Sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas dabar kilnoja kur kas malonesnius svorius

_KUB8877

Algirdo Kubaičio nuotr.

Sunkiaatletis Ramūnas Vyšniauskas dabar kilnoja kur kas malonesnius svorius – sūnui Ąžuolui jau šešeri, o dukrytei Ramunei – treji.

Ramūnai, kaip jūsų šeimoje švenčiamos Motinos ir Tėvo dienos?

Pernai per Motinos dieną atsikėlėme su vaikais pirmi ir kiemo krepšinio aikštelėje pleistru didelėmis raidėmis užrašėme „Sveikiname mamytę!“

Raidės buvo kokio metro dydžio. Pabudusi žmona pamatė užrašą ir gėles, padėtas ten pat aikštelėje. Jai buvo staigmena.  Paskui tik gavau pylos, kad tą nuotrauką įdėjau į „Facebooką“. Man buvo pamoka, kad ne viską iš šeimos gyvenimo reikia viešinti socialiniuose tinkluose. Žmona Tėvo dienos proga mane irgi pasveikina kaip nors originaliai. Vienais metais kreida ant asfalto prašė sveikinimą ir pripaišė širdučių. Tokie dalykai labai pradžiugina širdį. Nesivaikome stereotipų, kad būtinai reikia rožių puokštės ir vakarienės prie žvakių. Per jokias šventes žmonai nedovanoju gėlių.

Na gal tik per kovo 8-ąją, kai visi perka tulpes. Gėlių jai parnešu labai dažnai ir be jokios progos. Juk kiekviena diena turėtų būti kaip šventė. Yra noras – ir kviesk žmoną į restoraną, padaryk jai šventę.

Kokių dar originalių dovanų esate sugalvojęs?

Prieš kelerius metus per Kalėdas žmonai padovanojau automobilį. Mūsų kieme auga eglutė, tai prie jos pastačiau perrišęs kaspinu. Grįžome pasisvečiavę pas senelį, Inesė mato – kieme stovi mašina. Aš esu netradicinis, ir mano dovanos netradicinės (juokiasi).

Ar šeimoje yra tik mamos ir tik tėčio pareigų?

Kadangi aš dabar labiau užimtas verslo reikalais, natūralu, kad žmona didesnį dėmesį skiria vaikams. Bet šiaip gyvenime pareigų nesame pasiskirstę. Abu galime daryti buities darbus, abu rūpinamės vaikais. Kaip ir visi tėčiai, mielai vaikus išsivedu pasivaikščioti ar pažaisti į lauką, Inesė su vaikais užsiima namuose. Kartais net drabužėlius nuperku. Dabar ką tik grįžau iš verslo kelionės po Siciliją, buvau gavęs užduotį nupirkti vaikams batukų, kasdienių drabužėlių. Pataikiau ir dydį, ir modelius. Stebiu vaikų madą, jei dabar „ant bangos“ Lego, Betmanas, tai nepirksiu marškinėlių su Žaibu Makvynu, kuris jau nebemadingas. Kas keisčiausia, kad Betmano užsiprašė ne tik sūnus, bet ir trimetė dukrytė.

Turite savo kavinių tinklą. O pats ar  esate kavos mėgėjas? Ar žmoną lepinate kavos puodeliu ryte?

Kai sportavau, kavos išvis negerdavau. Ir ne dėl to, kad sportuojančiam žmogui būtų kategoriškai draudžiama, bet tiesiog nemėgau. O baigęs profesionalo karjerą po truputį pamėgau, ir kava taip užkabino, kad pradėjau eiti į kavos mokyklas, domėtis, skaityti. Dabar neįsivaizduoju dienos be dviejų didelių kavos puodelių.

Žmona mano versle nedalyvauja, augina vaikus, kol jie maži, ji baigė mokslus. Bet kartais Inesei duodu paragauti kokios naujos rūšies, jeigu sako, kad skanu, vadinasi, tikrai patiks plačiajai visuomenei. Ji turi tokį intuityvų vertinimą, kuris visada pasirodo teisingas. Tų kavų subtilybių yra daug, bet tai jau „mandrumas“. Kaip ir vyną – žinovai suka taurę, degustuoja, o paprastam žmogui po dviejų išgertų butelių jau nebebus didelio skirtumo, kokį vyną jis geria. Tas pats ir dėl kavos – aišku, yra kavos gaminimo būdų, Rytuose – vienoks, pas mus – kitoks, visi jie geri, bet asmeniškai man labiausiai patinka kava su pienu, aš geriu kapučiną ir espresą. Su partneriu ragavome daug kavos rūšių, patys turėjome minčių skrudinti kavą, bet paskui nusprendėme, kad dviračio nereikia išradinėti. Didžiausi pasaulyje kavos skrudintojai ir virtuozai yra italai. Suradome nedidelę šeimos gamyklą Sicilijoje, kuri gamina labai gerą kavą, ir tą kavą atvežėme į Lietuvą, aš ją pats labai mėgstu. O bandžiau daug kavų rūšių, kol atradau tikrą skonį.

Moku daryti kavą, bet namuose negeriu nė vieno puodelio. Žmona su vaikais, kai būna namuose, pasigamina, bet kai užsinori tikrai geros kavos, arba eina į kavinę, arba atvažiuoja pas mane į ofisą. Ten turiu profesionalų kavos aparatą, išplaku pieną, mano draugai žino: jei nori skanios kavos, atvažiuoja pas mane į darbą.

Turite kokių nors savo kavos paslapčių?

Esu atradęs, kad puodelis geros espreso kavos su arbatiniu šaukšteliu 15 procentų grietinėlės daro stebuklus. Juokauju, kad tokia kava veikia kaip narkotikas, – iškart pasidarai žvalus. Bet reikia laikytis būtent tų proporcijų – grietinėlės pilti tiksliai tiek, kiek nurodyta, – 5 gramus. Tokią kavą gerdavo Žiulis Vernas, čia jo kavos receptas.

Mamytėms rekomenduoju, iškart jėgas atstato, tonizuoja ir ilgai veikia.

Ar daug kavinių Lietuvoje, kur galima ateiti su vaikais?

_KUB8888

Algirdo Kubaičio nuotr.

Nėra tokių vietų daug. Klaipėdoje atsidarė vienas restoranas, jame labai gera virtuvė, mūsų draugų kompanija norėjo užsisakyti stalą, kai pasakiau, kad ten dar keletas vaikų bus, liko labai nepatenkinti. Daugiau ten nėjau ir neisiu, nes kam vaikai gali trukdyti? Tik „nesveikam“ žmogui.

Mano kavinėse vaikams skirta daug dėmesio, pirmojoje kavinėje iš karto buvo įrengtas vaikų kampelis, o naujojoje kavinėje noriu įrengti ir čiuožyklą, kad vaikai galėtų judriai žaisti, vaikams turi būti ką veikti. Aišku, aš nekalbu apie naktinius klubus, bet normaliame restorane ar kavinėje vaikas negali trukdyti. Ir tėvams smagu ramiai išgerti kavos, kai vaikai užimti. Aš pats, kai geriu kavą, išsijungiu mobilųjį telefoną, padedu į šoną ir tas 5 minutes leidžiu sau ramiai pasimėgauti ramybe ir kavos gėrimu.

Kuris šeimoje gaminate, jūs ar žmona?

Aš visą gyvenimą labai mėgau gaminti. Kai sportavau, gaminau dietinius patiekalus, norėjau net knygą apie mitybą leisti. Dabar esu labai užimtas, kartais ir miego trūksta, tad virtuvėje daugiau būna žmona, ji labai skaniai gamina. Bet kokia nors proga pagaminu ir aš.

Mūsų su žmona požiūris į mitybą panašus. Kol aktyviai sportavau, turėdavau laikytis tam tikro mitybos rėžimo, o žmona visą laiką vargo dėl polinkiu į antsvorį, tai irgi išbandžiusi visokius sveikos mitybos būdus. Dabar jau baru, kad per liekna, sakau: „Tu valgyk daugiau“. Mūsų požiūriai šiuo klausimu sutapo. Mes stengiamės valgyti kokybišką maistą, daugiau mėsos, daržovių. Aišku, retomis progomis būna ant stalo ir to šlamštmaisčio, bulvių traškučių ir panašiai, bet kasdienybėje valgome normalų, kokybišką mistą. Kartais einame apsipirkti kartu. Kai sportavau, turėdavau skaičiuoti kalorijas. Tad dabar viską jau mintinai žinau, kiek kokia varškė ar pienas turi kalorijų. Turiu savo mėgstamą duonos rūšį, vaikai turi mėgstamus pieno produktus. Dažnai apsipirkti imame ir vaikus – jie prikrauna visokių nesąmonių į vežimėlį, paskui namie tik stebimės, kad prisipirkome to, ko nereikia. Nesame griežti tėvai, leidžiame jiems „pasireikšti“. Kartais parduotuvėje pamatome kažką naujo, pabandome.

Ar vaikai turi gerą apetitą?

Sūnus gana išrankus maistui, tai to nevalgo, tai ano. O dukrytė į mane – mėgsta net česnakus su svogūnais, degina burną, aštru, bet valgo vis tiek.  Abu vaikai labai mėgsta kinų virtuvę.

Kai laukiate svečių, koks jūsų firminis receptas?

Dažniausiai lauke kepame mėsą. O mėsos paruošimo būdą pasakė buvęs Gruzijos ambasadorius. Lietuviai dažniausiai kepa šašlyką, pridėdami įvairiausių prieskonių, marinuodami majoneze, kečupe. Tie padažai „užmuša“ natūralų mėsos skonį. O Gruzijoje mėsą paruošia, kad prieskoniai neužgožtų skonio. Mes dažniausiai kepame sprandinės kepsnius. Puodo dugną iškloji raudonaisiais pjaustytais svogūnais, dedi mėsą, pabarstytą druska ir pipirais, vėl kloji svogūnus, vėl mėsą. Taip susluoksniuotą mėsą keletą valandų reikia palikti pasimarinuoti, jei iš vakaro, – išvis gerai, bet pakanka 3–4 valandų. Iškepi ant grilio ir jauti tikrą mėsos skonį. Ir bulvių su lupena lauže iškepame, lietuviško kastinio padedame prisikąsti. O prie kepsnio labai tinka raudonosios salotos su feta. Burokėliai supjaustomi stambokais gabalais, dedamas fetos sūris, gražgarstės, garstyčios, kedro riešutai ir aliejus – pasaka. Tokį maistą ir vaikai valgo, bent jau mėsą su bulvėmis, burokėlių ne visi mėgsta.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Algirdo Kubaičio nuotr.

O kaip dėl saldumynų?

Mes viską leidžiame, nuo pat gimimo viską perkame ir todėl nėra jokių isterijų. Net žaislų parduotuvėje, kai užeiname, paklausiu: „Norit ko nors?“

Kartais nori, o kartais ne. Kai vaiko neriboji, jis ramiai reaguoja, nes žino, kad bet kada jo norai bus patenkinti.

Duodame ledų, ypač mieste, jei paprašo. Kol jie vaikai, tegul pasidžiaugia tais ledais.

Ar mėgstate grybauti, uogauti, žvejoti?

Aš labai mėgstu žvejoti, dabar laisvo laiko mažiau, bet kai tik galiu, – ir Ąžuolą pratinu prie žvejybos. Prie namų yra ežeriukas, ir žmona ateina su dukryte, sumuštinių mums atneša. Pripažįstu tik dvi žvejybos rūšis – su spiningu arba su plūdine meškere. Žuvis valgyti nelabai mėgstu, bet valgau, jei reikia, dažniausiai žmona išverda skanią žuvieną.

Žvejyba pirmoje vietoje, grybavimas antroje. Dar su vaikais grybauti nebuvome, Ąžuolas jau tikrai galėtų, o Ramunė dar pernai buvo per maža. Šį sezoną eisime grybauti.

Ką laisvalaikiu mėgsta veikti jūsų šeima?

Mes dažniausiai važiuojame į gamtą. Net važiuot nereikia, galima nueiti. Arba važiuojame pasivažinėti dviračiais, prie jūros daug gerų dviračių takų. O šiaip,  kaip ir visos šeimos, – pažiūrime spektaklį, nueiname į kiną. Laukiu, kai vaikai ūgtels, pradėsime keliauti.

Vaikai jau lanko darželį?

Ąžuolas lanko, o mažoji tik pabandė, bet jai nepatiko, – suprato, kad reikia pasilikti be mamos. Tai atsiėmėme, leisime nuo kitų metų. Ąžuolo pradžia buvo sunki – savaitę eidavo, dvi sirgdavo. Daug šeimų išgyveno tą patį.  Be darželio, sūnus dar lanko karatė treniruotes, norime leisti į robotikos būrelį. Aš pasiūliau, o jam įdomu – gal dėl to, kad nemažai bendrauju su programuotojais.

Gyvenote vyriškame pasaulyje. Kokių naujų patirčių suteikė dukrytės gimimas?

Augome dviese su broliu, tėtis – sunkiaatlečių treneris – buvo labai griežtas, vertė sportuoti. Dukrytė man parodė visai kitokį pasaulį. Sūnų auginti viena patirtis, dukrytę – visai kita. Ji tokia švelni, aš pats šalia jos ištyžtu. Ir dar mano garbei pavadinta. Kalbėjome, jei gims liepos mėnesį, bus Liepa, bet ji gimė birželio pabaigoje, taigi tapo Ramune. Norėjau pirmo sūnaus, o paskui jau mergaitės, dabar pirma norėčiau mergaitės. Nors Ramunę auginti sunku, Ąžuolas buvo ramesnis, o mergytė – tikras gyvsidabris, 10 kartų mane padaugink, ir bus Ramunė (juokiasi).

Ar esate griežtas tėtis?

Mane tai labai griežtai augino, o aš visai negriežtas, net priešingai. Aš daugiau linkęs atsižvelgti į tai, ką vaikai patys pasirinks, per prievartą neverčiu.  Tarkime, Ąžuolas  nėra kažkoks stipruolis iš prigimties, gal daugiau į mamą. Kita vertus, aš pats, kai buvau mažas, buvau skystas kaip kaliošas, tik po 15 metų prasidėjo ryškėti jėga Iki paauglystės nė karto prie skersinio neprsitraukdavau. O paauglystėje pačiam atėjo noras sportuoti.

Tada jau reikėdavo mane varyti iš salės, kad nepersitempčiau. Per prievartą čempionu dar niekas netapo – turi labai norėti, turėti tikslų. Ir, žinoma, turėti talentą.

Norėčiau, kad sūnus sportuotų, bet gal ne sunkiąją atletiką. Tai ypatingai sunki sporto šaka, gal dėl to ir vadinama ,,sunkiąja”. Per dienas matai tik keturias sienas ir štangą, Kai sunkiaatletis laimi varžybose, niekas taip entuziastingai nereaguoja, kaip, pavyzdžiui, laimėjus krepšinį. Linkėčiau sūnui užsiimti kokiu nors įdomiu komandiniu sportu. Kad ir tuo pačiu krepšiniu, ledo rituliu ar tenisu.

Ar jūsų tėtis, sunkiosios atletikos treneris Bronius Vyšniauskas,  nekuria planų iš anūko padaryti sunkumų kilnojimo čempioną?

Jie gražiai bendrauja, kartais pasportuoja abu. Mūsų namų kieme yra krepšinio lankas, batutas, visi šeimoje turime riedučius. Mano brolio šeima gyvena užsienyje, tad tėtis kitus anūkus mato retokai. O Ąžuolas mėgsta važiuoti dviračiu, kartais visi numiname net po 8–10 kilometrų, Ramunę įsisodinę į vaikišką dviračio kėdutę.

Aišku, kaip ir visi šiuolaikiniai vaikai, kartais jie nori sėdėti namuose, sukišę noris į mobilųjį telefoną. Leidžiame ir šią pramogą. Apskritai mes labai nuolaidūs tėvai, nei barame, nei baudžiame. Kai pasielgia negerai, kalbame, aiškiname, kodėl taip negalima daryti.

Ar mėgsta vaikai maudytis jūroje?

Sūnus baugesnis, o Ramunės negąsdina nei šaltas vanduo, nei bangos. Sunku net ištraukti iš vandens. Kartais po maudynių jūroje nueiname pasišildyti į pirtelę. Aš pats jūroje maudausi kiekvieną rytą, kol rudenį vanduo neatšąla. Iki jūros numinu dviračiu, išsimaudau ir taip pradedu savo dieną.

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

 

 

 

 

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


8 + šeši =

Kitos temos: