„Kai ateina juodos dienos, aš rekomenduočiau visiems suaugusiesiems eiti į vaikiškus spektaklius, skaityti vaikams skirtą literatūrą, ir viskas pasikeis. Tai veikia kaip terapija, padeda išlikti šviesesniems, prisikelti ir eiti vėl,“ – sako Vilniaus inovatyvaus teatro režisierė Linda Urbonavičiūtė.
Vaikystės patirtys net ir suaugusio žmogaus gyvenime deda labai svarbius akcentus, todėl į spektaklius kviečiami ne tik vaikai, bet visos šeimos.
Kalbamės su režisiere Linda Urbonavičiūte.
Linda, šeimas kviečiate į naują meno erdvę Vilniuje – „Teatro krantą“. Kokia tai vieta, kas ten vyksta?
Romantiška vieta lėmė ir pavadinimą – esame įsikūrę miesto centre, ant Neries kranto. Iš čia atsiskleidžia visas Vilniaus grožis. Naujosios meno erdvės „Teatro krantas“ įgyvendinimas truko apie metus. Per šį laiką nuosekliai kūrėme vietą, kurioje šeimos galėtų jaukiai ir prasmingai leisti laiką teatre. Mums buvo svarbu sukurti gyvą, atvirą erdvę, pritaikytą tiek spektakliams, tiek kūrybiniams susitikimams su vaikais ir jų tėvais. Teatro salė skirta 200 žiūrovų.
„Teatro Krante“ buriasi įvairūs teatrai, kasdieniai kūrėjai, rezidentai, jaunieji menininkai. Mus vienija noras kurti ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams. Vaikai yra mūsų prioritetas – būtent jiems skiriame ypatingą dėmesį.
Jūs pati studijavote ir kurį laiką kūrėte Sakartvele. Ką parsivežėte į Lietuvą iš tos šalies? Ar skiriasi mažieji žiūrovai?
Sakartvele labai stipri teatro mokykla, o vaikai kultūros politikoje laikomi prioritetu. Nors man toje šalyje daugiau teko statyti spektaklių suaugusiesiems, bet režisavai ir porą vaikiškų. Visame pasaulyje vaikai yra vaikai – ir Tbilisyje, ir Vilniuje mažieji žiūrovai tokie pat nuoširdūs, ištroškę vidinių atradimų, stebuklo, visi nori tikėti, kad pasaulis gražus, kad nugali šviesa ir grožis. Lietuvių vaikai galbūt tik mažiau mato saulės, todėl ploja ir reaguoja ne taip temperamentingai, kaip gruzinai, bet nuoširdumas ir naivumas – būtini vaikystės atributai.
Kodėl grįžusi Į Lietuvą ėmėte kurti vaikams? Kuo ši sritis jums įdomi?
Visą savo vaikystę praleidau teatre, nes abu mano tėvai buvo režisieriai. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be vaikiškų spektaklių! Kol buvau vaikas, maniau, kad užaugusi ir pati kursiu spektaklius vaikams. Paskui, paauglystėje, visiškai atsisakiau minties apie teatrą, mačiau, koks tai sudėtingas, specifinis darbas – kurti su gyvais žmonėmis, sudėtinga jų psichologija. O suaugusi supratau, kad niekur nepabėgsiu, visi keliai vis tiek veda į teatrą.
Kiekviename suaugusiame žmoguje vis dar slypi vaikas. Man norisi kalbėti su vaikais be didaktikos ir tiesmukų moralų. Svarbiau skatinti vaizduotę, kūrybiškumą, įskiepyti jautrumą gerumui ir grožiui. Taip pat sąmoningai vengiu brutalumo.
Siekiu atviro, gyvo bendravimo su publika, kad teatras būtų ne muziejinė patirtis, o gyvas susitikimas, kuriame klasika prabyla šiandienos kalba.
Esate ir vienos vaikiškos knygos – „Mažojo dinozauriuko istorija“ – autorė.
Tos knygos aš specialiai nerašiau, tai mano pašnekesiai su dukra, kai ji buvo maža. Mes dažnai vaikščiodavome po miestą, kartais vaikas būdavo pavargęs, tada sugalvodavau visokių pasakų, ir viena iš tų pasakų buvo apie dinozaurą. Pavyzdžiui, eidavome Gedimino kalno papėde, pro Sereikiškių parką, ten tuo metu vyko archeologiniai kasinėjimai, stovėjo konteineriai, ir aš bandydavau pažadinti vaiko vaizduotę, sakydavau, kad po kalnu kažkas gyvena. Gal reikia naktį ateiti ir pažiūrėti, kas gyvena? Ir gavosi istorija apie Vilniaus dinozauriuką. Su dukra net sukūrėme eilėraštį: ,,Vilniau, tu mūsų mieste, tu mūsų siela ir sparnai..“. Po to, kai dinozauriukas buvo ,,rastas“ kalno papėdėje, jis ėmė gyventi mūsų su dukra kasdienybėje ir fantazuodavome, o kaip jis pereitų gatvę? Ką jis veiktų mūsų laikais? Ar jis mokytųsi gražaus elgesio taisyklių?
Aš manau, kad visi tėvai retkarčiais turėtų pafantazuoti kartu su vaikais, kad ir kokie pavargę po darbų jie būtų. Tada būtų lengviau kurti ryšį. O juk kaip dažnai paauglių tėvai skundžiasi, kad vaikai atsiriboja, nebenori kalbėtis… Jeigu tėvai jaučia, kad neturi tiek fantazijos, kad kurtų istorijas patys, visada galima pasitelkti į pagalbą vaikiškas knygutes. Dabar tokių gražių knygų išleista, jas taip smagu skaityti kartu su vaikais! Knygos ir teatras yra didelė pagalba norint neprarasti gyvo ryšio su savo vaiku.
Dinozauriukas netrukus atsidurs ir teatre?
„Teatro krante“ jau statomas spektaklis tokiu pat pavadinimu, kaip ir knyga. Tai bus muzikinis spektaklis, skirtas jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, kuriam muziką sukūrė kompozitorius Gediminas Aleksandravičius. Tik spaktaklyje dinozauro kiaušinį atras ne mama su dukra, o sesutės dvynukės. Spektaklyje tik truputį užkabiname Vilniaus istorijos, bet svarbiausia jame kasdienybės poezija, tas stebuklas, kad ir savo mieste bet kurią dieną gali sutikti dinozaurą…
O dabar pakalbėkime apie žiūrovams jau rodomą spektaklį „O kur Snieguolė?“
Šitą spektaklį režisavo Lukrecija Vinciūnaitė, tai interakvyvus spektaklis, kuriame vaikai patys tampa veiksmo dalimi. Jie ne tik stebi, bet ir įsitraukia į pasakos pasaulį. Ir ne vienas ar du vaikai iš salės – įsitraukia visi 200 žiūrovų, kurie tai ošia kaip medžiai, tai čiulba paukščių balsais ir pan. O kai kurie žiūrovai tampa net ir pasakos herojais. Mums svarbu, kad vaikai galėtų tiesiogiai „prisiliesti“ prie klasikinės pasakos ir patirti ją per veiksmą, žaidimą ir bendrakūrystę. Gyvas ryšys su žiūrovu leidžia spektakliui kaskart šiek tiek keistis ir išlikti gyvam.
Klasikinę pasaką apie Snieguolę pasirinkome po atliktų apklausų, ko norėtų žiūrovai. Visi vienbalsiai sakė, kad nori klasikinių pasakų, nes visi pavargo nuo abstrakcijų, kurių nesupranta, kurios negali vaikui duoti pamatinių vertybių. Prieš šitą spektaklį aktoriai kartu su žiūrovais perskaito pasakos siužetą, o tada pakviečia vaikus įsitraukti į kūrybinį procesą.
Savo norėtume savo teatre pastatyti ir H.K. Anderseno pasaką apie mamą. Ji labai graži, bet mažiau žinoma. Taip pat norėtume sukurti spektaklį pagal vieną lietuvių liaudies pasaką.
Šiuolaikiniams vaikams klasikinės pasakos nėra per daug nuobodžios?
Be reikalo sakoma, kad dabar vaikų niekuo nesudominsi, niekas jiems nepatinka…Geros tos akelės, kurios žiūri į sceną. Vaikai trokšta gyvo kontakto, fantazijos. Anksčiau vaikai buvo tarsi labiau užslopinti: „to negalima, ano negalima“ Dabar jie auga laisvesni. Ir kai prieš 10 metų pranašavo, kad teatras išeis iš mados, vaikams jį pakeis ekranai, taip neatsitiko. Man atrodo, atvirkščiai, gyvas menas visada bus reikalingas. Svarbu, kad teatras nenuviltų šiuolaikinio vaiko.
Ginta Liaugminienė
Nuotraukos MoonPhotography
Projektą „Kultūra nuo gimimo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.02.25.
Susiję straipsniai
