pasitiko lietuviško balandžio oru ir 15 laipsnių šilumos. Visiems buvo labai keista, nes atrodo, kad Australijoje visada karšta.
Kur įsikūrėte, ką pamatėte, koks buvo kelionės planas?
Įsikūrėme Vakarų Australijos sostinėje – Perte, viešbutyje-bute, nes buvo svarbu turėti virtuvę košėms virti. Čia praleidome dvi savaites. Tėčiui buvo įtemptas darbo laikas, o mes su Elena dienas leidome parkuose ir prie vandens.
Po tų dviejų savaičių susikrovėme mantą ir važiavome porą šimtų kilometrų į Pietus, į miestelį Buseltoną. Norėjosi daugiau pamatyti gamtos, vandenyno, aplankyti garsiuosius urvus, pilnus stalaktitų ir stalagmitų. Atstumai Australijoje milžiniški, o Elena ilgai sėdėti kėdutėje nenori, tad važinėjomės aplink iki 100 km atstumu – per vieną miegą pirmyn, per kitą – atgal. Be urvų, aplankėme zoologijos sodą, keletą fermų, povandeninį muziejų, įvairius gamtos parkus, užsukome į lietuvių viešbutį ir restoraną Sienna Estate.
Ar buvo kritinių akimirkų, kai gailėjotės pasiėmę į kelionę vaiką?
Man sunku įsivaizduoti ilgesnes nei dienos išvykas be vaiko. Tai čia gal kažkam atrodys, kad nenormalu visur kartu tąsytis, bet taip jau esame pripratę. Net ir dabar, kai jai jau dveji, – visur keliaujame visi trys, tad tokių minčių niekada nekyla. Būna, kad pavargstu, ir jau norisi man pačiai namo, bet Australijoje taip nenutiko.
Kas vaikutį ten žavėjo labiausiai, gal stebino?
Jai apskritai buvo smagu tyrinėti naują aplinką. Kantriai ir smalsiai su mumis leidosi į požeminius urvus, šypsojosi kalbinama praeivių, stebėjo matytus ir nematytus gyvūnus. Labiausiai, žinoma, patiko viešbučio baseinas. Ten sąžiningai lankėmės kasdien.
Ar nekilo problemų dėl kitokio maisto?
Australijoje Elena valgė tik avokadus ir bananus, viso kito maisto, nuo košių iki daržovių ar mėsos, atsisakė. Per daug galvos nesukau, nes gėrė daug mamos pieno.
Prisimenu, kaip kartą nesėkmingai bandėme išsikepti maisto lauko kepsninėje. Australai mėgsta su bičiuliais kepti maistą lauke, parkuose ir paplūdimiuose daug kur įrengtos kepsninės – išsikepi, pabendrauji su draugais, paskui sutvarkai ir palieki kaip radai. Kai mes susiruošėme išbandyti šią pramogą, pasitaikė labai vėjuota diena. Mėsa niekaip nekepė, prilipo prie kepsninės, o mes neturėjome kuo jos nušveisti. Nors kepsnines valo ir prižiūri miestas, bet vis tiek buvo gėda palikti ne tokią kepsninę, kokią radome.
Ar nebuvo baisu galvojant apie kelionę atgal, kas laukia?
Labiau buvo baisu, kad kelionė per greitai baigiasi. Apskritai po skrydžių į Australiją daug paprasčiau žiūrime į bet kokias išvykas.
Ką patartumėte kitoms šeimoms, kurios planuoja kelionę į Australiją?
Kalbant apie skrydžius, turbūt svarbiausia užtikrinti miegą, maistą ir pramogas laiku. Bet čia visoms kelionėms galioja. Mus visada gelbėjo žindymas ir vaiknešėlis, o artėjant antrojo gimtadienio link, vis labiau praverčia pieštukai, lipdukai, lipdymo tešla, maži žaisliukai, užkandžiai. O jeigu ir tai negelbėja, tenka traukti filmukus ar žaidimus. Manau, kad kelionėje galima daug daugiau, nei paprastai leidžiame namie. Kiek teko diskutuoti kelionių tema, tai daugelis pritaria, kad kuo mažesnis vaikas, tuo lengviau.
Turbūt mažiausiai patogus tas laikas nuo kokių metų iki dvejų, bet irgi ne tragedija, tik daugiau vaikščioti iš paskos tenka…
Kalbant apie pačią Australiją, ir vėl svarbu tai, kur, kaip ir kada keliausi. Nes mūsų atveju reikėjo striukės, o kitu laiku teks pasirūpinti, kaip neperkaisti ir nenudegti saulėje.
Mes visą laiką bijojome vorų, nes jų šioje šalyje – devynios galybės, ir didelė dalis net ir mažiausių – nuodingi. Ir jie ateina į namus, ne tik miške ar urve gyvena. Teko pravažiuoti ir tokių teritorijų, kur draudžiama sustoti ir eiti į mišką dėl pavojingų augalų ar gyvūnų. Tai čia svarbu, kiek laukinė ta kelionė bus, – ar apsiribosite miestu ir paplūdimiu, ar nakvosite palapinėje ir eisite į žygį.
Taip pat turėkite omenyje, kad Australija – ne Lietuva, ir interneto tikrai nėra ant kiekvieno kampo.
Viename mūsų viešbutyje dienai buvo skirta 150 megabaitų, tad tiek užtekdavo patikrintą el. paštą ir oro prognozę, o kitame viešbutyje internetas veikė tik registratūros namelyje. Registratūra užsidaro 18 val., tai tekdavo su kompiuteriu sėdėti ant suoliuko šalia tamsoje.
Šie mano patarimai – labai asmeniški, nes tai, kas vienam yra nauja ir svarbu, kitam gali būti akivaizdu.
Svarbu nusiteikti, kad gali būti visaip, ir stengtis nesinervinti, jei kažkas piktai žiūri, nes jūsų vaikas pavargo ir verkia, – jums juk daug sunkiau nei kažkam, kas gali įsikišti ausų kamštukus ir toliau skaityti knygą ar miegoti. Ir tų ilgų kelionių gal ne visada reikia bijoti, nes vaikai miega visaip: ir ant rankų, ir ant krūtinės, ir nešami.
Kas jus, suaugusiuosius, toje šalyje sužavėjo labiausiai?
Nori nenori, bet pripranti prie to lietuviško santūrumo ir rūstumo, tai tada net nežinai, kaip reaguoti, kai oro uosto apsaugos darbuotojai pasisiūlo palaikyti tavo vaiką, kol tu pakuoji kompiuterius ir maišelius su skysčiais patikrai, ir ima kalbinti bei žaisti su juo. Ten viskas labai kitaip. Kitokie augalai, kitokie gyvūnai, kitoks anglų kalbos akcentas, kurį kartais nelengva suprasti, kitoks gyvenimo būdas.
Jau vien tai, kad beveik visos užmiesčio pakelės oranžinės – atima žadą. O kur daugybės avių, kengūrų, papūgų. Papūgos ten toks pats įprastas reiškinys, kaip pas mus balandžiai. Apie vandenyną ir tobulai švarius paplūdimius net nėra kaip papasakoti – tai reikia pamatyti bent kartą gyvenime.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
