Prasidėjus karui Ukrainoje, dalis žmonių pradėjo ne tik jausti daugiau nerimo, nežinomybės ar streso, bet ir baimės. Pasak karo psichologės, Geštalto psichoterapeutės, mediatorės Karolinos Puzinaitės, tokios krizės akivaizdoje jausti baimę yra visiškai normalu, tačiau leisti jai užimti mintis – pavojinga. PLC „Panorama“ organizuojamo diskusijų ciklo „Ramių minčių paskaitos“ renginyje patirtimi dalijosi ir jį moderavusi visuomenininkė, reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė. Anot jos, prasidėjus karui sunkiausia buvo susidoroti su vidiniu pykčiu ir nerimu dėl sūnaus ateities.

Baimė dėl mylimų žmonių

Per balandžio mėnesį jau tris diskusijų ciklo „Ramių minčių paskaitos“ pokalbius su psichologais moderavusi Dovilė Filmanavičiūtė sako, kad prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje karo baimę pajuto ir pati. Ji tikina, kad visi aplankę jausmai daugiausiai buvo susiję su motiniškais instinktais ir noru apsaugoti sūnų.

„Kai įvyksta toks dalykas turint vaikų, „išmuša“ visus saugiklius, nes galvoji tik apie tai, ką padaryti, kad vaikas būtų saugus. Prasidėjus karui, su draugais pradėjome galvoti apie užsienio šalis, kur galėtume išvežti savo atžalas, aptarėme su vyru, ką darysime. Bet kiek nurimę supratome, kad trimetis be mūsų vienas toli nenukeliaus. Tie jausmai ir mintys niekaip neapibūdinami žodžiais, baimė stingdanti ir verčianti imtis kažkokių veiksmų, skatinanti savisaugą“, – pasakoja D. Filmanavičiūtė.

Iššūkis – nugalėti pyktį

Diskusijos moderatorė priduria, kad didžiausiu iššūkiu tapo įveikti nuolat jaučiamą pyktį: „Pažiūrėjus aplink, viešoje erdvėje yra labai daug nepamatuoto pykčio. Pyktį jaučiau ir aš, o tai ėmė slėgti. Žinoma, yra dalykų, kuriuos dabar privaloma kritikuoti, smerkti ir bandyti pakeisti. Tačiau rietis tarpusavyje, kas „pasirodė“ geriau – neverta. Manau, kad yra dviejų rūšių pyktis: vienas pyktis yra teisingas ir svarbus, nes negalime atleisti žmonėms, kurie dabar vykdo genocidą mūsų kaimyninėje šalyje. Bet tas pyktis, kuris yra tik vardan noro ant kažko išsilieti, niekur neveda.“

Ilgainiui D. Filmanavičiūtė sako išmokusi padalinti savo dėmesį ir emocijas taip, kad karo baimės jaustų kuo mažiau: „Su savo emocijomis tvarkytis būtina, kad jų „neperdozuotum“. Aš tą ir darau: stengiuosi rūpintis savo artimais žmonėmis, važiuojame kiekvieną savaitgalį į gamtą, bandome laikytis vieni kitų, tikrai stengiamės riboti informacinį srautą, bet tuo pačiu kaip galėdami prisidedame prie paramos Ukrainai. Be to, išmokome savęs nekaltinti, kad mūsų paaukota lovelė ukrainiečių vaikams yra kažkuo menkesnė už 10 tūkst. eurų, pervestų privataus verslo. Nesilyginti šiuo atveju yra labai svarbu, – įsitikinusi Dovilė. – Gerai pagalvojus, mes du metus bijojome numirti nuo koronaviruso, o dabar bijome numirti nuo karo. Tad dabar svarbiausia, kad išliekamųjų reiškinių psichologinei sveikatai liktų kuo mažiau.“

Pataria vengti kraštutinumų

Karo psichologė K. Puzinaitė tikina, kad karas žmogaus psichikai yra vienas baisiausių reiškinių. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad kas penktas su karu susidūręs ar jame dalyvavęs žmogus būna stipriai paveiktas, atsiranda įvairios emocinės reakcijos. Be to, net ir mokantis gyventi su karo padariniais, juos visiškai panaikinti gali būti labai sunku. Dėl to specialistė ragina laiku pasirūpinti savo emocine sveikata ir vardija ženklus, kurie gali signalizuoti būtinybę kreiptis profesionalios pagalbos.

„Jei jūsų reakcija yra ilgai užsitęsęs pyktis, nuolat piktindamiesi išeikvojate labai daug energijos ir jaučiate, kad tai darote nesąmoningai, visuomet jausitės blogai ir savo aplinkoje skleisite negatyvą. Taip pat svarbu pastebėti liūdesio emociją ir jeigu ji užsitęsia, negalite jos kontroliuoti, reikėtų atkreipti dėmesį, pasikalbėti su specialistu ar žmogumi, kuriuo pasitikite. Taigi, pyktis, liūdesys ir baimė – emociniai ženklai, kuriuos reikia stebėti ir valdyti. Pavyzdžiui, įsisenėjusi baimė tampa vidiniu bloku. Sustingstame, negalime nieko daryti, apleidžiame savo artimus žmones, patys blokuojamės. Tačiau baimė taip pat gali būti emocija, kuri stumia į priekį, jeigu ją įsisavinu“, – sako K. Puzinaitė.

Pasak psichologės, bandant karo akivaizdoje gyventi įprastą gyvenimą, dažną aplanko kaltės jausmas, kurį reikia mokėti priimti ir nepulti į kraštutinumus. „Kaltė yra labai normalus žmogiškas jausmas, tik nereikėtų leisti, kad ji visiškai sugraužtų. Geriau bandyti ją prisijaukinti, o tam reikia laiko. Dažnai pradedame kategoriškai vertinti priešpriešomis „geras-blogas“, „myliu-nemyliu“, „kaltas-nekaltas“. Tai mūsų psichikos ypatybė, padedanti išlikti ir užsitikrinti saugumą, bet ji nepadeda jaustis gerai. Svarbu atvirai sau pasakyti, kaip jaučiuosi, priminti, kad tai yra normalu. Neskubėkite atsakyti į visus klausimus, tiesiog su jais būkite, jauskite, atraskite savo balansą ir nepulkite į kraštutinumus. Atraskite tuos būdus, kurie padeda pasijusti saugiai, nes tada jausitės geriausiai ir būsite produktyvūs“, – pataria psichologė.

Anot ekspertės, sumažinti karo baimę gali padėti kelios technikos. Visų pirma, didelę naudą turi informacinio srauto ribojimas. Tiesa, nutraukti visų naujienų sekimą reikėtų palaipsniui: „Pirmiausiai sustabdykite naujienų srautą dienai ir stebėkite savo jausmus, kaip išgyvenote tą dieną. Svarbu neišeikvoti visos savo energijos į nereikalingus dalykus, kas nepadeda geriau pasijusti. Jaustis geriau gali padėti rutinos turėjimas, bendravimas su stabiliais žmonėmis, kurie jus verčia jaustis gerai, taip pat kvėpavimo technikos. Išmokus stabilizuoti kūną, stabilizuojasi ir mintys, emocijos. Padeda ir įsižeminimo technikos, kai pajuntamas fizinis saugumas. Yra įvairių praktikų kaip keisti mintis, minčių sistemas, kaip save pastiprinti. Svarbu orientuotis į pozityvius ir augti skatinančius, bet ne kaustančius dalykus.“

The post Karo psichologė: jausti baimę yra visiškai normalu, tačiau leisti jai užimti mintis – pavojinga appeared first on Mamos Žurnalas.

Daugumai mūsų, karo ir mirties temos niekada nebuvo jaukios. Visgi, šių dienų situacija neišvengiamai atneša jas į mūsų namus. Neramu, trūksta žodžių, tačiau bėgti nuo šių temų neverta, nes jų vengimas vaikams kelia tik daugiau klausimų, o taip pat sudaro erdvės netinkamoms situacijos interpretacijoms, nepagrįstoms vidinėms baimėms.

Nuo ko pradėti kalbą, kaip skirtingo amžiaus vaikai suvokia mirtį, karą, Pagarbi tėvystė tinklalaidės įraše dalinosi dvi tėvystės koučerės, mamos, tėvų bendrystės grupės „augantys tėvai“ kūrėjos Dovilė Šafranauskė (Mylu.lt) ir Renata Cikanaitė (Tėvai ryšyje).

Kaip ir kalbėdami bet kuria tema, turime atsižvelgti į du svarbiausius aspektus. Pirmasis – vaiko amžius. Nuo to priklauso ne tik kokiais žodžiais kalbėsimės, bet ir kokių reakcijų ar elgesio galime tikėtis. Antroji svarbi taisyklė – pradėti nuo to, ką vaikas jau žino. Taip galėsime rasti tinkamą pokalbio pradžios tašką, o taip pat išgirsti, jei vaikas jau „prisigaudė“ neteisingos informacijos iš aplinkos.

O dabar aptarkime, kaip kalbėti su skirtingo amžiaus vaikais.

Maži vaikai (0–3 metukai)

Nors ir atrodo, kad šiame amžiaus tarpsnyje, kalbų dar nelabai reikia, tačiau nuostata, jog vaikai per maži, jie nieko nesupranta gali labai apgauti. Taip, tokiame amžiuje vaikai nemato pasaulio, kaip jį matome mes, tačiau jie nuostabiai gerai jaučia aplink tvyrančias nuotaikas, nerimą. Ypatingai mamos būsenas. Jie negali pasakyti kokius jausmus išgyvena, todėl dažniau tai parodo savo pakitusiu elgesiu. Galime pastebėti neramesnį kūdikių miegą, didesnį nei įprastai irzlumą. Vaikai gali dažniau reikalauti dėmesio, kas rodo, jog jie jaučiasi tarsi pamiršti, ieško daugiau ryšio su tėvais, kuriems dabar ypatingai sunku sutelkti dėmesį.

Gali atrodyti, kad vaikai garsesni nei įprastai. Galbūt sunkiau sukalbami ar dažniau dėl kažko zyzia. Neatmeskime, kad taip gali būti ir dėl mūsų pačių jaučiamos įtampos, dėl kurių greičiau susierziname.

Tokiame amžiuje galime tiesiog kalbėti labai paprastai: dažniau primindami vaikams, kad jie yra mylimi, saugūs, kad esame šeima, rūpinamės vieni kitais. Padės ir dažnesnis žiūrėjimas į akis, vaiko vadovaujamo žaidimo laikas, buvimas gryname ore. O taip pat kalbėkime apie savo emocijas: „Man šiandien liūdna, man neramu“. Aiškinant kodėl, tik tada, jei vaikas klausia. Vengti temos nereikia, tačiau pernelyg į ją įtraukti tokio amžiaus vaikų tikrai nereikia.

Ikimokyklinis amžius (3–6 metukai)

Šiame amžiaus tarpsnyje ypatingai svarbu pradėti nuo to, ką vaikas jau žino. Jei vaikas eina į darželį, galėjo apie karą išgirsti iš vyresnių vaikų, o galbūt auklėtoja ryto rate kalbėjo apie Ukrainą. Taip pat vaikai nugirsta ir mūsų pokalbius. Todėl pradėkime nuo klausimo: „Ar žinai, kad šiuo metu Ukrainoje vyksta karas? Ką apie tai girdėjai?“. Pasitikime vaiką ten, kur jis yra. Išklausykime, ką jis žino, ką girdėjo, kaip jis moka papasakoti, kokius žodžius vartoja. Stebėkime jo kūno kalbą – ar jis įsitempęs, o gal kalba visai paprastai, lyg būtų eilinė diena darželyje?

Neretai kalbant su tokio amžiaus vaikais mums gali atrodyti, jog vaikai visiškai abejingi karo, mirties temai. Jie pasakoja apie tai lengvai, netgi kartais žaismingai, patys žadžia karą ir visai neatrodo, jog jiems sunku. Svarbu žinoti, kad tokiame amžiuje vaikai visiškai kitaip suvokia ir mirtį. Mirtis jiems nereiškia baigties, jiems sunku suvokti, kad iš mirties negrįžtama. Supratimas, kad mirtis yra galutinė, ima formuotis maždaug nuo 6-ųjų gyvenimo metų.

Tokio amžiaus vaikai jausmus jaučia visiškai skirtingai nei mes, suaugusieji. Mes sakome, kad dabar mums sunku dirbti, mes nebematom prasmės darbuose, rankos nekyla nei apsipirkti, nei eiti sportuoti, nei ruošti vakarienę. Tuo tarpu vaikai negali būti kažkokiame jausme, liūdėti ar nerimauti ilgą laiką. Jie gedulą išgyvena koncentruotais jausmų proveržio momentais. Jie gali žaisti, kvatoti ir tarsi atrodys, jog jiems visiškai nerūpi. Tarsi jie mirusio artimo žmogaus net neprisimena. Kartais tai netgi gali skaudinti jų tėvus. Tik staiga, galbūt per vakarienę, jie nušveičia lėkštę nuo stalo, rėkdami, jog maistas neskanus, o mama pati blogiausia pasaulyje! Štai tada mes ir pamatome – kad vaikas gedi. Tik jis tai daro savaip. Būtent tada svarbu priimti jo jausmus ir padėti išbūti tame.

Ką tai reiškia? Leiskime vaikui pykti, verkti, erzintis, būti nepasitenkinime tiek, kiek jam tuo metu reikia. Net jei tai atrodo gerokai per ilgai mūsų, suaugusiųjų, požiūriu. Tol, kol vaikas nežaloja savęs ir kitų žmonių, esančių jo aplinkoje, visos jausmų išraiškos yra priimtinos. Jei matome, kad kyla pavojus vaikui ar aplinkai, galime pasiūlyti alternatyvą: ,,Aš matau, kad tu viduje jauti labai daug audrų, nori kažką išmėtyti, išspardyti. Imk šitą, gali spardyti.“ Ir jeigu turite du minkštus žaislus ar pagalves, kurias davėte, paklauskite, ar galite pamėtyti kartu su juo. Taip nusiimsite ir savo nerimo dalį, ir būsite kartu su vaiku tame pačiame jausme.

Skirtingas suvokimas ir jausmų išgyvenimas, nereiškia, kad su mažesniais vaikais nereikia kalbėtis apie mirtį. Tiesiog turime naudoti labai paprastą, jiems suprantamą kalbą. Nebandydami mirties sušvelninti, pagražinti ar kažkaip romantizuoti. Tarkim neretai sakoma“ „Močiutė išėjo“ – kur išėjo, kada grįš? „Jam ten dabar geriau“ – kaip tai geriau, negi mirus geriau nei gyvam? Jokiu būdu negalima lyginti mirties su miegu, aiškinant, kad žmogus tiesiog užmigo ir nebepabudo. Taip vaikai gali pradėti bijoti užmigti ar išsigąsti pamatę miegančius artimuosius. Verčiau tiesiog kalbėti, kad dažniausiai miršta seni žmonės, kai kūnas susidėvi, ima nebeveikti. Žmogus nekvėpuoja, jis nevalgo, negali judėti. Ir jo jau niekada nebūna tarp mūsų. Kartais dėl ligos ar kitų priežasčių, kuomet žmogaus kūnas yra pažeidžiamas, mirti gali ir jauni žmonės. Kaip kad dabar vyksta karo metu.

Kas dar labai svarbu šiame, o ir kituose amžiaus tarpsniuose, tai kuo akyliau saugoti vaikus nuo karo vaizdų. Nes pamatytas vaizdas, skirtingai nuo girdimų kalbų, ilgam išlieka pasąmonėje, gali iššaukti naktinius košmarus ir suintensyvinti išgyvenimus. Jei vaikas visgi kažką pamatė, būtinai kalbėkimės apie tai: „Kaip tau tai atrodė? Ką jautei? Ką apie tai manai?“. Taip palengvinsime vaiko išgyvenimus.

Ankstyvasis mokyklinis amžius (7–12 metų)

Šitame amžiuje karo temą vaikai pasitinka labai skirtingai. Kai kuriems ji gali atrodyti gana įdomia, netgi keliančia daug smalsumo ar emocijų. Tarsi, wow – koks įdomus dalykas vyksta. Gali būti sunku tai priimti tėvams, nes tai taip toli nuo to, kur mes esame šioje temoje.

Tuomet geriausia tiesiog susiderinti realybes, klausiant vaiko, ką jis girdėjo, prašant papasakoti, kaip jis supranta tai, ksa vyksta ir tik išklausius, perteikiame savąjį pasaulio vaizdą. Pagrindinė žinutė šiame amžiuje – būkime ryšyje, jei turėsi klausimų, abejonių, norėsi pasidalinti, visada galite ateiti pas mane. Mes labai norime, kad vaikai neliktų su šia informacija vieni, kad jie turėtų kur saugiai užduoti visus klausimus, aptarti, jei jie išgirstų kažką, kas juos neramina.

Svarbu stebėti vaikus, kaip jie jaučiasi, kaip reaguoja ar jų elgesys keičiasi, ar jie gerai miega, valgo, o gal bando atsiriboti nuo visko. Kaip ir bet kokiame amžiuje, būtinai leiskime išjausti visus jausmus. Tačiau pastebėję pakitusį elgesį, kalbėkimės klausimų, o ne teiginių pagalba, dalindamiesi savo patirtimi: “Man iš šono žiūrint atrodo, kad tu dabar labai susierzinęs, ar teisingai įžvelgiau, ar tu taip jautiesi?“, „Kai man baisu, aš kartais noriu atsiriboti, pastebėjau, kad tu užsidarai savo kambaryje, nenori kalbėtis. Ar ir su tavimi taip vyksta?“. Visą laiką paliekam erdvės, kad vaikas būtų įgalintas pasvarstyti, kaip jis iš tiesų jaučiasi. Tarsi palikdami atvirą klausimą ir erdvės įvairiems atsakymams.

Pakvieskime vaikus paieškoti kur emocijos gyvena jų kūne, pasiūlydami: ,,Žinai, kai aš taip jaučiuosi, aš paieškau jausmo kūne. Ar galim paieškoti pas tave? Aš tau vardinsiu kūno dalis, o tu man sakyk, ar ten jauti kažką, ar ne.“ Jei vaikas nelabai nori taip ieškoti, galime tai paversti žaidimu:  ,,Aš tau vardinsiu kūno dalis, o tu, jei kažką ten jauti, tai parodysi man ženklą.“ Net ir nenorėdami kalbėtis, vaikai dažniausiai sutinka žaisti ženklais. ,,Tavo rankos – ar jauti kažką?“ Ir vaikas kelia/rodo ženklą. ,,Tavo pirštai, tavo širdis – ar ji stipriai plaka? Ar jauti kažką žandikauliuose? Gal jie sukąsti? Ar jauti kažką pilve?“. Tai puikus būdas padėti vaikui pažinti savo emocijas, o taip pat pasijusti stipresniu už jas. Juk jei emocija yra tik dalyje mano kūno – reiškiasi aš esu didesnis už ją.

Taip pat emocijas galime pasiūlyti išjausti per aktyvius žaidimus, kuriuose vaikai ne tik išsikrauna fiziškai, bet ir per juoką, judesį paleidžia susikaupusius jausmus. Pagelbėti gali ir jausmų išpiešimas, kita vaiko mėgstama veikla.

Šiame, o dažnai ir kiek vyresniame amžiuje, vaikai vis dar yra labai kategoriški. Pasaulį jie supranta per dualumą: geras-blogas. Todėl turime būti atidūs, kai namuose kalbame apie karą, jo baisumus, kad mūsų teiginiuose būtų aiškiai atskirta, jog ne Rusijos žmonės yra tikrasis agresorius ir tautybė neapsprendžia, koks tu esi žmogus. Tikėtina, kad vaikų aplinkoje yra rusų tautybės (ar risiškas pavardes nešiojančių) draugų ir vaikams gali kilti noras pasityčioti ar įžeisti. Todėl svarbu kelti šią temą, aptarti su vaikais kiekvieno žmogaus vertingumą ir tai, kokią energiją norime skleisti aplink save.

Paaugliai (12 m. +)

Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai gali būti labai skirtingi. Pažinodami savo vaikus, turėtume atsižvelgti į tai, kiek vaikas domisi, ką žino, netgi koks jo temperamentas. Ir daug svarbiau ne tai ką mes sakysime, bet kaip sakysime. Ar susitiksime su vaiku jo realybėje.

Pasirodo, kad dažniausias paauglių klausimas šiandienos kontekste, sukasi aplink visiems gerai žinomą frazę, skirtą rusų kariniam laivui. Vaikai svarsto, kodėl įprastas draudimas keiktis, šiandien negalioja. Neįtikėtina, kokius klausimus ir sluoksnius gali iškelti viena ar kita situacija. Vienareikšmiško tinkamo atsakymo į šį klausimą nėra. Kiekviena šeima čia turėtų atreaguoti pagal savas vertybes. Tuo pačiu, paaugliams tai svarbu ir verta apie tai atvirai padiskutuoti.

Kad ir kokia tema kalbėtume su vaikais, būkime atviri ir pasiruošę atsakyti į bet kokį jų klausimą. O tam svarbi mūsų pačių būsena. Todėl priimkime savo jausmus, leiskime jiems būti, leiskime iškilti į paviršių. Raskime, su kuo galime jais pasidalinti, pasikalbėti, išjausti. Jei mes bandome jausmus paslėpti, uždaryti, jie gali sprogti pačiu netinkamiausiu metu ir dėl to gali nukentėti mūsų ir mūsų vaikų santykiai. Todėl palinkėtume visiems tėvams būti bendrystėje su kitais suaugusiais žmonėmis, rasti saugią erdvę, kurioje galėtumėte pasidalinti, tuo, kas susikaupė.

Visą „Pagarbi tėvystė“ tinklalaidės epizodą galite paklausyti čia arba didžiausiose platformose: https://www.mylu.lt/blogs/tinklalaide/kaip-kalbeti-su-vaikais-apie-kara-ir-mirti-pokalbis-su-renata-cikanaite

The post Kaip su vaikais kalbėti apie karą – patarimai pagal amžiaus grupes appeared first on Mamos Žurnalas.

Jis prisigretino, pradžioje lyg atsitraukdavo mostelėjus ranka ar mintimis įsitraukus į darbus. Visgi, pastarosiomis dienomis jis vis labiau priglunda, persmelkia ir neketina trauktis. Jis šaldo rankas, suspaudžia pilvą ar netgi atima jėgas veikti, gyventi, judėti.

Taip, mes kalbame apie tą patį. Jis turi daug vardų: nerimas, baimė, panika. Jam pasirodžius, socialinė erdvė dažnai užsipildo ir patarimais, kaip nurimti, kaip išlaikyti šaltą galvą, kaip neįsileisti ar nusikratyti.

Apie kiek neįprastą santykį su nerimu, per savo patirtį, dalinasi tėvystės koučerė, tėvų bendrystės grupės „augantys tėvai“ bendraautorė, Konferencijos „Tėvai ryšyje“ organizatorė Renata Cikanaitė.

Pradėkime nuo paprasto pasvarstymo – o kas jei vietoje bandymo nusiraminti, mes su tuo nerimu pasiliktume?

Ir jei pripažintume, pirmiausia patys sau, kad nerimauti tikrai yra ko. Karas nevyksta mūsų teritorijoje, bet jis vyksta labai arti. Turime istoriją su šiuo kaimynu, kuri nėra draugiška. Tai nėra išgalvota ar įsivaizduojama situacija. Ji labai reali ir nerimauti tikrai yra ko. Bandymai tai paneigti, nukreipti mintis arba apie tai negalvoti, tai lyg mėginimas dramblį išlaikyti spintoje. Teoriškai įmanoma, praktiškai – per sunku.

O jei vietoje to, kad visi bandytume nusiraminti, pabandytume su tuo nerimu pabūti? Taip lyg kvietėm į svečius 10 žmonių ir atėjo 11-tas. Kviest nekvietėm, bet vakarienė paruošta – pakaks visiems, papildoma kėdė prie stalo taip pat yra. Kodėl jam nepasakius „Ateik ir tu ir pagyvenk su mumis kurį laiką. Valgyk kartu, dirbk kartu, žaisk kartu, miegok kartu“. Netgi duotume jam vardą.

Saviškį aš pavadinau Draugeliu. Jis su manimi apsigyveno nuo ketvirtadienio. Jaučiu, tarsi pilve gyventų šlapia, klampi masė, toks dumblas. Jis lipnus, jis viską į save įtraukia, ir man atrodo, kad jis apsivijo mano širdį ir ją tempia į pilvą. Atrodo, kad mano viršutinė krūtinės dalis būtų lengva, nes visi mano organai, širdis, siela būtų tempiami į klampų, gilų dumblą. Ir pilve jaučiu tirštą, šlykščią pelkinę masę. Jaučiu, kad gerklėje įsitempia, viduje sumažėjo erdvės kvėpuoti. Ta klampi masė ne tik nusitempė širdį į pilvą, bet ir surakina visas balso stygas.

Nerimą, baimę, kiekvienas jaučiame vis kitaip. Bet jis neabejotinai gyvena kažkur mūsų kūne. Tad jei stabtelėsime ir vietoje to, kad mėgintume visaip jo išvengti, leistume sau pajausti – koks jis, ką jis sako, kaip aš jį jaučiu savo kūnu?

Svarbiausia mano įžvalga tokia: vietoje to, kad bandytume nusiraminti, mes galime pasakyti sau: „Čia yra ko nerimauti“. Ir pasižiūrėkime, kas pas mus atėjo į svečius ir nutarė užsibūti. Kai mes tą svečią priimam, kai apžiūrime, pasilabiname, sakome: „Gerai, mes tavęs nekvietėme, bet kadangi tu jau čia prie durų, užeik.“ Taip mes pajausime truputį daugiau erdvės. Bent milimetru. Nes jis jau atėjo į svečius, jau mūsų namuose ir reikės su juo kažkaip bendrauti.

Nuo vakar aš su juo kartas nuo karto pasikalbu ir sakau: ,,Žinai, buvau suplanavusi Zoom pokalbį, bet kirba klausimas – koks tikslas, kokia prasmė, kam iš viso dirbti? Ką darom? Ir jis man sako: ,,Darom – einam į tą pokalbį, bet aš čia būsiu. Taigi, tas dumblas, kurį tu jauti, ta skęstanti širdis, bus per visą pokalbį. Aš nepasitrauksiu, aš atėjau į svečius ir kol kas planuoju pasilikti.“ Taip ir susitarėm ir atėjom į pokalbį va taip.

Grįžta vaikai iš mokyklos. Nesinori, vaikų apkrauti savo nerimu, ką darom, Draugeli? Ir jis vėl sako: „Darom, prisiglausk savo vaikus, glostyk juos gal truputėlį stipriau nei įprastai, leisk akims sudrėkti, jei taip norisi. Tai būsiu aš, aš niekur neisiu, kol kas pasiliksiu.“

Vakaras. Ruošiu vakarienę. O norisi tos vakarienės nedaryti, gal sutept sumuštinį ir tiek. Aš ir vėl klausiu aš jo, ką darom. O tas nerimas man vėl sako: ,,Darom, darom tą vakarienę. Tau juk pačiai patinka valgyti šiltą vakarienę. Tik žinok, kad tos rankos bus truputėlį drebančios, kartais jausis pramušanti širdis. Žinok, aš čia, aš niekur nedingtu“. Na ką, darom tai darom. Taip ir judu toliau.

Ir ta taip mes tariamės. Ir taip suprantu svarbiausią Draugelio žinutę: ,,Tol, kol tu leisi man čia pasilikti, kol tu nebandysi manęs pamesti, pabėgti nuo manęs, užsirakinti durų, tol aš tau leisiu veikti. Geriau ar prasčiau, bet leisiu judėti. Su manimi šalimais. Bet jei tu bandysi apgauti save ar mane, bandysi neprisileisti ar kažkur paslėpti, aš trumpam pasislėpsiu, bet grįšiu daug stipresnis. Ir galbūt grįšiu tada, kai mažiausiai to lauksi. Ir tada judėti bus sunku. Tada aš tapsiu stipresniu už tave.

Taip mes ir susitarėm: aš atveriu savo duris, leidžiu sėdėti prie mano stalo, būti su manimi, kur beeičiau, o jis bus šalia ir leis toliau dirbti savo darbus, leis būti su vaikais, virti vakarienę, eiti apsipirkti. Leis gyventi.

Noriu pakviesti visus, nebėgti nuo nerimo, o pajausti jį ir sukurti santykį. Susitarti, kiek jam skirsite dėmesio kokiomis sąlygomis jūs gyvensite savo gyvenimus. Kad pajutę apatiją, kad tai neturi prasmės, pasitarkit su tuo nerimu sakant: „Tai kaip čia mes tariamės? Kaip judėsim? Kiek darom? Kada?“ Ir išgirskite, išjauskite savo atsakymą. Tai jūsų dviejų dialogas, jame abu esate lygiateisiai.

Tol, kol jo neneigsime, neapsimesime nematantys ir neužsisuksime noru atsikratyti bet kokia kaina, tol jis leis mums funkcionuoti. Nors, mes jį jausime kūne, kartais stipriau, kartais silpniau, bet galėsime gyventi. Galėsime rūpintis vaikais, šeima, dirbti darbus. Galėsime galvoti, jei ateitų tokia situacija, kai reikės daryti sprendimus.

Ir tam reikės drąsos. Drąsos priimti ir išbūti tai, nuo ko norisi bėgti kuo toliau. Kartais gali atrodyti, kad sunku tik mums, kartais pamirštame, kad galime padėti vieni kitiems. Todėl tokiose situacijose, kaip niekada svarbi bendrystė. Bendrystė su kitais tėvais, pasidalijimas tuo, kaip jaučiamės, išklausymas, šiltas žvilgsnis ir supratimas. Kartu lengviau.

The post Karo nerimas auginant mažus vaikus. Kaip gyventi, kai jis šalia? appeared first on Mamos Žurnalas.

Viena dažniausiai mūsų žurnale aprašomų baimių – gimdymo baimė. Gavę ištrauką iš naujos knygos apie baimių valdymą, pagalvojome, kad mūsų skaitytojoms bus kaip tik.

„Neįmanoma būti bebaimiu. Norėjau parašyti apie tai, kaip bijoti mažiau, kaip racionalizuoti baimę, kad ji veiktų mūsų naudai, o ne prieš mus. Baimė turi veikti kaip savisaugos mechanizmas. Pagalvokite apie akimirką, kai kelyje priešais save netikėtai pamatote kliūtį ir baimės pajautimas sužadina adrenaliną, priverčiantį jus staiga pasukti ar nuspausti stabdžius“, – apie knygos „Nepasiduokite baimei“ idėją pasakoja jos autorė psichologė Pippa Grange.

Pippa Grange – psichologė, dirbusi su Anglijos nacionaline futbolo rinktine ir padėjusi jos žaidėjams susidoroti su įtampa 2018 m. pasaulio futbolo čempionate ir jam ruošiantis. Pasak psichologės, kai ką iš profesionalaus sporto galime panaudoti ir kasdieniame gyvenime. „Man svarbu pasidalinti supratimu, kad egzistuoja skirtumas tarp tikslo ir rezultato siekimo. Rezultato siekimas apibrėžia dalykus, kuriuos darome trokšdami tam tikros pasekmės: paaukštinimo darbe ar nubėgti 5 kilometrus. Tuo tarpu tikslas yra dalis mūsų atsparumo ir supratimas, leidžiantis laimėti „iš esmės“. Tai yra tai, dėl ko mes apskritai ką nors darome, kodėl mums šie dalykai rūpi“, – sako knygos „Nepasiduokite baimei“ autorė P. Grange.

Knygos „Nepasiduokite baimei“ ištrauka

Kviečiame susipažinti su lietuviškai pasirodžiusia P. Grange knyga „Nepasiduokite baimei“, kurią į lietuvių kalbą vertė Lina Perkauskytė. Jūsų dėmesiui – knygos ištrauka.

Trys įtampos valdymo strategijos

Atsidūrę kritinėje situacijoje, dorotis su baime galite trimis pagrindiniais būdais: imtis veiksmų (pritaikyti metodus, padedančius ją kontroliuoti), nukreipti mintis kitur arba galvoti logiškai (įveikti baimę pasitelkę logiką). Kai kurie žmonės savo arsenale turi du, tris ar net daugiau metodų. Pavyzdžiui, vienas žmogus baimę gali valdyti kurdamas loginius argumentus ir atlikdamas tam tikrus kvėpavimo pratimus. Kitas – galvodamas logiškai ir nukreipdamas mintis. Išsiaiškinus, koks būdas veiksmingiausias, iškart tampa ramiau: žinote, kad vėl įstengiate kontroliuoti savo protą.

Imkitės veiksmų

Užplūdus baimei iškart galite bent iš dalies paimti vairą į savo rankas, sąmoningai ir aktyviai taikydami tam tikrus metodus. Neverta delsti ir laukti, kol baimė visiškai užvaldys. Priešingai, baimę būtina nedelsiant sutramdyti ir aplaužyti jai ragus.

Jums gali padėti kvėpavimo pratimai, vizualizacija, savitaiga (afirmacija) ar sąmoningas atsipalaidavimas. Kad ir kokį metodą pasirinktumėte, taikykite jį nieko nelaukdami. Svarbu veikti tuoj pat, negaištant laiko – tiesiog darykite. Nes jei uždelsite, vidun įsliūkins baimė.

Jei nežinote, ko griebtis, pradėkite nuo kvėpavimo. Išsigandęs žmogus ima kvėpuoti greitai ir negiliai: oras patenka tik į gerklę ir krūtinę, įsitempę raumenys ir sausgyslės negauna reikalingo deguonies. Kontroliuojamu, ritmingu kvėpavimu galite fiziškai pasipriešinti baimei.

Galbūt jums atrodo, kad valdyti kvėpavimą – pernelyg paprasta, kad būtų veiksminga. Bet iš tikrųjų jei norite išlikti susitelkę į dabarties akimirką, kvėpavimas – didžiausias jūsų sąjungininkas. Baimei nepatinka dopaminas ir palengvėjimo jausmas, kurie užplūsta pradėjus alsuoti ramiai ir giliai. Kvėpuojant tolygiai ir susitelkus į kūną, kur kas lengviau nepasiduoti psichologinei sumaiščiai, kurią taip mėgsta baimė.

Nuoseklus fizinis atsipalaidavimas galėtų būti toks. Tarkite sau: „Nuleidžiu pečius, į viršų ištempiu kaklą, giliai įkvėpęs išplečiu nugarą ir krūtinės ląstą, į žemę remiuosi visa pėda, atpalaiduoju žandikaulį, liežuvį atitraukiu nuo gomurio, atpalaiduoju šlaunų, nugaros, pečių, kaklo raumenis.“

Vargu ar baimei pavyks jus užvaldyti tuo metu, kai aktyviai mažinsite įtampą, – lygiai taip sunku gniaužti kumščius tuo pat metu purtant rankas. Jei dėmesį nukreipsite ten, kur norite, išgąsčio energiją galite panaudoti savo tikslams, užuot leidęsi nešami negatyvumo, baimės ir abejonių srauto.

Didelę galią turi ir žodžiai. Tinkama savitaiga padidins jūsų pasitikėjimą savimi, įtvirtins pozityvų mąstymą, padės pakeisti požiūrį į susiklosčiusias aplinkybes, o juntama baimė ims atrodyti nebe tokia svarbi.

Kad ir kokius žodžius pasirinktumėte, jie turi skambėti įtikinamai. Galite pasinaudoti šiais pavyzdžiais: „Mes tai patyrėme jau šimtų šimtus kartų. Nieko naujo, mano drauge, tai tik dar vienos varžybos“; „Šalta galva, ramus veidas, sklandūs judesiai“; „Veikiu ryžtingai, mąstau pozityviai“; „Jau daug kartų puikiai susidorojau su tokia situacija“; „Negali nutikti nieko, kas sumažintų mano kaip žmogaus vertę“.

Arba galite mintyse kalbėtis su baime: „Atpažįstu tave. Jaučiu, kaip gniauži man paširdžius. Nurimk. Mes turime laiko. Kvėpuok. Aš valdau padėtį. Viskas gerai.“

Šitaip ramindamiesi išvaikote baimės persmelktas mintis, kad nesate pasirengę arba neturite reikiamų įgūdžių. Jūsų žodžiai nustelbia įkyrų burbėjimą, sklindantį iš tų proto kertelių, kuriose slypi baimė.

Man ypač patinka mantra: „Esu dėkingas už šią progą“, nes ji iškart nukreipia mintis nuo pavojų ir baimės prie galimybių bei siekių. Jei galvosite, kaip jums pasisekė, kad galite stovėti aikštėje, pasirengęs spirti kamuolį, arba kalbėti priešais sėdinčiai miniai, arba atlikti tą testą, viskas klosis kur kas lengviau.

Kai kurie žmonės baimę išsklaido galvodami, kad rezultatas nuo jų nepriklauso: jie atsiduoda likimo, Dievo ar visatos valiai. Jums gali padėti malda, jei esate tikintis. Arba galite patrinti laimę nešančią monetą ar paliesti ypatingą pakabutį. Kai kurie atsistoja tam tikroje teniso korto vietoje arba „laimingoje“ scenos pusėje.

Nukreipkite mintis

Neretai mums sekasi daug geriau, jei nemąstome apie tai, kas baugina. Nukreipti mintis naudinga tuomet, kai baimės neįmanoma išsklaidyti loginiais argumentais. Tokiu atveju jūs tiesiog atsitraukiate nuo tos emocijos. Galite pasiklausyti muzikos, su šalia esančiu žmogumi paplepėti apie ką nors kita arba pasižiūrėti mėgstamą televizijos laidą.

Kaip tik tai išvysite persirengimo kambaryje prieš varžybas. Vieni žaidėjai sėdi su ausinėmis, užsidarę savo burbule. Kiti juokais kumščiuojasi, traukia vienas kitą per dantį ir pasakojasi, ką praeitą vakarą matę per jutubą.

Prieš mušant baudinį komandos nariai gali, pavyzdžiui, vienas kitam pasakyti ką nors šmaikštaus. Jei laikote vairavimo egzaminą, kiek prasiblaškysite ir atgausite pasitikėjimą savimi, jei prieš sėdant į automobilį tėtis pamerks akį ir jus prajuokins.

Šio metodo trūkumas tas, kad jo poveikis laikinas. Tačiau naudinga jį taikyti drauge su kitomis strategijomis, kai baimę tenka kęsti gana ilgą laiką.

Galvokite logiškai

Kritinėmis akimirkomis baimę galite įveikti pasitelkdami logiką. Pavyzdžiui, jei lėktuvui patekus į smarkios oro blaškos zoną nukrenta deguonies kaukės, į galvą gali toptelėti mintis: „Tuoj sudušime!“ Racionalus mąstymas padės atsikratyti baimės. Pradėkite samprotauti logiškai. Net jei kiti keleiviai panikuoja, prisiminkite, kas yra žinoma. O žinoma štai kas: iš tikrųjų tikimybė, kad lėktuvas suduš, labai nedidelė. Ir atvirkščiai – tikimybė, kad pavyks saugiai nusileisti, labai didelė.

Ko gero, vienas įspūdingiausių pavyzdžių, atskleidžiančių, kaip protas ir loginis mąstymas gali įveikti baimę, – naujazelandietis Williamas Trubridge’as. Šis žmogus – dabartinis pasaulio laisvojo nardymo čempionas, 18 kartų pagerinęs pasaulio rekordą. Praktikuojantys šį sportą turi vienu įkvėpimu nusileisti į didžiausią ir tamsiausią gelmę, kokią tik įstengia ištverti fiziškai bei psichologiškai, ir spėti iškilti į paviršių.

2016 metų liepą Williamas panėrė į Bahamose esančią Dino žydrąją skylę – giliausią pasaulyje povandeninį urvą. Nerdamas be plaukmenų, jis po vandeniu išbuvo 4 minutes 14 sekundžių ir nusileido į 102 metrų gylį. Šis atstumas dukart viršija Laisvės statulos aukštį. Anksčiau, 2014 metais, atliktas bandymas buvo nesėkmingas, tad nebuvo jokios garantijos, kad šįkart nardytojui pavyks.

Daugeliui mūsų vien mintis, kad galėtume užsiimti antra pavojingiausia sporto šaka pasaulyje po B.A.S.E. šuolių ir atsidurti taip giliai jūroje, keltų neapsakomą siaubą. Kai kurie garsūs nardytojai neteko gyvybės. Bet Williamas sakosi nerimo nejaučiąs. „Laisvasis nardymas manęs nebaugina, – tvirtina jis. – Rizika gerai apskaičiuojama, ir per varžybas arba treniruotes, imantis reikiamų saugumo priemonių, ji būna minimali.“ Williamo teigimu, jis kur kas labiau nerimauja automobiliu veždamas savo šeimos narius – net kai važiuoja kasdieniu maršrutu, – nes grėsmę kelia kiti vairuotojai: vadinasi, neįmanoma numatyti pavojaus ir jam pasiruošti.

Protas lengvai pasiduoda baimei ir negatyvumui. Tačiau jūs, kaip ir Williamas, galite reaguoti į tai, kas vyksta, galvodami apie galimybes, o ne apie riziką. Mūsų dėmesys ribotas, todėl sąmoningai jį valdykime. Williamas riziką bei apsaugos priemones vertina blaiviai ir racionaliai.

Jei nutiktų kas nors bloga, logiškai mąstydami galėsite sugalvoti išeitį. Tarkime, pakėlęs telefono ragelį išgirstate, kad jūsų mylimas žmogus buvo sužeistas. Nesunku prisigalvoti visokių baisybių: jūsų protas puls kurti blogiausią įmanomą scenarijų. Tačiau galite pradėti planuoti veiksmus: ar įmanoma nusigauti į ligoninę? Kaip geriausiai tai padaryti? Jei neturiu tokios galimybės, kas gali ten nuvykti? Kam dar reikėtų paskambinti?

Kitas būdas įveikti baimę – suteikti jai naują prasmę: tarkite sau, kad iš tikrųjų šis jausmas rodo, jog esate pasirengęs ir suinteresuotas – o tai visai gerai! Nervinį drebulį vadinkite ne išgąsčiu, o susijaudinimu. Žinoma, šis patarimas netinka apiplėšimo ar muštynių atveju, tačiau jis puikiai padeda, kai tenka dalyvauti sporto varžybose arba sakyti viešą kalbą (nors, kai atsistosite virpančiais keliais, veikiausiai jums taip neatrodys). Štai kodėl taip svarbu susitelkti ne vien į protą, bet ir į kūną. Tuomet galite stebėti, pajusti, pripažinti ir suteikti naują prasmę.

Be to, jums turbūt jau yra tekę pasimėgauti aštriais įspūdžiais. Kaip tik todėl taip mėgstame linksmintis atrakcionuose arba šokti su virve iš svaiginamo aukščio. Žinodami, kad baimę įmanoma valdyti, kad ji netrukus praeis, kad ribos aiškiai nubrėžtos, o jūs esate saugūs, įstengiate visa tai ištverti, todėl priimate racionalų sprendimą išbandyti šias pramogas.

Kai ribos aiškiai nubrėžiamos, kai kurie žmonės geba pasinaudoti baime siekdami sėkmės. Man teko dirbti su viena talentinga advokate – kylančia žvaigžde teisininkų pasaulyje. Iš šalies ji atrodė neįtikėtinai gabi. Tačiau kiekvieną sykį, kai turėdavo kalbėti teismo salėje, moteris siaubingai nervinosi: nuolat apie tai galvodavo, nepaprastai jaudinosi ir kankinosi.

Analizuodamos, kas padėjo jai pasakyti pačią geriausią kalbą, išsiaiškinome, kad tokia nedidelė krizė – būtina nusiteikimo ir pasirengimo dalis. Advokatė jautė, jog jai reikia patirti „neurozę“, kad galėtų kuo geriau atlikti savo darbą. Tačiau ji nubrėžė dvi svarbias ribas: 1) neleisdavo tai dramai peraugti į negatyvią arba menkinančią savikritiką („tu per kvaila, kad gebėtum tai padaryti“) ir 2) nutraukdavo dramą iki teismo posėdžio likus dviem paroms, kad emocijos pernelyg neišsekintų. Taigi, nors moteris, atrodytų, elgėsi neracionaliai – pasiduodavo baimei ir anaiptol nebuvo ramybės įsikūnijimas, nubrėžtos ribos leido jai valdyti padėtį.

„Saugiai“ išgyventi baimę galima ir kitais būdais – pavyzdžiui, žiūrint siaubo filmus. Pasak Norvegijos taikomųjų mokslų universiteto Filmų ir televizijos studijų programos docento Søreno Birkvado, taip žmonės praktikuojasi patirti išgąstį.

Kai ką panašaus lemiamomis varžybų akimirkomis išgyvena sporto sirgaliai. Pažvelgę, kas darosi tribūnose, kai futbolininkas ruošiasi mušti baudinį, išvysite, kad sirgaliai sėdi prispaudę delnus prie veido ir išplėtę akis – jų veido išraiška panaši į pamėkliškos figūros iš Edvardo Muncho paveikslo „Šauksmas“. Jeigu jums kada nors teko žiūrėti varžybas stadione, žinote, kad tą akimirką tūkstantinėje minioje stoja spengianti tyla. Jausmas toks, tarytum jūs pats tuojau spirsite kamuolį. Neįstengiate nė pakrutėti – nei siurbtelėti gėrimo, nei sukrimsti bulvių traškučio. Tai ne šiaip sau nervinis drebulys – būnate apimtas tikrų tikriausios baimės. Dėl to jūs ir atėjote. Laukiate spyrio į kamuolį, lėtai slenka sekundės. Vėliau žmonės sako: „Maniau, širdis per gerklę išlėks“ arba „Man žarnos vartėsi“.

Šiuo atveju irgi svarbiausia tai, jog žinote, kad baimė netrukus atslūgs. Net jeigu filmo ar varžybų niekada nežiūrėjote tam, kad pasipraktikuotumėte patirti išgąstį, vis tiek juos žiūrėdami įsitikinote, kad pajėgiate iškęsti baimę ir kad tas jausmas anksčiau ar vėliau pradings.

The post Kaip įveikti gimdymo baimę? Jums patarimų turi knygos „Nepasiduokite baimei“ autorė appeared first on Mamos Žurnalas.

5 proc. vaikų iki 5 metų pereina mikčiojimo fazę mokydamiesi kalbėti.

Netaikant ikimokyklinės intervencijos, iki 20 proc. vaikų gali išlikti chroniškas mikčiojimas, kuris gali tęstis ir jiems suaugus. Iš visų vaikų iki 5 metų dvigubai daugiau mikčioja berniukų, o iš visų mikčiojančių suaugusių – keturis kartus daugiau vyrų negu moterų.

Ir dabar mikčiojimas vis dar lieka sąlyginai nežinomas, nesuprastas ir klaidingai aiškinamas kalbos sutrikimas.

Mikčiojimas atsiranda dėl sudėtingos genetinių, kalbos formulavimo (apdorojimo) faktorių, emocinių-socialinių aspektų ir kalbos motorinės kontrolės, sąveikos. Mikčiojimas pasireiškia tada, kai sutrinka nerviniai impulsai, sukeliantys koordinuotus kvėpavimo, balso ir artikuliacinės sistemos judesius.

Būtent pastebint subtilias detales galima būtų paaiškinti, kodėl atsilieka Jūsų vaiko kalbos vystymasis.

Dirbdama esu susidūrusi su atvejais, kai pirmaisiais metais mažylis gugavo ir tarė skiemenis taip, kaip ir turėtų daryti jo amžiaus vaikutis. Tačiau staiga vystymasis sustojo, vaiko kalba pradėjo net degraduoti, ir būdamas trejų jis kalba taip pat, kaip kalbėjo metukų laiko.

Pokalbiuose su mamomis paaiškėdavo, kad būtent tuo metu mažylis kažko labai išsigando. Vieną vaikutį smėlio dėžėje užpuolė ir sužeidė šuo. Kitą labai išgąsdino girtuoklis gatvėje. Dar kitam vaikui vidinį šoką sukeldavo… įjungta buitinė technika. Ir dabar, mamai įjungus bulvių trintuvę, jis visas dreba. Jeigu jūsų vaiko kalbos vystymosi procesą sutrikdė išgąstis, šokas, jis gali pradėti kalbėti ne palaipsniui, o staiga.

Mažylis nustoja garsiai tarti skiemenis ir žodžius, tarsi kompiuteryje nuspaudus klavišą „stop“. Tačiau po kiek laiko jis gali prabilti žodžiais ir žodžių junginiais.

Kalbos vystymasis vyko vaiko viduje, mes jo tiesiog negalėjome stebėti.

Ko išsigąsta vaikai

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikis dažnai išsigąsta maudomas, sukamas virš suaugusiojo galvos, atliekant su juo staigius judesius. Nuo 6 mėnesių atsiranda naujų baimių: kūdikis gali išsigąsti svetimų žmonių (ypač jei jie neįprastai atrodo – su tamsiais akiniais, su ūsais, labai aukšti ar per arti pasilenkia virš vaiko), kaukės, mechaninio žaislo, bėgančio vandens, veikiančių buitinių prietaisų, stipraus garso, gyvūnų, vabzdžių.

Maždaug 18 mėnesių vaikų baimės jausmas pamažu silpnėja.

Išsigąstama todėl, kad tam tikrose smegenų srityse pasigamina per daug dopamino.

Dauguma vaikų baimių vadinamos tranzitinėmis, t.y. praeinančiomis. Vis dėlto negalima sumenkinti baimingų išgyvenimų padarytos psichologinės žalos. Vaiko baimė gali pasireikšti įvairiausiais požymiais – ir tiesioginiais, kai vaikas žodžiais nusako savo baimę, ir netiesioginiais – įvairiausiais skausmais (pilvo, galvos), nesugebėjimu susikaupti, nenoru eiti į darželį ar mokyklą, padidėjusiu agresyvumu, nervingumu, liūdnumu rytais, mikčiojimu, šlapinimusi į lovą.

Kaip įveikti baimę

Galima vaiką „pripratinti“ prie nepavojingų, bet vaikui išgąstį sukeliančių situacijų, pvz., prie svetimų žmonių, nematytų žaislų, buitinių prietaisų. Atsargiai, paaiškinant, per atstumą. Jautriausi išgąsčiui yra 1,5-5 metų vaikai. Tuo metu ypač reikėtų vengti staigių judesių, trenksmo, gyvūnų.

Jautrūs vaikai išsigąsta greičiau ir silpnesnio dirgiklio, pvz., garso. Tokiems vaikams galimi stipriau išreikšti liekamieji išgąsčio reiškiniai.

Psichiatrė Aurima Dilienė

„Mamos žurnalas“

The post Išsigando šuns ir pradėjo mikčioti… appeared first on Mamos Žurnalas.

Knygoje „Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai“: kaip gyventi sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.

„Netgi patys žymiausi žmonės turi trūkumų, o tie, kurių gebėjimai riboti, – turi stiprybių. Nėra jokios prasmės lyginti savo trūkumus su kitų žmonių pranašumais“ – teigia Tibeto lama ir budizmo mokytojas Khenpo Sodargye savo knygoje „Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai“.

Buda žinojo, kad gera trumpa istorija klausytojų širdis ir protus pasiekia daug greičiau nei migloti postringavimai.

Dėl to knygoje „Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai“ autorius pasitelkia budistinius pasakojimus, kad patartų mums, kaip gyventi nuolat besikeičiančiame šiuolaikiniame pasaulyje.

Kaip spręsti santykių problemas, reaguoti į tuos, kurie mums gadina gyvenimą, kaip susidoroti su savo pačių ir artimųjų silpnybėmis. Lengvai, tačiau su giliu žmogaus dvasios pažinimu ir supratimu, kas vyksta kiekvieno mūsų širdyse, kai išgyvename sumaištį, kai kenčiame ar liūdime, jis pataria ir parodo, kad, nepaisydami neišvengiamų sunkumų, galime gyventi geriau ir patirti didesnę pilnatvę. Ši knyga –įkvepiančių, širdį atgaivinančių ir akis atveriančių budistinių istorijų rinkinys, tikra atrama gyvenimo chaose pasiklydusiam ir stabilumo ieškančiam žmogui.

Kviečiame skaityti knygos ištraukas.

Išlaikyti paslaptis

Stenkitės saugoti ne tik savo, bet ir kitų paslaptis. Kai kurie žmonės išplepa viską, ką galvoja, ypač išgėrę. Kaip sakoma: „Atskleista paslaptis apkeliauja visa pasaulį!“ Negebėjimas saugoti paslapčių tik nuvils žmones, kurie jumis pasitiki.

Kartą viena moteris kreipėsi dėl darbo daugiatautėje bendrovėje. Po pirmojo pokalbio kai kurių pretendentų buvo paprašyta atlikti testą raštu.

Moteris greitai ir lengvai atsakinėjo į klausimus, kol pasiekė paskutinį.

Klausimas buvo toks: „Prašom parašyti kokias nors jums žinomas bendrovės, kurioje dirbote anksčiau, paslaptis.“ Ji apsidairė ir pamatė, kad kai kurie pretendentai išsamiai atsako į šį klausimą. Akimirką pamąsčiusi, ji nuėjo prie egzaminuotojo, laikydama rankoje lapą su atsakymais, ir tarė: „Atsiprašau, bet nemanau, kad galėčiau atsakyti į paskutinį klausimą. Esu įsipareigojusi savo ankstesniam darbdaviui.“ Ji atidavė egzaminuotojui, ką parašiusi iki paskutinio klausimo, ir išėjo.

Kitą dieną moteris gavo laišką iš tos bendrovės su darbo pasiūlymu. Laiško pabaigoje jos naujasis viršininkas rašė: „Mes ieškome būtent tokių žmonių – gerai išmanančių profesinę etiką.“ Gerbiantieji kitus galų gale ir patys pelnys pagarbą, o tie, kurie išlaiko kitų paslaptis, įgis jų pasitikėjimą.

Kai kurie dalykai iš tiesų nėra paslaptys, bet verčiau savo ir kitų labui jų nepasakoti. Visų pirma, neturėtume kalbėti apie savo gerąsias savybes. Net jei ir turime daug dorybių, nereikėtų jomis girtis!

Dažniausiai manoma, kad besigiriantis savo verte yra arogantiškas, ir tai verčia kitus neigiamai galvoti apie jus. Toks susierzinimas iš tiesų yra ženklas, kad mūsų budistinė praktika nepakankama.

Nuliūstame, kai kiti mums į akis ar mums už nugaros aptaria mūsų klaidas. Jei įlįstume į kito žmogaus kailį, greitai prarastume potraukį kalbėti apie jo trūkumus.

Trečia, neturėtume atskleisti asmeninių planų. Labai lengva sulaukti neigiamų rezultatų, jei atvirai pasakojame savo ateities planus. Viskas gali pasikeisti, todėl verčiau neviešinti plano, kol nesate tikri jo sėkme.

Šie mokymai atspindi daug pasiekusių mokytojų patarimus. Žodžiai yra paprasti, bet prasmė – labai gili. Tikiuosi, įsiminsite juos!

Nesigėdykite, jei ko nors neišmanote

Konfucianizmo filosofas Han Ju sakė: „Žmonės negimė viską žinodami.“ Mes neišmanome daugelio dalykų ir neturėtume to gėdytis. Išmintingi žmonės yra kuklūs, smalsūs ir pasirengę mokytis. Kvailiai gėdijasi ko nors klausti kitų, manydami, kad šitaip viešai parodys savo neišmanymą. Iš tiesų jie neturėtų gėdytis.

Konfucijus teigė: „Žinoti yra žinoti, nežinoti yra nežinoti, ir tai yra šis tas, ką žinome.“ Jei iš tikrųjų ką nors žinote, tai galite apie tai kalbėti, o jei ne, paprasčiausiai pripažinkite tai. Ding Džaodžongui, fizikui, Nobelio premijos laureatui, kartą per paskaitą uždavė tris klausimus. Į visus tris jis atsakė:

– Aš nežinau.

Tie klausimai buvo tokie:

– Ar tikite, kad žmonės gali rasti Visatoje tamsiąją medžiagą ir antimateriją?

– Aš nežinau.

– Kaip manote, kokia jūsų atliktų mokslinių eksperimentų ekonominė vertė?

– Aš nežinau.

– Ar galėtumėte įvardyti, kokios bus fizikos kryptys per ateinančius dvidešimt metų?

– Aš nežinau.

Iš pradžių visi buvo nustebinti jo atsakymų, bet po kelių minučių pasigirdo audringi plojimai.

DingDžaodžongas nebūtinai turėjo atsakyti „Aš nežinau“ – jis būtų puikiai gebėjęs pateikti klausytojams įtikinamą atsakymą, – bet nusprendė atsakyti sąžiningai. Sakydamas „Aš nežinau“ jis atskleidė savo, kaip mokslininko, sąžiningumą.

Žinokite, kada kalbėti

Yra toks senas posakis: „Visos bėdos ateina per burną; plepus liežuvis visuomet prišauks nelaimę.“ Kad ir kas jūs esate, svarbu būti atsargiam kalbant. Kai kurie žmonės visą laiką tyli, bijodami įskaudinti kitus, bet kartais yra svarbu prabilti. Kiti plepa visa dieną, nes mėgsta ginčytis ir apkalbėti. Nė viena jų pastaba nėra naudinga. Kai kalbama apie kitų trūkumus, tokių žmonių akys žiba iš džiugaus jaudulio, bet vos pokalbiui pakrypus prie prasmingų temų jų akys užgęsta ir jie ima snausti.

Turime pritaikyti savo kalbėjimo būdą pagal pašnekovo charakterį. Su dorais ir nuoširdžiais žmonėmis galime kalbėtis tiesiai ir netgi truputį juos pabarti. Su tais, kurie stengiasi mus suerzinti, kurie mėgsta padailinti ar iškraipyti tiesą, kurie verčia mus apkalbėti, o paskui kuria nebūtus dalykus, geriausia iš viso daug nekalbėti, nebent norėtumėte bėdos. Daugybė žmonių to nesupranta ir vis nusvyla nagus. Jiems išeitų į naudą, jeigu jie sakytų tai, ką reikia ir kada reikia.

Miphamas Rimpočė sakė: „Žmonės savo netikusiais tauškalais kaip varnos visus tik suerzina.“ Varnos krankia visą dieną ir tas garsas kai kuriose kultūrose reiškia blogą ženklą. Taip pat ir žmonės, kurie netikusiai ar nenutrūkstamai tauškia, tik pykdo kitus.

Išvykdamas iš Tibeto, didysis mokytojas Padmasambhava sakė savo mokiniams: „Tiems, kurie plepa nesąmones, sunku nuslėpti savo mintis. Tai, apie ką jie kalba juokais, gali būti klaidingai suprasta kaip tiesa, o tiesa gali būti suprasta kaip pokštas. Taip paprasti dalykai tampa pinklūs. Todėl, mokiniai, verčiau laikykite liežuvį už dantų!“

Panašiai čano mokytojas Umen Huikai, „Bevarčių vartų“ autorius, vadino save „tyliu senoliu“. Štai jo eilėraštis:

Gerai pažįstantis mėnulio vaizdą,

tačiau pavargęs nuo kalbų,

patyriau viską aš pasauly,

bet tiktai galva sau linksiu.

Ir nesakykite, kad šitas senis išprotėjo,

tiktai supraskite, kad neturiu paguodos nei palengvėjimo.

Veikale „Modzi“ vienas iš Modzi mokinių klausia: „Ar gerai yra daug kalbėti?“ Modzi atsakė: „Rupūžės ir varlės kvarkia dieną naktį, bet niekas nekreipia į jas dėmesio, net kai joms burnos ir liežuviai išdžiūsta. Gaidžiai gieda tik auštant, bet sujudina visus pasaulyje ir išverčia iš lovų. Tai kokia nauda daug kalbėti? Svarbiausia – prabilti laiku.“

Su tėvais kalbėkite švelniai

Dažnai sendami tėvai ima elgtis lyg vaikai. Jei jūsų tėvų elgesys tampa netinkamas, pavyzdžiui, jie lošia, geria, kasdien riejasi, švelniai juos perspėkite, vengdami aštrių žodžių ar griežtų nuostatų. Kartą girdėjau, kaip vienas jaunuolis išdidžiai pasakė: „Šiandien mano tėvas labai suklydo, tai aš jam daviau geros pylos.“ Net jei jo tėvas ir buvo neteisus, jaunuolis pasielgė netinkamai. Tėvai yra vyresni, todėl patarti jiems turime švelniai. Jei dėl skirtingų požiūrių tėvai nesutinka su jūsų mintimis, taktiškai paaiškinkite savo motyvus.

Senais laikais gyveno vaikas, vardu Šun Juandziue, nuo pat mažens gerbęs vyresniuosius. Tačiau jo tėvas nebuvo atsidavęs seneliui. Vieną dieną tėvas nieko nepaaiškinęs pasodino ligotą ir silpną senolį į krepšį, ketindamas palikti jį toli kalnuose, kad  ten užbaigtų savo dienas. Šun Juandziue meldė tėvą taip nedaryti, klūpėjo ant grindų verkdamas, bet neprivertė jo atsisakyti savo sumanymo.

Staiga Šun Juandziue kai ką sugalvojo. Šluostydamasis ašaras, berniukas tarė:

– Tu nusprendei atsikratyti senelio, ir aš nieko čia negaliu pakeisti. Tačiau ar gali padaryti man paslaugą – parnešti krepšį atgal?

Nustebęs tėvas paklausė:

– Ką su juo darysi?

– Kai tu pasensi, šitaip atsikratysiu tavęs.

Susijaudinęs tėvas tarė:

– Kaip gali šitaip kalbėti?

Šun Juandziue atsakė:

– Tik stengiuosi sekti tavo pavyzdžiu.

Staiga viską supratęs, tėvas tuojau pat įnešė senolį į vidų ir nuo to laiko labai juo rūpinosi. Todėl net tada, kai jūsų tėvai klysta ar su jais tiesiog yra sunku bendrauti, turite juos taktiškai pamažu įtikinti atsisakyti savo netinkamų veiksmų, vengdami aštrių ar juos žeminančių žodžių. Jei jie nepaiso jūsų patarimo, pagarbiai ir nuoširdžiai prašykite jų paklausyti. Įtikinėjami išmintingi tėvai galų gale atsižvelgs į jūsų patarimą. Jei tėvams suklydus švelniai juos įtikinėsite, greičiausiai jie pakeis savo nuomonę. Taip jie nepraras garbės, o jūsų, kaip sūnaus ar dukters, pareiga bus įvykdyta.

The post Laimė tave suranda, kai tu jos neieškai: budistiniai patarimai, kaip gyventi nuolat besikeičiančiame pasaulyje appeared first on Mamos Žurnalas.

Psichologė – psichoterapeutė Giedrė Žalytė dalinasi 11 patikrintų būdų, kaip sumažinti stresą ir nerimą bei kviečia pasirinkti sau labiausiai tinkamus, nes „žmonės skirtingi, vieni labiau mėgsta apmąstyti situaciją, kiti – imtis veiksmų, todėl tai, kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam, ir kiekvienas galime pasirinkti ir išmėginti tai, kas atrodo priimtiniausia“:

1. Įsivardinkite savo mintis. Nerimas beveik niekad nekyla „šiaip sau“, jį sukelia mūsų pačių mintys. Ir kol jos tiesiog sukasi galvoje, gali atrodyti baisesnės ir labiau tikėtinos, nei užrašytos ant popieriaus. Tad tiesiog prisėskite ir susirašykite savo mintis, atsakykite sau į klausimus: „Ko aš bijau, kad neatsitiktų?“, „Kiek tikėtina, kad tai nutiks?“, „Kas būtų blogiausia, jeigu taip vis dėlto nutiktų?“ , „Kaip galėčiau elgtis, jeigu tai nutiktų?“ Pastangos užrašyti savo mintis bei atsakyti į šiuos klausimus „įdarbina“ mūsų smegenų žievę ir apramina vadinamąsias „emocines smegenis“, kuriose esantis migdolinis kūnas bei jo perdėtas aktyvumas ir atsako už mūsų pernelyg didelį nerimą. Apie tai, kaip galima išmokti geriau atpažinti savo mintis ir jas keisti, puikiai aprašyta Davido Burnso knygoje „Geros nuotaikos vadovas“.
2. „Prasukite“ „katastrofinį scenarijų“ detaliai ir iki pabaigos. Jeigu artėja koks nors reikšmingas įvykis (darbo pokalbis, svarbus renginys ar pan.), ir dėl jo jaučiate didelį bei trukdantį nerimą, galima atlikti tokį labai veiksmingą pratimą: leiskite sau įsivaizduoti, kad jau esate toje situacijoje, ir apibūdinkite ją bei savo savijautą kuo detaliau nuo situacijos pradžios iki pabaigos. Žinau, žinau, tai visiškai priešingas „ėjimas“, negu mums sako instinktai, kurie ragina stengtis negalvoti apie tai, kas kelia nemalonias emocijas. Tačiau jeigu stengiamės negalvoti, dažniausiai būsimo įvykio nuotrupos vis tiek nuolat iškyla vaizduotėje, be to, paprastai įsivaizduojame tik tuos momentus, kurie labiausiai gąsdina, ir taip pamažu susikuriame iliuziją, kad visas įvykis bus  „baisus“ nuo pirmos akimirkos ir tas baisumas niekada nesibaigs. Šį pratimą iš pradžių lengviau atlikti su patyrusiu pagalbininku, pavyzdžiui, psichologu, tačiau įmanoma atlikti ir vienam. Tokiu atveju geriau visą įvykį pirmiausiai aprašyti esamuoju laiku, t.y. tarsi viskas vyktų dabar, o paskui sau keletą kartų perskaityti, kol nerimas sumažės. Beje, kad pratimas veiktų, labai svarbu rašant savęs „nesaugoti“: kokios tik „gąsdinančios“ mintys ateina į galvą, viską užrašome, nuo nieko „nebėgame“, nemėginame apie tai „negalvoti“.  Žinoma, tai reiškia, kad darydami pratimą jausime nerimą, tačiau, kad pratimas veiktų, taip ir turi būti. Be to, nerimas, nors ir nemalonus, yra visiškai saugus dalykas. Įspėjimas! Šis metodas tiks tik tuomet, kai vargina būtent nerimas ir stresas, o ne, pavyzdžiui, liūdesys.
3. Atsisakykite „apsaugančių manevrų“. Tai dar vienas labai veiksmingas metodas, prieš kurį gali sukilti mūsų „instinktai“. Tačiau jeigu perdėtą nerimą mums kelia tam tikros pasikartojančios situacijos, tikėtina, kad jose taikome kokias nors „apsaugos“ priemones. Pavyzdžiui, jeigu jaučiate stiprų, trukdantį nerimą būdami su kitais, mažiau pažįstamais, žmonėmis, galbūt stengiatės į juos nežiūrėti, vengiate akių kontakto, dedatės, kad skaitote žinutes telefone arba, atvirkščiai, visą laiką kalbate, kad tik neįsivyrautų nejauki tyla. Visos šitos priemonės, neva skirtos mums jaustis geriau, iš tiesų tik palaiko mūsų nerimą ir įsitikinimą, kad jeigu nebūtume jų griebęsi, būtų įvykusi mūsų bijoma „katastrofa“. Vienintelis būdas įsitikinti, kad „katastrofa“ neįvyksta bet kokiu atveju – atsisakyti šių „saugumo priemonių“. Tai nėra visai paprasta, tačiau rezultatai jus maloniai nustebins!
4. Treniruokite savo dėmesį. Kai jaučiame nerimą, mūsų dėmesys dažniausiai būna mus aplenkęs ir gyvena ateityje. Kartais tai būna naudinga ir veiksminga (pavyzdžiui, jeigu norime ką nors efektyviai suplanuoti), tačiau jeigu vargina nerimas, greičiausiai tai vyksta per dažnai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad dėmesio sutelkimas į tai, ką patiriame šią akimirką, jau per keletą minučių padeda protui aprimti ir veiksmingai mažina nerimą. Galima susitelkti į bet ką, kas vyksta dabartyje: stebėti savo kvėpavimo keliamus pojūčius, įsižiūrėti į formas ir spalvas dalykų, kuriuos matome aplink save, įsiklausyti į šią akimirką mus pasiekiančius garsus, įsivardinti, ką jaučiame. Visa tai ne tik padeda mums įdarbinti smegenų žievę (nes ji valdo dėmesį) ir apraminti „emocines smegenis“, bet ir geriau pajusti gyvenimo skonį bei leisti kūnui ir protui tarsi susijungti dabartyje. Šis metodas, vadinamas dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) meditacija, yra gana lengvai išmokstamas ir, įgijus šiek tiek praktikos, daugeliui žmonių veikia tikrai puikiai. Esu labai dėkinga kolegai Juliui, kuris prieš 7 ar 8 metus supažindino su šia metodika.

   

5. Judėkite! Nors tai sena tiesa, dėl to jos „teisingumas“ netampa mažesnis J: reguliarus fizinis aktyvumas ir gerina nuotaiką, ir mažina nerimą bei stresą. Kaskart, kai patiriame stresą, mūsų organizmas pasiruošia puolimui arba bėgimui, tačiau tik nedaugeliu atveju to iš tiesų prireikia: tarkime, būdami darbe, paprastai nei nuo vadovų, nei nuo irzlių kolegų, nei nuo kuo nors nepatenkintų klientų negalime nei pabėgti, nei su jais kovoti, nors mūsų organizmas streso metu būna pasiruošęs būtent tam, ir todėl mums greičiau plaka širdis, skiriasi prakaitas, o raumenys priplūsta kraujo ir pasiruošia darbui. Todėl daug žmonių po darbo dienos grįžta namo įtemptais raumenimis ir parsineša per dieną sukauptą ir „neišjudėtą“ įtampą. Jeigu namo pareisite pėstute, parbėgsite ar parvažiuosite dviračiu, ir tai užims bent pusvalandį, labai tikėtina, kad to pakaks, kad jaustumėtės ir netgi miegotumėte geriau!
6. Leiskite sau būti savo gyvenimo ir savijautos tyrinėtoju. Kiek galima, nepriimkite nieko už „gryną pinigą“: tikrinkite, eksperimentuokite, kaupkite patirtį. Tai ne tik leis patirti ir išmokti naujų dalykų, įdomiai gyventi, bet ir vis geriau suprasti, kas yra kas. Pavyzdžiui, nerimas dažnai mums sako, kad kažko nepajėgsime, nesugebėsime, nesuprasime ir t.t. Kaip kitaip, jeigu ne eksperimentuodami, galime tai patikrinti? Be to, jeigu kažkas nepavyks, tai bus tiesiog nepavykęs eksperimentas. J Už akis atveriančias mintis apie eksperimentavimo galimybes esu dėkinga kolegei Rositai.
7. Rašykite. Jeigu mėgstate rašyti, galite išmėginti rašymo meditaciją, kuri taip pat veiksmingai mažina nerimą. Ji atliekama taip: apsispręskite, kiek laiko norėsite rašyti, ir užsistatykite žadintuvą, kad nereikėtų galvoti apie laiką. Rašyti galima 5 ar 7 minutes, tačiau galbūt norėsite išmėginti ir 15 ar 20 minučių rašymo meditaciją. Kai jau įjungsite žadintuvą, pradėkite rašyti ir rašykite viską, kas ateina į galvą. Jeigu į galvą niekas neateina, rašykite sakinį „Man niekas neateina į galvą“ tol, kol kils kitų minčių. Esmė – rašyti nesustojant bet ką, kas ateina į galvą, iki suskambės žadintuvas. Tik baigę rašyti perskaitykite, ką parašėte. Šis pratimas, jeigu jį kurį laiką atliekame reguliariai, moko atpažinti ir įsisąmoninti savo mintis ir jausmus, išlaikyti dėmesį, didina mūsų atvirumą savo patirčiai.
8. Priimkite nerimą kaip gyvenimo dalį. Jeigu niekada nejaustumėte nerimo, greičiausiai būtumėte miręs. Šį teiginį galima suprasti dvejopai: viena vertus, nerimas mus apsaugo ir nuo realių (ne tik įsivaizduotų) pavojų, kita vertus, tik miręs žmogus niekad nejaučia nerimo ir baimės. Tad galime priimti nerimą kaip vieną iš ženklų, kad esame gyvi. J Įrodyta, kad daugiausia problemų žmonėms kelia ne pats nerimas, o nerimas dėl nerimo, t.y. nerimavimas dėl to, kad patirsime nerimą, nenoras jį patirti, perdėtos pastangos jį kontroliuoti, savigrauža, kad jį patyrėme tokioje situacijoje, kur „neturėjome“ patirti ir pan. Visi žmonės kartais jaučia nerimą, ir kuo labiau tai suvoksime ir pripažinsime, tuo mažiau problemų nerimas mums kels.

   

9. Lankykite grupinius užsiėmimus. Moksliniai tyrimai rodo, kad tik apie 10 proc. žmonių geba patys save motyvuoti tiek, kad reguliariai savarankiškai sportuotų, medituotų, mokytųsi užsienio kalbų ar darytų kitus naudingus, tačiau pastangų reikalaujančius dalykus. Tad jeigu jums, kaip ir absoliučiai daugumai žmonių, reikia palaikančios kompanijos, susiraskite ją!
10. Prieš porą metų konferencijoje teko girdėti britų mokslininkų pranešimą, kurie sakėsi ir patys šiek tiek nustebę, kai didžiulės apimties tyrimo rezultatai akivaizdžiai parodė, jog mūsų kiekvienos dienos nerimo lygis tiesiogiai susijęs su tuo, kaip ir kiek tą naktį miegojome. Tad jeigu miegojote 4 ar 5 valandas ir kitą dieną jaučiate daug streso bei nerimo, tiesiog priimkite jį kaip nemiegotos nakties „kainą“ ir ieškokite būdų miegoti daugiau.
11. Pažvelkite plačiau. Kad ir kokių sunkumų šiuo metu turėtumėte, tikrai nesate vienas: pasaulyje yra daugybė žmonių, kurie kaip tik šiuo metu patiria tą patį. Mintyse galite tarsi užmegzti ryšį su jais. Toks bendražmogiškumo pajautimas daugeliui žmonių padeda lengviau pakelti bet kurias vadinamąsias neigiamas emocijas, taip pat ir nerimą.

Rūpinti savo psichine sveikata raginama kreipiantis į  emocinės paramos tarnybos, specializuotas pagalbos linijas medikams, skaitant ir klausant profesionalių specialistų parengtą patikimą informaciją.

Šiuolaikinės psichoterapijos atviros žinios ir patarimai- youtube kanale „Psichoterapijos ekspertai“: https://www.youtube.com/channel/UCBsgKqaKoLEssF6WCTDcxVA?reload=9

The post Psichoterapeutė dalinasi 11 patikrintų būdų, kaip sumažinti stresą ir nerimą appeared first on Mamos Žurnalas.

Gyvenimas nėra tik juodas arba baltas, nustokite vadovautis tik šiomis kategorijomis.

Baimės atsikratyti neįmanoma ir nereikia.

O sąžiningumas be atjautos mažai ko vertas.

Tai keletas pastebėjimų, kuriais sąmoningumo mokytojas Mark Van Burem dalijasi knygoje „Būk ne tobulas, o laimingas“ ir pateikia pratimų, kaip šiuos pastebėjimus paversti kasdienybės dalimi.

Knyga „Būk ne tobulas, o laimingas“ – vadovas tiems, kurie nepraktikuoja budizmo ar kitos religijos, neturi meditacijos įgūdžių, tačiau gyvenime vis tiek nori atrasti ramybę ir lengvumą. Autorius nenuobodžiai, išmintingai ir su švelniu humoru parodo, kad viską, ką suteikia gyvenimas, galima panaudoti užuojautai, išminčiai ir meilei gausinti.

Siūlome susipažinti su knygos „Būk netobulas, o laimingas“ ištraukomis.

Dvi medalio pusės

Viena sena dzeno istorija pasakoja apie senyvą kinų valstietį, kurio arklys pabėgo per spragą tvoroje.

Apie tai sužinoję kaimynai pareiškė jam užuojautą dėl netekties: juk jis dabar neturėsiąs pagalbininko sėjos metu. „Hm… Ką čia gali žinoti, kaip bus?“ – atsakė valstietis. Po poros dienų arklys grįžo kartu su dviem laukiniais arkliais. Tai išgirdę kaimynai sveikino su šitokia didele laime. Ir vėl valstietis atsakė: „Ką čia gali žinoti?“ Kitą dieną, išjodinėdamas laukinį arklį, valstiečio sūnus nukrito ir susilaužė koją. Kaimynai, sužinoję apie tai, gailėjosi valstiečio. Kaip visada, šis atsakė: „Ką čia gali žinoti?“ Dar tą pačią dieną į kaimą atjojo karaliaus kariai ir paėmė į karą visų šeimų pirmagimius sūnus. Tik valstiečio sūnų paliko dėl sulaužytos kojos. Laimė? Nelaimė? Ką čia gali žinoti?

Ši trumpa istorija yra geras mąstymo „juoda–balta“ kategorijomis pavyzdys. Visa, kas atsitinka, gali būti gera arba bloga, teisinga arba klaidinga ir t. t. Galvojantis protas nuolat taip vertina mūsų patirtį ir klijuoja etiketes, tačiau mes neturime krištolinio rutulio, kuris parodytų, kaip viskas susiklostys.

Turime išmokti visa, kas mums nutinka, priimti vienodai, nes niekas nežino, ar mūsų „blogiausios“ akimirkos nėra iš tikrųjų pačios geriausios ir atvirkščiai. Man tai primena kvėpavimą. Jis susideda iš įkvėpimo ir iškvėpimo – dviejų visiškai priešingų veiksmų, kurie kartu sudaro visumą. Jeigu pripažintum tik gražias ir malonias savo gyvenimo akimirkas, o į sunkias žiūrėtum su panieka ir stengtumeisi išmesti iš galvos ar jų išvengti, tai būtų tas pats, kas nuolat bandyti įkvėpti. Gerai, daryk sau, kad nori. Pažiūrėsim, kaip ilgai. Netrukus pamėlynuotum ir turėtum iškvėpti. Abu veiksmai – įkvėpimas ir iškvėpimas – nėra nei geri, nei blogi, nei teisingi, nei klaidingi. Tai yra dvi būtinos kvėpavimo sudedamosios dalys.

Lygiai taip pat „gerieji“ ir „blogieji“ tavo gyvenimo aspektai nėra priklausomi nuo tavo galvojančio proto, o yra tiesiog esminės viso gyvenimo dalys. Geriausia, blogiausia; teisinga, neteisinga; gera, bloga; skausmas, malonumas – visa tai yra dvi to paties medalio pusės. Viena negali egzistuoti be kito, ir tai galioja visoms priešybėms. Žinoma, kasdienybėje galima pabrėžti skirtumus dėl komunikacijos palengvinimo. Bet nevalia pamiršti, kad viena neegzistuoja be kito ir tiesa ar realybė nepasiduoda mūsų formuluotėms, nuosprendžiams, atskyrimams.

Sąmoningumas ir meditacija tave išmokys kiekvieną savo gyvenimo akimirką išvysti tokią, kokia ji yra, o ne kaip ją interpretuoja tavo galvojantis protas. Šis aiškumas padės tau vienodai priimti tiek gera, tiek bloga, pernelyg nesidžiaugti, kai viskas vyksta taip, kaip nori, ir nepulti į neviltį, kai nesiseka. Kai nuspręsi eiti per gyvenimą plačiai atmerktomis akimis ir skausmą vertinti ne mažiau nei malonumą, o praradimą – ne mažiau nei pergalę, galbūt jausiesi ne visada labai gerai. Deja, sunkumai yra kelionės dalis ir kuo greičiau su tuo susitaikysi, tuo geriau. Iš tikrųjų sunkiais laikais galima daugiausia išmokti ir subręsti.

Sunkumai ir malonumai yra tik dvi šio mūsų vienintelio gyvenimo pusės, tad pasitik jas abi plačiai išskėstomis rankomis. Ir nebūk toks kaip kinų valstiečio kaimynai, kurie, lyg įstrigę amerikietiškuosiuose kalneliuose, nardo iš gėrio aukštumų į blogio duobes. Mes niekada negalime pasakyti, kaip susiklostys tam tikri įvykiai. Todėl geriausia – atmerk akis ir išsiaiškink pats. Ką atneš ši diena? Ką čia gali žinoti, kaip bus?

Baimė

Kai bandai įsivaizduoti bebaimį žmogų, turbūt galvoji apie ką nors, kas nieko nebijo, – apie antžmogį, drąsiai pasitinkantį pavojus. Iš tikrųjų tapti bebaimiam nereiškia ignoruoti baimę ar jos niekada nejausti. Bebaimiai žmonės kartais jaučia netgi labai didelę baimę. Bet esminis skirtumas – jiems baimė taip gerai pažįstama, kad nedaro įtakos jų poelgiams. Priėmęs šioje knygoje pateikiamą požiūrį tu pradėsi sąžiningai vertinti save, savo poelgius ir reakcijas, suprasi, kaip veikia tavo protas ir kaip tau elgtis sudėtingose situacijose.

Baimė yra svarbiausias visų gyvų būtybių jausmas. Krabas atsiskyrėlis slepiasi savo kriauklėje, kai tik pajunta pavojų. Šiuo atžvilgiu tu niekuo nesiskiri nuo jo. Baimė yra neabejotinai svarbus išlikimo mechanizmas, ji padeda organizmui, kurį atpažįstame kaip „aš“, apsisaugoti ir išvengti žalos.

Vertinant teigiamu aspektu, baimė yra pirmoji gynybinė reakcija į bet kurį pavojų. Jeigu mūsų protėviai niekada nebūtų bijoję, apie bet kokį subrazdėjimą miške būtų pagalvoję: „Ak, tai tik Fredas, jis ir vėl landžioja po krūmus.“ Šitoks bebaimiškumas būtų kaipmat visus pražudęs. Tik iš baimės jų protas brazdesį krūmuose susiejo su galimu pavojumi – galbūt dideliu alkanu tigru – ir įspėjo juos apie būtinybę saugotis. Šiuo atžvilgiu baimė yra svarbus žmogaus gyvenimo reiškinys. Bet ji sukelia ir daug problemų.

Jeigu mūsų santykis su baime yra nesveikas, jis gali lemti iracionalų elgesį ir net agresiją. Daugybės žiaurių, bauginančių žmogaus išpuolių prieš kitą žmogų priežastis yra baimė. Mes, deja, ne kartą įsitikinome, kad šis viską nustelbiantis jausmas sugeba skaldyti visuomenę, sukelti rasizmą, neapykantą, netgi paskatinti smurtą. Todėl ne tik svarbu, bet ir būtina iš arčiau pažinti baimę – kad ir kaip tai būtų sunku.

Ar tai ne paradoksas: atpažinti baimę ir išmokti su ja gyventi – kelias į bebaimį gyvenimą. Pradėjęs atidžiai save stebėti, gali susidurti su daugeliu bauginančių dalykų, kurie savo ruožtu gali sukelti slogutį, nervingumą ir kitus stiprius jausmus. Vien tai, kad baimė taip užtikrintai įsitaisiusi tavo smegenyse, nereiškia, kad negali pakilti aukščiau už savo instinktus ir pamatyti, kas yra už jų. Kitaip tariant, tu visada dėl ko nors jausi baimę. Bet net ir bauginančiose situacijose ji neturi tau trukdyti ar apriboti tavo sugebėjimo reaguoti.

Ar Jungtinių Valstijų prezidentas Franklinas Rooseveltas nebuvo teisus, sakydamas, kad „vienintelis dalykas, kurio turime bijoti, yra pati baimė“? Manau, kad jis šiuo sakiniu pataikė kaip pirštu į akį.

Baimė yra tiesiog emocinė reakcija į tam tikrą situaciją. Ar bijai mirties? Ar bijai ką nors padaryti nepakankamai gerai? Ar bijai, kad daugiau niekas niekada tavęs nemylės ar nepripažins? Galbūt mes baiminamės dėl skirtingų dalykų, bet nemalonų jausmą, kurį jie sukelia, visi gerai pažįstame. Susidraugauti su „pačia baime“ reiškia eiti bebaimiškumo keliu.

Dirbti su baime galima pasitelkus puikų metodą, vadinamąjį RAIN – tai akronimas, reiškiantis Recognize, Accept, Investigate, Nonidentify (atpažink, pripažink, išnagrinėk, nesitapatink). Šis metodas gali transformuoti sunkumus bei vidinius konfliktus ir padėti pažinti įvairias baimės formas.

Jį galima tiesiogiai ir efektyviai panaudoti susiklosčius sunkiai situacijai.

Kaip ir daugelis kitų čia aptartų metodų, šis taip pat iš pradžių reikalauja tiesiog susikaupti. Nuolat būdamas budrus ir suvokdamas, kas vyksta tavo kūne ir prote, gali pastebėti, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis kyla baimė. Kaip jau aptarėme skyriuje apie šenpą, darbas su baime bus tuo sėkmingesnis, kuo anksčiau ją pastebėsime – geriausia, kai ji dar tik maža kibirkštėlė.

Pirmoji RAIN metodo pakopa yra atpažinti. Tai reiškia pastebėti, kaip kas nors, ką tu girdi, matai ar įsivaizduoji, tave priverčia įsitempti. Pamatęs, kad pradedi reaguoti įprastiniu, baimės diktuojamu būdu, gali šitą faktą pripažinti. Tai reiškia, kad tu, nesipriešindamas esamai situacijai, nenorėdamas, kad ji būtų kitokia, bandai tiesiogiai išgyventi esamą akimirką. Pripažinęs, kad bijai, gali žengti kitą žingsnį ir pasidomėti pačia situacija, ją išnagrinėti. Tai yra, užuot paprasčiausiai reagavęs, stabtelėk ir pajusk gryną baimės energiją. Kurioj kūno daly ją jauti? Kur ji „gyvena“? Smegenyse? Širdyje? Pilve?

Pabandyk tiksliai nustatyti jos vietą. Tada giliai įkvėpk ir iškvėpk ir suteik baimei pakankamai erdvės, kad ji galėtų pasireikšti. Įsidėmėk, neturėtum jos nei užgniaužti, nei leisti jai valdyti tavo elgesį. Stebėk baimę su susidomėjimu, kad pamažu pradėtum keisti savo santykį su ja.

Pradėjęs pažinti baimę jos pasireiškimo akimirką, savaime žengi kitą žingsnį į paskutinę RAIN fazę: nesitapatinimą. Priimdamas baimę tokią, kokia ji yra, jos nesumenkindamas ir nebandydamas jos sulaikyti, tu liaujiesi su ja tapatinęsis. Kuo geriau ją ištyrei, tuo lengviau atpažinsi, kad ji yra tik reakcija, tik laikina energija, tekanti per tavo kūną. Šitai žinodamas galėsi leisti jai kilti ir vėl praeiti; tai suteiks tau vidinės laisvės nepriklausomai ir tinkamai reaguoti į situaciją, kuri tave iš pradžių sutrikdė.

Mokydamasis prisijaukinti baimę pamatysi, kokią svarbią vietą ji užima tavo gyvenime – bijoti kartais yra būtina ir sveika. Tam tikrose situacijose baimė yra nepaprastai svarbi ir jos negalima tiesiog atsikratyti arba sunaikinti. Jeigu RAIN metodas tau padės geriau suprasti „pačią baimę“, galėsi tinkamiau su ja elgtis.

Atsimink: kelyje į tikrąją laimę svarbu pažinti baimę, o ne jos atsikratyti.

Sąžiningumas ir atlaidumas

Pradėjęs medituoti suprasi, kokios emocijos, mintys ir scenarijai sudaro tavo esmę. Tai yra puiki galimybė išsiaiškinti, kas tave daro budrų bei atvirą ir kas verčia užsisklęsti, sukelia sąmyšį ir palieka nežinioj. Laikui bėgant ir augant sąmoningumui galėsi atpažinti tiek didingas, tiek mažiau pageidautinas savo paties savybes. Būtent budrumas ir sąmoningumas yra sąžiningumo ir atlaidumo pagrindas.

Vienas iš svarbiausių taikesnio gyvenimo aspektų yra žinojimas, kas tu esi iš tikrųjų, o ne tai, kas tu norėtum būti ar įsivaizduoji esąs. Tik pažinęs save galėsi susidraugauti su savimi. Tu gali tapti savo geriausiu draugu, geriausia drauge ir mėgautis savo draugija tiek gerais, tiek sunkiais laikais. Augant tavo savivokai paaiškės, kad tavo emocijų pasaulyje liko nedaug netikėtumų – vis tie patys seni vidiniai draugai, kurie ateina ir išeina, – ir jeigu jų vis tiek pasitaiko, šiuos netikėtumus galima stebėti ir prasmingai analizuoti. Išsamiai ir sąžiningai pažinęs save, žinosi, kaip funkcionuoji ir kas tave išveda iš pusiausvyros. Taip pat žinosi, kas padeda atskleisti tavo gerąją, atjaučiančią pusę. Būti sąžiningam reiškia visiškai ir be išlygų atsiverti ir susidraugauti su viskuo, ką savyje atrandi, ir išdidžiai bei nuolankiai ištarti: „Tai esu aš.“

Deja, besąlygiškas sąžiningumas turi, kaip aš pastebėjau, vieną trūkumą – nemeilę sau ir iš jos kylančią savinieką. Paprastai viskas vyksta taip: pradedi medituoti ir visu aiškumu pamatai savo emocijas, poelgius, mintis ir t. t. Pastebi savo klaidas ir graužiesi dėl jų. Priekaištauji sau dėl to, kaip elgiesi su brangiais žmonėmis. Nekenti savo priklausomybių ir reakcijų. Nenori būti nusiminęs ar bijoti. Negali liautis krimtęsis dėl savo finansinės padėties. Negali pakęsti, kad tavo protas niekaip nenurimsta. Ar tau tai pažįstama? Nors turi daug kitų, teigiamų savybių, dėl kurių esi tas, kas esi, bet, atrodo, kreipi dėmesį tik į „blogąsias“.

Budistų vienuolis Ajahnas Brahmas savo knygoje Who Ordered This Truckload of Dung? („Kas užsakė sunkvežimį mėšlo?“) pateikia istoriją, kuri vaizdžiai parodo mūsų polinkį pirmiausia matyti savo „blogąsias“ savybes. Jis pasakoja, kaip vienuolyne, kuriame tuomet gyveno, iš plytų mūrijo sieną. Po daugybės pastangų tobulai suguldyti plytą prie plytos galiausiai siena buvo užbaigta. Ajahnas Brahmas buvo patenkintas savo darbu. Plytos buvo tobulai išrikiuotos. Išskyrus dvi kraštines. Jos taip trikdė vienuolį, kad šis susitiko su vienuolyno abatu ir pasisiūlė nugriauti sieną bei pastatyti iš naujo. Gerasis abatas, žinoma, nesutiko. Nuo tada Ajahnas Brahmas kiekvieną kartą eidamas pro sieną matydavo tik tas dvi plytas išsišokėles. Kartą vienas vienuolyno lankytojas pagyrė jį už gražią sieną. Bet vienuolis negalėjo priimti komplimento, todėl iškart nukreipė šio dėmesį į kreivai gulinčias plytas ir pareiškė, kad siena visai negraži. Lankytojas pripažino, kad dvi plytos krinta į akis, bet išmintingai atkreipė dėmesį į kitas 998 plytas, kurios sudaro tobulą sieną. Tai iš pagrindų pakeitė Ajahno Brahmo požiūrį į savo statinį ir kartu į visą savo gyvenimą.

Ką ši istorija nori tau pasakyti? Pažvelk į save: kaip dažnai pastebi savyje tik tas „dvi blogas plytas“? Ar jos yra vienintelės tavo savybės, prie kurių nuolat grįžti? Kad ir kaip tai būtų keista, atrodo, kad susitelkti į savo trūkumus yra giliai įsišaknijęs daugelio žmonių įprotis. Todėl pats laikas aptarti atlaidumo sąvoką.

Sąžiningumas be atlaidumo, geranoriškumo yra kaip smūgis į veidą ir gali lemti destruktyvią laikyseną, kai tu kreipsi dėmesį tik į savo tariamai nepageidaujamas savybes. Atlaidumas yra sugebėjimas į viską, ką savyje matai, žvelgti su atjauta, neteisiant savęs. Tai galimybė susidraugauti su tomis savo savybėmis, kurių nori atsikratyti, tai galimybė suvokti žmogiškosios būties pažeidžiamumą.

Ir kaip tai įgyvendinti kasdienybėje? Lengva pasakyti „būk geras sau“, bet ką tai reiškia? Atlaidumas yra draugiškumo, atjautos ir atleidimo kupina laikysena, būtina tuomet, kai tyrinėji savo vidinį pasaulį. Tai yra atvira, nesmerkianti nuostata visos savo asmenybės – ir ne tik neigiamų jos bruožų – atžvilgiu. Tarkim, esi nepatenkintas tuo, kaip atrodai. Draugas pagiria tavo išvaizdą ir jo žodžiai skamba įtikinamai, bet tavo pirmoji reakcija yra nepriimti jo komplimento. Nes visas tavo dėmesys sutelktas į „blogas plytas“, per kurias nieko kito nematai. Tad pergudrauk save ir pripažink visą likusią „sieną“. Žavėkis visa savo asmenybe, viskuo, koks tu esi, savo trūkumais ir savo tobulumu. Jeigu kiti pastebi tavo grožį ir gerumą, tai kodėl tu negali būti geras, atlaidus sau ir daryti to paties?

The post Būk ne tobula, o laiminga – geriausias palinkėjimas mamai ir ne tik appeared first on Mamos Žurnalas.

Uraganai, cunamiai, žemės drebėjimai, karas ir terorizmas. O dabar dar ir koronavirusas. 

Tai tos jėgos, kurioms pasipriešinti jaučiamės bejėgiai, kurios sukrečia ir apverčia mūsų gyvenimus aukštyn kojomis.

Konsultuoja gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Pasaulio vaikų ir paauglių psichiatrai bei psichologai kalba ir apie šaudymą mokyklose ar kitose viešose vietose (prisiminkime įvykius JAV ir Norvegijoje) ir vaikų grobimus, kurie ne tik stipriai traumuoja tuos, kuriems teko tą išgyventi tiesiogiai, bet ir kitiems, vien girdintiems apie tai, sukelia didžiulę baimę, kad tas pats gali ištikti ir juos.

Lietuvoje aktualesnės skaudžios avarijos, kurių metu irgi žūsta ar būna sužeistas ne vienas žmogus.

Kaip pasirūpinti vaikais

Turintiems vaikų šie įvykiai sukelia dar didesnę įtampą, nes natūraliai apima baimė ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų. Atrodo, savimi pasirūpinti būtų lengviau, nei dar ir vaikais, kuriems norisi suteikti kuo saugesnę ir kuo ramesnę aplinką.

Kyla daug klausimų, ar apie šiuos baisius, sukrečiančius įvykius reikėtų kalbėtis su vaikais. Kaip jiems paaiškinti, jei žiūrite per žinias reportažus, kuriuose rodomi sprogimai, šūviai, žūstantys žmonės ar raudantys jų artimieji?

Pirmasis instinktyvus impulsas – įvykius nuo vaikų nuslėpti. Nieko jiems nerodyti ir nesikalbėti, geriau žiūrėti naujienas slapta arba manyti, kad vaikai nieko nesupranta. Toks impulsas yra visiškai natūralus: juk mes norime, kad vaikai augtų tikėdami, jog pasaulis yra geras ir saugus, jame gyventi ramu. Patys irgi bet kokia kaina siekiame saugumo, tad įsijungia vadinamasis magiškas mąstymas, kuris mums šnibžda, jog nekalbėdami apie nelaimes jų galėsime lengviau išvengti (kaip sakoma, „neprisikalbėk“).

Reikėtų prisiminti ir tai, kad tėvams patiems reikia laiko suvokti tai, kas įvyko, „suvirškinti“ informaciją ir pažvelgti į gyvenimą vėl iš naujo, šiek tiek kitaip, nes tokios skaudžios žinios paprastai šį tą pakeičia (bent jau mūsų tikėjimą, kad viskas bus gerai, ir tikėjimąsi, kad gyvenime negali ištikti kažkas labai baisaus).

Jeigu iš tiesų vykstantys įvykiai labai toli nuo jūsų, jūsų fiziniam ir emociniam saugumui neturi jokios įtakos (pavyzdžiui, jūs manote, kad, gyvendami Lietuvoje, galite jaustis saugūs, kad niekada nenukentėsite nuo teroristų), jūs nežiūrite žinių ir tarpusavyje neaptarinėjate įvykių, – tuomet iš tiesų kalbėtis su vaikais gali būti nebūtina. Tačiau jei jaučiatės sunerimę, įvykiai jus sukrečia, pradedate domėtis, ar nenukentėjo jūsų draugai ar giminaičiai, – tuomet vis dėlto reikėtų pagalvoti apie tai, kaip su vaikais pasikalbėti.

Vaikai vis tiek kažkaip sužino, kas įvyko, nesvarbu, ar suaugusieji su jais apie tai kalba, ar ne. Kartais jie nugirsta žinių fragmentą ar išgirsta, kaip apie tai kalbasi tėvai. Kartais informaciją gauna mokykloje.

Arba nieko neišgirsta, bet jaučia, kad tėvai įsitempę, neramūs, ir ši įtampa perduodama vaikams.

Įsivaizduokime, kaip vaikai turėtų jaustis, žinodami, kad kažkas įvyko, gal net kažkas baisaus, bet apie tai niekas nekalba, o paklausti suaugusieji nieko neatsako? Tikriausiai mes patys tokioje situacijoje dar labiau išsigąstume ir sutriktume, nesuprasdami, kas vyksta. Tas pats nutinka ir mūsų vaikams. Kartais dėl namie tvyrančios įtampos vaikai pradeda ko nors bijoti, labiau „prilimpa“ prie tėvų, bijo juos kur nors išleisti ar patys išeiti į darželį ar mokyklą. Gali atsirasti naktinių košmarų ir kitų požymių (vaikai dažniau verkia, tampa neramūs, dirglūs), rodančių, kad vaikas įsitempęs.

Kaip su vaikais kalbėtis?

• Kalbėdamiesi klauskite vaiko, ką jis jau žino, ir atsakykite į jo klausimus taip, kad jis suprastų, pritaikydami informaciją pagal vaiko amžių ir turimas žinias. Išsiaiškinę, ką vaikai jau žino, galėsite patikslinti jų turimą informaciją ir ją papildyti ar nuraminti vaikus, jei jie spėjo labai išsigąsti.

• Nesvarbu, koks vaiko amžius, pats pagrindinis klausimas, kurio vaikas paklausia garsiai arba tyliai, yra: „O kas bus su manimi?“ Tokia reakcija ir nerimas visiškai normalūs. Todėl kalbėdamiesi su vaiku stenkitės aptarti būtent tai, kas susiję su jo paties saugumu ir gerove.

• Stenkitės patys likti ramūs: prisiminkite, kad vaikai emocijas labai greitai perima, todėl, jei nenorite, kad vaikas perdėtai nerimautų, turite jam padėti išlaikyti ramybę. Vartokite žodžius, kurie būtų kuo neutralesni emociniu požiūriu. Kuo mažiau kalbėkitės apie nutikusius įvykius telefonu ar su kitais suaugusiaisiais, kai šalia yra vaikų, arba, jei to negalite išvengti, stenkitės ir tuomet likti ramūs.

• Sumažinkite vaiko sąlytį su vaizdais ir žodžiais: išjunkite televizorių ir radiją, kai šalia yra vaikų. Vaikų smegenys ir turimas žodynas kol kas dar yra nepakankamai brandūs, kad jie suprastų, kas vyksta, suvoktų, kokios buvo skaudžių įvykių priežastys ir jų pasekmės. Daugumai mažesnių vaikų atrodo, kad tai, ką jie mato ir girdi per televiziją ar radiją, yra tiesiogiai susiję su jais. Be to, nuolat kartojami vaizdai ar žinios apie įvykius vaikui sukuria įspūdį, kad viskas vyksta iš naujo. Norėdami sužinoti naujienas, geriau naudokitės internetu, tokiu būdu bent iš dalies apsaugosite vaikus nuo pernelyg gausios informacijos.

Jei taip nutinka, kad vaikas vis dėlto kažką išgirdo ar perskaitė, būkite teisingi (nepradėkite meluoti, išsisukinėti ir nesakykite, kad „nieko tokio nenutiko“), bet vaiko negąsdinkite. Galite pasakyti kažką panašaus į: „Šiandien nutiko liūdnas dalykas – žuvo keletas žmonių, todėl daug kas dėl to liūdi ir yra išsigandę“.

• Priimkite vaiko jausmus tokius, kokie jie yra, ir suteikite jiems platesnį suvokimą. Vieni vaikai tai, kas vyksta, gali išgyventi labai giliai, kiti gali nejausti nieko. Ir tai, ir tai yra normalu – tiesiog mes visi jaučiame skirtingai. Leiskite vaikui būti natūraliu, priimkite jo būseną. Įvardinkite jausmus, pavyzdžiui: „Matau, kad tu jautiesi išsigandęs. Suprantu tave – tai, kas nutiko, tikrai gąsdina“. Nenuvertinkite vaiko išgyvenimų („Nėra čia ko bijoti“, arba: „Nebūk kvailas – pas mus tikrai niekas nepradės šaudyti ar sprogdinti“) – nors jūs greičiausiai tai sakote, norėdami, kad vaikui palengvėtų, iš tiesų tai tik gali priversti jį daugiau jaudintis. Be to, vaikas gali pradėti gėdintis to, kaip jaučiasi, ir, nors jo nerimas nesumažės, jis paprasčiausiai apie tai su jumis nebekalbės.

Užuot menkinę vaiko jausmus, geriau padėkite jam suprasti, kuo skiriasi įvykių aplinkybės ir tos aplinkybės, kuriomis gyvena vaikas (pavyzdžiui, „Tai nutiko toli nuo mūsų, ir tie, kas atsakingi už mūsų saugumą, padarys viską, kad šie įvykiai nenutiktų pas mus“), arba, jei gyvenate šalia įvykių epicentro, padėkite vaikui jaustis saugiam net ir esamomis aplinkybėmis. („Kai nutinka kažkas panašaus, žmonės labai stengiasi, kad tai niekada nepasikartotų. Manau, kad galime pasitikėti tais, kurie išmano savo darbą – kad jie išsiaiškins, kodėl tai nutiko, ir kaip galima išvengti tokių įvykių ateityje“. )

• Kartais galite nežinoti, ką atsakyti, – ir tai normalu. Ne visus poelgius ir įvykius suprantame ir galime paaiškinti. Vaikai gali paklausti tokių klausimų, kaip: „Kodėl žmonės tokie blogi? “, „Kodėl jie taip elgėsi? “ Šiais atvejais atsakymas „Aš nežinau“ gali būti visiškai pakankamas.

• Priminkite, kad pasaulis yra geras. Mums visiems reikia tikėti, kad pasaulis, kuriame gyvename, yra saugi ir tinkama vieta gyventi. Šalia sunkių ir skaudžių įvykių galime girdėti ir apie solidarumą, meilę, nepažįstamų žmonių palaikymą – pasakokite vaikams istorijas apie tai, priminkite, kad meilė gali įveikti baimę ir nelaimes.

Kaip kalbėtis su skirtingo amžiaus vaikais?

Vaikai, atsižvelgiant į jų amžių, gali nevienodai gebėti suprasti jiems pateikiamą informaciją, todėl gali šiek tiek skirtis tai, kaip su jais kalbėtis, kad būtų suprantama.

Ikimokyklinukai. Tai vienintelė amžiaus grupė, su kuria kalbėtis specialistai rekomenduoja kaip galima mažiau.

Vaikai iki 5 metų yra linkę painioti faktus ir fantazijas bei baimes, todėl geriausia būtų apriboti informacijos gavimą (išjungti televizorių, riboti žinių skaitymą ar klausymą internete) ir stebėti save, apie ką kalbate. Atsakykite į vaiko pateikiamus klausimus, bet atsargiai, pasakydami tik tiek informacijos, kiek vaikas klausia, be papildomų detalių.

Pradinukai. 6–11 metų vaikai jaučiasi ramesni, kai turi daugiau informacijos. Todėl nevenkite vaiko klausimų, atsakykite į juos taip, kad vaikas suprastų, nemeluokite. Nebūtina pateikti itin smulkių detalių, pavyzdžiui, kiek tiksliai žmonių žuvo arba kokiu būdu teroro atakos buvo koordinuojamos. Stenkitės patys nebūti itin dramatiški, nevartokite gąsdinančių žodžių. Jei jaučiatės priblokšti ir nusiminę, užtikrinkite vaikus, kad liūdite dėl įvykių, bet greitai pasijusite ramesni ir pralinksmėsite.

Vaikams labiausiai rūpi sužinoti, kuo šie įvykiai svarbūs ir ką reiškia būtent jiems. Pasiruoškite atsakyti į tokius klausimus, ar įvykiai gali nutikti ir jiems patiems ar jų artimiesiems, iš kur jūs sužinosite, kad tai neįvyks, ar tai, kas įvyko, reiškia, kad nuo šiol geriau nevažiuoti į užsienį, ir panašiai. Stenkitės, kad jūsų atsakymai padėtų vaikams pasijusti saugesniems, juos nuramintų, nesidalinkite savo abejonėmis.

Jaunesnieji paaugliai (12–14 metų). Šiam amžiui būdinga, kad daug kas vyksta tuomet, kai tėvų nėra šalia: jaunuoliai gali prisirinkti informacijos iš žiniasklaidos (interneto), mokykloje, draugų namuose, todėl sudėtinga suprasti, ką jie žino ir ką supranta apie tai, kas įvyko, kaip jaučiasi. Tai dar labiau apsunkina paauglių mąstymo ypatumai: jie pradeda mąstyti kūrybiškai, abstrakčiai, tačiau, kita vertus, jiems būdingas pasaulio skirstymas į „juoda“ ir „balta“, į „geriečius“ ir „blogiečius“, todėl jiems rūpi sužinoti kuo daugiau informacijos, kad susidarytų savo nuomonę.

Kvieskite paauglį pasikalbėti, klauskite, paaiškinkite, jei matote, kad jis (ji) kažko nesuprato.

Svarbiausia, kad paauglys žinotų, jog visada gali kreiptis į jus, kai norės pasikalbėti arba užduoti klausimų. Psichologai teigia, kad šiai amžiaus grupei itin svarbu „perdirbti“ gautą informaciją tokioje aplinkoje, kurioje jie jaučiasi saugūs, taip pat svarbu girdėti, kad „geriečiai“ gali įveikti „blogiečius“ ir gėris galiausiai galės triumfuoti.

Paauglystėje aktyviai formuojasi smegenų centrai, atsakingi už emocijas, todėl paauglių emocinės reakcijos (baimė, pyktis, liūdesys) gali būti labai intensyvios. Gali būti ir taip, kad paauglys į žinias apie įvykius išvis niekaip nereaguoja. Tai visiškai normalu, todėl nereikėtų jaudintis, kad paauglys atrodo „bejausmis“: žmonės jaučia ir reaguoja į įvairius įvykius nevienodai.

Paskatinkite paauglius kalbėti apie savo baimes, ypač jei jie neseniai patyrė kokį nors gąsdinantį įvykį ar prievartą ir dėl to jautriau reaguoja į informaciją į naujas nelaimes. Galite su jais aptarti įvairius saugumo planus, pavyzdžiui, ką daryti, namie kilus gaisrui ar kokiai kitai nelaimei.

Vyresnio amžiaus paaugliai (nuo 14 metų). Šio amžiaus jaunuoliai informacijos apie įvykius greičiausiai jau spėjo prisirinkti labai daug: prisiskaityti internete, prisiklausyti iš draugų. Todėl svarbu išsiaiškinti, ar jų turima informacija yra tiksli. Paklauskite paauglio, ar jis girdėjo apie nutikusius įvykius, ką jis žino.

Šiam amžiaus tarpsniui būdingas atsiskyrimas nuo tėvų ir ryšių su bendraamžiais ieškojimas.

Nesijaudinkite, jei paauglys pasakys, kad jis išvis nenori kalbėtis. Normalu, jei palaikymo ar galimybės pasikalbėti jis ieškos tarp savo draugų. Paauglys gali norėti praleisti daugiau laiko su jais arba ilgiau „kaboti ant telefono“. Žmonės jaučiasi saugiau, būdami grupėse, todėl šiuo amžiaus tarpsniu paaugliams jų draugai yra viskas. Jie nebūtinai su draugais tarpusavyje kalbėsis apie tai, kas įvyko, bet paprasčiausiai ieškos stabilumo ir palaikymo, kurių reikia būtent dabar, kai pasaulis atrodo šiek tiek išprotėjęs.

Galite bandyti prakalbinti paauglį tuomet, kai ką nors kartu darote, kad sūnui ar dukrai nesukeltumėte jausmo, jog jį puolate: jam (jai) gali būti lengviau kalbėtis, nepalaikant akių kontakto. Kitiems svarbu jausti, kad jūs esate arti. Pasidalinkite tuo, kaip jūs jaučiatės, bet nesiekite, kad paauglys jus ramintų.

Paauglius ramina tai, kad jie žino, jog jūs jaučiatės panašiai, kaip ir jie, bet jiems taip pat svarbu žinoti, kad jūs jaučiatės saugūs ir stiprūs, ir pasitikite pasauliu bei aplinkiniais žmonėmis.

Pasikalbėkite su paaugliu, kaip reikėtų elgtis kokio nors nelaimingo įvykio atveju, pavyzdžiui, jeigu vaikas negali grįžti į namus, arba kam turėtų skambinti, jei negali su jumis susisiekti. Taip pat tai gera proga su paaugliu pasikalbėti apie smurtą, jo pasekmes ir kitus būdus spręsti problemas arba išsakyti savo nuomonę.

Kuo dar galite padėti vaikams?

• Užtikrinkite, kad namuose būtų stabili, mylinti ir palaikanti aplinka. Stresinių įvykių metu namai, kuriuose galima gauti meilę ir saugumą, tampa reikalingo stabilumo ir palaikymo šaltiniu. Stabilioje aplinkoje lengviau pasidalinti savo mintimis, emocijomis, rūpesčiais ir mokytis streso įveikos būdų.

Todėl paprasčiausiai stenkitės daugiau laiko praleisti su vaikais, dažniau juos apkabinkite, paglostykite, nuraminkite, pasiūlykite kartu ką nors nuveikti.

• Išlaikykite įprastą savo ir vaikų dienotvarkę: mokykla, namų darbai, žaidimai, gulimosi ritualai ir taip toliau. Kai vyksta tai, kas įprasta, vaikas jaučiasi saugus, žino, ko galima tikėtis artimiausioje aplinkoje, – ir tai suteikia pasitikėjimo, kad ir už namų ribų gali būti tvarkos ir saugumo.

• Rodykite pavyzdį, kaip susidoroti su išgyvenama įtampa. Tikriausiai ne kartą girdėjote, kad vaikai mokosi iš suaugusiųjų (tėvų) pavyzdžio: nuo pat mažų dienų vaikai imituoja tai, ką daro suaugusieji, ką jie mato juos supančiame artimiausiame pasaulyje. Todėl svarbu prisiminti, kad vaikai tikrai pastebės, kaip jūs jaučiatės ir kaip elgiatės su savo išgyvenimais. Tai nereiškia, kad jūs negalite parodyti, jog esate nusiminę, pikti ar išsigandę, greičiau priešingai: svarbu parodyti, kaip šias emocijas išgyventi sveikai ir brandžiai. Užuot šaukę ar trankę durimis, galite pasakyti, kad jums reikia kelių minučių nusiraminti ir pabūti vieniems, kol susivaldysite. Stenkitės neužkrauti vaikams savo nerimo, tačiau parodykite, kad apie savo jausmus galima kalbėtis.

Tėvai taip pat rodo pavyzdį vaikams, kaip pasirūpinti savo emocine, fizine ir dvasine būsena: geras miegas, tinkamas maitinimasis ir fiziškai aktyvi veikla ne tik padeda palaikyti fizinę sveikatą, bet ir sumažina stresą.

• Mokykitės raminamojo kvėpavimo. Žmogus, išgyvenantis nerimą, įtampą, gali pradėti kvėpuoti nereguliariai ir paviršutiniškai. Jeigu pastebite, kad jūs ar vaikai įsitempę, skirkite laiko raminamajam kvėpavimui: įkvėpkite, skaičiuodami iki 4, tuomet sulaikykite kvėpavimą, vėl skaičiuodami iki 4, iškvėpkite, skaičiuodami iki 4, po to vėl sulaikykite kvėpavimą, skaičiuodami iki 4. Pabandykite taip kvėpuoti kelias minutes – tai padės jums sureguliuoti kvėpavimo ritmą ir nurimti.

• Būkite savanoriu. Vykstant sukrečiantiems įvykiams, gali būti puikus metas pradėti daryti gerus darbus kitiems: pradėkite nuo pagalbos vyresnio amžiaus žmonėms, atidarykite ir palaikykite duris einančiam kaimynui. Įsijunkite į savanoriškas veiklas. Tai padeda prisiminti, kad pasaulyje yra daug gerų žmonių, kurie padeda kitiems ir sumažina bejėgiškumo jausmą.

„Mamos žurnalas“

The post Kaip kalbėti su vaikais apie nelaimes. Psichoterapeutė dalinasi patarimais kiekvienai amžiaus grupei appeared first on Mamos Žurnalas.

Sunku numatyti, kaip vaikas jausis darželyje ir kaip reaguos į atsiskyrimą su artimaisiais. Vieni vaikai išsigandę įsikimba „mamai į sijoną“, o kiti nė neatsisveikinę bėga žaisti su bendraamžiais.

Darželio lankymas – didelis ir svarbus įvykis mažylio gyvenime.

Psichologė, asociacijos „Mentor Lietuva“ mentorystės programos koordinatorė Eglė Kuraitė

Atsiskyrimo dėsniai

Mažiems vaikams pasaulis atrodo labai didelis. Kiekvieną dieną jie susiduria su daugybe naujų ir netikėtų, kartais – bauginančių dalykų. Saugiausiai vaikai jaučiasi, kai šalia jų yra globojantys suaugusieji. Todėl dažnai ankstyvojoje vaikystėje vaikams sunku atsitraukti nuo tėvelių ilgesniam laikui ir patikėti, kad kuriam laikui išėję, jie vėl sugrįš. Iki 6 mėnesių vaikai gana lengvai pripranta prie įvairių žmonių – svarbiausia, kad būtų patenkinti mažylių poreikiai. 7–12 mėnesiais vaikai pradeda suprasti, kad žmonės ir daiktai egzistuoja, net jei jų negalima matyti.

Kai vaikams sueina metai, jie pradeda jausti atsiskyrimo nerimą, liūdi ir verkia, jei tėvai juos palieka su kitais žmonėmis. Mažyliai nėra įsitikinę, kad išėję į kitą kambarį tėvai neišnyks, todėl stengiasi visais įmanomais būdais išlaikyti tėvus šalia ar prisikviesti juos sugrįžti. Šiuo metu jie tampa labiau nepriklausomi, gali laisviau judėti, daugiau pažinti, tačiau kartu ir bijo nepažįstamos aplinkos.

Toks nerimas yra normali raidos dalis ir gali trukti iki 2 metų, kai kuriems vaikams – iki pat mokyklos lankymo pradžios, dar kiti vaikai visai nepatiria šio jausmo. Dažnai baimę atsiskirti nuo artimiausių globėjų skatina sudėtingos gyvenimo situacijos: persikraustymas į naujus namus, brolio ar sesers gimimas, pirmos dienos darželyje.

Kodėl eiti į darželį taip sunku

Pirmos dienos darželyje sukelia daug jausmų ir tėveliams, ir vaikams. Vaikai turi priprasti prie naujos aplinkos, susipažinti su mokytojais, kitais vaikais, išmokti laikytis naujų taisyklių, būti grupėje, o šalia nėra nei mamos, nei tėčio, kurie galėtų užtikrinti, kad viskas bus gerai. Tai sukelia baimės, nerimo, o kartais ir pykčio jausmus. Tėvai irgi nerimauja, ar vaikas jau pasiruošęs lankyti ugdymo įstaigą, ar parinktas tinkamas darželis, ar jame mažylis bus saugus.

Sunku numatyti, kaip vaikas jausis darželyje ir kaip reaguos į atsiskyrimą su artimaisiais. Nors jausti nerimą tokiose situacijose yra visiškai normalu, vis dėlto tėveliai gali padėti vaikui bandydami suprasti, kaip vaikas jaučiasi, ir taikyti kelis būdus, kad jis lengviau priprastų prie naujų aplinkybių.

Prieš einant į darželį

Apgalvokite, kaip vaikas jausis darželyje, ar jis pasiruošęs, kas jam gali kelti nerimą. Vieni vaikai labai greitai pripranta prie naujos aplinkos, kiti pratinasi po truputį. Kaip į naują aplinką reaguoja jūsų vaikas?

Kalbėkitės apie darželį su vaiku. Paaiškinkite, kas jo laukia, kokie bus užsiėmimai, žmonės.

Paaiškinkite, kad tai vieta, kurioje jis susiras naujų draugų, smagiai leis laiką ir išmoks įdomių dalykų. Pasakykite iš anksto, kad jį paliksite kuriam laikui, o vėliau pasiimsite. Išankstinis žinojimas leis vaikui jaustis saugiau, todėl jis bus ramiau nusiteikęs. Stenkitės apie darželį kalbėti ramiai, nesudaryti vaikui įspūdžio, kad tai kažkas labai ypatingo ir svarbaus. Jei pernelyg sureikšminsite pirmas dienas darželyje, vaikas gali tik dar labiau nerimauti. Stebėkite, kaip jis reaguoja į pokalbius apie darželį. Jei jam tai nepatinka, nekalbėkite per daug.

Susitikite su būsima vaiko auklėtoja, paklauskite, kokia grupės dienotvarkė, kokie vyks užsiėmimai.

Išbandykite panašias veiklas namuose. Vaikui bus ramiau, jei užsiėmimai ir dienotvarkė darželyje labai nesiskirs nuo veiklos namuose. Galite kartu su vaiku iš anksto aplankyti darželį, kad jis apsiprastų šioje aplinkoje, pažaistų su bendraamžiais. Šitaip vaikas po truputį susipažins su darželiu ir vėliau saugiau jame jausis vienas.

Pabandykite palikti vaiką su kitais suaugusiaisiais (artimais draugais ar giminaičiais) dar prieš pradedant jam lankyti darželį. Tai gali jums padėti iš anksto žinoti, kaip vaikas reaguoja į atsiskyrimą nuo jūsų, o vaikui tai padės po truputį pratintis prie įvairios aplinkos ir žmonių.

Pirmos dienos darželyje

Pirmą dieną atvykę su vaiku į darželį, supažindinkite jį su auklėtoja. Suteikite auklėtojai galimybę užmegzti ryšį su vaiku ir trumpai pabendrauti. Vaikas, matydamas jūsų prielankumą darželio darbuotojams, galės jais pasitikėti. Parodykite savo mažyliui, kur yra prausykla, lovelės, vieta valgyti ir žaisti.

Tėveliams rekomenduojama pirmomis dienomis praleisti dalį dienos darželyje kartu su vaiku. Tai puiki galimybė pamatyti darželio gyvenimą iš arčiau, geriau pažinti darbuotojus ir padėti vaikui apsiprasti. Kasdien galite palikti vaiką darželyje vieną vis ilgesniam laikui, tik būtinai pasakykite, kada ketinate grįžti jo pasiimti. Laikykitės žodžio.

Pasiūlykite vaikui pasiimti kokį nors daiktą, kuris primintų namus ir nuramintų, pavyzdžiui, lėlę ar kokį kitą žaislą. Galite pasiūlyti spintelėje pakabinti šeimos nuotrauką, kad norėdamas mažylis galėtų į ją pasižiūrėti ir nusiraminti. Savi daiktai nepažįstamoje aplinkoje suteikia daugiau saugumo.

Išeidami atsisveikinkite ramiai ir trumpai. Labai ilgas ir liūdnas atsisveikinimas gali paskatinti vaiką galvoti, kad darželyje nutiks kažkas blogo. Nors ir labai sunku palikti verkiantį vaiką, atsispirkite norui jį guosti ir raminti, jei jau pakilote eiti. Mažylis, matydamas, kad verkimu gali jus priversti pasilikti, kitą kartą verks dar stipriau ir ilgiau. Geriau sukurkite judviejų trumpą ir smagų atsisveikinimo ritualą, pavyzdžiui, du apkabinimai ir bakstelėjimas į nosį arba slaptas pamojavimas pro langą.

Svarbu vaikui priminti, kada sugrįšite, jam suprantamais laiko terminais (po pietų miego, kai pavalgys vakarienę ir kt.). Jokiu būdu nevėluokite. Gali būti, kad mažylis labai liūdės, pyks ir verks, bet aplinkui bus auklėtojos, kurios padės jam nusiraminti ir įsitraukti į veiklą. Dauguma vaikų, tėvams išėjus, ganėtinai greitai apsipranta ir gerai jaučiasi darželyje. Kartais tėveliai nenorėdami liūdinti vaiko išeina slapčia. Toks elgesys griauna vaiko pasitikėjimą tėvais, sukelia daug nerimo. Jie jaučiasi apgauti ir palikti vieni nesaugioje aplinkoje.

Į vaiko nerimą reaguokite rimtai: atkreipkite dėmesį į tai, kas jam baisu, neneikite ir nesijuokite, nenuvertinkite mažylio jausmų, nesistenkite papirkti jo saldainiais ar pramogomis. Pabandykite suprasti, išsiaiškinti, kas kelia daugiausia nerimo: gal jis mano, kad išėję nebegrįšite, gal bijo nepažįstamų vaikų arba pasiklysti ilguose koridoriuose. Išlikite ramūs, pozityviai nusiteikę ir kartokite, kad atvažiuosite vaiko pasiimti. Priminkite, kad darželyje jis išmoks naujų dalykų ir susiras draugų. Jei įmanoma, paprašykite auklėtojos, kad pasikalbėtų su juo asmeniškai, padėtų nusiraminti.

O kaip jaučiatės Jūs?

Tiek vaikai, tiek ir tėvai dažniausiai nerimauja pirmomis dienomis, kai vaikas pradeda lankyti darželį.

Tai yra taip pat normalu, tačiau vaikai labai greitai perskaito tėvų nežodinius signalus ir perima nerimo jausmus. Kai tėvai jaučiasi kalti ar sunerimę, kad palieka vaiką darželyje, mažylis tai greitai pajaučia. Jei norite, kad jūsų vaikas kuo greičiau apsiprastų ir grupėje jaustųsi laimingas, pasistenkite išlikti kuo ramesni.

Svarbu žinoti, kad vaiko nenoras lengvai išsiskirti su tėvais ar globėjais rodo jo saugų prieraišumo stilių – jis tiki, kad galite jį apsaugoti nuo pavojų, ir gali jums tai parodyti. Palengva mažylis supras, kad jūs visada sugrįžtate, jumis galima pasitikėti, taip pat taps savarankiškesnis ir mokysis bendrauti su įvairiais žmonėmis.

Jei atsiskyrimo nerimas tęsiasi labai ilgai ir trukdo vaikui kasdieniame gyvenime, vertėtų susirūpinti, ar vaikas neturi rimtesnių psichologinių problemų. Jei vyresnis vaikas staiga pradeda bijoti atsiskirti nuo suaugusiųjų, gali būti, kad jis susiduria su patyčiomis ar prievarta. Pasikalbėkite su vaiku apie tai. Prireikus pagalbos kreipkitės į vaikų psichologus ar psichoterapeutus.

Sėkmės!

Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių ieškokite svetainėje www.ikimokyklinis.lt

The post Pirmos dienos darželyje: baimės pilni vaikai, tėvai ir auklėtojos appeared first on Mamos Žurnalas.