Tai ne vien ankstukės istorija. Tai ir istorija apie mamos jausmų vandenyną, kuris turėjo būti ramus. Bet ir Ramiajame vandenyne siaučia audros, o jo krantai yra skalaujami milžiniškų bangų. Galų gale bangų keteros lūžta ir pakrantės pasipuošia baltutėliais purslais, tarsi palengvėjimo karoliukais. Panašiai nutiko ir mūsų istorijoje. Kviečiu skaityti.
Gulėjau palatoje su šauniomis būsimomis mamytėmis – Ieva ir Julija. Kiekvienos mūsų pilvelyje plakė po mažą širdutę. Kiekvienos situacija buvo skirtinga ir rimta. Mano akimis, Julijos situacija atrodė labiausiai ,,kabanti ant plauko‘‘. Tada nepagalvojau, kad tik vienai iš mūsų pavyks pilnai išnešioti, o gal tiksliau – „išgulėti“ vaikelį, ir jog tai bus Julija. Mano ir Ievos mergaitės gimė lygiai tokio paties amžiaus – 29 savaičių ir 4 dienų.
Kai 27-ąją nėštumo savaitę man nutekėjo vaisiaus vandenys, vaikeliui iš karto pradėjo brandinti plaučiukus, taikė antibiotikų terapiją. Supratau, kad iš numatytos gimdymo termino datos – rugsėjo 1-osios – kelsimės į gegužę, o geresniu atveju – į birželį. Protas tai suvokė, bet širdis tarsi mėgino priešintis (juk dar ne laikas!). Ant spintelės gulinčią knygą ,,Ankstukas‘‘ atsiversdavau ir vėl užversdavau, nes vos pradėjusi skaityti prapliupdavau ašaromis. Kai pirmasis mano nėštumas klostėsi lengvai ir sklandžiai, buvo nelengva priimti, jog antrasis yra štai toks, pavadinkime, kitoks.
Iki tol kiekviena nėštumo savaitė buvo aukso vertės, nes dar prieš vandenų nutekėjimą gulėjau ligoninėje. Dabar kiekviena vaikučio diena gimdoje tapo neįkainojama – kaip gydytojai sakė, neišnešiotam naujagimiui viena diena gimdoje prilygsta savaitei inkubatoriuje. Nuolatos buvo tikrinama vaikelio būklė, infekcijos požymiai, likęs vandenų kiekis. Rizikų buvo daug, tačiau savaičių skaičius ir gera kūdikio būklė lėmė gydytojų sprendimą laukti. Ir taip sulaukėme savaiminio gimdymo, kai birželio 16 dieną natūraliais takais į šį pasaulį atėjo nė pusantro kilogramo nesveriantis mūsų stebuklėlis Luka.
Gležnutė Luka iš gimdyklos iš karto buvo pervežta į Naujagimių intensyvios terapijos skyrių (NITS), ir taip mūsų istorija tęsėsi jau nebe viename kūne ir širdelėms plakant net ne šalia viena kitos. Mažylei gimus, taikyta dirbtinė plaučių ventiliacija, o greitai atsistačius natūraliam kvėpavimui, užteko įrangos nuolatiniam teigiamam kvėpavimo takų slėgiui palaikyti. Kiek vėliau nustatyta įgimta pneumonija, buvo taikomas antibiotikų kursas. Išliko apnėjos rizika.
Tada prasidėjo visiškai naujas mano emocinio ir fizinio gyvenimo etapas – bauginantis bei skirtas pažinti save iš naujo. Patyriau, kad antrasis tapimas mama nėra toks pats, kaip pirmasis, ypač tokiomis aplinkybėmis. Kaskart, kai įsikibusi savo tėčiui ar močiutei į delną, palatos duris atsisveikindama užverdavo mano ką tik dvejų sulaukusi pirmagimė, širdis suskildavo į daugybę dalelyčių, o aš vis klausdavau savęs, ar pavyks ją kaip nors suklijuoti, ar susigrąžinsime laiką, praleistą ne kartu, ar atkursime tą mudvi jungusį vienį, kai be mamos nebuvo nei dienos, nei valandėlės…
Mano kūnas dabar turėjo likti su ankstuke, nors fiziškai kol kas mažylei jį atstojo inkubatorius. Atsivėrė palatos durys ir slaugytoja man įteikė dovanų – ankstuko kraitelį. Mano akis vėl užtvindė ašaros, o ji pasakė: neverk, užaugs. Ir tikrai derėjo susiimti, nes nuo pat pirmos akimirkos privalėjau stengtis, – jei ne dėl kūniško kūdikio šilumos poreikio, tai dėl kito ne mažiau svarbaus dalyko – maisto vaikeliui.
Plušėjau kas tris valandas (ir dažniau), mėgindama išgauti pirmuosius pieno lašus savo mažylei, tačiau pirmąsias dvi paras ateidavau pas ją nešina vien ašaromis, o ne pienu. Trečią parą pasirodė pirmieji auksiniai lašai, skaičiavau kiekvieną jų – buvo šešiolika. Pamenu, nešu juos į Intensyviosios terapijos skyrių, matau kitas mamas ar tėčius, nešančius po pusę indelio ar daugiau, ir slepiu saviškį. O be reikalo taip dariau, be reikalo taip jaučiausi, nes pieno kiekvieną dieną vis daugėjo, vėliau net pavyko sukaupti nemenką rezervą šaldymo kameroje.
Pirmas dvi paras Luka buvo maitinama donoriniu pienuku (lenkiu galvą prieš mamas, prisidėjusias prie mano dukrelės gyvybės palaikymo), tokiai mažutei iš pradžių reikėjo vos kelių mililitrų kiekvienam maitinimui. Ir nors dukrelė buvo maža ir visą laiką praleisdavo inkubatoriuje, aš visą parą gyvenau intensyviu ritmu – negalėjau praleisti nė vieno pieno traukimo ir kas tris valandas jį nešiau mažylei. Bet kai ilgiausia miegojimo trukmė ištisas dienas tebūdavo vos dvi valandos, retkarčiais kūnas tiesiog ignoruodavo skambantį žadintuvą, o atsibudus apimdavo kaltės, neatsakingumo – ,,kokia aš mama‘‘ – jausmas.
Šiai savęs smerkimo būsenai save atiduodavau pati – personalas puikiai žinojo, kokios varginančios ankstukų mamų dienos ligoninėje, ir skatino kuo daugiau ilsėtis, kai įmanoma, juo labiau kad kartą neatnešus pieno, galėdavo sugirdyti anksčiau atnešto papildomai, arba donorinio. Taigi net ir neatėjus kuriai nors mamai nė vienas kūdikis nelikdavo nepamaitintas.
Greitai pramokau inkubatoriuje gulinčia savo mažyle rūpintis pati, žinoma, stebint specialistams bei, kai reikia, su jų pagalba, įskaitant kūdikio higieną, maitinimą per zonduką, davikliukų keitimą ir kt. Kasdienis bendravimas su gydytojais aptariant vaikelio būklę ir tyrimų rezultatus teikė daug vilties, nes Lukos būklė buvo stabili, svoris augo.
Netrukus prasidėjo po valandą ar ilgiau trunkantis kengūravimas, o tai man buvo dar viena emocinė karuselė – juk pirmą kartą paėmiau savo mažylę į rankas, laikiau ant krūtinės.
O tada vėl vaikelio guldymas į inkubatorių, grįžimas į palatą, pieno traukimas, vėl ėjimas į NITS.
Nežinau kodėl, gal tamsus dangaus skliautas ir dienos nuovargis darydavo savo, bet būtent prieš vidurnaktį pamaitinusi mažylę ir palinkėjusi jai ramios nakties, eidama ilgais koridoriais labiausiai emociškai pratrūkdavau. Mano dienos buvo ilgos, tokios pačios, todėl laikas tarsi sustodavo. Jaučiausi lyg ištisą parą traukčiau pieną. O širdį draskė graužatis, kad neapkamšiau ir nepasekiau pasakos prieš miegą dar vienam savo vaikeliui.
Kad ir kokių kartais būdavo akimirkų, kas geriau, jei ne kitos mamos, išgyvenančios panašias situacijas, labiau supras ir palaikys. Su Ieva dalinomės jausmais, nuogąstavimais, guosdavome viena kitą ir patardavome, žadindavome naktį, jei kuri negirdėdavo skambančio žadintuvo, kai kurį laiką gyvenome vienoje palatoje ir po mergaičių gimimo. O dar ir jų inkubatoriai buvo šalia vienas kito. Nutarėme stengtis kuo labiau džiaugtis teigiamais dalykais, kurių buvo daugybė!
Vieną dieną, kai po 19 parų, praleistų NITS‘e, dukrelę perkėlė į mano palatą (vis dar inkubatoriuje), padariau teigiamų dalykų sąrašą:
Lukutės būklė stabili;
svoris auga (kai kurių gretimai inkubatoriuose gulinčių gimusių ankstukų svoris buvo tik 600 g, 800 g);
ji kvėpuoja pati ir jau yra palatoje su manimi;
jai gimus ir stiprėjant neprireikė jokių medicininių intervencijų;
dabar vasara – šviesos ir ilgų dienų metas, o ne tamsus trumpadienis ruduo ar žiema;
turiu mylinčią ir bet kurioje situacijoje palaikančią šeimą;
čia sutikau nuostabių žmonių;
sustiprinau svarbiausias gyvenimo vertybes ir įgijau reikšmingos patirties;
pats svarbiausias dalykas – mūsų su vyru turtas padvigubėjo!
O visiškai nustojau liejusi ašaras tada, kai šalia manęs ir Lukos paguldė mamą Sandrą su visiškai išnešiota naujagime Sofija. Sofija gimė su galvos smegenų patologijomis. Sandra su begaliniu skausmu akyse man pasakė: jūsų mergaitė užaugs, o mūsų jau ne. Praėjus kiek daugiau nei pusei metų Sandra man pranešė, kad Sofijos širdutė sustojo. Sandra iki šiol man yra vienas iš nuostabiausių sutiktų žmonių.
Koks keistas gyvenimas, kai staiga, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms ar veikiau fizinei būsenai, esi paguldoma su nepažįstamais žmonėmis, kurių kiekvienas turi savo istoriją, į tą pačią vietą nežinomam laikui. Juk tu to neprašei! Tačiau nereikia skubėti neplanuotų situacijų priimti kaip blogybių, ypač, jei jose yra ir kas nors šviesaus. Suskaičiavau, kad per 77 dienas, praleistas ligoninėje, teko palatomis dalintis su 17 mamyčių, kurių visai nepažinojau. Dabar džiaugiuosi, kad turėjau progą su jomis susipažinti, o kai kurias ir pažinti.
Palatoje Lukai išėmus zonduką ji labai greitai išmoko valgyti pati, tad jai sulaukus 35 savaičių ir svoriui užaugus iki 2320 gramų, mes grįžome namo. Namai ten, kur šeima, o mūsų šeima pastaruosius mėnesius gyveno atskirai. Kai tą dieną vakare atsigulus miegoti man iš vienos pusės gulėjo pirmagimė, o iš kitos pusės – ankstukė, jaučiau, kad mano laimės vandenynas beribis. Norėjosi niekada nenustoti žavėtis pieno baltumo purslais.
Nors gimus Lukutei supratau, kad mūsų laukia ilga kelionė (ne tik išėjus iš ligoninės, bet ir augant namuose), nepalioviau tikėjusi, jog mūsų istorija klostysis gerai. Taip ir yra. Esu iš visos širdies dėkinga Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos bei Neonatologijos klinikų stebukladariams, kurių dėka plaka Lukos ir kitų ankstukų širdutės.
Nors atrodo mažyčiai, ankstukų noras kabintis į šį gyvenimą – toks didelis! Kartais patys mažiausi būna stipriausi iš mūsų. (Iš Ankstukų paramos fondo ,,Gerų darbų dirbtuvės“ užrašų).
Aistė Lukaševič, mama, tekstų autorė, vaikiškų knygelių kūrėja
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2025 metais skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.05.07.
Susiję straipsniai
