2020-ieji liks atmintyje kaip metai, kada virusas pavogė mūsų šventes. Nešventėme su giminėmis Velykų, ko gero, kamerinėje aplinkoje švęsime ir Kalėdas. Ne viskas priklauso nuo mūsų norų.
Likimas kartais viską surežisuoja kaip geriausiame Holivudo trileryje. Šioms trims mamoms gražiausias metų šventes yra tekę sutikti gimdymo namuose. Joms kalėdinis stebuklas tikrai įvyko – visos gavo po sveiką ir gražų naujagimį!
Po gimdymo – ligoninės kūčiukai ir kisielius
Aušra Dambrauskienė, 4 metų Liepos ir 10 mėnesių Domanto mama:
Gimdymo data pagal pačius pirminius skaičiavimus turėjo būti sausio trečiąją, bet po atlikto tyrimo ultragarsu visi parametrai rodė, kad vaikelis yra didesnis ir gimdymo data buvo paankstinta.
Kūčių išvakarėse kuo ramiausiai tvarkiausi namus ir galvojau, kokius dar darbus reikės pasidaryti Kūčių dieną, jokių ženklų ar požymių, kad artėja gimdymas, taip pat nejaučiau. Paryčiais pradėjo mausti pilvą, bet tai tikrai nebuvo panašu į sąrėmius. Ryte maudimas pasidarė stipresnis, tad nusprendžiau nuvažiuoti pasitikrinti į ligoninę. Namuose susirinkau reikalingus daiktus, nes dar ne visi buvo sukrauti į „ligoninės krepšelį“. Pakeliui į ligoninę nuvežėme dukrytę seneliams, kad pabūtų, kol mes grįšime, – nes buvau tikra, kad patikrins, pamatuos vaikelio tonus ir paleis namo. Kadangi buvo „nedarbo“ diena – šurmulio nebuvo ir personalo – tik vienas kitas priimamajame. Laukiamajame sulaukiau gydytojos iš skyriaus, kad apžiūrėtų, – ji liepė pildyti dokumentus ir guldyti į gimdyklą. Po valandos gimdykloje pasaulį išvydo sūnelis.
Gimdymas buvo lengvas ir tikrai greitas, be jokių komplikacijų. Labai džiaugiausi profesionalia gydytojos ir akušerės priežiūra gimdymo metu. Psichologiškai labai padėjo, kad gimdymą priėmė ta pati akušerė, kaip ir dukrytę, tad pamačiusi tą pačią akušerę jaučiausi papuolusi į tikrai „geras rankas“ (nė vieno karto nebuvau susitarusi, pas ką gimdyti).
Vyras visą laiką buvo kartu ligoninėje, bet pačiame gimdyme nedalyvavo. Jis nedalyvavo nei per dukrytės, nei per sūnaus gimimą. Po gimdymo pabuvo su manimi, kol perkėlė į palatą ir išskubėjo pas dukrytę, tad ligoninėje likau viena su sūneliu.
Kalbant apie tradicijas, – jas priminė pati ligoninė. Kūčių vakarienei buvo burokėlių mišrainė su konservuotais žirneliais, kūčiukai, kisielius – gal tikrai ne pats tinkamiausias maistas ką tik pagimdžiusiai mamytei, bet tikrai nustebino.
Gimdymo skyrius buvo pasipuošęs kalėdiškai – koridoriuje ir eglutė, ir lemputės, tačiau pati asmeniškai šventinės nuotaikos nesjaučiau. Tiesą sakant, buvo net truputį liūdna, kad turiu būti ligoninėje ir negaliu būti su savo šeima, dukryte, susitikti su draugais. Kalėdinių pusryčių nebepamenu, bet mandarinais tą dieną ligoninė palepino, o man nuo vaikystės Kalėdos asocijuojasi su mandarinų kvapu.
Maloniai buvau nustebinta Kalėdų rytą – gimdymą priėmusi akušerė atėjusi apžiūrėti sūnelio, jam padovanojo megztus tapukus – buvo labai miela ir maloni staigmena. Anksti ryte sulaukiau ir vaizdo žinutės iš vyro, kaip dukrytė namuose po eglute randa ir pakuoja Kalėdų Senelio dovanas (gerai, kad buvo rūpestingas Kalėdų Senelis – atnešė dovanų ir broliui), tad po kelių valandų brolio dovana sąžiningai buvo atvežta į ligoninę ir atiduota į rankas.
Tas lemtingas Kuršėnų vyniotinis
Edita Varanavičienė, beveik 3 metų Gabrieliaus ir 11 mėnesių Evelinos mama:
Mano nėštumą prižiūrinti nuostabi gydytoja akušerė-ginekologė Rasa Mackevičienė prognozavo, kad dukrytė turėtų šauti šventinį šampaną gruodžio 31 dieną. Bet ne, Evelinutė „susikrovė lagaminus“ ir nusprendė atkeliauti ankstų gruodžio 23 d. rytą.
Kur norėčiau gimdyti, jau žinojau iš anksto. Jeigu viskas gerai, tai Mažylio gimdymo namuose, kitu atveju – Kauno klinikose. Šį kartą viskas buvo gerai, nėštumas nuo pat pradžių iki pabaigos buvo sklandus. Sakau „šį kartą“, nes mano motinystės patirtis labai skaudi. Iki pirmojo sūnelio Gabrieliaus patyriau 4 persileidimus. Pradėjusi lauktis Gabrieliaus, irgi labai bijojau, skaičiavau savaites, ar išsilaikys vaikutis? Ar išnešiosiu iki galo? Gabrielius gimė kiek neišnešiotas, 35 savaičių. Bet stiprus, gavo net 9 balus pagal Apgar skalę.
Žinojome, kad, kai truputį paaugs sūnus, norėtume dar vieno vaikelio. Todėl nusprendėme labai ilgai nelaukti. Kai sužinojau, kad laukiuosi Evelinos, aplankė didelis džiaugsmas, bet kartu ir baimė. Ar nepabėgs, ar bus išnešiota? Labai palengvėjo, kai nėštumas perkopė į išnešiotų laiką, o ir dar pabuvo.
Gruodžio 22 dieną ruošiau, kad šventėms būtų saldėsio, gaminau Kuršėnų vyniotinį. Vakare pradėjo mausti, maniau, tai paruošiamieji sąrėmiai. O aš dukrytei vis sakiau, kad palauktų dar truputį, kad neskubėtų, kad leistų pabaigti daryti vyniotinį. Pabaigiau, suvyniojau ir Kuršėnų vyniotinis iškeliavo į šaldytuvą. Atėjo vakaras, naktis. 4 ryto jau pajutau sąrėmius labai stipriai. Pradėjo labai dažnai kartotis stiprus skausmas. Jau net nematavau, kas kiek laiko kartojasi. Supratau, kad jau viskas.
Sūnus ramiai miegojo, tad palikome jį močiutės priežiūrai. Pažadinau vyrą, už krepšio – ir pirmyn į gimdymo namus.
Mano brangus vyras pasitiko abu mūsų vaikus. Nors nežinojau iki paskutinės minutės, ar liks. Neverčiau ir nereikalavau, nors giliai širdyje norėjau, kad būtų. Kai dalyvavo pirmame gimdyme, laikėsi šauniai. O antrąjį kartą jam vienu metu pasidarė karšta, silpna, net prisėdo. Tai vyko tuo metu, kai stūmiau vaikutį ir buvau užsimerkusi. Bet girdėjau, kai gydytojas jam pasakė sėsti ir nuleisti galvą. Buvo labai sunku stumti, nes aplink dukrelės kaklą buvo apsivijusi virkštelė. Gydytojai profesionaliai man padėjo išstumti, jautėsi stiprus spaudimo jausmas, dėl kurio man atsirado didelės kraujosrūvos abejose akyse, iš nosies stipriai bėgo kraujas (matyt, tada mano vyras pasijuto silpnai). Bet viskas baigėsi kuo puikiausiai, dukrytė gimė sveikut sveikutėlė, be traumų 6:45 val., 51 cm ir 3308 g.
Džiaugiuosi, kad pavyko pagimdyti natūraliai, abu vaikai gimė be nuskausminamųjų. Pastarasis gimdymas buvo labai greitas, bet kartu ir labai skausmingas. Esu girdėjus, kad antrą kartą viskas vykstą greičiau ir skaudžiau. Man taip ir buvo.
Gimdymo namai buvo labai gražiai išpuošti. Stovėjo tikra, didelė eglutė. Jutau šventinę nuotaiką, patiko eglutės kvapas. Išeidavau su Evelinute pasivaikščioti. Bet labai ilgėjausi sūnaus ir vyro. Norėjau jų šalia.
Per šventes nelikau alkana, nes gimdymo namuose buvo tiekiamas neblogas maitinimas. Buvo ir silkutės, ir kūčiukų. Dar ir vyras papildomai iš namų priveždavo. Tik spėk suvalgyt, nors sakiau, kad nevežtų.
O prisimenate, kai minėjau apie Kuršėnų vyniotinį, kurį gaminau. Tai jis laukė manęs namuose, o koks skanus išėjo! Aš gavau pačią geriausią kalėdinę dovaną – sveiką dukrytę. Laukė ir kitų dovanėlių namuose. Gimdymo namai irgi įteikė dovanų (kaip tik šiuo metu vieną iš dovanėlių doroja mažoji – masažuoja dantenas kramtuku). Šiemet puošime eglutę ir švęsime ne tik Kūčias, Kalėdas, bet ir gimtadienį.
Bijojo, kad fejerverkai neišgąsdintų naujagimio
Rūta Baranauskienė, Domo, 1 metų ir 10 mėnesių, mama:
Labai laukėme savo pirmagimio, to, kuris nuo mūsų su vyru draugystės pradžios jau turėjo vardą. Tad šiuo metu mūsų šeimoje auga vienas mažas pipiriukas, vardu Domas.
Remiantis gydytojų numatyta data, Domas turėjo į pasaulį ateiti sausio 13 dieną. Tačiau…
Su vyru nutarėme nuvažiuoti į savo mėgstamiausią miestą – Birštoną papietauti savo mėgstamo maisto. Grįždami kalbėjomės, jog viskas kaip ir atlikta: lagaminai sudėti, aplankėme Birštoną, tad mažasis gali jau ir gimti.
Ir tikriausiai tuo metu jis mūsų klausėsi, nes gruodžio 29-osios naktį mažasis nusprendė atvykti švęsti gimtadienio! Nieko keisto tą vakarą nejutau, tik labai neramiai miegojau, girdėjau, kaip kaimynai šnekučiavosi kieme, ir niekaip nepavyko nurimti, 2 valandą nakties maniau nueisiu į vonią ir pajutau nubėgant vandenis. O kiek buvo jaudulio, atrodė, visas kūnas dreba nuo patirto įvykio ir supratimo, kad JAU! Abu su vyru keliavome į gimdymo namus. Vyras buvo man didžiausia parama, be jo gimdymas nebūtų buvęs toks sklandus, nes jo ramybė ir palaikymas leido ir man jaustis ramiai. Gimdymas nebuvo sunkus, pagimdyti pavyko pačiai be nuskausminamųjų, kas man tuo metu atrodė neįmanoma!
Pogimdyminis laikas buvo kiek sunkesnis, nes mažasis sunkiai miegojo, nežindė, buvo per silpnas.
Kadangi gimdžiau Kauno centre esančiuose gimdymo namuose, pro stoglangį matėme gražius fejerverkus, tik nerimavome, kad garsai neišgąsdintų Domo. Palata buvo be galo patogi, naujai įrengta, kaip tikrai gana neblogas viešbučio kambarys, maistas – tobulas! Nieko šventiško nebuvo, bet man buvo taip skanu, kad nenorėjau nė namo grįžti. O grįžus namo po paros teko skubiai vykti į Kauno klinikas, nes mažyliui prireikė pagalbos. Po maždaug 10 parų grįžome namo pradėti jau savo tikro šeimyninio gyvenimo! Tad dovanėlės laukė kiek vėliau. Šiemet Naujuosiuos, esant tokiai neramiai pasaulinei situacijai, greičiausiai sutiksime namuose. Bet būtinai susikursime šventę!
„Mamos žurnalas“
