Mes su vyru auginame 3 metukų dukrytę Sofią Heleną. Kadangi tėčio gimtoji šalis Nyderlandai, norėdami aplankyti senelius, keliaujame dažnai. Tačiau pirmus dvejus metus augindami kūdikį didelių kelionių neplanavome.
Ir štai žinia – mylimiausia Sofios Helenos teta Milda susižadėjo, ir mes esame pakviesti į indiškas vestuves!
Pasakoja mama Audra. „Keliaujančios mamos“.
Savarankiška kelionė į Indiją su vaiku
Kelionės tikslas buvo vestuvės, tačiau tai buvo labai tolimas skrydis, todėl nusprendėme patyrinėti Indiją. Vestuvės vyko Džaipure, Radžastano provincijos sostinėje. Nenorėjome keliauti į labai turistines vietas, tokias kaip Agra ar Tadžmahalas, todėl nusprendėme aplankyti Goa.
Kelionę suplanavome patys, nesikreipdami į agentūras. Pirminis planas buvo skristi per Stambulą, nes „Turkish Airlines“ siūlo paslaugą: jeigu laukimo laikas ilgesnis nei 5 valandas, galima pasirinkti nemokamą nakvynę arba ekskursiją po Stambulą, aplankant žymiausius lankytinus objektus. Tačiau kaina nebuvo tokia patraukli kaip LOT, todėl vis dėlto skridome iš Vilniaus į Varšuvą.
Varšuvoje skrydis buvo atidėtas 4 valandoms, ir visą dieną praleidome Šopeno oro uoste, tačiau nebuvo labai nuobodu, nes ten buvo įrengtos kelios žaidimų aikštelės ir žaidimų kambarys skrydžių laukimo zonoje. Sofia Helena turėjo kur išlieti energiją ir nekantriai laukė, kada mes skrisime „dideliu dideliu lėktuvu“. Skrydžius specialiai pasirinkome nakčiai, kad būtų mažiau nuobodulio lėktuve.
Kultūrinis šokas Indijoje
Nusileidę 5 valandą vietos laiku (+4 valandos) Delio oro uoste, patyrėme pirmąjį kultūrinį šoką – miestų dydis, žmonių gausa ir nerealus smogas (rekomenduoju veido kaukes ir daug dezinfekcinio skysčio). Oro uoste mus turėjo pasitikti vairuotojas ir nugabenti į Džaipurą (5 valandos kelio mašina nuo Delio). Pirmoji pamoka: net ir susitarus konkretų laiką, viskas vėluoja bent 30 min. Tai tiesiog indų gyvenimo būdas. Po nedidelio streso ir pagalbos, kuri kainavo 100 rupijų, mes suradome savo vairuotoją ir iškeliavome į Džaipurą.
Maršrutas Indijoje – pirma diena
Gamtos grožis tiesiog kvapą gniaužiantis! Vykome senuoju Agros keliu, apsuptu nuostabaus grožio kalnų ir išlikusių gynybinių įtvirtinimų. Sustojome papietauti, tačiau nuo karščio ir nuovargio po kelionės norėjosi tik greičiau pasiekti viešbutį. Gana greitai atkeliavome į senąją Radžastano sostinę Amerą. Ji turi ilgą ir labai turtingą istoriją bei Amero fortą, buvusią karališką rezidenciją ir dramblio rezervatą, kurį apžiūrėti užtrunka apie 5 valandas savarankiškai, su gidu – maždaug valandą. Amero fortas garsėja auginamais ir saugomais drambliais. Galima užsisakyti kelionę, kurios kaina svyruoja apie 70 eurų žmogui. (Vaikams iki 3 metų dažniausiai nemokamai arba už pusę kainos.) Viešbutį užsakė jaunieji, todėl greitai įsiregistravome ir susiradome baseino zoną atsikvėpti po 26 valandų kelionės.
Kultūriniai skirtumai, kuriems geriau pasiruošti
Antrą viešbučio dieną iškeliavome pirkti tradicinių apdarų pirmajai šventės dienai, kurią sudarė trys dalys, – sutikimas, haldi ceremonija ir vakarinė dalis. Čia ir prasidėjo mūsų nuotykiai bei tikrasis kultūrinis šokas. Pirmiausia didžioji dalis stereotipų apie Indijos netvarką, nešvarą ir skurdą, deja, buvo teisingi. Pirmoji stotelė – Džaipurio pasididžiavimas – Hava Mahal (Vėjų rūmai), karališkoji rezidencija, dalis muziejaus ir veikianti induistų šventovė. Vienas mažas faktas apie eismą Indijoje – mūsų suvokiamos kelių eismo taisyklės taikomos kitaip, automobilio signalas yra svarbesnis už vairą. (Jei ką kankina migrena, rekomenduočiau profilaktines priemones, nes triukšmas nepakeliamas.)
Laukiant nuotakos prie Hava Mahal, kad galėtume keliauti pirkti sario, prie mūsų priėjo apie 20–30 žmonių, ir visi norėjo nusifotografuoti su Sofia Helena. Po maždaug 10 minučių fotosesijų vietinė minia tapo tokia didelė ir entuziastinga, kad teko nerti į minią, bet pabėgimas labai palengvėjo susitikus su mūsų teta Milda.
Pirmoji stotelė po pietų – tikras indų turgus, kur keliauja vietiniai gyventojai. Žmonių, prekių ir prekybos šurmulio gausa, tačiau tai – autentiškas gyvenimas: mėsininkas, šalia naudotos automobilių dalys, ant kito prekystalio – daržovės ir t.t. Didelis chaosas su sava tvarka, kurią visi supranta, išskyrus turistus (kurių ten vos keli). Pirkinių įsigijome tik kelias apyrankes iš labai mielos mergaitės – tai buvo labai įdomi patirtis.
Po Džaipuro centro turgaus patirties, su tuktuku buvome nuvežti į vietą, kur galėjome pasimatuoti ir išsirinkti mūsų kostiumus pirmajai vestuvių dienai. Antrąją dieną – europietiški drabužiai, savo nuožiūra, o pirmąją dieną – rytinė haldi ceremonija, visi turi dėvėti geltonus drabužius, vakarinei daliai reikalingi pastelinių spalvų, bet puošnūs ir iškilmingus drabužiai su daug papuošalų.
Laisvą laiką skyrėme keliavimui
Pasiruošę vestuvėms, galėjome daugiau laiko pakeliauti. Paskutinę laisvą dieną prieš vestuves iškeliavome į Amero fortą, kuris buvo tik už 5 minučių kelio nuo mūsų viešbučio. Fortas stovi pačioje kalno viršūnėje, galima lipti laiptais, nuo kurių atsiveria įspūdinga panorama ir kalnų grožis, arba pasirinkti kelionę džipu, ryte ir drambliais į patį fortą. Mes mėgstame vaikščioti, todėl tai buvo labai gera treniruotė +35 laipsnių karštyje.
Patys fortai turi ilgą ir turtingą istoriją. Tai viena iš tų vietų, kur 1000 žodžių neperteiktų vieno žvilgsnio – šventyklos, karališkos rezidencijos ir buvusi nenupasakojama prabanga. Vienoje šventykloje Amero forte Sofia Helena gavo induistų vienuolės palaiminimą. Moteris mums pasakojo, kad Sofia atrodo kaip viena iš Krišnos reinkarnacijų, tačiau mes taip ir neišsiaiškinome, kaip ten iš tikrųjų yra su tomis reinkarnacijomis…
Indiškos vestuvės
Vestuvių diena – chaosas, tačiau, kaip man paaiškino, tai tiesiog būtina bet kokios šventės dalis. Pirmiausia svečių sutikimas su tradiciniais kostiumais vilkinčiais šokėjais ir muzikantais, kurie visiems svečiams surengia pasirodymą. Jaunųjų tėvai pasitinka visus svečius, dovanoja gėlių girliandas, karolius, vyrams – tradicines kepures, o moterims – piešia rankas su chna dažais. Sofiai Helenai ši dalis ypač patiko, kaip ir nesibaigiantys šokiai bei muzika. Jaunavedžiai atkeliauja paskutiniai, ir visi vestuvių svečiai juos pasitinka ovacijomis, šokiais ir muzika. Visa tai užtrunka apie 2 valandas. Po to – lengvas atokvėpis su gaiviaisiais gėrimais.
Po ceremonijos – bendri pietūs, ir poilsis iki vakarinės dalies – sangvit. Sangvit – tai pasilinksminimas, pradžia – tėvų linkėjimai ir sveikinimai jauniesiems, jaunųjų linkėjimai ir padėka svečiams, kvapą gniaužiantis tradicinių Radžastano šokėjų pasirodymas. Vėliau visi vestuvių dalyviai turėjo pasiruošti pasirodymams ir juos atlikti scenoje, taip įtraukiami svečiai į programą. Labai maloni ir smagi tradicija, šokome ir linksminomės iki vėlyvos nakties.
Antra vestuvių diena – mažiau formali, vidurdienį – torto pjovimo ceremonija, lengvas pabendravimas, vakare – pobūvis ir dovanų teikimas jauniesiems, vainikuojant viską fejerverkais.
Po indiškų vestuvių – tikros atostogos su indiškais nuotykiais
Kelionės misija įvykdyta, galime pradėti atostogas ir keliauti į Goa. Likus dviem dienoms iki skrydžio gavome el. laišką, kad viešbutis, kurį užsisakėme per Booking.com, buvo atšauktas, nebent sumokėtume visą sumą iškart. Patys to nežinodami, pakliuvome sukčiams, tačiau, laimei, suveikė kreditinės kortelės apsauga, ir pinigai nebuvo nuskaičiuoti, tačiau likome be viešbučio. Teko mobilizuotis, nes, pasirodo, tokios pasaulinės platformos kaip Booking.com ir „Uber“ Indijoje pilnos sukčių skelbimų. Nenorėdami rizikuoti, užsisakėme gerai žinomą tinklinį viešbutį tiesiog per jų platformą, pakeisdami pietinę Goa dalį į šiaurės Goa, kur labiau keliauja vietiniai turistai nei užsieniečiai.
Skrydis į Goa turėjo vykti kitą dieną po vestuvių, 7:45 ryte. Mūsų iš anksto užsakytas uberis taip ir nepasirodė. Po 45 itin įtemptų minučių naktinis durininkas suorganizavo savo pusbrolį, kuris mus nugabeno į oro uostą laiku. Skrydis iš Džaipūro į Goa su Indigo oro linijomis (vietiniams skrydžiams juos labai rekomenduoju, kainos ir kokybės santykis visai kaip „Norwegian Airlines“) į saulėtąją Goa. Atvykus teko rimtai ieškoti veikiančio bankomato, nes dauguma Europos/Vakarų bankų kortelių Indijoje neveikia, tad daugiausia naudojome grynus pinigus.
Papildę piniginę ir suradę vairuotoją, kuris vėlavo 45 minutes, iškeliavome į savo viešbutį, esantį Calangute miestelyje. Goa – tikras tropinis rojus su kalnais, džiunglėmis ir baltojo smėlio paplūdimiais. Nors galbūt mamoms tai nebus labai aktualu, tačiau čia yra labai turtingas naktinis gyvenimas ir viena iš vandens pramogų mekų.
Tai nėra didelis miestas, tačiau jis apsuptas įspūdingų bažnyčių, kadangi portugalai turėjo didelę įtaką Goa miestui. Ten yra daug katalikų bažnyčių ir vienuolynų. Pamatyti visas įžymybes užteks vienos dienos. Rekomenduočiau su vairuotoju, kaina už dienos ekskursiją su vairuotoju apie 2500 rupijų (maždaug 30 eurų).
Skrydis atgal truko ilgiau nei skrendant į Delį, tačiau dėl atidėto skrydžio Varšuvoje mes gavome labai patogų laiką – tik 1 valandą 45 minutes tarp skrydžių, todėl realiai iš vieno lėktuvo persėdome į kitą, ir po 24 valandų buvome gimtinėje.
Ši kelionė buvo daug įdomesnė nei tik „beach resort“, pamatėme daugiau nei buvome nusimatę pagal planą A. O nedidelis stresas atsipirko su kaupu – patyrėme daugybę įspūdžių ir malonių emocijų.
Daugiau kelionių istorijų ieškokite paskyroje „Keliaujančios mamos“.
