Kada jau laikas pradėti kalbėti su vaikais apie tvarumą ir ekologiją? Aštuonioliktus metus skaičiuojantis šokio teatras „Dansema“, kuriantis išskirtinai jaunajai auditorijai, teigia – tai galima pradėti daryti jau nuo pirmųjų metų. Tuo žiūrovai galės įsitikinti spektaklio „Laikrodukas“ premjeroje. Spektaklis skirtas 6–18 mėn. kūdikiams.
Spektaklis „Laikrodukas“ yra kūrėjų tvarumo idėjų raiškos pavyzdys. Išlaikoma pirminė spektaklio idėja, inspiruota laikrodžio atskirų dalių – rodyklių, krumpliaračių, žadintuvo skambučio – judėjimo sukeliamų garsų, perteikiamų atlikėjų judesiais ir muzika (originaliai sukurta kompozitorės Jurgitos Mieželytės), tačiau transformuojami kostiumai ir scenografijos objektai bei kuriama nauja dramaturgija ir choreografija.
Kalbamės su „Dansemos“ meno vadove ir choreografe Birute Banevičiūte.
Birute, papasakokite apie tvarumą kuriant šį spektaklį.
Kai prieš 3 metus šventėme „Dansemos“ gimtadienį, jau tada su scenografe Medile Šiaulytyte sugalvojome iš medžiagų atraižų, likusių nuo visų „Dansemos“ ankstesnių spektaklių, pasiūti dekoracijas jubiliejiniam renginiui, nes aš nenorėjau išmesti tikrai nemažų kiekių audinių. Norėjosi išvengti naujų medžiagų pirkimo. Po renginio tos pasiūtos dekoracijos gulėjo mūsų sandėliuke ir vis kirbino man mintį, ką su jomis daryti, kad vėl nereikėtų dabar jau ne atraižų, o gaminių išmesti? Tad šiame spektaklyje Medilė pasiūlė labai kūrybiškai dekoracijas panaudoti suformuojant laikrodžio apskritą formą, įrėminančią sceninio veiksmo vietą.
Man tvarumas labai svarbus ir kasdieniame gyvenime, nes suprantu, kad didėjantis vartojimas ir vartojimo atliekos labai apkrauna mūsų planetą neigiamu krūviu, šiukšlėmis. Negaliu išvalyti vandenyno, bet galiu pirkti maisto tik tiek, kiek suvalgome, pirkti drabužius tik tada, kai tikrai reikia, kai sunešioju megztinį ar batus, o ne tada, kai pasikeičia mada. Taip pat ir profesinėje veikloje, kai, pavyzdžiui, keliaujame rodyti spektaklių į užsienį, visada organizatoriams siūlau, kad sudarytų galimybes parodyti spektaklį ne vieną kartą, bet bent jau tris–keturis. Be to, atveždami spektaklį siūlome ir kūrybinius užsiėmimus vaikams, seminarus scenos meno profesionalams ar tėvams. Vadovaujuosi tuo principu, kad jei jau keliaujame lėktuvais, teršiame orą, tai, kad bent jau nuvykę taip toli, padarytume kažką daugiau, o ne tik parodytume vieną kartą spektaklį.
Kodėl spektaklio įkvėpimo šaltiniu tapo laikrodis?
Negaliu tiksliai atsakyti, kaip ir iš kur man ateina spektaklių idėjos. Bet šiame spektaklyje pasirodė įdomi galimybė parodyti mažyliams, kaip judesys gali sukelti garsą. O labai akivaizdus objektas buityje, kurio judėjimas sukelia garsus, yra laikrodis. Žinoma, šiais laikais gal retai jau namuose būna tų mechaninių laikrodžių su rodyklėmis, arba kurių kitoje pusėje matyti krumpliaračiai, gal dar rečiau gali aptikti žadintuvų su skambučiu. Tad pagalvojau, gal būtų įdomu šiuolaikiniams vaikučiams papasakoti apie tokius laikrodžius, bet per judesį. Kita vertus, mažieji labai mėgsta mėtyti daiktus, nes kai daiktas nukrenta, jis sukelia garsą. Na, žinoma, ir sudūžta kartais. Tad ir pasitelkiau šias dvi idėjas spektakliui. Tik spektaklyje daiktų mes nemėtome, bet naudojame įvairius perkusinius instrumentus, kuriuos judinant, skleidžiamas garsas.
Spektaklyje dalyvauja jauni atlikėjai, puikiai susipažinę su spektaklių mažiesiems žiūrovams metodika ir vertybėmis: šokėja ir pedagogė Elmyra Ragimova bei aktorius, režisierius Rokas Lažaunykas. Kodėl „Laikrodukui“ rinkotės būtent juos?
Rokas ir Elmyra – jauni aktoriai, šokėjai, pasižymintys labai šiltu santykiu scenoje bendraujant su mažyliais. Be to, jie labai gerai jaučia vienas kitą scenoje ir puikiai partneriauja. Vaidindami spektakliuose kūdikiams, atlikėjai turi būti pasiruošę nuolatinei improvizacijai, nes mažieji žiūrovai gali staiga nuspręsti prisijungti prie aktorių, o pastarieji turi labai greitai į tai sureaguoti. Tai štai tos reakcijos ir tarpusavio bendravimas yra labai svarbūs spektakliuose kūdikių auditorijai, kaip ir vaikų su negalia auditorijai.
Elmyra jau yra asistavusi „Dansemos“ spektakliuose pagrindinei mūsų teatro šokėjai Giedrei Subotinaitei, kurią tikrai laikau labiausiai Lietuvoje patyrusia spektaklių mažųjų auditorijai atlikėja, nes šoka ji nuo 2007 metų ir yra atlikusi daugiau nei tūkstantį spektaklių, ne tik Lietuvoje, bet ir 30 pasaulio šalių. Mes kartu su ja atradome labai daug metodų ir būdų, kaip tinkamai kurti santykį su kūdikių ar vaikų su negalia auditorija. Tad šiame spektaklyje Giedrė ir perduoda labai daug savo patirties jauniesiems kolegoms.
Spektaklis ne tik tvarus, bet ir įtraukus. Papasakokite apie tai daugiau.
Mūsų spektakliuose įtraukumas yra visapusiškas: ir tai, kad į salę galima patekti rateliuose, ir vežimėliuose, ir ant mamų ar tėčių rankų, ir tai, kad bet kokios vaikų reakcijos yra priimtinos, ir tėvai tikrai neturėtų nuogąstauti, kad jų vaikas „sugadins“ spektaklį. Tikrai nė vieno mūsų spektaklio nė vienas vaikas nėra sugadinęs, jei jam norisi leisti garsus, vaikščioti ar gulėti.
Esate sakiusi, kad tėvai neturėtų kalbinti vaikų spektaklio metu, jiems aiškinti ir komentuoti. Reikėtų palikti vaikams galimybę patiems suvokti spektaklį…
Vaikai nuo pat gimimo girdi labai daug instrukcijų – kaip elgtis, ką veikti, kur ir kada žiūrėti, ką sakyti ir pan. Tad man norisi sukurti jiems erdvę ir suteikti laiko pabūti be instrukcijų, labiausiai – be žodinių instrukcijų. Svarbiausia, ko mes prašome tėvų, senelių, – kviečiame spektaklio metu nekalbinti vaikų, ir nerodyti, kur žiūrėti ar ką matyti, lai jie patys nusprendžia. Be to, prašome nenaudoti telefonų, norint užfiksuoti gražias akimirkas, kai mažasis prisijungia prie šokėjų, tikrai daug stipriau ir ilgiau atmintyje išlieka gyvas vaizdas.
Mes, kaip kūrėjai, spektaklyje siūlome vaikams menines idėjas, kurias pateikiame per judesį, per objektus. Ir paliekame jiems laisvę rinktis bei reaguoti į mūsų idėjas tada, kai jie nori ir taip, kaip jie supranta. Juk nėra mene vieno tinkamo būdo, kaip suprasti tai, ką matai ar girdi. Tuo menas ir yra ypatingas, kad suteikia mums galimybę mąstyti divergentiškai. Kita vertus, jei vaikas nuo pat mažumės nebus gavęs laisvės kažką nuspręsti pats, tai vėliau bus labai sunku išmokti mąstyti savarankiškai. O jei mes, kaip visuomenė, norime, kad mūsų piliečiai būtų kūrybingi, jie turi mąstyti laisvai. Tad tokią galimybę mes jiems ir sukuriame, nenuneigdami, kad reikia mokytis ir taisyklių. Bet viskas turi vykti savu laiku ir savu būdu. Kaip kad mažyliai ne visi pradeda vaikščioti tada, kai sulaukia metų, taip ir taisyklių mokymasis turi vykti tada, kai jie tas taisykles gali suprasti…
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.11. 07.
