Tėčių ir mamų „karai“ dėl auklėjimo – kasdienybė daugelyje šeimų. Psichologė patars, kaip užkasti karo kirvį ir vaikus auginti darniai.
Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt
Trejų metų Adomas guli ant kilimo, verkia ir kojomis daužo grindis.
– Matau, kad labai supykai. Suprantu, kad norėjai paimti tą kamuoliuką, bet juo dabar žaidžia sesė. Galėsi žaisti tada, kai sesė tau leis, – bando nuraminti sūnų mama.
– Ko tu čia su juo terliojiesi? Kas darosi? Tuoj išsitrauksiu diržą – ir baigsis visi ožiai, – pyksta tėtis.
Išgirdęs apie diržą, Adomas dar labiau paleidžia dūdas, pradeda spardyti prie jo pasilenkusią mamą.
– Matai, prie ko privedei su savo auklėjimo metodais! Dar kartą sakau: nei vienas vaikas neužaugo nemuštas, ir nieko, visi esame sveiki, ne kokie nors psichiniai…
***
Urtė sėdi prie stalo ir liūdnai vedžioja šaukštą po atšalusią košę.
– Na, užbaik, nedaug jau beliko. Po to eisime tvarkytis ir į lovytę, – priėjusi pašnekina mama.
– Tai kad gal jau jai nebesinori. Va, Urte, imk saldainį – daug geriau, negu košė, – į pokalbį įsitraukia tėtis.
– Ne, Urte, saldainis tik po košės. Užbaik ir galėsi valgyti tai, ką norėsi.
– Ko tu verti vaiką valgyti tai, ko jis nenori? Pakankamai kalorijų gaus ir iš saldainio. Urte, ateik pas mane, išsirinksime, kuris saldainis skaniausias!
Vaikas santykių nesulipdys
Jeigu iki vaikų atsiradimo vyrui ir moteriai nėra taip sunku rasti kompromisą, o tam tikri nuomonių išsiskyrimai gali net žavėti, tai gimus vaikams išryškėja patys smulkiausi požiūrių skirtumai ir pačių tėvų gyvenimo patirtis, kuri, žinoma, yra labai skirtinga. Ar palikti kūdikį verkiantį, kad nurimtų pats? Ką vaikams valgyti? Kada tvarkyti žaisliukus: iškart pažaidus ar vakare, prieš miegą? Nuolat kyla šie ir dar daug daug klausimų.
Nuomonių skirtumai dėl auklėjimo – tai ta priežastis, dėl kurios nereikėtų tikėtis, kad gimęs kūdikis išgelbės braškančią santuoką (tikriausiai apie tai esate girdėję, nemažai porų vis tiek savo santykius bando sutvirtinti tokiu būdu…). Kai atsiranda trečias, santykiai byra dar labiau, arba, jei iki tol pora galėjo girtis buvę tvirti ir „vandeniu neperliejami“, atsiradus mažyliui, santykiuose atsiranda ir įtrūkimų.
Santuokos ir šeimos terapeutė Kathryn Guthrie, dirbanti Otavoje, yra pasakiusi skambią frazę: „Poros daugiausia nesutaria dėl trijų dalykų – vaikų auklėjimo, pinigų ir sekso“ (anglų kalba tai skamba kur kas įsimintiniau: „We call it PMS – parenting, money and sex“). Natūralu, kad vaikų auklėjimas atsiduria pirmoje vietoje, – juk kas gali būti brangesnis už savo vaiką? Bijome padaryti klaidų, ką nors sugadinti ir pakenkti vaikui, todėl norime perteikti visa, kas, mūsų supratimu, geriausia. Bėda ta, kad šis supratimas gali skirtis: tai, kas vienam atrodo gera, kitam – baisiausias jo paties vaikystės prisiminimas ar tiesiog nesąmonė.
Skirtingi tėčių ir mamų požiūriai į vaikų auklėjimą
Tėčiai ir mamos skiriasi. Tiesa, būtų per drąsu teigti, kad visi tėčiai turi tam tikrų savybių, kuriomis jie stipriai skiriasi nuo visų mamų. Charakterio bruožai gali visai nepriklausyti nuo lyties, be to, jei prieš šimtą ar keliasdešimt metų vyrų ir moterų vaidmenys visuomenėje (ir tėčių bei mamų vaidmenys šeimoje) buvo labai aiškiai apibrėžti, tai šiuo metu vis dažniau galime pamatyti tai, kas mūsų tėvams ir seneliams atrodytų labai keista: tėčiai lieka namuose auginti vaikus, o mamos eina daryti karjeros, užima vadovaujančius postus ir perduoda namų kampų laikymą tėčiams. Todėl yra mamų, kurios vaikus augina labai „tėtiškai“, ir tėčių, kurie yra labai „mamiški“. O jei vaiką augina tik vienas iš tėvų, jam tenka atstoti abu, ir tai gali sukelti dar daugiau sumaišties.
Vis dėlto pastebima, kad tam tikros psichologinės savybės dažniau būdingos tėčiams, o kitos – mamoms, todėl tai gali būti pirmasis skirtingo auklėjimo šaltinis.
Mamos daugiau stengiasi suprasti ir atliepti vaikų emocinius poreikius, linkusios juos raminti. Mamos dažnai geriau pajunta, ko nori jų dar nekalbantys kūdikiai, nes turi artimą emocinį ryšį su jais. Tėčiams tas pavyksta sunkiau.
Tėčiai turi daugiau lūkesčių vaikams ir labiau rūpinasi, kad vaikai juos pateisintų.
Tėčiai mažiau dėmesio skiria tam, kad vaikas jaustųsi saugus ir ramus, daugiau jį ruošia realiam gyvenimui.
Mamos su vaikais daugiau kalba. Iš esmės taip yra dėl to, kad moterys apskritai kalba daugiau nei vyrai. Tokiu būdu galime matyti, kad mamos dažniau vaikų klausinėja ir aiškiau išsako savo lūkesčius jiems, aptaria pačius įvairiausius rūpimus dalykus, įskaitant ir drausmę.
Tėčiai mažiau kalba, todėl nurodymus išsako tiesiogiai ir naudodami mažiau žodžių. Iš šono tėčiai dažnai atrodo griežtesni, tačiau tėčių griežtumas yra stipriai susijęs su vaiko mokymu prisitaikyti prie realaus pasaulio iššūkių. Tėčiai greičiau pritaiko pasekmes, o tik vėliau apie tai su vaikais kalba.
Mamos linkusios aukotis ir vaikų poreikius iškelti aukščiau savo. Gali būti, kad tai prasideda nėštumo metu ir pirmaisiais mažylio gyvenimo metais, kai mamos neretai visiškai paaukoja savo buvusį įprastą gyvenimo būdą ir derinasi prie kūdikio poreikių.
Tėčiai mažiau aukojasi, tiksliau tariant, – jie aukojasi visai šeimai apskritai, o konkrečiam vaikui – mažiau.
Tėčiai linkę galvoti, kad mamos per daug jaudinasi dėl vaikų. Mamos linkusios tėčiams nurodyti, ką ir kaip jie turėtų daryti. Mamos stengiasi tėčius paversti savo pagalbininkais, o ne lygiaverčiais partneriais prižiūrint ir auklėjant vaikus.
Tėčiai ir mamos pasižymi skirtingu vaikų auklėjimo stiliumi ir turi skirtingą požiūrį bei vertybes. Vaikų žaidimo aikštelėje galima išgirsti, kaip susirūpinusios mamos šaukia: „Nelipk per aukštai!“ Tėčiai dažniau pasako: „Na, pažiūrėkim, kiek tu dar gali užlipti“. Mamos auklėdamos vaikus dažniau būna lankstesnės, joms būdingas autoritetingas auklėjimo stilius, tėčiai linkę į auklėjimo kraštutinumus – tai yra, dominuojantį (autoritarinį) arba, priešingai, liberalų stilių, kai vaikams leidžiama labai daug.
Nepaisant to, kad tėčiai ir mamos gali būti skirtingi, niekas neabejoja, kad gerai vaiko savijautai reikia jų abiejų: ir besirūpinančios, nuraminančios, palaikančios mamos, ir aktyvesnio, kviečiančio atsiliepti į pasaulio iššūkius ir patirti naujų įspūdžių tėčio.
Medūzos, tigrai ir delfinai
Kaip jau minėjome, skirtingą požiūrį į vaikų auklėjimą nebūtinai gali lemti tėvų lytis. Šiuo metu populiaru tėvystės stilius apibūdinti gyvūnų metaforomis: yra tėvų-tigrų, tėvų-medūzų ir tėvų-delfinų, ir visų šių tėvų rūšių nuostatos į tėvystę ir elgesys skirsis.
Tėvai-tigrai. Tai autoritariški, dominuojantys tėvai, vaikų vidinę kontrolę ir vidinę motyvaciją perėmę į savo rankas.
Vieni tigrai vaikus stumia ir aktyviai jiems nurodo, ko iš jų tikisi, kiti tigrai vaikus stengiasi nuolat kontroliuoti ir jais perdėtai rūpinasi (čia galima prisiminti ir tokį terminą, kaip tėvai-malūnsparniai, kurie nuolat skraido apie vaikus ir stebi, ką šie daro). Šie tėvai tikisi, kad vaikai bus savarankiški, tačiau patys nejučiomis savarankiškumą ir užgniaužia savo didele kontrole arba perdėtu rūpesčiu. Kai tėvai pateikia per daug savo taisyklių ir instrukcijų, vaikai neišmoksta patys spręsti savo problemų. Be to, tėvai-tigrai dažnai yra stipriai orientuoti į aukštus vaikų laimėjimus (ypač gerą mokymąsi, meninius talentus, pasiekimus sporte), kurie, jų įsitikinimu, turėtų garantuoti šlovę, turtą ir laimę, tačiau pritrūksta erdvės paties vaiko norams ir jo vidinei pusiausvyrai.
Tėvai-medūzos – tai daug leidžiantys, liberalūs tėvai. Jie turi mažai lūkesčių vaikams ir jiems nustato mažai taisyklių, dažnai yra labai atlaidūs. Galima sakyti, kad tėvams-medūzoms kelrodis yra vaikų norai.
Jie per daug anksti vaikams suteikia daug laisvės, su kuria vaikai nesugeba susitvarkyti, nes tam neturi pakankamai įgūdžių. Todėl tėvų-medūzų vaikams būdingi impulsų kontroliavimo sunkumai.
Tėvai-delfinai yra šių abiejų kraštutinumų vidurys. Šio stiliaus besilaikantys tėvai literatūroje lyginami su delfinų kūnu: kaip delfinų kūnas, taip šio stiliaus besilaikantys tėvai yra tvirti, bet lankstūs. Jie nustato taisykles ir turi lūkesčių vaikams, bet taip pat vertina kūrybingumą ir nepriklausomybę. Jie geba su vaikais bendradarbiauti ir jiems rodyti tinkamą pavyzdį, kartu išlikdami autoritetai. Tėvai-delfinai stengiasi, kad vaikai turėtų laisvės daug ką išbandyti ir pasimokyti iš savo klaidų, tačiau jų nepalieka vienų ir visą laiką gali būti jaučiami šalia, kad padėtų, kai tik vaikams prireiks.
Tikriausiai suprantama, kad sunkiausia tuomet, kai tėvų auklėjimo stiliai yra radikaliai skirtingi, – pavyzdžiui, vienas iš tėvų yra tigras, o kitas – medūza.
Dar viena priežastis, kodėl dažnai tėvų auklėjimo stilius skiriasi
Tai yra todėl, kad dažnai esame linkę įsimylėti tuos, kurie į mus nepanašūs, bet papildo mūsų trūkstamą charakterio dalį: pavyzdžiui, atsargioji Agnė neatsispiria rizikuojančiam Rokui, intravertas Ignas įsimyli šnekiąją Šarūnę, o pasyvusis Paulius neįsivaizduoja savo gyvenimo be veikliosios Viktorijos. Traukia tai, kas mažai pažįstama, arba tai, kas, atrodo, galėtų mums padėti susidoroti su savo trūkumais, ir tik susipažinus ir pradėjus bendrauti, išties gali įžiebti kaitrią aistros liepsną.
Deja, vėliau tos pačios savybės gali pradėti erzinti: Agnė ima nebesuprasti, kodėl Rokas nuolat veliasi į įvairius, jos akimis, nereikalingus iššūkius, Ignui norisi vakare ramiai pasėdėti prie televizoriaus ir kad tos idilės netrikdytų emocingos Šarūnės šnekos, Viktorijai atsibosta nuolat kalbinti Paulių eiti susitikti su draugais ar į vakarėlius, nes jis sutinka tai daryti keturis kartus rečiau, nei norėtų Viktorija.
Charakterių kampai aštriai išlenda ir auklėjant vaikus: natūralu, kad Agnė ir Rokas, Ignas ir Šarūnė, Paulius ir Viktorija į vaikų auklėjimą žiūrės šiek tiek kitaip. O jei jų teorinės nuostatos, aptartos dar neturint vaikų, ir sutaps, ne taip jau retai nutinka, kad realiame gyvenime reaguojame šiek tiek kitaip, nei apie tai galvojome ir svarstėme kažkada anksčiau.
Mūsų pačių patirtis
Galime daug žinoti ir skaityti krūvas knygų, dalyvauti tėvystės mokymuose bei stebėti brolių, seserų ar draugų šeimas, tačiau nemažai priklauso ir nuo to, ko mes nelabai pažįstame, – tai yra, mūsų pasąmonės. Būtent ši psichikos dalis yra atsakinga už tai, kad kartais sureaguojame kvailai ir sveiku protu nesuvokiamai, galime norėti papurtyti verkiantį kūdikį ar pliaukštelėti neklusniam dvimečiui, nors patys viešumoje kategoriškai pasisakytume prieš fizines bausmes. Tėvystės stilius ir asmenybės bruožai, apie kuriuos kalbėjome anksčiau, – visa tai didele dalimi priklauso nuo mūsų pačių ankstyvosios patirties, to, kaip mus pačius augino mūsų tėvai.
Kartais atkartojame tai, ką patyrėme savo pačių šeimose, nes su tokiu tėvystės stiliumi jautėmės saugiai ir ramiai. Kartais visomis išgalėmis stengiamės elgtis kitaip, – pavyzdžiui, esame griežti savo vaikams, neleidžiame eiti į vakarėlius iki pat mokyklos baigimo, nes patys turėjome liberalius tėvus, galėjome laisvai lankytis vakarėliuose ir patyrėme daugiau nemalonių įvykių, nei linkėtume savo vaikams. Kartais paprasti žodžiai, kuriuos pasako partneris, pavyzdžiui: „Eik pažaisti ir netrukdyk tėveliui dirbti“, netikėtai gali nuskambėti labai skaudžiai, nes išgirdę tokius žodžius savo vaikystėje pasijutome atstumti ir nemylimi…
Skamba gana sudėtingai, kaip iš tiesų ir yra. Save pažinti nėra paprasta, ir yra tokių dalykų, apie kuriuos glūdint nė nenutuokiame, kol tam tikrose situacijose jie neišlenda. Kaip su jais tvarkytis? Kartkartėmis savęs paklausti, kodėl aš elgiuosi vienaip ar kitaip, ar tikrai man tai patinka, ar tikrai to noriu, ar tai tik mano gyvenimo patirties atspindys (sakykime, tie patys žodžiai apie tėvelio norą netrukdomam dirbti gali nuskambėti ir ne skaudžiai, o gana pozityviai – tai, kad vaikui parodoma, jog dabar kiekvienas kažką veiks atskirai, savarankiškai, turės savų užsiėmimų; todėl gali ir nebūti būtina partneriui uždrausti ką nors panašaus sakyti, kad vaikas nepasijustų atstumtas).
Dažniausios sritys, kuriose tėvai nesutaria
Maistas. Valgome kasdien, ir ne po vieną kartą, todėl čia gali kilti daugybė įvairių nesutarimų. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų gali stengtis vaikus maitinti tik organiniu, griežtai ekologišku maistu, kitas nesibodėti keptų bulvyčių iš McDonaldo arba pašildyti prekybos centre pirktą picą. Traškučiai, limonadai, dešrelės, bandelės – daugybė pagundų, kurios vienam gali atrodyti visai geras maistas, o kitam – baisus nuodas.
Miegas. Vienas iš tėvų įvedęs aiškią, griežtą rutiną su pasiruošimo miegui ritualais, tokiais, kaip dantukų valymas, knygutės skaitymas lovoje ir šviesos užgesinimas po kelių atsisveikinimo bučinių. Kitas, paprastai grįžęs iš darbo vėliau už pirmąjį, nori su vaikais pabendrauti, todėl vyksta šokinėjimas nuo vienos lovos ant kitos ir pagalvių mūšiai…
Drausmė. Vienam iš tėvų lengviau kantriai išlaukti, kol vaikas nustos zyzti, todėl trimetis galiausiai apsieina be daikto, kurio tuo metu buvo be galo stipriai įsinorėjęs, ir susiranda kitos veiklos. Kitas iš tėvų, paprastai tas, kuris mažiau būna namuose arba yra stipriau pavargęs, į zyzimą reaguoja ne taip kantriai, todėl arba duoda vaikui norimą daiktą, arba jį aprėkia.
Kuo vaikams žalingas skirtingas tėvų auklėjimo stilius?
Pabandykite įsivaizduoti, kad jums viršininkas liepia atlikti kokį nors darbą, o viršininko pavaduotojas pateikia visai kitokius nurodymus. Galbūt jie susipykę, ir kiekvienas nori parodyti, kuris viršesnis, o gal nežino, kad kitas turi kitokį požiūrį. Ką daryti jums? Atlikti darbą taip, kaip liepė pavaduotojas, ir klausyti viršininko pastabų bei priekaištų, ar susipykti su pavaduotoju, padarius darbą taip, kaip liepė viršininkas? Ar pabandyti suvesti juos abu kartu ir išsiaiškinti, ko iš tikrųjų reikia? Šis sprendimas būtų pats produktyviausias, bet galite įsivaizduoti, kiek tai jums kainuotų jaudinimosi – na, nebent viršininkas su savo pavaduotoju gerai sutaria, bet juk taip būna ne visuomet. Bet kokiu atveju dėl kvailos situacijos labiausiai kenčiate jūs, nes nerimaujate, svarstote, ką daryti, bijote, kad gali nukentėti jūsų karjera ar net galite būti atleistas iš darbo…
Panašių išgyvenimų patiria ir vaikai. Skirtingi tėvų nurodymai gali sukelti lojalumo konfliktą, kai vaikas nežino, kuriam – tėčiui ar mamai – jis turėtų stengtis įtikti, atsiranda įtampa, kad, kažką padaręs taip, kaip nori tėtis, nuliūdins ar suerzins mamą, ir atvirkščiai.
Reikėtų prisiminti ir tai, kad, girdėdamas skirtingus lūkesčius, vaikas gali sutrikti, nesuprasti, kaip vis dėlto jis turėtų elgtis. Vaikui gali būti sunku išmokti tam tikro pageidaujamo elgesio, kai nurodymai pateikiami nenuosekliai, kartais reikalavimai būna didesni, kartais – mažesni. Labai sudėtinga tuomet, kai vaikas turi rimtų sunkumų: padidėjusio aktyvumo, elgesio, emocijų sutrikimų.
Tokiu atveju ypač svarbu, kad ne tik tėvai, bet ir visi suaugusieji, su kuriais bendrauja vaikas, suderintų savo lūkesčius ir reikalavimus, tai yra į pagalbą vaikui turėtų įsitraukti auklėtojai, mokytojai, seneliai, būrelių vadovai ir kiti.
Esant skirtingam auklėjimo stiliui, vaikai gali būti daugiau prisirišę prie to tėčio ar mamos, prie to, kurio auklėjimo stilius atitinka vaiko charakterio ypatumus ir emocinius poreikius. Tikriausiai teko girdėti, o gal ir susidurti su tuo, kad vieni vaikai geriau jaučiasi tuomet, kai juos auklėja ar moko švelnus, palaikantis auklėtojas ar mokytojas, o kitiems patinka tas ugdytojas, kuris nustato griežtesnes ribas ir taisykles, nes tai sukelia daugiau saugumo.
Vaikai turi puikių gebėjimų prisitaikyti prie esamų aplinkybių ir jomis pasinaudoti, todėl nenuostabu, jei labai greitai išmoksta, kad yra dalykų, kuriuos galima pasakyti tik mamai, bet ne tėčiui, nes tėtis bars. Paauglystėje tai gresia tokiomis gudrybėmis, kaip: „Mama, šiandien einu į vakarėlį – tėtis leido“, o paskui: „Tėti, mama man leido eiti į vakarėlį ir negrįžti per naktį“. Tuomet galite pastebėti, kad dėl jūsų nuomonių nesutapimo ne tik sunkiau apibrėžti ribas savo paaugliui, bet, jam naudojantis esama situacija, jūsų santykiai irgi tampa įtempti, nes pradedate pykti ant vyro ar žmonos dėl to, kad jis (ji) leido paaugliui išeiti, nors jūs būtumėte neleidę.
Jei vaikų akivaizdoje pykstatės dėl auklėjimo, greičiausiai vienas iš jūsų nepaiso kito vaikams nustatytų ribų ir pasekmių. Vienas iš tėvų bando nutraukti filmukų žiūrėjimą ir vaikus laiku paguldyti, o kitas nusileidžia zyzimui ir leidžia pažiūrėti „na dar tik vieną, trumpą“… Kartais tai neatrodo reikšminga, – sakykime, ar verta pyktis dėl tų keliolika minučių pavėlinto atsigulimo? Kartais tai gali lemti didesnes išlygas, pavyzdžiui, vienas iš tėvų mano, kad vaikui svarbu lankyti būrelį, o kitas leidžia jam neiti, jei nesinori (o galbūt ir neiti į mokyklą, jei ryte vaikas skundžiasi, kad sunku keltis). Vienaip ar kitaip, tarp tėvų įsižiebia didesni ar mažesni nesutarimai, dėl kurių vaikai ima nebegerbti nė vieno iš tėvų. Giliai viduje vaikai ima svarstyti: „Jei tėvai nėra tiek stiprūs, kad vienas kitą palaikytų, ar jie kada nors bus tiek stiprūs, kad užtikrintų mano saugumą ir parodytų, kaip man elgtis?“ Kai vaikas jaučiasi nesaugus, jis nuolat patiria įtampą ir didelę savo energijos dalį skiria tam, kad kaip nors rastų saugumą, todėl gali imti dažniau bandyti tėvus, tikrinti, kur yra ribos. Iš čia – emocijų ir elgesio sunkumai, su kuriais tėvams sunku susidoroti.
Atskira ir plati tema – skirtingas išsiskyrusių tėvų auklėjimo stilius. Deja, kai tėvai skiriasi ar išsiskyrę, jiems dažniausiai sunku rasti bendrą kalbą, ypač auklėjimo klausimais, nes visi nesutarimai ir skirtumai tokiu metu tik dar stipriau išryškėja. Pagrindinis sprendimas vis dėlto – stengtis išlikti neutraliems, nekritikuoti vienas kito, nepabrėžti skirtumų – geriau nutylėti ir nuosekliai laikytis savo nustatytų taisyklių.
Mes skirtingi, bet tave mylime abu…
Auklėjimo skirtumai sukelia daug sunkumų visai šeimai, tačiau iš tiesų mūsų skirtingumas gali būti nuostabus privalumas! Pripažindami, kad esame nevienodi, galime parodyti vaikams, kad pasaulis yra labai įvairus, ir jame jie sutiks daugybę skirtingų žmonių. Mokydamiesi bendrauti su kantriu, ramiu tėčiu ir emocingesne mama (ar atvirkščiai), vaikai išmoksta susikalbėti ir su ramesniais, lėtesniais žmonėmis, ir su emocingaisiais. Panašiai su tėčiu jie gali išmokti varinėti kamuolį stadione, o su mama – darže atskirti petražoles nuo kiaulpienių.
Kaip tai susiję su nesutarimais dėl auklėjimo? Kartais vienas iš tėvų gali vaikus palepinti, pavyzdžiui, laisvą vakarą, kol partneris (sutuoktinis) dirba, leisti vaikams suvalgyti parduotuvėje pirktų pusfabrikačių, užuot gaminus šviežią maistą ar virus sriubą, penktadienio vakarą atsigulti pusvalandžiu vėliau. Tai nereiškia, kad vėliau tai turi tapti taisykle arba kad tada namuose nebuvęs tėtis (mama) turės taip elgtis visą laiką. Ne, tai greičiau maloni išimtis, kuri nereiškia, kad kitą dieną taisyklių nebus laikomasi vėl nuosekliai ir kasdien…
Tačiau labai svarbu, kad tokios išimtys netaptų sąmokslu prieš kitą iš tėvų. Abu tėvai turėtų žinoti ir aptarti ir taisykles, ir išimtis iš jų, ir abu turėtų sutarti, kaip laikytis taisyklių ir kaip panaudoti išimtis.
Kodėl – apie tai jau kalbėjome, kad vaikų elgesys netaptų pleištu tarp tėvų, griaunančiu jų santykius, kad vaikai nepradėtų tuo naudotis ir kad vis dar sugebėtų jaustis saugūs, žinodami, kad yra ribos, kurių jie nepajudins, kad ir kokių gudrybių prisigalvotų.
Kaip elgtis, jeigu jūsų požiūris į auklėjimą skiriasi?
Raskite laisvo laiko ir kartu su partneriu (sutuoktiniu) pasikalbėkite apie vaikų auklėjimo nuostatas.
Aptarkite:
ką jums reiškia šeima;
kaip galėtumėte rasti laiko ir dėmesio kiekvienam vaikui individualiai;
kaip jūs suprantate drausmę ir kokiu būdu stengtumėtės pasiekti, kad vaikai laikytųsi taisyklių;
koks jūsų požiūris į vaiko ugdymą, būrelių lankymą, bendravimą su bendraamžiais;
koks gyvenimo būdas (dienos režimas, miegas, mityba), jūsų manymu, yra tinkamiausias jūsų šeimai?
Kalbėkitės apie tas problemas, su kuriomis kasdien susiduriate, aptarkite savo nesėkmes ir pabandykite kartu ieškoti tų nesėkmių sprendimų.
Nustatykite pagrindines taisykles. Kartu apibrėžkite ir užrašykite jūsų šeimos taisykles, kurios galiotų jums visiems, – tiek suaugusiems, tiek vaikams. Tai padės tiek švelnesniam, tiek kietesniam tėčiui ir mamai laikytis vienodų reikalavimų.
Sutarkite, kad pastovumas ir nuoseklumas yra daug svarbiau, nei „tobula tėvystė“. Priimkite tai, kad nepavyks kartu susitarti dėl kiekvienos smulkmenos, – nėra realu kontroliuoti kiekvieną situaciją, tačiau jums svarbu nuosekliai laikytis pagrindinių taisyklių.
Apibrėžkite, kad vaikų akyse stengsitės vienas kitą palaikyti. Susitarkite, kad vaikų akivaizdoje niekada nekritikuosite ir nekaltinsite savo partnerio (sutuoktinio) dėl vaikų auklėjimo. Jei taip atsitinka, kad norite paprieštarauti, – susilaikykite, nutylėkite, o vėliau pasikalbėkite vaikams negirdint. Taip pat susitarkite, kad tuomet, kai vienas iš jūsų nebetenka kantrybės ir pratrūksta, kitas ateina į pagalbą ir perima bendravimą su vaikais į savo rankas: tokia strategija jums padės išvengti neapgalvotų bausmių ir savo emocijų iškrūvio.
Derėkitės ir tarkitės. Net ir turėdami skirtingus auklėjimo stilius, jūs galite šeimoje rasti sutarimą, kuris tiktų jums visiems. Kalbėkitės tarpusavyje, aptarkite savo nuostatų skirtumus ir ieškokite kompromisų. Kaip sako Kyle Pruett, Jeilio medicinos mokyklos vaikų psichiatrijos profesorė, abiems tėvams skaityti tą patį puslapį yra gana nerealu, todėl stenkitės bent jau skaityti tą patį skyrių (ne, čia ne apie knygos skaitymą, bet apie požiūrį į vaikų auklėjimą).
Derinkitės prie griežtesniojo. Tais atvejais, kai jūsų pozicijos skiriasi, iš anksto nuspręskite, kad palaikysite griežtesnę ir labiau ribojančią nuomonę. Vaikai gali bandyti jus palenkti ir iš pradžių prašyti paramos iš minkštesnio iš tėvų, tačiau tai reiškia, kad jums gali tekti keisti ir laužyti nustatytas taisykles, o tai skatina panašų vaikų elgesį ir ateityje (kuris išties labai išvargina). Jei gebėsite atsilaikyti ir prisilaikyti griežtesnės pozicijos, – sumažinsite tikimybę, kad vaikai ir vėl bandys jus paveikti ateityje.
Prisiminkite, kad suaugusiesiems moralai yra tokie pat neveiksmingi, kaip ir vaikams. Labai dažnai vienam iš tėvų (o kartais ir abiems) kyla toks klausimas: ką daryti, jei atrodo, kad partneris yra pernelyg minkštas arba per daug griežtas vaikams? Kaip pagriežtinti arba sušvelninti savo partnerio taisykles ir tvarką?
Visa tai, ką rekomenduojama daryti arba nedaryti su vaikais, tinka ir suaugusiesiems. Nepasieksite jokių rezultatų, jeigu kritikuosite savo partnerį arba laidysite užuominas, kad jis yra nevykėlis, pavyzdžiui: „Tu galėtum būti labai geras tėtis (mama), bet tau niekaip nepavyksta pritaikyti to, ką tu žinai“. Ieškokite galimybių ir laiko atviriems pokalbiams, kur išgirstumėte savo partnerio argumentus ir galėtumėte peržvelgti savuosius, – galbūt yra dalykų, kuriuos svarbiu persvarstyti ir jums.
Jei vis tiek esate įsitikinę, kad jūsų požiūris kur kas teisingesnis, būkite kantrūs ir veikite savo pavyzdžiu, o ne kritika ar įžeidinėjimais. Pavyzdžiui, leiskite partneriui pamatyti, kad jūsų auklėjimo metodai yra kur kas veiksmingesni, kad jums lengviau sekasi, kai juos taikote, nei jam. Galite pasiūlyti jam atsikvėpti tais kritiniais momentais, kai žinote, kad jis arba nusileis vaikų reikalavimams, arba juos aprėks (pavyzdžiui, kai vakare pavargus reikia vaikus laiku paguldyti į lovą), tai yra perimkite į savo rankas valdžią ir taikykite tuos metodus, kurie jums atrodo geresni. Galite kartkartėmis pasiūlyti sprendimą, kuris buvo sėkmingas jums: „Matei, aš Jonukui pasiūliau kitą žaislą, kad jis neatiminėtų iš Gabijos jos lėlių. Ir jis iškart, be jokio prieštaravimo, sutiko. Manau, būtų galima tą patį daryti ir kitą kartą“. Kaip ir vaikams, taip ir su suaugusiesiems geras pavyzdys yra pats geriausias mokytojas.
Jeigu jums sunku sutarti tarpusavyje ir palaikyti vienam kitą, kreipkitės į porų konsultantą. Kai tėvai vienas kitam kenkia, jų vaikai visuomet dėl to kenčia. Gana dažnai vaikai kaltinami dėl to, kad tėvams sukelia papildomų problemų. Ne taip jau retai galima išgirsti sakant: „Tie vaikai varo mane iš proto. Jeigu ne jie, mūsų su vyru (žmona) santykiai būtų puikūs“. Nors sunkūs vaikai iš tiesų gali sukelti papildomos įtampos tėvų santykiams, daug dažniau pasitvirtina kitas teiginys: „Jeigu mūsų santykiai nevarytų mūsų iš proto, vaikai nebūtų tokie sunkūs“. Beveik neįmanoma būti sveikais tėvais, jeigu pati santuoka nėra sveika ir harmoninga. Jeigu išgirdę, ką jums sako jūsų partneris, imate vartyti akis, dūsauti, vėliau viską darote priešingai ar tiesiog jo negirdite, – tai požymiai, kad jūsų santykiams iškilusi didelė grėsmė. Natūralu, kad tokiu atveju visai nesinori ieškoti su partneriu kompromiso ir palaikyti jį vaikų akivaizdoje. Todėl, jei tai tinka ir jūsų atveju, padovanokite sau ir savo vaikams naują galimybę – kreipkitės į porų konsultantą.
„Mamos žurnalas“
