Tatjana Lavrinovič patingą ne tik tuo, kad augina tris vaikus, – dešimtmetį Danielių, aštuonmetį Dominiką ir ketverių Emily. Tatjana Lavrinovič – oficialiai pripažinta ir karūnuota gražiausia pasaulio mama. Dar neišblėso konkurso „MRS.Globe“, kuris vyko Kinijoje, įspūdžiai.
Auginate tris vaikus. Ar visada svajojote apie gausią šeimą?
Tatjana. Aš pati esu trečias vaikas šeimoje, turiu vyresnius brolį ir seserį. Visada svajojau, kad tris tai tikrai turėsiu, bet vyras kartais pakalba ir apie ketvirtą.
Nėštumas ir gimdymas nėra lengvas dalykas. Kai laukiausi pirmojo, pati nesupratau, kad ta mano būsena kažkokia ypatinga, gyvenau aktyviai, visur eidavau. Beje, visus tris vaikus šiek tiek pernešiojau.
Pirmojo nėštumo metu suėjo 41 savaitė, o gimdymas kaip neprasideda, taip neprasideda. Tuo metu gyvenome Kazanėje, Kšyštofas ten žaidė „Uniks“ klube. Nuėjau su vyru į papildomą treniruotę jam padavinėti kamuolių. Maniau, taip greičiau prasidės gimdymas. Bet treneris V. Sereika, pamatęs mane, liepė eiti namo, kol nepagimdžiau krepšinio aikštelėje. Bet net po tos treniruotės namuose išbuvau savaitę, kol prasidėjo gimdymas.
Laukdamasi antrojo vaikelio, priaugau daug svorio, ir pats nėštumas buvo sunkesnis. Po gimdymo reikėjo metų, kol figūra atsistatė. Labai stengiausi, vakare daug nevalgydavau. Mes šeimoje apskritai sveikai maitinamės, nes sportininkai negali valgyti bet ko. O po trečios dukrytės gimimo svoris nukrito labai lengvai. Kiekvienas nėštumas būna vis kitoks.
Ar „Misis pasauliui“ lengva nevalgyti vakarais ar atsisakyti saldumynų? Teoriškai visos moterys žino, kad taip reikėtų maitintis, bet praktiškai pagundoms atsispirti labai sunku…
Tatjana. Ir man sunku. Būna, kad vakarieniaujame ir 9 vakaro, bet tada nereikia iškart eiti miegoti. Jei eini miegot 11 ar 12 vakaro, tai vėlyva vakarienė ne toks ir didelis blogis. O jei šeima eina miegoti 9 vakaro, tai vakarieniauti reikėtų apie 6. Sunku atsispirti pagundai užkandžiauti vakarais tik pirmą savaitę, o paskui įpranti.
Pirmi du sūnūs. Tikriausiai svajojote apie dukrytę?
Tatjana. Pirkti jai sukneles – tai didesnis malonumas negu pirkti drabužius sau pačiai!
Kai laukiausi pirmojo vaiko, visi kalbėjo, kad bus mergaitė.
Bet aš giliai širdyje jaučiau, kad tikriausiai berniukas.
Paskui gimė antras sūnus. O pradėjusi lauktis trečią kartą, neatmečiau minties apie trečią sūnų. Trims berniukams augti būtų labai smagu. Jei visi sveiki, – tai džiaugsmas. Iki pat gimdymo, kol nepamačiau, kad tikrai mergaitė, nebuvau tikra dėl kūdikio lyties.
Emily yra tikra tėvelio dukrytė. Kol nebuvo dukros, mūsų kompanija buvo labai vyriška – juk ir brolio Darjušo šeimoje auga panašaus amžiaus berniukai. Bet nesutikčiau, kad berniukai mažiau meilūs ar prieraišūs negu mergaitės. Mes su jais ir sportuodavome, ir knygeles paskaitydavome. Mūsų vaikų skiriasi tik lankomi būreliai. Emily nori šokti baletą, o berniukai sportuoti.
Jūsų šeimos gyvenimo būdas klajokliškas, priklausomas nuo sporto kontraktų. Kiek vaikai jau yra pakeitę darželių, mokyklų?
Tatjana. Sūnūs yra pakeitę kokius tris darželius. Vyresnysis Danielius pradėjo lankyti darželį pusantrų metų. Tuo metu Kšyštofas žaidė Italijoje, „Montepaski“ klube. Pradėjome nuo pusės dienos, kad vaikas nepervargtų, nes ten kalbėjo itališkai. Bet vaikai visur greitai pripranta. Pirmą mėnesį buvau kartu su juo, o paskui jau pats išmoko paprašyti valgyti itališkai ar kitų kasdienių žodžių. Auklėtojos iš jo išmoko kelis rusiškus žodžius. Kurį laiką buvo etapas, kai Danielius išklausydavo itališkai, bet atsakydavo rusiškai, kol paskui persilaužė. Paskui Italijoje, kur mes gyvenome, atidarė anglišką vaikų darželį, tad perrašėme sūnų ten. Namuose mes kalbame rusiškai, o Lietuvoje per vasaras girdėdavo lietuvių kalbą.
Angliškas darželis buvo naujas iššūkis, nes dar viena kalba. Nebuvo lengva, bet mes matėme tame prasmę, – grįžus į Lietuvą, jam buvo lengviau pradėti lankyti priešmokyklinę klasę tarptautinėje mokykloje. Matau, kad dabar jau pamiršo italų kalbą, bet puikiai kalba lietuviškai. Nors lanko anglų kalbos mokyklą, per savaitę jam yra 6 lietuvių kalbos pamokos. Jis labai gabus, gerai mokosi.
O antrasis sūnus, Dominikas, ir mažoji Emily darželį pradėjo lankyti dvejų metų.
Visi trys labai lengvai adaptuodavosi darželyje, nė vienas neverkdavo. Dominikas irgi su draugais kalba lietuviškai, o dukrytė viską supranta, bet kol kas kalba tik rusiškai.
Kaip Jūs pati taip gerai išmokote lietuvių kalbą?
Kai pirmą kartą ruošiausi atvažiuoti į Lietuvą, draugai sakė: „Ten tikriausiai visi kalbės lietuviškai, bet ta kalba panaši į rusų“. O pasirodė, kad visiškai nepanaši, aš nieko nesupratau.
Mano vyras toks „fainas berniukas“ – vieną dieną atnešė krūvą dokumentų lietuvių kalba ir paprašė užpildyti. Sako: „Tania, sutvarkyk dokumentus“. O kaip aš sutvarkysiu, jei nieko nesuprantu? Pradėjau gilintis, reikėjo užpildyti formas, kad gautume leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. O paskui išlaikiau lietuvių kalbos egzaminą. Mano vyras sako, kad jis visą gyvenimą čia gyvena, bet jo akcentas stipresnis negu mano.
Matyt, esu gabi kalboms, nelankiau nei kursų, nesamdžiau jokių mokytojų, bet po truputį pradėjau kalbėti lietuviškai. Ir su Darjušo žmona Edita iš pradžių bendraudavome rusiškai, o dabar jau vis dažniau – lietuviškai.
Lietuvoje nebuvo sunku priprasti gyventi. Čia patogu auginti vaikus. Ta šalis nebuvo svetima ir anksčiau – mamos brolis apie 30 metų gyveno Visagine, jis kažkada statė atominę elektrinę. Dabar dėdė jau miręs, bet liko pusbroliai. Nors jie gimė ir gyvena Visagine, kalba tik rusiškai. Man tai visada buvo mįslė, kaip taip galima…
Visi Jūsų artimieji gyvena Permėje?
Taip, aš gimiau ir užaugau Permėje. Tai didelis miestas, jame gyvena daugiau nei milijonas gyventojų.
Kai atvažiuojame vasarą pas mano gimines, Kšyštofas sako, kad jaučiasi tarsi sugrįžęs 20 metų į praeitį.
Vis dėlto Rusijoje kita kultūra, kitoks gyvenimo būdas. Sesers dukrą mes pasikvietėme į svečius į Vilnių, ji studijuoja Europos humanitariniame universitete. Ten paskaitos vyksta rusų ir anglų kalbomis, o per pusantrų metų dukterėčia pradėjo suprasti ir lietuviškai. Mes iš tikrųjų didelė šeima, bet man tai patinka.
Iki pažinties su Kšyštofu buvote tapusi tituluota gražuole – „Mis Rusija“. Kaip kilo noras dar kartą dalyvauti panašiame konkurse?
Kai organizatoriai pasiūlė dalyvauti grožio konkurse Kinijoje, svarsčiau 4 mėnesius. Ar man to tikrai reikia? Bet vyras palaikė tą idėją, sakė, kad su vaikais namie prasėdėjau 10 metų, man reikia pakeisti aplinką, susipažinti su naujais žmonėmis. Man pačiai tai buvo iššūkis. Aš be vaikų niekur nekeliauju.
Vienintelį kartą tik dviese su vyru buvome Pasaulio čempionate, o atostogauti vieni nė nebandėme.
Mums atrodo neteisinga palikti vaikus namie, o patiems mėgautis kurortais.
Taigi į „MRS.Globe“ konkursą skridau viena. Pirmą kartą be vaikų tokiam ilgam laikui, net dviem savaitėms. Iš pradžių buvo labai sunku, maniau, kad išprotėsiu. Bet kadangi tvarkaraštis buvo labai įtemptas, po kurio laiko nustojau galvoti apie namus. Kai paskambindavau, sakydavo, kad namuose viskas gerai. Nors, pasirodė, dukrytė buvo susirgusi, vyras man to nesakė. Tuo metu labai padėjo studentė dukterėčia. Prašėme ir draugų pagalbos, kad vaikus nuvežtų į treniruotes. Kai tik turėdavo laisvą vakarą, iš Panevėžio namo važiuodavo Kšyštofas. Jis tuo metu buvo pasiėmęs ir keletą laisvų dienų.
Turime namuose padedantį žmogų – auklę iš Visagino. Kol buvo maži berniukai, ji su mumis gyveno Italijoje, o dabar atvažiuoja, jei reikia jos pagalbos. Mano kelionė į Kiniją ir buvo tas atvejis.
Ar šeima žiūrėjo konkursą?
Kinijoje jis vyko vakare, o Lietuvoje buvo diena. Aš parašiau žinutę mokytojams, kad dėl asmeninių priežasčių mes turime paimti vaikus iš mokyklos anksčiau. Jie visi tiesiogiai renginį žiūrėjo namuose, o kitą dieną vyresnėlis mokykloje pasigyrė, kad mama laimėjo konkursą. Žinojau, kad vaikai labai laukia manęs, bet laukia ir dovanų. Šeimai lauktuvių ieškojau jau paskutinę dieną, nes konkurso dienotvarkė buvo įtempta. Dominikas turi kiną draugą, kuris papasakojo, kad Kinijos simbolis yra drakonas. Tad jam ieškojau žaislinio drakono. Emily visada prašo didelės dovanos, nesvarbu, kokios. O vyresnysis jau beveik paauglys, jam nupirkau mikrofoną, kurį prisijungęs prie kompiuterio gali dainuoti, kalbėti. Tai ir žaislas, ir praktiškas daiktas kartu. Kinijoje labai populiaru tokie mikrofonai, visi konkurso organizatoriai kalbėdavo per tuos mikrofonus. Vyresnėlis labai mėgsta atrodyti stilingai, tai nupirkau drabužių, batų.
Mūsų vaikai paprasti – mėgsta tai, ką ir kiti bendraamžiai. Kaip jie džiaugėsi čiulpinukais ant pagaliuko, ant kurių parašyta kiniškais hieroglifais. Jiems tai buvo puikiausia dovana.
Jūsų vyras spaudoje yra sakęs, kad labiausiai Jus myli už skaniai gaminamus makaronus…
Mūsų namuose visada yra ką valgyti. Aišku, kartais galime nueiti į restoraną ar užsisakyti picą į namus, bet tai greičiau išimtis. Visada gaminu naminį maistą. Man patinka paprastas ir sveikas maistas: ryžiai, makaronai, grikiai ir mėsa. Vyras gali valgyti mėsą tris kartus per dieną. Vyresnysis ir mažoji irgi mėsos mėgėjai, o vidurinėlis labiau mėgsta žuvį. Dažnai gaminu sriubas, vištienos sultinį, barščius. Iš savo šeimos atsivežiau šangi receptą – tai tešlos apkepas su bulvių koše, užpilta kiaušiniu ir grietinėle.
Atrodo, paprasta, bet labai skanu. Aš šį patiekalą valgau be jokio padažo. Bet gaminu retai, nes tai sunkus maistas.
Vaikai labiausiai mėgsta lietinius, jie valgytų kiekvieną dieną. Kadangi šeima didelė, iškart kepu 3 keptuvėse.
Ar šeimoje dažnai kalbama apie krepšinį?
Turbūt 90 procentų pokalbių ir yra apie krepšinį. Apie žaidėjus, apie varžybas – apie viską. Kšyštofas analizuoja, kas kokią klaidą padarė ir niekada sūnums nesako, kad jie geriausi. Jis nuolat kartoja, kad reikia dirbti. Jei tu dirbi kaip visi, tai ir būsi kaip visi, o jei nori pasiekti daugiau, turi dirbti dvigubai.
Konkurencija Lietuvoje labai didelė. Mano vyras pradėjo žaisti krepšinį nuo 13 metų, o šiais laikais jau būtų per vėlu. Jis ragina berniukus klausyti trenerių, o jei ko nesupranta, būtinai klausti, kad neliktų jokių neaiškumų.
Vyresnysis sportuoja 5 dienas per savaitę, jis lanko krepšinio mokyklą. Danielius jau pradėjo žaisti moksleivių ir Baltijos lygoje. Kol buvo mažesnis, po nesėkmingų varžybų verkdavo. Vienu metu dar lankė ir futbolą, bet pamatėme, kad nebespėja. Jis maksimalistas, kaip ir tėtis, visur nori būti geriausias.
O vidurinėlis – „lengvas“ vaikas, su juo treneriams dirbti nesunku. Turi humoro jausmą, kartais šeimoje mes visi pajuokaujame. Nors dabar tik antrokas, lanko krepšinio treniruotes nuo 5 metų. Lietuvoje paprastai vaikai pradeda lankyti nuo 7 metų, bet mes nusprendėme leisti kartu su broliu. Matyti rezultatai – jis labai aistringas, nes tarp savo amžiaus vaikų jis moka labai daug, jau svajoja apie tarptautinį turnyrą Estijoje, kuris bus pavasarį. Dominikas kiekvieną dieną klausia: „O kiek dienų liko iki pavasario?“. Jis labai nori žaisti, pagal amžių labai aukštas – aštuonerių metų jau yra 154 cm ūgio. Visa galva didesnis už klasės draugus. Manau, greitai bus vienodo ūgio su broliu.
Emily irgi gana aukšta, bet jai sportas mažiau rūpi, ji nori šokti baletą. Aš pati 8 metus lankiau pramoginius ir liaudies šokius.
Kaip „Misis pasaulis“ atrodo kasdienybėje?
Gyvenimas teka toliau, reikia rūpintis šeima, vežioti vaikus į būrelius, gaminti valgyti. Žinoma, tas titulas įpareigoja kasdien susitvarkyti plaukus, pasidaryti makiažą – su treningais nevaikštau. Kiekviena moteris turėtų rasti laiko sau. Ir kažkokioms prasmingoms idėjoms, neapsiribojant vien savo namais. Labai palaikau Rimanto Kaukėno idėją padėti sergantiems vaikams, ne kartą pati lankiausi ligoninėje, bendravau su ten gulinčiais vaikais. Jei galiu padėti kažkokiai mergaitei bent trumpam pasijusti karaliene, leisti pasimatuoti karūną, – kodėl to nepadarius? Jei pati esi laiminga, gali padėti laimingais tapti ir kitiems.
Per šitą konkursą supratau, kad moteris gali viską, tik reikia pačiai tuo patikėti.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
