Valgymo sutrikimų klinikinė išraiška yra nervinė anoreksija, bulimija ir persivalgymai. Tačiau specialistai atkreipia dėmesį, kad pirmieji sunkumų ženklai gali būti daug subtilesni ir visuomenėje net laikomi norma. Nuolatinis kalorijų skaičiavimas, svarstymai, ką galima ar ko negalima valgyti, nerimas dėl kiekvieno suvalgyto kąsnio, nuolatinis nepasitenkinimas savo kūnu signalizuoja apie nesveiką santykį su maistu.
„Normali mityba yra tokia, kai ateina laikas pavalgyti, pavalgai ir pamiršti. Kelias valandas gyveni savo gyvenimą – dirbi, mokaisi, bendrauji, ilsiesi. Vėliau pajunti alkį, vėl pavalgai ir toliau gyveni. Jei žmogus nuolat galvoja apie tai, ką valgė, ką valgys ar ko negali valgyti, tai jau tampa problema“, – tinklalaidėje „Lietuva sveiksta“, kalbėdama su Laura Dabulyte, pasakoja Rūta Telksnienė, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Valgymo sutrikimų centro gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė.
Sveikas santykis su maistu – kai nereikia nuolat apie tai galvoti
Pasak specialistės, šiandien daugelis žmonių gyvena nuolat bandydami koreguoti savo mitybą: laikosi dietų, siekia numesti bent kelis kilogramus, ruošia kūną vasarai ar ieško vis naujų taisyklių, ką valgyti ir ko atsisakyti. Tačiau toks nuolatinis dėmesys maistui nebūtinai padeda jaustis geriau.
Anot gydytojos R. Telksnienės, sveikame santykyje su maistu valgymas pirmiausia skirtas fiziologiniams poreikiams patenkinti, tačiau kartu gali teikti malonumą, būti bendravimo ar kultūros dalimi. Rizika kyla tada, kai maistas tampa pagrindiniu būdu tvarkytis su emocijomis arba nuolatiniu rūpesčio objektu.
„Kuo daugiau turime įvairių būdų sau padėti pasijusti geriau, tuo geriau. Problema atsiranda tada, kai maistas arba jo atsisakymas tampa pagrindiniu būdu susidoroti su kylančiomis emocijomis“, – sako specialistė.
Pavojų gali išduoti ne svarstyklės, o mintys
Gydytoja pabrėžia, kad valgymo sutrikimus dažnai išduoda ne tik kūno svorio pokyčiai, bet ir tai, kiek žmogaus laiko bei energijos užima mintys apie maistą.
„Ar ne per daug galvoju, ką valgyti, kiek valgyti, kada valgyti? Ar nuolat skaičiuoju kalorijas? Ar po kiekvieno valgio galvoju, kaip reikės sudeginti kalorijas? Tokios mintys tampa savotišku vidiniu kalėjimu“, – teigia psichiatrė R. Telksnienė.
Pasak jos, nerimą turėtų kelti ir situacijos, kai žmogus pradeda vengti susitikimų su draugais, restoranų ar bendrų vakarienių vien todėl, kad bijo suvalgyti daugiau, nei buvo suplanavęs. Dar vienas signalas – sportavimas ne dėl malonumo ar sveikatos, o vien siekiant „sudeginti“ kalorijas.
„Jeigu sportuojame ne todėl, kad tai smagu ar naudinga sveikatai, o vien tam, kad kompensuotume suvalgytą maistą, verta susimąstyti, kokį santykį su maistu ir savo kūnu iš tiesų kuriame“, – sako R. Telksnienė.
Gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė R.Telksnienė sako, kad vienas svarbiausių klausimų, kurį verta užduoti sau, yra labai paprastas: „Ar ne per daug minčių mano gyvenime užima maistas ir kūnas?“
Dietos dažnai tampa užburto rato pradžia
Gydytoja pastebi, kad nemaža dalis valgymo sutrikimų prasideda nuo, atrodytų, nekalto noro sulieknėti.
„Labai dažnai valgymo sutrikimai prasideda tada, kai visiškai normalaus ir sveiko svorio žmogus nusprendžia, kad jam reikia laikytis dietos. Pradžioje svoris krenta, tačiau vėliau dažnai prasideda persivalgymo epizodai, po jų – nauji bandymai mesti svorį. Taip susiformuoja užburtas ratas, kuris ilgainiui gali peraugti į rimtą sutrikimą“, – aiškina gydytoja.
Anot specialistės, žmonės dažnai į savo svorį sudeda pernelyg daug lūkesčių ir tiki, kad sulieknėję taps laimingesni, labiau pasitikintys savimi ar sėkmingesni.
„Dažnai tikimasi, kad numetus svorio gyvenimas stebuklingai taps geresnis, atsiras daugiau pasitenkinimo savimi ar laimės. Tačiau dažniausiai tai yra gilesnių problemų ir lūkesčių projekcija į kūną“, – sako ji.
Vieno kūno standarto nėra
Gydytoja ragina nepamiršti, kad žmonių kūnai iš prigimties yra labai skirtingi.
„Mūsų genetika iš dalies lemia ūgį, kūno sudėtį ir natūralų svorio diapazoną. Nėra vieno standarto, kaip turi atrodyti žmogaus kūnas. Savimi rūpintis reikia, tačiau tai neturėtų virsti nuolatiniu bandymu save taisyti ar perdaryti“, – sako R. Telksnienė.
Pasak jos, svarbu atsiminti, kad tikslas nėra valdyti kiekvieną kąsnį ar nuolat kovoti su savo kūnu. Tikslas – gyventi visavertį gyvenimą, kuriame maistas užima savo vietą, bet netampa pagrindine tema.
„Kai žmogus reguliariai ir pakankamai valgo bei patenkina savo fiziologinius poreikius, mintys apie maistą natūraliai nurimsta. Tada lieka daugiau vietos gyventi, kurti, bendrauti ir džiaugtis gyvenimu. Kartais geriausias patarimas yra labai paprastas – tiesiog valgyti ir gyventi“, – apibendrina gydytoja.
Susiję straipsniai
