„Sunkus“ vaikas

sunkus

Studijos „G foto“ nuotr. www.gfoto.eu

Kai sakoma „sunkus“ vaikas, neturime galvoje, kiek kilogramų jis sveria.

Kažkodėl vaikai labai „pasunkėja“ pradėję lankyti darželį ar mokyklą.

Susitikimas su būsimaisiais pirmokais

Birželį susitikau su savo būsimaisiais pirmokais. Būsimieji pirmokai jau buvo mane ne kartą matę, todėl klasėje jautėsi ir elgėsi drąsiai. Buvau gerai apgalvojusi ir susiplanavusi visą mūsų susitikimų veiklą, tačiau greitai pastebėjau, kad man ne visada pavyksta pasiekti susikurtus tikslus.

Dėmesio centre buvau tik du susitikimus, vėliau moksleiviai daugiau dairėsi į kitus bičiulius, bendravo tarpusavyje, nors vyko veikla. Žodžiu, davė valią saviveiklai, ne visi dalyvavo atliekant užduotis, kiti net ėmė ginčytis, peštis. Bartis nenorėjau, todėl organizavau kuo įvairesnę veiklą, kad mokinius sudominčiau. Pastebėjau, kad klasę sunku valdyti, kad keletas mokinių reikalauja tiek dėmesio, jog nuo jų nebegalima atsitraukti. Dar birželio mėnesį susitikau su moksleivių tėveliais. Papasakojau apie save, savo darbo metodikas, apie pirmos klasės programą, tikslus. Buvau parengusi anketas apie vaiką ir jo šeimą, iš kurių paaiškėjo, kad klasėje dominuoja judrūs ir jautrūs vaikai. Supratau, kad rudenį manęs laukia rimtas ir sudėtingas darbas su daug dėmesio reikalaujančiais vaikais.

3 pastabos per pamoką kiekvienam

Atėjo rugsėjo pirmoji kartu su glėbiu gėlių ir didžiuliu nerimu. Ant torto žybsėjo 25 žvakutės, išdėliotos vienetu, į suolus kvietė naujo leidimo spalvingi vadovėliai. Kol kalbėjau vaikams, visą jų dėmesį išlaikiau, tačiau, kai norėjau pabendrauti su tėvais, o vaikams pasiūliau pavartyti vadovėlius, kilo toks bruzdesys, kad teko net pakelti balsą.

Prasidėjo darbas. Spalio pabaigoje ėmiau nerimauti, kad klasėje vis dar nėra laikomasi taisyklių, nepakankama drausmė. Kartu su tėveliais nusprendėme, kad jie ateis į klasę ir stebės mokinių veiklą pamokose, galbūt tai drausmins vaikų elgesį. Po mėnesio padariau suvestinę ir pristačiau ją tėvams. Rezultatai glumino ne tik mane. Vidurkis – 3-4 pastabos kiekvienam vaikui per kiekvieną pamoką. Reikėjo kažko imtis nes mano „drąsuolių“ nenuramino nei tėvai, nei aš. Ėmiau ieškoti literatūros apie probleminius mokinius, pradėjau rengti pažinimo testus bei elgesio tyrimus.

Tėvai žino apie hiperaktyvumą

Pradėjau tirti ir analizuoti mokinių savęs vertinimą, tarpusavio santykius, nuomonę apie mokytoją, atmintį, elgesį. Galiausiai priėjau išvadą – mano klasėje nemažai hiperaktyvių vaikų, o tokie vaikai man buvo naujiena. Prisipažinau sau, jog nemokėjau su tokiais dirbti. Pradėjau šia tema kalbėtis su moksleivių tėveliais. Kai kurie žinojo apie hiperaktyvumą daugiau negu aš ir tolerantiškai man padėjo.

Surinkau informacijos apie hiperaktyvius vaikus ir perskaičiau tėvams per susirinkimą. Susiradau Conerio tyrimą ir atlikau testą su visais probleminiais mokinisus.

Galbūt tas testas bus įdomus ir Jums. Tiesiog reikia atsakyti, ar vaikas taip elgiasi dažnai. Čia pateikiu ne visus testo teiginius.

Elgesys klasėje

Trukdo kitiems vaikams

Nenustygsta vietoje

Vapalioja ir skleidžia garsus

Reikalauja tuoj pat patenkinti visas užgaidas

Prastai koordinuoja judesius

Nenuilsta, per daug aktyvus

Lengvai susierzina, impulsyvus

Greitai išsiblaško, nedėmesingas

Negali pabaigti pradėtų darbų

Pernelyg jautrus

Pernelyg rimtas ar liūdnas

Svajoja ir fantazuoja, kai nereikia

Paniuręs, uždaras

Dažnai ir greitai pavargsta

Linkęs ginčytis

Nuotaikos staiga ir radikaliai kinta

Apsimetinėja „geručiu“, kad įtiktų

Ardo, laužo, griauna

Vagia

Meluoja

Užeina pykčio priepuoliai, staigus ir nenuspėjamas elgesys

Psichologo patarimai

Teko kreiptis į psichologą, kuris patarė dirbti kūrybingai, ieškoti individualių, asmeninių sprendimų. Antroje mokslo metų pusėje pajutau, kad po truputį įsivyrauja tvarka, kad daugiau dėmesio skiriu mokymui, o ne drausmei. Netikėtai mėnesiui nuo vaikų atitraukusi liga parodė, kad dar daug pedagogų nežino, kaip dirbti su hiperaktyvia klase, todėl kilo mintis skaityti pranešimą metodiniame ratelyje, o vėliau ir parašyti straipsnį šia tema. Manau, kad daugelis tėvų, auginančių hiperaktyvius vaikus, irgi stokoja informacijos apie savo atžalų nenusakomą ir nenuspėjamą elgesį.

Kaip auklėti sunkaus charakterio vaikus?

Tėvams, auginantiems „sunkų“ vaiką, sunkiausia suprasti, kad drausmę reikia derinti su kantrybe, meile ir pagarba. Žiaurumas ir nelanksti disciplina, net ir paremti geriausiais ketinimais, negali duoti naudos. Žymiausias Amerikos genų konsultantas J. Dobson siūlo žaboti savivalę, bet nepalaužti dvasios, nes valia – tai galinga jėga, o ne švelni, minkšta substancija. Ją galima ir reikia formuoti ir šlifuoti. Tuo tarpu vaiko dvasia – tai švelni gėlelė. Ji milijoną kartų pažeidžiamesnė negu valia. Tyrimai rodo, jog vaikus traukia griežtas mokytojas, kuris su meile ir geranoriškai moka valdyti klasę, nes toks mokytojas gali sukurti ramią ir saugią atmosferą.

Pirmokai puikiai skiria gėrį ir blogį. Svarbu stebėti, kad vaikas taisyklių laikytųsi ir tuomet, kai šalia nėra suaugusiojo. Reikia ugdyti vaiko atsakomybę už savo elgesį, organizuotumą, draugiškumą, savitarpio pagalbą, geranoriškumo jausmą, darbštumą, norą dirbti, tvarkingumą, taupumą, mokėjimą pastebėti netvarką ir pačiam ją panaikinti.

Kritinis amžius – 7 metai

Hiperaktyvumas – labai judrus, impulsyvus elgesys. Hiperaktyvūs vaikai negali pabūti ramiai nei klasėje, nei gydytojo kabinete, nei autobuse. Jie nuolat ieško ko nors įdomaus ir neranda. Jie iš karto daro tai, kas jiems ateina į galvą, negalvodami apie pasekmes. Jų elgesys yra chaotiškas, mažiau kryptingas, sunkiau valdomas, o judrumas per didelis.

Gydytojai pastebi, kad žymūs vaiko elgesio sutrikimai išryškėja apie septintuosius gyvenimo metus, pradedant lankyti mokyklą. Tuo metu nauji psichologiniai ir fiziniai sunkumai apkrauna vaikų centrinę nervų sistemą, o tai gali sukelti elgesio sutrikimus. 7 metai – susikaupimo, kryptingo elgesio, savęs vertinimo bei savikontrolės formavimosi pradžia. Hiperaktyvūs vaikai nesugeba susidoroti su tokia apkrova. Dėmesio stokos su hiperaktyvumu sindromas – tai liga. Vaikas dėl to nekaltas. Tokį vaiką reikia ugdyti kantrybe ir minimaliais apribojimais.

Pravartu pasinaudoti šiais patarimais:

Į vaiko impulsyvumą reikia reaguoti geranoriškai, nuosekliai išaiškinti jam elgesio taisykles.

Išdykėlius reikia skatinti už pabaigtus darbus.

Tokiems vaikams būtina dienotvarkė, svarbius dalykus primenantys rašteliai ar paveikslėliai.

Būtini maži apdovanojimai už teisingą elgesį.

Namų aplinka turi būti rami ir geranoriška. Vaiko kambaryje neturi būti daug ryškiaspalvių daiktų.

Toks vaikas vienu metu turėtų bendrauti tik su vienu ramaus būdo vaiku.

Reikia sudaryti sąlygas judėti: įvairūs judrūs būreliai, žaidimai gryname ore.

Šiuos vaikus būtina nuolat kontroliuoti, girti, stebėti, skirti jiems papildomos veiklos.

Šie vaikai sunkiai planuoja laiką, todėl jiems visada reikia priminti, kada liepta pareiti namo.

Tokių vaikų nevertėtų palikti vienų namuose saviveiklai. Išeidami tėvai galėtų palikti vaikui nurodymus, ką jam veikti.

Jei vaikui sunku vienam ruošti pamokas, vienas iš tėvų turėtų rasti laiko prisėsti šalia ir, apsiginklavęs kantrybe, nuolat paraginti, bet nepasakinėti, siekti, kad vaikas atliktų pamokas kuo greičiau. Ilgas pamokų ruošimas tokius vaikus apskritai atbaido nuo mokslo.

Tokiems vaikams būtina riboti televizorių ir kompiuterinius žaidimus.

Toks vaikas privalo turėti pareigų ir namuose, ir klasėje bei jų nepamiršti.

Dažniausiai hiperaktyvių vaikų intelektas būna normalus. Kartais, bendradarbiaujant su mokykla, tenka skirti specialias programas, kuriomis vaikai mokomi sukaupti dėmesį, koreguoti savo elgesį, bendrauti su bendraamžiais ir suaugusiaisiais.

Hiperkinezinis sutrikimas

Vaikai skiriasi pagal savo temperamentą: aktyvumo lygiu, ritmiškumu, smalsumu, gebėjimu prisistaikyti, reakcijų intensyvumu, reagavimo į dirgiklius greičiu, nuotaika, išsiblaškymu, dėmesingumu. Didesnio aktyvumo vaikams būdingas didesnis domėjimasis naujovėmis, intensyvesnės reakcijos, didesnis išsiblaškymas, blogesnis dėmesingumas, gebėjimas susikaupti. Dėmesio trūkumas gali sukelti ilgalaikes elgesio, o dar dažniau mokymosi problemas. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas vadinamas hiperkineziniu sutrikimu. Hiperkineziški vaikai gali būti neapgalvotai drąsūs, turi problemų dėl tvarkos, jie gali būti nepopuliarūs tarp draugų. Šie vaikai nebaigia pradėtų darbų, kartais labai žemai save vertina, nesilaiko taisyklių.

Kodėl mano vaikas hiperaktyvus?

Hiperaktyvūs vaikai patys dažniausiai nesiskundžia dėl savo judrumo ir aktyvumo, tačiau, kai jiems kas nors nepavyksta, jie pradeda galvoti apie save neigiamai. Jei negauna paramos šeimoje, šie vaikai paaugę nuo jos nutolsta ir ieško užuojautos bei pagalbos gatvėje. Dėmesio trūkumas netrukdo vaikams pasiekti pakankamai gerų mokymosi rezultatų. Sunkumų kyla dėl aplinkinių reakcijos į hiperaktyvų vaiką. Hiperkinezinį sutrikimą įtakoja temperamentas, paveldimumas, vaiko lytis (berniukams pasitaiko 3-4 kartus dažniau nei mergaitėms), sulėtėjęs vystymasis, nėštumas ir gimdymas bei gimdymo traumos, galvos smegenų traumos vaikystėje, apsinuodijimas švinu, kitos somatinės ligos, psichosocialiniai veiksniai, kai kurių maisto produktų netoleravimas.

Kada tokį vaiką išleisti į mokyklą

Kai kurie hiperaktyvūs vaikai jau darželyje patiria nesėkmes bendraudami, kartais jie ateina į mokyklą kupini baimės ir nepasitikėjimo. Kadangi sėkmingas mokymasis priklauso nuo vaiko intelekto, kalbos išsivystymo, dėmesio: hiperaktyvaus vaiko tėvai turėtų apsispręsti, kada, 7 ar 8 metų leisti jį į mokylą.

Labai gerai, kai toks vaikas geba vesti savo elgesio užrašus – dienoraštį. Ypač svarbu, kad jame pasižymėtų savo gerus poelgius, po kuriais mokytoja pasirašo. Tėvai, paskaitę įrašus, turėtų visapusiškai skatinti vaiką už jo pastangas. Tokių vaikų tėvams, esant galimybei, reikėtų pabūti mokykloje drauge su vaiku: sudrausminti, padėti susikaupti, atkreipti dėmesį į svarbiausius dalykus. Hiperaktyvūs vaikai sunkiai atskiria, kuri informacija yra svarbi, kuri mažiau reikšminga. Užduotis jiems galima pateikti tik dalimis, o ne keletą iš karto. Jei šeimoje toks vaikas nuolat kritikuojamas ar net mušamas, konfliktinės situacijos kartojasi dar dažniau.

Kaip atpažinti, ar vaikas hiperaktyvus?  

Dėmesio trūkumas ir hiperaktyvumas (DTH ) priskaičiuojama 5-7 proc. vaikų.

Kad būtų diagnozuojama DTH, per pusmetį turi vienu metu pasireikšti šie požymiai:

Dažnai nenustygsta vietoje, juda visu kūnu, net prašomas pasėdėti ramiai.

Nesulaukia savo eilės dirbdamas, neišklausęs klausimo, skuba atsakyti.

Sunku laikytis taisyklių, sunku susikaupti atliekant užduotis.

Dažnai keičia veiklą.

Nuolat patenka į pavojingas situacijas, nes nepagalvoja apie pasekmes.

Triukšmauja, greitai išsiblaško.

Neadekvačiai reaguoja į kitų žmonių veiksmus.

Kita kalba, jei vaiką kamuoja vadinamasis opozicinis neklusnumo sutrikimas. Šis sutrikimas turi per pusmetį pasireikšti bent penkiais požymiais:

Dažnai susipyksta be aiškios priežasties.

Mėgsta ginčytis su suaugusiais, vien tam, kad ginčytųsi.

Dažnai aktyviai ignoruoja visuomenės priimtas normas, taisykles.

Tyčia daro tai, kas erzina kitus žmones.

Dažnai smerkia kitus už savo padarytas klaidas.

Pernelyg jautrus, lengvai įsižeidžiantis, kerštingas, kandus.

Keikiasi arba kalba nešvankiai.

Mokant tokius vaikus, būtini teigiami emociniai santykiai su jais.

Dažnai mokytojai sutinka nedėmesingų, impulsyvių, sunkiai kontroliuojamų mokinių. Be specialios korekcinės pagalbos hiperaktyvūs vaikai nesugeba drauge su bendraamžiais sėkmingai mokytis, todėl prasminga išsiaiškinti tokius vaikus ir stengtis sudaryti sąlygas geresniam vaiko elgesiui.

Patirtimi pasidalino vyresniosioji mokytoja Elona Kurklietienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


1 + aštuoni =

Kitos temos: