Kas kiek laiko moteris turėtų apsilankyti pas ginekologą? Kada patariama lankytis dažniau?

Manoma, kad pas ginekologą pakanka apsilankyti kartą per metus. Kita vertus, bendra Lietuvos (o ir viso pasaulio) moterų sveikata blogėja: daugėja rizikos veiksnių, vis anksčiau merginos pradeda lytinius santykius, daugiau sergama onkologinėmis ligomis, todėl nieko nuostabaus, jei moteriai bus patarta lankytis pas ginekologą dažniau, ypač kai esama šių simptomų: sutrikusios ar skausmingos mėnesinės, pagausėjusios išskyros, diskomfortas ar skausmas pilvo srityje, skausmingi lytiniai santykiai, skausmingos krūtys ar apčiuopiami darinukai jose.

Dažniau apsilankyti pas specialistą turėtų ir tos, kurios turi rizikos veiksnių: šeimos moteriškoje linijoje buvo ar yra sergančių bet kokiomis onkologinėmis ligomis, ilgai nesiseka pastoti ar yra skundų, kurių priežastys neišaiškintos.

Reikėtų kreiptis į ginekologą sužinojus apie nėštumą, praėjus 6-8 savaitėms po gimdymo.

Kokie tyrimai atliekami ir kas apžiūrima profilaktinio apsilankymo metu?

Klausimas keblus, nes… profilaktinių apsilankymų beveik nebūna. Deja, moterys pas ginekologą eina tada, kai atsiranda kokia nors problema.

Aiškaus apibrėžimo, kas privaloma profilaktinio patikrinimo metu, nėra. Apsilankymas susideda iš trijų dalių. Pirmiausia – pokalbis, kurio metu ginekologas su moterimi aptaria jos savijautą, klausinėja apie mėnesinių ciklą, išskyras, skausmus, gimdymus, nėštumo nutraukimus. Tai labai svarbi apžiūros dalis, nors jos metu tik kalbamasi. Pokalbio metu ginekologas jau numato, į ką reikėtų atkreipti didesnį dėmesį apžiūrint moterį.

Antroji dalis – moters apžiūra ant ginekologinės kėdės. Jei moteris yra turėjusi lytinių santykių, naudojamas makšties skėtiklis. Jų yra įvairių dydžių ir naudojimas diskomforto moteriai nesukelia. Neturėjusioms lytinių santykių naudojamas mažasis makšties skėtiklis, skirtas paauglėms nuo 11-12 metų, jis tinka moterims po menopauzės. Apžiūrimos makšties sienelės ir gimdos kaklelis. Tada gydytojas apčiuopos būdu patikrina vidinius lytinius organus (gimdą ir jos priedus). Trečioji dalis – krūtų apžiūra (gydytojas apžiūri krūtis, limfmazgius pažastyse ir virš raktikaulių). Klasikinės ginekologijos vadovėliai į profilaktinės apžiūros sąvoką įtraukia daugiau – odos, kirkšnių limfmazgių, išangės, tarpvietės, vulvos ir net padų apžiūrą. Yra tokių lytiniu keliu plintančių ligų, kurių simptomai – įvairūs bėrimai delnuose ir pėdose.

Nepaminėjote tepinėlio, kuris anksčiau būdavo atliekamas visoms be išimties.

Jau neliko klinikinės praktikos kiekvieno apsilankymo metu imti tepinėlį. Vyresnio amžiaus moterys dėl to nustemba ir prašo paimti tepinėlį, kad sužinotų „kas makštyje“. O aš iškart galiu atsakyti – ten milijonai bakterijų, kurių ir taip ten turi būti. Pamenu, kai pradėjau dirbti 1990 metais, mes visoms profilaktiškai tikrinamoms moterims atlikdavome tepinėlį, sifilio reakciją, kraujo tyrimą. Tai buvo privaloma. Laimei, pasikeitė laikmetis ir požiūris. Tepinėlį dabar imame tik tada, kai tai būtina ir yra indikacijų: kai moteris turi skundų, kai apžiūros metu pastebima neįprastų išskyrų (įprastos išskyros yra bespalvės, bekvapės, gleivėtos), kai moteris ruošiama nėštumo nutraukimui ar operacijai, susijusiai su gimdos kakleliu.

Jūsų išvardinti apžiūros būdai atrodo archaiški, nejau nereikia atlikti tyrimo ultragarsu, laboratorinių tyrimų?

Nevadinčiau tokios apžiūros archaiška, veikiau – klasikine. Įgudęs gydytojas apžiūros ir apčiuopos metu gali įvertinti gimdos kaklelį, nustatyti onkologinę ligą, aptikti dubens darinį, nustatyti jo ribas, gruoblėtumą, formą. Pagal moters skundus ir apžiūros duomenis gydytojas gali įtarti, ar tai piktybinis darinys. Juk apčiuopos metu gydytojas įjungia visus savo pojūčius – akis, rankų jautrumą, o svarbiausia – savo žinias ir patirtį. Mūsų pacientės dažnai neįvertina gydytojo žinių ir praktinės patirties, manydamos, kad pokalbis ir apžiūra yra beverčiai. Turiu pripažinti, kad norėdami patikslinti diagnozę, gydytojai skiria ir įvairių papildomų tyrimų (tepinėlius, ultragarsą, biocheminius kraujo tyrimus, jei reikia – ir magnetinį rezonansą, kompiuterinę tomografiją).

Moterys turi galimybę dalyvauti visuotinės patikros programoje – 25-60 metų moterys gali kas 3 metus atlikti gimdos kaklelio tepinėlio citologinį (PAP) tyrimą. Vyresnėms nei 50 metų moterims kas 2 metus kompensuojamas mamografinis tyrimas.

Moterys labiausiai vengia vaginalinės patikros. Ar ji būtina, gal pakaktų tyrimo ultragarsu?

Ultragarso tyrimas yra tik pagalbinis, jis niekada nepakeis apžiūros ant ginekologinės kėdės. Echoskopijos metu mes negalime matyti makšties sienelių bėrimų, gimdos kaklelio, limfmazgių, o tik vidinius lytinius organus.

Kokios ciklo dienos tinkamiausios apžiūrai?

Jeigu yra problemų, moteris gali ateiti bet kada. Manoma, kad apžiūrai labiau tinkamas ciklo vidurys, nes prieš mėnesines gimda šiek tiek padidėja, suminkštėja ir būna jautresnė čiuopiant, tačiau patirtis rodo, kad tyrimo tikslumui tai neturi reikšmės. Tad eiti profilaktiniam patikrinimui galima bet kuriuo ciklo metu, tik apžiūrai ir tyrimams netinkamos mėnesinių dienos.

Jokių laboratorinių kraujo ar šlapimo tyrimų prieš vizitą atlikti nereikia.

Kokia turėtų būti moters, atėjusios pas ginekologą, higiena?

Kasdienė. Tikrai nereikia papildomai depiliuotis, kvėpintis ar plauti makštį. Džiugu, kad dauguma moterų ateina švarios, susitvarkiusios. Svarbiausia nesigėdinti. Nė vienas iš mūsų neturime nė vienos gėdingos vietos. Visos vietos svarbios ir negėdingos – tiek skruostai, tiek genitalijos.

Kokių klausimų moteris gali tikėtis iš ginekologo?

Moteris, ateidama pas ginekologą, turėtų būti pasiruošusi atsakyti į tam tikrus klausimus: turėtų žinoti savo paskutinių mėnesinių pradžios datą, ciklo trukmę (kaip dažnai ir kiek ilgai kraujuoja). Klausiame, ar prieš mėnesines krūtys skausmingos, ar būna išskyrų iš spenelių, ar moteris nepastebėjo kokio nors bėrimo ar plaukuotumo neįprastoje vietoje (ūselių, smakro, krūtų srityje), ar nėra kraujavimo tarp mėnesinių, po lytinių santykių, ar nėra ilgo „tepliojimo“ prieš ir po mėnesinių ir t.t.
Kuo ginekologo apžiūra šiandien skiriasi nuo apžiūros prieš 20-30 metų?

Pati apžiūros esmė nepasikeitė – ji tokia pati nuo tų laikų, kai buvo išrastas makšties skėtiklis. Didelės patirties turintys gydytojai gali tikslią diagnozę nustatyti be jokių papildomų tyrimų, turėdami tik skėtiklį, rankas ir galvą. Tik viskas nėra taip paprasta. Norint patvirtinti ar paneigti įtariamą diagnozę, reikia papildomų tyrimų, o jų dabar yra daug ir vis daugėja. Modernūs tyrimai ir skiria dabartines apžiūras nuo tų, kokios buvo prieš kelis dešimtmečius. Juk tada nebuvo nei ultragarso, nei vėžio žymenų, nei citologinių tyrimų (PAP).

Kuo ginekologo konsultacija svarbi renkantis kontracepcijos būdą?

Kontracepcijos pasirinkimas – labai privatus, intymus dalykas, todėl pora pirmiausia pati turi būti apgalvojusi, kas jai labiausiai tinka. Pabrėžiu – pora, nes apsisaugojimas nuo nėštumo nėra tik vienos moters reikalas (išskyrus tam tikrus retus atvejus). Gydytojas gali tik pasakyti pasirinktos priemonės pliusus ir minusus, pakomentuoti, kodėl šiai porai labiau tiktų viena ar kita priemonė. Juk poros labai skirtingos. Vieniems idealiai tinka prezervatyvai, ir jie jais naudojasi metų metais. Kiti pajunta alergiją lateksui arba pastebi, kad prezervatyvai kenkia vyro erekcijai.

Ginekologo konsultacija būtina parenkant hormoninę kontracepciją – hormoninę spiralę, sudėtines kontraceptines tabletes, kontraceptinį žiedą, pleistrą ar injekcijas. Šioms priemonėms įsigyti reikalingas receptas, tad vizitas pas gydytoją yra privalomas, ir ne šiaip sau. Juk prieš skiriant hormoninę kontracepciją gydytojas įvertina daugybę niuansų – moters svorį, amžių, sveikatos būklę, lėtines ligas, ar ji rūko, ar neturi rizikos veiksnių trombozei.

O jei moteris prašo Jūsų patarimo dėl kontracepcijos, į ką atsižvelgiate, ko moters klausiate?

Pirmiausia paklausiu: „Kaip pati manote – kas jums labiausiai tiktų?“ Paaiškėja, kad moterys daug girdėjusios, skaičiusios. Dažnai jos nori tokio metodo, apie kurį nereikėtų nuolat galvoti ir prisiminti, kuris netrukdytų seksualiniam gyvenimui, kuris nežlugdytų spontaniškumo, negriautų intymumo. Sužinojus moters prioritetus, reikėtų paklausti, kokio aktyvumo seksualinis poros gyvenimas, ar partneriai dažnai keičiasi, o gal vienu metu yra keli? Juk neverta rinktis spiralės, jei vyras yra tolimųjų reisų vairuotojas, ir pora susitinka kas 3 mėnesius. O jei moteris gyvena audringą gyvenimą, galbūt jai verta saugotis ne tik nėštumo, bet ir lytiniu keliu plintančių ligų.

Gana dažnai vienas ar kitas hormoninės kontracepcijos būdas pasiūlomas ir kaip apsauga, ir kaip gydymas, tarkime, jei moters gausios ir skausmingos mėnesinės, jei yra endometriozė.

Kaip įveikti vizito pas ginekologą baimes?

Moterų, kurios tikrai bijo ginekologinės apžiūros, vis mažėja. Dažniausiai tos baimės susijusios su gyvenimiškąja patirtimi, tarkime, moteriai kažkada nepatiko apžiūra ar pats ginekologas. Dabar ginekologą galima rinktis, moterų konsultacijose nėra suskirstymo apylinkėmis. Prieš renkantis, galima pasidomėti gydytoju, pasiieškoti tokio, kuris artimesnis sielai. Net teisiniais aktais įteisinta paciento galimybė susipažinti su gydytojo kvalifikacija. Jei su vienu ginekologu „biolaukai nesutampa“, galima ramiai pereiti pas kitą, kuriuo pasitikėsite. Nėra būtinybės, kad vieną moterį visą gyvenimą prižiūrėtų vienas ir tas pats ginekologas.

Pas ginekologą reikia eiti drąsiai, iš anksto apgalvoti, ko norite paklausti, ir klausti be jokios gėdos. Kartais moterys sako, kad „turi kvailą klausimą“, tačiau paaiškėja, kad tai anaiptol ne kvailas klausimas, o svarbaus simptomo įvardinimas. Jei tik kilo nerimas, jei pajutote organizme kažkokius pokyčius, kurie jaudina – eikite ir nė nesvarstykite.

Baigdama norėčiau pacituoti profesorę Rūtą Nadišauskienę (KMUK Akušerijos klinikos vadovę), kad akušeris-ginekologas turi būti tam tikras moters advokatas – ir išklausyti, ir patarti, ir pasufleruoti, kur kreiptis. O pasitikėjimas tarp žmogaus ir jo advokato juk būtinas.

Tad nebijokite ir registruokites vizitui pas akušerį – ginekologą.

Klausimai, kuriuos ginekologas pateikia įprastinės konsultacijos metu:

• Kada buvo paskutinės mėnesinės?
• Kokia ciklo trukmė?
• Kiek ilgai trunka menstruacinis kraujavimas, koks jo pobūdis?
• Ar yra nerimą keliančių simptomų: pasikeitusių makšties išskyrų, tepliojimo, niežulio, plaukuotumo „vyriškose“ zonose, išskyrų iš spenelių, sukietėjimų krūtyse, skausmingų lytiniai santykių ir kt.?
• Ar turite lytinius santykius?
• Kaip saugotės nuo neplanuoto nėštumo?
• Kokiomis ligomis esate sirgusi arba šiuo metu sergate?
• Kokius vaistus vartojate?
• Ar artimiausi giminės yra sirgę vėžiu, kraujotakos sutrikimais?
• Ar rūkote?

Konsultavo gydytoja akušerė-ginekologė Vilma Vasjanova

The post Vizitas pas ginekologą – daugumai moterų nemaloni prievolė appeared first on Mamos Žurnalas.

Kokie yra pagrindiniai ligos simptomai?

8 iš 10 endometrioze sergančios moterys jaučia ligos simptomus. Simptomai būna susiję su lėtiniu dubens skausmu, skausmingomis, gausiomis mėnesinėmis, skausmingais lytiniais santykiais ir šlapinimusi, tuštinimusi, su mėnesinėmis nesusijusiu kraujavimu bei kraujavimu po lytinių santykių.

Kaip diagnozuojama endometriozė?

Endometriozė gali būti diagnozuojama ginekologinių operacijų metu, kai pašalinamas pažeistas endometriozės audinys ar organas bei paimama biopsija ir ištiriama gydytojų patologų. Taip pat laparoskopijos metu, kai paimamas audinio gabalėlis iš kiaušidės, pilvaplėvės ar kitų organų, tačiau tam tikros biopsijos, pavyzdžiui, gimdos kaklelio ar makšties gali būti paimtos ir ambulatoriškai, paprasto vizito pas ginekologą metu.

Kadangi ne kiekvienai moteriai gyvenime prireikia atlikti operacijas, tad diagnostiką pradedame nuo tikslios anamnezės surinkimo, apžiūrime ją ginekologinėje kėdėje, atliekame ultragarsinio ar magnetinio rezonanso tyrimą, tačiau šie būdai – tik pagalbiniai metodai.

Tikimasi, kad ateityje pavyks diagnozuoti šią ligą ne operacijos metu, o atlikus kraujo, šlapimo ar seilių tyrimus.

Kaip reaguoja moteris, sužinojusi, kad jai diagnozuota endometriozė?

Yra žinoma, kad nuo simptomų pradžios iki ligos diagnozės gali praeiti net 6-10 metų, moteriai tenka apsilankyti ne pas vieną gydytoją specialistą. Tad moteris, ilgai jaučianti simptomus, suprastėjusią gyvenimo kokybę, išgirdusi diagnozę gali justi palengvėjimą. Kitais atvejais moterys nusimena, nes ši liga vis dar apipinta mitais, kuriuos jos žino ir jais tiki. Gydytojų tikslas – suteikti kuo daugiau informacijos, paaiškinti, kas laukia, kaip galime jai padėti, paneigti mitus ir atsakyti į visus kilusius klausimus.

Koks yra taikomas gydymas?

Dažniausiai skiriamos sudėtinės kontraceptinės tabletės arba tik progestino tabletės, tačiau yra kitų alternatyvų, pavyzdžiui, GnRh antagonistų ar GnRh agonistu, aromatozių, anti progestagenų skyrimas. Jeigu gydymas vaistais nepadeda ar moteris turi padidėjusią vėžio riziką, atliekama operacija. Vienos operacijos būna lengvesnės, kurių metu užtenka pašalinti esančią endometriozės cistą, kitais, labai retais atvejais, jei endometriozė giliai išplitusi šlapimo pūslėje, storojoje žarnoje, kreipiamės pagalbos į gydytojus urologus, chirurgus.

Kokios gali būti endometriozės komplikacijos?

Komplikacijos dažniausiai susijusios su simptomais – tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimai, apie 15 proc. moterų, sergančių endometriozę, dėl suprastėjusios gyvenimo kokybės suserga ir depresija. Taip pat šiek tiek padidėja kiaušidžių, krūties ir skydliaukės vėžio rizika.

Endometriozė taip pat yra susijusi su nevaisingumu – iki pusės moterų, sergančių šia liga, susiduria su vaisingumo sutrikimais. Dėka gerėjančių technologijų, platesnių gydytojų specialistų žinių apie vaisingumą, Kauno klinikų Reprodukcinės medicinos centre dirbantys specialistai moterims gali padėti. Rezultatai – džiuginantys, tad drąsiai galime teigti, kad šiais laikais moterys, sergančios endometrioze, gali tapti mamomis.

Kauno klinikų informacija

The post Gydytojas akušeris ginekologas: moterys, sergančios endometrioze, gali tapti mamomis appeared first on Mamos Žurnalas.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 10 reprodukcinio amžiaus moterų, t. y. 190 mln. pasaulio gyventojų, serga endometrioze. Lietuvoje ši lėtinė ir nepagydoma liga diagnozuota 14,5 tūkst. pacienčių, tačiau, pasak Vilniaus „MediCA klinika“ gydytojos akušerės-ginekologės Akvilės Vilkaitienės, realūs skaičiai gali būti dar didesni. 

„Endometriozę nustatyti sudėtinga, todėl pasitaiko atvejų, kai ji diagnozuojama tik praėjus 7-12 metų nuo pirmojo vizito pas medikus. Kai kurios moterys į gydytojus net nesikreipia, nes liga pasireiškia be jokių simptomų, dėl to  gali išsivystyti rimtesnių sveikatos sutrikimų, tokių kaip nevaisingumas“, – sako akušerė-ginekologė.

Apie ligą signalizuoja simptomų gausa

Endometriozė – tai liga, kuriai būdingas gimdos gleivinės – endometriumo – išplitimas už gimdos ribų. Ji gali būti aptinkama pačioje gimdoje, šlapimo pūslėje, šlapimtakiuose, kiaušidėse, kiaušintakiuose, tiesiojoje žarnoje, labai retai – net ir plaučiuose.

„Ligos simptomai priklauso nuo to, kur yra endometriozės židinys, tačiau neretai galima išgirsti endometriozę vadinant liga „beždžione“, galinčia pamėgdžioti įvairių ligų simptomus. Nesant specifinių tik šiai ligai būdingų požymių, apsunkinama ir jos diagnostika. Taip pat dalis moterų delsia ir nesikreipia į gydytojus, taip dar labiau prailgindamos diagnozės nustatymą“, – teigia A. Vilkaitienė.

Apie endometriozę gali signalizuoti dismenorėja (skausmingos mėnesinės), dispareunija (skausmas lytinių santykių metu), lėtiniai dubens skausmai, skausmas ovuliacijos metu, šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimai, tepliojimas rudomis („šokoladinėmis“) išskyromis, nevaisingumas bei lėtinis nuovargis.

Galimi ir tokie simptomai kaip cikliniai kojų ar sėdimojo nervo skausmai, pilvo pūtimas, viduriavimas ar skausminga žarnyno peristaltika (žarnyno judesiai) mėnesinių metu, pykinimas ar diskomfortas epigastriumo srityje, galvos svaigimas ir skausmas mėnesinių metu, alergijos.

„Deja, neretai diagnozę tenka patikslinti ar nustatyti atmetimo keliu, ją ne visada galima nustatyti padarius tyrimą ultragarsu. Tiksliausias metodas šiai ligai nustatyti yra operacinis – laparoskopija. Tai yra invazinė diagnostinė procedūra, kurios metu apžiūrimi pilvo ir dubens organai bei matomi ir patvirtinami endometriozės židiniai“, – sako akušerė-ginekologė A. Vilkaitienė.

Padidintos rizikos grupėje – europietės

Pasak gydytojos, istoriškai endometriozė buvo vadinama „dirbančios moters liga“, nes manyta, kad ja serga tik moterys, kurios atidėjo nėštumą vėlesniam laikui, o vėliau kovojo su nevaisingumu. Endometrioze sergančių moterų amžius – 15-49 m., kitaip sakant – tai vaisingo amžiaus moterys, turinčios mėnesines. Moterims, operuotoms dėl nevaisingumo ar neaiškios kilmės dubens skausmų, endometriozė randama 20-50 proc. atvejų.

„Yra keletas endometriozės atsiradimo hipotezių. Manoma, kad įtakos turi įvairūs genetiniai, imunologiniai ir hormoniniai veiksniai. Pastaruoju metu vyrauja nuomonė, kad endometriozę reikėtų priskirti prie autoimuninių ligų grupės. Vis daugiau kalbama ir apie sąsajas su aplinkos užterštumu, hormonais šertų paukščių bei galvijų mėsos vartojimu“, – pastebi gydytoja A. Vilkaitienė.

Rizikos veiksniai, didinantys tikimybę susirgti endometrioze, yra žemas kūno masės indeksas, kilmė (dažniau serga europietės), ankstyva menstruacijų pradžia, trumpas mėnesinių ciklas, gausios mėnesinės, lytinių organų anomalijos su sutrikusiu mėnesinių kraujo nutekėjimu, nepalanki šeimos anamnezė (endometrioze sergančių moterų pirmos eilės giminaitėms ligos rizika yra 3-10 kartų didesnė). Taip pat į rizikos grupę patenka ir negimdžiusios moterys.

Tinkamas gydymas padeda kontroliuoti ligą

„Daugeliui moterų endometriozė nesukelia jokių simptomų, tačiau toms, kurioms sukelia skausmą, liga progresuoja, atsinaujina ir reikalauja nuolatinio simptominio gydymo. Liga gali neigiamai paveikti ne tik fizinę, bet ir psichinę moters sveikatą, kartu trikdydama ir kasdienį gyvenimą bei santykius su antrąja puse“, – teigia gydytoja akušerė-ginekologė A. Vilkaitienė.

Sergant šia liga gydymo tikslu tampa endometriozės progreso sustabdymas ar sulėtinimas. Gydymas parenkamas individualiai, priklausomai nuo moters nusiskundimų, amžiaus, ligos stadijos, pastojimo planų, lytinio aktyvumo bei gyvenimo kokybės. Endometriozė gali būti gydoma tiek medikamentiniu, tiek chirurginiu būdu.

„Medikamentinis gydymas hormoniniais preparatais gali būti pasirenkamas kaip vienintelis gydymo metodas ir (arba) derinamas kartu su chirurginiu gydymu. Hormoniniai preparatai neleidžia arba pristabdo endometriumo ląstelių vešėjimą, o operacijos metu pašalinami endometriozės židiniai“, – sako A. Vilkaitienė.

Laiku kreipusis galima išvengti nevaisingumo

Gydytojai vis dar tenka išgirsti iš pacienčių, kad jų giminaitės ar pažįstamos rekomenduoja endometriozę gydyti nėštumu. Kadangi nėštumas ir žindymas pakeičia moters hormoninę pusiausvyrą, šiuo laikotarpiu estrogenų kiekis moters organizme būna sumažėjęs ir endometriozė neprogresuoja, tačiau daliai moterų po gimdymo endometriozė pasireiškia dar agresyviau.

Deja, kai kurioms šia liga sergančioms moterims kyla vaisingumo problemų. Jei pacientė, serganti endometrioze, savaime nepastoja per 6 mėnesius, jai būtina vaisingumo sutrikimų specialisto konsultacija dėl specifinio medikamentinio gydymo ir/arba pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Laiku atlikus diagnostiką ir taikant optimalų gydymą pastojimo šansai didėja.

The post Endometriozę nustatyti sudėtinga, kartais ji diagnozuojama tik praėjus 7-12 metų nuo pirmojo vizito pas medikus appeared first on Mamos Žurnalas.

Nors nėštumas ir gimdymas yra labai nelengvas darbas, kartais tai gali prikelti moterį antram gyvenimui. Kai nebepadeda nei operacijos, nei ekstrasensai, lieka tik tikėti stebuklu arba… pastoti.

Dėkojame skaitytojoms, kurios sutiko papasakoti apie save. Rytiniai pykinimai, gimdymo skausmai – tai labai nedidelė kaina už stebuklą, kurį joms padovanojo kūdikiai. Jie grąžino savo mamoms sveikatą.

Rasa iš Kauno: Baigėsi bėrimai ir niežėjimai

Paauglystėje, kai visos draugės dejuodavo dėl atsiradusių spuogų, aš vaikščiojau išdidžiai iškėlusi galvą. Oda buvo lygutėlė, o kas yra jaunatviniai spuogai, neturėjau nė supratimo.

Odos problemos prasidėjo gerokai vėliau, nuo 20-ies metų. Kartą pamačiau ant kaklo spuogelį. Paprašiau, kad draugė išspaustų, o nuo to karto jie pradėjo dygti kaip grybai. Teko visiškai atsisakyti mėgstamos pudros, nes visas veidas nuolatos būdavo išbertas. Spuogai buvo gilūs, skausmingi ir net šlapiuojantys. Atsikėlusi ryte turėdavau keisti pagalvės užvalkalą.

Gydytoja skyrė vaistų, bet jie visiškai nepadėjo. Laikiausi dietos pagal kraujo grupę, nevalgiau produktų, kurie galėtų alergizuoti organizmą, o rezultato – jokio. Tada gavau siuntimą pas visus specialistus – ginekologą, endokrinologą, net venerologą. Ligos nustatyti nepavyko… Keičiau vienus vaistus kitais, o spuogai nuo jų augo dar piktesni. Veidą labai niežtėdavo,  gilių spuogų vietoje atsirado randeliai. Jie liko iki šiol – matyti mažos duobutės.

Kreiptis nebeturėjau kur, o bėrimai niekada neišnykdavo. Kažkas įkalbėjo paskambinti liaudiškais metodais gydančiam žiniuoniui. Manau, paskambinsiu, blogiau tikrai nebus. Papasakojau visą savo ligos istoriją, su smulkiomis detalėmis, kaip draugė pirmąkart išspaudė spuogą. O tas iškart užkibo už tos minties: tai draugė mane ir nužiūrėjusi! Jokių liaudiškų gydymo būdų jis man nepasakė, tik pradėjo aiškinti, kaip turėčiau nuimti užkeikimą. Padėjau telefono ragelį dar jam nebaigus.

Kitąkart nebetekusi kantrybės važiavau į Vilnių pas žolininką. Pažįstamas prasitarė, kad yra girdėjęs apie netradiciniais metodais gydantį žmogų, kuris padeda sergant daugeliu ligų. Jam labai skaudėjo stuburą, tad buvo užsirašęs priėmimui. Įkalbino ir mane prisijungti.

Tačiau pasirodė, kad gydytojas yra ne tiek žolininkas, kiek astrologas. Jis man nedavė jokių žolelių, o pradėjo sudarinėti tikslų horoskopą. Pamatęs, kad atvažiavau apsikarsčiusi auksu, labai supyko: „Jūsų zodiako ženklas Avinas, o nešiojate auksinius papuošalus. Tuoj pat meskite viską šalin“.

Kadangi labai mėgau auksą, paklausiau, ar negaliu pasilikti nors vieno žiedelio ant piršto. Vieną jis šiaip taip leido. Tačiau dėl grandinėlių ir auskarų buvo kategoriškas – auksą būtinai turiu pakeisti sidabru, jei jau taip trokštu puoštis. Teisingumo dėlei turiu pripažinti, kad astrologas nebuvo plėšikas, už mūsų abiejų vizitą paėmė tik 20 Lt. Mane, galima sakyti, pakonsultavo visiškai nemokamai. Kas keisčiausia, atsisakius papuošalų, sumažėjo odos niežtėjimas. Spuogai neišnyko, bet bent jau galėdavau ramiai išsimiegoti nesikasiusi.

7 metus tęsėsi mano vargai. Visiškai netikėtai juos nutraukė… pirmasis mano nėštumas. 28 metų pagimdžiau Aistę, o po metų gimė ir antroji dukrytė Miglė. Oda vėl tapo sveika, baigėsi bėrimai ir niežtėjimai, kaip stebuklinga lazdele pamojus. Gydytojai ne kartą man buvo sakę, kad geriausias vaistas būtų gimdymas. Tik dabar supratau, kad jie sakė teisybę.

Iš medicininės pusės

Spuogų dažniausiai atsiranda paauglystės laikotarpiu (17-19 metų). Tačiau kai kuriais atvejais jie pasireiškia gerokai vėliau, organizmui jau subrendus. Inkštirai ar pūlinukai pažeidžia veido, kaklo, krūtinės odą, o gilių spuogų vietoje formuojasi randeliai.

Šią odos problemą lemia vyriškų ir moteriškų hormonų santykis organizme. Moterims hormonų pusiausvyra nuolat svyruoja dėl organizme vykstančių ciklų. Nėštumo ir gimdymo metu hormonų veikla suaktyvėja, todėl spuogai gali visiškai pranykti.

Elvija iš Kauno: Nustojo pūsti pilvą ir sušilo kojos

Daugeliui moterų gydytojai pataria gimdyti dėl vienokių ar kitokių ginekologinių problemų: kad užgytų gimdos kaklelio žaizdos, pranyktų endometriozė, susireguliuotų mėnesinių ciklas. Tačiau man pačiai niekas nepatarė gimdyti dėl sveikatos, nes didelių problemų neturėjau.

Dukrelę, kuriai dabar 1 metai ir 5 mėnesiai, gimdžiau būdama 23 metų. Nėštumas nebuvo lengvas – 4 kartus gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, nuolat turėjau save saugoti. Tačiau, man visai nesitikint, nėštumas ir gimdymas išsprendė visai ne ginekologines problemas, o  anksčiau varginusius negalavimus: nuolatinį vidurių pūtimą, galvos skausmus, „sušildė“ visada šaltas rankas ir kojas. Mane pasitaisiusi sveikata  iš tiesų labai nustebino, nesitikėjau, kad viskas apsivers aukštyn kojom.

Vidurių pūtimas mane vargino dar nuo studijų ir bendrabučio laikų (apie 5 metus). Nors buvau šokėja, gyvenau aktyvų gyvenimą, stengiausi maitintis sveikai, daug gerti vandens, tačiau mano žarnynas visuomet streikuodavo. Jausdavau nuolatinį pilvo veržimą. Pilvą pūsdavo nuo bet kokio maisto, nekalbant apie vaisius ir daržoves. Kartais man atrodydavo, kad net ir nuo vandens stiklinės pilvas burbuliuoja. Dėl šios problemos kreipiausi ir į gydytojus, tačiau niekas nepadėdavo. Nėštumo metu, ypač tuomet kai pradėjo sparčiau augti pilvas, įvyko kažkoks perversmas, kuris išlaisvino mane iš buvusių vargų.

Būdavo, valgau kiek noriu ir ką noriu, o pilvas ramus, jaučiu tik vaikučio judesius. Tai bent stebuklas! Matyt, augantis vaikutis kaip reikiant spaudė žarnyną, kad ten net dujos nebegalėjo kauptis. Baiminausi, kad po gimdymo ankstesnė žarnyno veikla atsistatys, tačiau iki šiol nejaučiu jokių pilvo pūtimo problemų! Galvos skausmai mane vargino labai dažnai, ypač po įtemptos darbo dienos.

Dažnai tekdavo vartoti vaistus. Nėštumo metu ir vėliau po gimdymo šiuos skausmus pamiršau be jokio gydymo! Dėl nuolatinio mano rankų ir kojų šaltumo vyras ir draugai mane vadindavo varle sušalėle. Nėštumo metu ir visą žindymo laikotarpį (dukrą maitinau iki metų) buvau tarsi užkaitusi.

Stebėjausi ir aš pati, ir aplinkiniai, kas gi galėjo užkurti tą krosnelę manyje? Į klausimą liko neatsakyta, tačiau atsakymo aš ir neieškau. Dabar laukiuosi antrojo savo vaikelio. Belieka tik tikėtis, kad ir šis nėštumas bei gimdymas bus kažkuo stebuklingas mano kūnui, kad išlaisvins iš man visai netikėtų ir galbūt jau susigyventų negalavimų.

Iš medicinos pusės:

Vegetacinė disfunkcija, nors ir nekelia tiesioginės grėsmės ligonio sveikatai ir gyvybei, bet sukelia stiprų diskomfortą. Gana dažnai, jei liga negydoma mėnesiais ar net metais, jos eiga pasunkėja, gali prasidėti depresija.

Šiam sutrikimui būdinga tai, kad organų somatinio pažeidimo nėra, tačiau dėl nervinės reguliacijos sutrikimų gali varginti žarnyno problemos (vidurių pūtimas, dujinė diarėja ir kt.), galvos skausmai ir svaigimas, galūnių tirpimas, nerimas. Tyrimų duomenimis, beveik 50 procentų į poliklinikas besikreipiančių pacientų skundžiasi vienokia ar kitokia vegetacinės disfunkcijos forma.

Jūratė iš Telšių: Pasveikau nuo endometriozės

Pirmagimę dukrytę pagimdžiau tik pabaigusi universitetą. Tačiau ramiai džiaugtis motinyste negalėjau, nes reikėjo galvoti apie ateitį. Mano rusų kalbos specialybė pasidarė visiškai neperspektyvi. Jei nenorėjau likti bedarbe, reikėjo persikvalifikuoti. Įstojau į Rygos universitetą neakivaizdžiai studijuoti vokiečių kalbos. Lietuvoje neakivaizdinių studijų dar nebuvo. Taip derindama mažo vaiko auginimą su darbu ir mokslais, gavau antrąjį diplomą. Tačiau tada, kai jau galėjau atsikvėpti, pajutau… kad visiškai nebeturiu sveikatos. Skaudanti nugara ir nuolatinis nuovargis tapo norma.

Kelerius metus jaučiausi nekaip, kol ryžausi kreiptis į gydytojus. Šie siuntė mane iš vieno kabineto į kitą, negalėdami nieko konkretaus diagnozuoti.

Tuomet nutariau atsisakyti vizitų pas gydytojus ir gyvenaunei pakarta, nei nuleista, kol skausmas visiškai mane įveikė. Kai kelis kartis iš skausmo net nualpau, išsigandau ir vėl nuėjau pas gydytoją. Išgirdau stulbinantį sprendimą: operuosime cistą.

Laparoskopinė operacija vyko Klaipėdoje. Po jos aš sužinojau, kad sergu endometrioze ir kad liga išsisėjusi po visą pilvaplėvę, tad teks gydyti hormoniniais vaistais, o pats geriausias vaistas būtų nėštumas.

Deja, po operacijos pasijutau dar blogiau. Gydymas hormonais buvo bjaurus. Jaučiausi rimta ligone. Visada labai mėgau bendrauti, tačiau dabar atėjus svečiams dažnai turėdavau atsiprašyti ir eiti prigulti, nes skausmas sėdint būdavo neištveriamas. Kartą su kolegomis nuvažiavome į Mokytojo dienos koncertą Vilniuje, Operos ir baleto teatre. Bet nei kas šoko, nei kas dainavo, neprisimenu. Visą laiką žvilgčiojau į laikrodį, kada pagaliau pasibaigs ta kankynė. Mano gyvenimas pasikeitė, nors artimieji ir guodė, kad dar ne blogiausia, kad galėjo nutikti. „Endometriozė juk ne vėžysō, – sakė jie.

Pradėjau domėtis savo liga. Gydytoja atnešė paskaityti užrašų, straipsnių apie endometriozę, draugai iš užsienio siuntė įvairios informacijos, deja, nelabai įkvepiančios optimizmo. Gydytojai sakė, kad labiausiai man galėtų padėti ne operacijos ir vaistai, o antras vaikas. Bet mano diagnozė buvo tokia, kad pastoti šansų praktiškai nebuvo. Vienas ginekologas tiesiai paklausė: „Ar jūs tikite stebuklais?“. Ir vis dėlto stebuklas įvyko. Kai mane gydžiusi gydytoja išėjo dekretinių atostogų, pas kitą gydytoją nebeėjau. Baigėsi skirti vaistai. Kelis mėnesius nieko nebevartojau. O po 4 mėnesių, nuėjusi atlikti hormoninių tyrimų, sužinojau, kad aš nėščia.

Tai pajutau nuo pirmų dienų, nes savijauta iškart pagerėjo. Nėštumo metu buvo visko, bet tos problemos vieni niekai palyginus su endometriozės skausmais. Ir gimus vaikeliui jaučiausi gerai. Domantuką maitinau dvejus metus. Tuo metu visiškai pamiršau savo ligą…

Nemanau, kad gimdymas visiškai išvaduoja nuo endometriozės, bet liga tuo metu apslopsta. O ir po gimdymo savijauta nepalyginamai geresnė.

Mano klasės draugė irgi serga šia liga. Jai ilgai nesisekė pastoti. Gydydami nevaisingumą, ginekologai diagnozavo endometriozę. Laimė, liga buvo tik prasidėjusi, tad jai irgi pavyko pastoti. Mano atveju, esant 3 laipsnio endometriozei, nėštumas net gydytojams atrodė tikras stebuklas.

Iš medicinos pusės:

Endometriozė – tai liga, kuria susergama, kai panašus į endometriumą audinys tarpsta už gimdos ertmės ribų. Endometrioze serga apie 10 procentų jaunų, galinčių gimdyti moterų. Tai dažniausia ginekologinė komplikacija po gimdos miomų.

Dažniausiai liga pasireiškia 30-40 metų amžiaus moterims. Pagal sunkumo laipsnį, ji skirstoma į 4 stadijas. Negydoma liga linkusi progresuoti į vis sunkesnę stadiją. Ligos atsiradimas nėra visiškai aiškus. Pastarųjų metų moksliniai atradimai rodo, kad tai viso organizmo imuninės sistemos sutrikimas. Sergant šia liga, sumažėja natūralių imuninių ląstelių aktyvumas. Liga gydoma priklausomai nuo pacientės amžiaus, ligos eigos, židinių aktyvumo chirurginiu būdu arba hormoniniais vaistais. Gydymas gali būti ir kombinuotas. Gydant vaistais, 80 procentų pacienčių būklė pagerėja.

Jeigu pavyksta pastoti, nėštumas išgydo šią skausmingą ligą arba bent ją užkonservuoja. Todėl sergant labai pageidautina pastoti ir išnešioti kūdikį.

Tik su šia diagnoze gana sunkiai tai pavyksta.

„Mamos žurnalas“

The post Kai nebepadeda nei operacijos, nei ekstrasensai, lieka… pastoti appeared first on Mamos Žurnalas.

Kas penkta šešta pora patiria vaisingumo problemų. Vieniems tai – šalta nieko nereiškianti statistika, kitiems – skausmingas ir neišpildytas troškimas glausti prie krūtinės savo vaiką. Tačiau situaciją keičia daugiau nei prieš 4 metus įsigaliojęs Pagalbinio apavaisinimo įstatymas, kuris atvėrė naujas galimybes vaisingumo bėdų turinčioms poroms. Kaip tai pakeitė gyvenimą, Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos sutiko papasakoti dviejų vaikų mama.

Gitana (moters prašymu vardas pakeistas) gana anksti žinojo turinti ginekologinių bėdų – merginai buvo vos 22 metai, kai jai buvo diagnozuota endometriozė. Tada ir sužinojo, kad ši liga ateityje gali pakišti koją norint susilaukti vaikų. Neslepia – žinia apie negydomą ligą buvo nemaloni, kaip ir dėl jos kylančios sveikatos bėdos, tačiau tuo metu jauna moteris dar negalvojo apie šeimą, vaikus, tad didelio streso dėl to nepatyrė ir nepergyveno.

Svarstė ir įvaikinimo klausimą

Tačiau, kai po kiek laiko Gitana ištekėjo, šeimoje natūraliai kilo vaikų klausimas. Žinodama savo bėdas moteris nedelsė ir apsilankė pas ginekologę. Gydytoja pasiūlė taikyti valdomos ovuliacijos metodą, tai yra, kai ovuliacija skatinama vaistais.

„Mes šį metodą bandėme tris kartus. Tačiau mums nepasisekė ir galiausiai nutarėme jo atsisakyti – trys nesėkmės rodė, kad jis mums netinka“, – sako moteris.

Nepavykus pastoti ir susilaukti savo vaikų sutuoktiniai, negalėję skirti lėšų brangioms apvaisinimo procedūroms, pradėjo mąstyti apie įvaikinimą ir netrukus jau lankė  būsimiems įtėviams skirtus kursus. Juos baigę užpildė prašymą, kur pažymėjo norintys įsivaikinti du pametinukus vaikus iki keturių metų. Ir ėmė laukti.

„O kaip tik tuo metu, 2017-aisiais, įsigaliojo įstatymas, įteisinantis kompensuojamas pagalbinio apvaisinimo procedūras. Tad mes nutarėme išbandyti šią galimybę“, – pora ryžosi nepraleisti dar vieno šanso susilaukti biologinio vaiko.

Pasakodama Gitana dar ir dabar stebisi, kaip ji kliovėsi likimu ir be jokios atrankos užsiregistravo pas pirmą elektroninėje sistemoje jai pasitaikiusį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaisingumo centro specialistą Rimantą Gricių. Moteris apie šį gydytoją nežinojo ničnieko ir dėl to jos nuostaba buvo dar didesnė, kai vėliau sužinojo patekusi pas vieną geriausių vaisingumo srities specialistų. Susipažinęs su moters sveikatos istorija gydytojas paprašė atlikti testą, kuris vertina kiaušidžių kokybę, kiekybę ir reprodukcines galimybes. Tyrimas parodė priešlaikinį kiaušidžių funkcijos išsekimą.

„Vaizdžiai tariant, mano, trisdešimties sulaukusios moters, kiaušidės funkcionavo prasčiau nei penkiasdešimtmetės. Taigi, gydytojo teigimu, pagal visus parametrus ir tyrimų duomenis mes tikome kompesuojamai IVF (in vitro fertilizacija, kitaip tariant apvaisinimas mėgintuvėlyje – aut.past.) procedūrai“, – kelių metų senumo įvykius prisimena Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM pašnekovė.

Laukimo metu išgyveno ir liūdesį

Pagalbinio apvaisinimo procedūros metu į gimdą buvo perkelti visi trys embrionai, kurie susiformavo iš Gitanos paimtas kiaušialąstes apvaisinus jos vyro spermatozoidais. Jau po poros savaičių kraujo tyrimas parodė, kad procedūra pavyko – moteris laukėsi. Septintą nėštumo savaitę pas gydytoją apsilankiusi pora sužinojo, kad prigijo visi trys įsodinti embrionai.

„Kokios emocijos mus apėmė? Žinote, visas tas procesas buvo toks paprastas ir greitas, mes nebuvome išvarginti nesėkmingų bandymų, ilgų laukimo metų ar pan., tad ir mūsų reakcija buvo maždaug tokia: „Na juk taip ir turėjo būti!“ – šypsosi laiminga moteris ir mama.

Tačiau jau kito vizito pas gydytoją metu pora sužinojo, kad vienas vaisius nustojo vystytis. Tuo metu nėštumas skaičiavo devintą savaitę.

„Nors tai natūralus procesas – ne visi embrionai prigyja, būna, ir persileidimų nutinka – bet kokiu atveju mes jautėmės praradę vaiką ir mes gedėjome. Tai neatpasakojamas jausmas“, – sunkiau žodžius rinko Gitana.

Tačiau tolesnė nėštumo eiga buvo itin sklandi. Dvyliktą nėštumo savaitę, kaip ir visas poras po pagalbinio apvaisinimo, Gitaną ir vyrą konsultavo gydytojas genetikas. Sutuoktiniai itin palankiai vertina tokią tvarką, mat žino, kad paprastai eilėje pas šiuos specialistus reikia laukti ilgas savaites. Genetikas pranešė, kad pora laukiasi sveikų mažylių – berniuko ir mergaitės.

Trisdešimt aštuntą nėštumo savaitę, kai paprastai ir numatomas dvynių gimdymo laikas, Gitana atvyko į Santaros klinikas. Abu mažyliai gimė sveiki ir išnešioti, sverdami kiekvienas po maždaug 3,5 kilogramo.

Eikite ir darykite!

Šiandien dvynukai jau pradėjo skaičiuoti ketvirtus metus, yra judrūs išdaigas krečiantys vaikai, kurių klegesio pilni poros namai. Jau matyti, kurio iš tėvų temperamentą vaikai paveldėjo: mergaitė savo nestygstančia energija panaši į mamą, o berniuko visas ramumas – iš tėčio.

Paklausta, ką patartų kitoms poroms, kurios negali susilaukti vaikų ir svarsto apie pagalbinio apvaisinimo procedūrą, Gitana nedaugžodžiavo: „Eikite ir darykite, nedelskite!“

Nacionalinio transplantacijos biuro kalbinta pora pripažįsta esanti be galo laiminga, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymo dėka jie galėjo susilaukti savo vaikų. Pora paskaičiavo, kad jiems visas procesas kainavo apie 500 eurų. Sutuoktiniai juokauja, kad išlaidos už privačią palatą, kur laiką leido po gimdymo, ir automobilio stovėjimo vietą po langu jiems buvo kur kas didesnės.

Embrionų donorystė – galimybė praradusiems viltį susilaukti vaikų

Statistika skelbia, kad įvairaus pobūdžio vaisingumo sutrikimų turi kas penkta šešta pora. Pagalbinio apvaisinimo procedūros yra efektyviausias nevaisingumo gydymo metodas, pasaulyje taikomas jau daugiau nei keturiasdešimt metų, Lietuvoje – per 24. Skaičiuojama, kad visame pasaulyje po pagalbinio apvaisinimo jau gimė daugiau nei 8 milijonai vaikų.

2016 metais Lietuvoje priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas atvėrė naujas galimybes vaisingumo sutrikimų turinčioms poroms. Įstatymas reglamentavo pagalbinio apvaisinimo paslaugų tvarką bei pirmą kartą Lietuvoje įteisino lytinių ląstelių donorystę nevaisingų porų gydymui.

Įprasto pagalbinio apvaisinimo metu kai kuriais atvejais laboratorijoje būna sukuriama kiek daugiau embrionų, nei reiktų vienai porai susilaukti kūdikio. Po procedūrų likę embrionai būna užšaldomi ir saugomi neribotą laiką. Jei pora nusprendžia daugiau nebeturėti vaikų, gali leisti embrionus donuoti – perleisti porai, kuri dėl nevaisingumo ar kitų priežasčių negali sukurti savo embrionų. Pagrindinė embrionų donorystės sąlyga – nuo embrionų sukūrimo turi būti praėję ne mažiau kaip 2 metai. Statistiškai, maždaug pusės porų po pagalbinio apvaisinimo likę embrionai yra šaldomi, tad lytinių ląstelių bankuose jų yra sukaupta nemažai.

Europos organų, audinių ir ląstelių registro duomenimis, vien 2019 metais pagalbinis apvaisinimas kaip gydymo priemonė buvo pritaikytas beveik 2200 Lietuvos porų, o daugiau nei 1000 embrionų buvo užšaldyti. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, po dirbtinio apvaisinimo Lietuvoje kasmet gimsta apie 400 vaikų. Taip pat, pagal LR Vyriausybės patvirtintą embrionų donorystės programą, kasmet jai skiriama po 70-80 tūkst. eurų, kurie panaudojami embrionų pervežimui ir saugojimui skirtai įrangai įsigyti bei specialistų mokymams.

Embrionų donorystės programą Lietuvoje koordinuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įgyvendina Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaisingumo technologijų ir lytinių ląstelių bankas ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Reprodukcinės medicinos centras.

The post Po pagalbinio apvaisinimo likę embrionai yra šaldomi, kas su jais nutinka, jei pora nebeketina turėti vaikų? appeared first on Mamos Žurnalas.

Dar prieš šimtmetį moters gyvenimas buvo visai kitoks – vaisingu gyvenimo periodu ji beveik visada būdavo nėščia arba maitino krūtimi, šeimose augo ne vienas ar du, o gerokai daugiau vaikų, todėl hormonų pusiausvyra ir menstruacijų laikinas nebuvimas nesudarydavo palankių sąlygų vystytis endometriozei.

Pasak Kauno „Kardiolitos klinikų“ Ginekologijos centro gydytojos akušerės-ginekologės dr. Sonatos Barilienės, dėl pasikeitusio gyvenimo būdo šiandien ši liga diagnozuojama iki 10 proc. moterų, o tarp susidūrusių su vaisingumo problemomis endometriozė diagnozuojama net 20–40 proc. atvejų.

Liga nėra infekcinė ar užkrečiama

„Ligos paplitimo augimą galima paaiškinti medicinos paslaugų ir diagnostikos prieinamumu, didėjančiu visuomenės sąmoningumu ir supratimu, kad skausmas turi būti gydomas randant jo priežastį“, – teigia specialistė.

Endometriozė – tai lėtinė vaisingo amžiaus moterų liga, kurios metu į gimdos gleivinę panašus audinys atsiranda bei išveša už gimdos ribų ir sukelia nuo estrogenų priklausomą lėtinio uždegimo reakciją. Nors liga ir nėra piktybinė, tačiau trikdo ne tik fizinę moterų sveikatą, bet ir neigiamai veikia psichosocialinę jų būklę.

„Neretai pirmas moterų skundas yra negalėjimas pastoti. O atliekant tyrimus dėl nevaisingumo atrandama ir endometriozė. Gerai besijaučiančios moterys gali ir neįtarti šios problemos, todėl kasmetinė ginekologo patikra yra naudinga. Nors endometriozė nėra piktybinė liga, tačiau vis dėlto endometrioidinių kiaušidžių cistų supiktybėjimo rizika išlieka“, – reguliarų apsilankymą pas gydytoją akcentuoja dr. S. Barilienė.

Diagnozuoti endometriozę ne visada paprasta

Pasak ginekologės, dažniausi ligos simptomai yra nereguliarios ar skausmingos mėnesinės, maudžiantis skausmas pilvo apačioje, skausmingi lytiniai santykiai, šiai ligai būdingos „šokoladinės“ išskyros kelias dienas prieš mėnesines ir po jų: „Esant vidinei gimdos endometriozei mėnesinės būna labai gausios, o ligai išplitus į žarnyną ar šlapimo pūslę – vargina skausmingas tuštinimasis mėnesinių metu, pastebima kraujo pėdsakų šlapime.“

Šios ligos diagnostika palengvėja esant susiformavusioms endometrioidinėms kiaušidžių cistoms, kurios yra gerai matomos atliekant genitalijų ultragarsinį tyrimą, tačiau židininę  ligos formą diagnozuoti kartais prireikia ir laparoskopinės operacijos.

Susirgimą gali lemti ir genetika

Yra keletas endometriozės atsiradimo teorijų, tačiau vyraujanti ir labiausiai paaiškinanti ligos atsiradimą – implantacinė teorija. Ji teigia, kad mėnesinių metu per kiaušintakius į pilvaplėvės ertmę patekusios gimdos gleivinės ląstelės implantuojasi ant dubens organų ar pilvaplėvės, formuodamos endometriozės židinius, kurie reaguoja į menstruacinio ciklo metu vykstančius hormonų pokyčius.

„Per mėnesines minėti židiniai padidėja ir kraujuoja. Šis kraujas pasišalinti iš organizmo negali, todėl sukelia uždegimą, ima formuotis sąaugos, kiaušidžių cistos. Tokie židiniai gali susiformuoti ant įvairių moters organų – kiaušidžių, kiaušintakių, gimdos kaklelio, žarnų, šlapimo pūslės. Kartais jie gali išplisti net už pilvo ribų, atsirasti raumenyse ar odoje“, – ligos susiformavimo eigą komentuoja dr. Sonata Barilienė.

Pasak specialistės, genetinis polinkis ligai taip pat egzistuoja. Mokslinių tyrimų duomenimis, endometrioze sergančių moterų pirmos eilės giminaitėms ligos rizika yra iki 3–10 kartų didesnė.

Nevaisingumas priklauso nuo ligos laipsnio

Dauguma literatūros nurodo, kad moterys net su minimalia ar nedidelio laipsnio endometrioze rečiau pastoja, o pastoti užtrunka ilgiau. Kuo sunkesnio laipsnio endometriozė, tuo didesnė nevaisingumo tikimybė.

„Pastoti trukdo endometriozės sukeltos mažojo dubens sąaugos, kiaušidėse susiformavę cistiniai dariniai, kurie neleidžia vykti ovuliacijai. Endometriozę galima gydyti hormoniniu ir operaciniu būdu, tačiau dažniau taikomas chirurginis gydymas – atliekama laparoskopinė operacija, kurios metu naikinami endometriozės židiniai. Kartais vien operacinio gydymo nepakanka ir tenka taikyti pagalbinius apvaisinimo būdus. Intrauterininė inseminacija su kiaušidžių funkcijos stimuliacija padidina nėštumo tikimybę, tačiau sunkiais ligos atvejais neapsieinama be pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje, – ligos įtaką nėštumui komentuoja dr. S. Barilienė, akcentuodama, jog ne visada endometriozė sukelia nevaisingumą. – Nemažai endometrioze sergančių moterų sėkmingai pastoja ir pagimdo.“

Nėštumas „gydo“ endometriozę

Moterims, kurioms diagnozuojama endometriozė, dėl galimo nevaisingumo rekomenduojama nedelsti susilaukti vaikų: „Pats nėštumas ir žindymo laikotarpis „gydo“ endometriozę, nes hormoniniai pokyčiai moters organizme laikinai stabdo menstruacijas ir slopina esamus endometriozės židinius, leidžia išvengti ligos progresavimo.“

Kadangi ne visada moterys gali valdyti šios ligos vystymąsi, konkrečius prevencinius veiksmus sudėtinga išskirti. Vis dėlto gydytoja pataria moterims vengti fizinio krūvio, ginekologinių tyrimų per makštį, nebent jie yra neišvengiami, susilaikyti nuo lytinių santykių mėnesinių metu.

„Gimdos kaklelio chirurginiai gydymo metodai taip pat turėtų būti taikomi įvertinus indikacijas, o pajutus pirmuosius galimus endometriozės simptomus reikėtų nedelsiant kreiptis į ginekologą konsultacijai, po kurios, įtariant endometriozę, atliekami ginekologiniai bei ultragarsiniai tyrimai“, – pataria akušerė-ginekologė dr. Sonata Barilienė.

The post Kaip nėštumas „gydo“ endometriozę appeared first on Mamos Žurnalas.

Klaipėdietė Natalija sako niekada gyvenime netikėjusi stebuklais.

Tačiau šiandien jų turi net du. Tai dvi mažos dukrytės. Natalijos istoriją būtinai turėtų perskaityti moterys, kurios jau prarado viltį kada nors susilaukti vaikų.

Jaunavedžiai troško vaikelio

Viskas prasidėjo, kai Natalijai buvo aštuoniolika. Merginai atliko tuo metu naują diagnozės procedūrą – kiaušidžių echoskopiją. Po tyrimo gydytojai paaiškino, kad ateityje mergina tikriausiai negalės susilaukti vaikų.

Po kelerių metų Natalijai atliko pirmąją operaciją ir nustatė dar vieną ligą, endometriozę. „Tada aš suvokiau, kad ateityje tikrai turėsiu nevaisingumo problemų“, – sako Natalija. Ji su vyru prieš vedybas kartu gyveno metus, ir nepavyko pastoti.

Kreipėsi į gydytojus, kad labai nori vaikelio. Buvo skirta lengva hormonų dozė ir po kiek laiko jauna moteris gana lengvai pastojo. „Iš pradžių labai apsidžiaugiau. Tačiau po 12 savaičių įvyko persileidimas. Nėštumas nutrūko, nes placenta nespėjo perimti visos funkcijos. Aš net dabar pagalvoju apie tą vaikelį. Jam jau būtų buvę 11 metų“, – sako Natalija.

„Labai sunkiai išgyvenau tą laikotarpį. Vyras tada buvo išplaukęs į jūrą, ir aš buvau likusi viena. Jis turėjo grįžti prieš pat vaikelio gimimą. Kai sutuoktinis sugrįžo, pasakiau: „Jeigu norime turėti normalią šeimą, gyvenkime krante abu“. Juk šeimą ir santykius reikia kurti kiekvieną dieną, o ne kartą per keletą mėnesių. Žinoma, jei vyras būtų mylėjęs jūrą, mano žodžiai nebūtų nieko pakeitę. Tačiau jis pasirinko šeimą ir jau daug metų sėkmingai gyvename, čia, krante. Kai jis grįžo į krantą, mes mėginome dar kartą susilaukti vaikų, tačiau vėl nepavyko. Mano nevaisingumo stažas  buvo tikrai didelis,“ – pasakoja Natalija.

Dėmesys kitiems

Medicinos srityje dirbanti Natalija pasakoja, kad tada, kai ji pradėjo intensyviai gydytis, dar nebuvo vaisingumo klinikų Lietuvoje. Gydytojai savarankiškai ieškojo informacijos ir bandė gydyti nevaisingumo problemų turinčius žmones.

„Galop nusprendžiau padaryti pertraukėlę ir laikinai nutraukti intensyvų gydymąsi. Tačiau širdy buvo be galo skaudu. Bandžiau save guosti mintimi, jog tai laikina pertrauka. Vėliau man padarė kiaušintakių praeinamumo operaciją. Po operacijos aš vėl nepastojau. Aš žinojau dar ir tokį faktą: jei nepastoji per pusę metų po operacijos, tai vėl prailgina nevaisingumo laiką ir apsunkiną jį.

Po kelerių metų gydytojai man vėl atliko įvairiausias procedūras. Jau buvau nusiteikusi susilaukti vaikelio, bet vėl nusivylimas… Nusprendėme dar kartą padaryti pertrauką. Tuo metu įvyko lūžis. Aš pradėjau galvoti ne vien apie save, savo problemą, bet ir apie kitus žmones. Aš bandžiau siekti ne vien savo tikslų, bet ir padėti žmonėms, kurie turi panašių problemų.“

Netikėtas nėštumas

„Kai praėjo dar keleri metai, vėl nuėjau pas gydytoją ir pasakiau, kad norėtume bandyti dirbtinį apvaisinimą. Šis kartas irgi buvo nesėkmingas.

Gydytoja, atlikusi tyrimą ultragarsu, pamatė, jog yra atsiradusių cistų. Kita procedūra turėjo būti atlikta gegužės pabaigoje. Tačiau kaip tik gegužės viduryje aš išvykau į konferenciją Rygoje. Po to manęs laukė kelionė į Suomiją (ten kaip tik įstojau mokytis doktorantūros) bei dviejų savaičių vizitas į Norvegiją. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai aš nusprendžiau, kad skirsiu pirmenybę ne gydymui, o kitai veiklai.  Net mano gydytoja nustebo. Juk aš dėl gydymo būdavau pasiruošusi viską mesti. Per tą laiką dvi dienas praleidau Lietuvoje. Grįžusi namo pamiršau išgerti kontraceptinių tablečių.

Kitą dieną pagalvojau, kad jau praleidau vieną dieną, tai nebegersiu visą vasarą, pailsėsiu nuo vaistų.

Parvykus iš Norvegijos laukė kelionė į Sankt Peterburgą. Į ją vykau su mama. Tomis dienomis man turėjo prasidėti mėnesinės. Jos vėlavo, bet aš nekreipiau dėmesio. Nebuvo net minties, kad galiu būti nėščia. Tik mano mama pastebėjo, kad labai pasikeičiau. Daug verkiau, labai ilgėjausi vyro.

Po kelionės ištino kojos, pakilo temperatūra. Lipdama į dušą, pajutau, kad ir su nugara kažkas negerai. Pagalvojau, kad man jau viskas, aš mirštu.

Visiems prisipažinau, jog negėriau vaistų. Man pasirodė, jog cista išaugo ir sprogo. Bet nuvykus pas gydytoją paaiškėjo, kad laukiuosi! Nemoku apsakyti žodžiais, kaip aš tada džiaugiausi! Gydytoja pasakė, jog įvyko spontaninė ovuliacija. Toks dalykas nutinka labai retai. Tai galima pavadinti stebuklu. Svarbiausia, aš niekada gyvenime netikėjau stebuklais. Visiems sakydavau, jog jei kam ir nutinka stebuklų, tai tik ne man. Tą dieną aš nebegalvojau apie nėštumą, nes apėmė baimė, kad galiu vėl netekti vaikelio. Gydytojai man sakė tą patį, kad pats organizmas prisimena ir bando atsikratyti vaisiaus, jei jau kartą buvo taip nutikę“, – pasakoja Natalija.

Atraskit jėgų pasakyti

Natalija turėjo ilgą nevaisingumo patirtį. Kai taip nutinka, sunkiausia prisipažinti sau, kad esi kitoks nei kiti.

„Aš džiaugiuosi, kad po kiek laiko atradau savyje jėgų garsiai pasakyti, kad turiu tokią problemą. Dažnai žmonės paklausdavo: „Kodėl jūs neturite vaikų?“. Aš jiems tiesiai šviesiai pasakydavau, kad mes turime problemą, gydomės ir bandome ją išspręsti. Galiu pasakyti, kad daugelis į tokį atsakymą reaguodavo labai normaliai. Jei kuris paklaustų šiurkščiai, mokėčiau jam taip pat atsakyti. Tačiau aš stengiuosi nenusileisti iki tokio lygio.

Iš patirties galiu pasakyti, kad žmonės, kurie turi problemą ir ją slepia, jie slepiasi tik nuo savęs. Juk aplinkiniai viską supranta. To nepaslėpsi“, – įsitikinusi moteris.

Stebuklas po stebuklo

Kai pavyko sėkmingai išnešioti ir pagimdyti dukrytę, po kelerių metų šeima  nusprendė, jog reikėtų broliuko ar sesutės. Kaip tarė, taip ir padarė. Tačiau ir antroji gyvybė užsimezgė tėvams visai to nesitikint.

„Iš pradžių bandymas susilaukti vaikelio vėl buvo bergždžias. Nuvykus į Suomiją, man antrą kartą gyvenime vėlavo mėnesinės. Ten nusipirkau nėštumo testą, jis buvo neigiamas. Moteriškos dienos tąkart man prasidėjo po 10 dienų.

Grįžusi namo vėl apsilankiau pas gydytoją. Man pasiūlė dar kartą pamėginti pastoti. Tačiau tada pasitarėme su vyru ir nusprendėme dar palaukti, kol pabaigsiu gintis disertaciją.

Kovo 8 dieną aš vėl pasijutau blogai. Radau iš seniau pirktą nėštumo testą, kurio tikriausiai ir galiojimo laikas jau buvo pasibaigęs. Aš tada vis tiek nusprendžiau pasitikrinti. Jis parodė dvi juosteles. Pamačiusi labai apsidžiaugiau. Kai pasakiau vyrui, jis atrodė šiek tiek nustebęs. Jis buvo nusiteikęs, kad vėl teks gydytis,“ – pasakoja Natalija. – Ateityje dar norėčiau susilaukti vaikų. Man yra padaryti du cezario pjūviai ir trys pilvo operacijos. Jau penkis kartus buvo pjauta per tą patį pjūvį. Gydytojai sakė, kad nuo vieno iki kito nėštumo turi praeiti mažiausiai 4 metai. Taigi teks laukti,“ – sako jauna mama.

Išdalinta meilė

„Iš vyro niekada nesulaukiau priekaištų dėl to, kad turiu nevaisingumo problemų. Jam ir dukras galiu ramiai palikti. Kai auginome pirmąją dukrą, jis pirmasis pradėjo keisti sauskelnes. Po gimdymo pasiliko nakvoti ligoninėje. Vos gimus dukrai, labai ją saugojau, bijojau, kad jai nieko nenutiktų.

Ji atrodė tokia gležna. Jaunėlę Ariną auginame kitaip. Dabar esu labai laiminga. Man patinka, kad auginant viskas išeina natūraliai. Jai patinka mano dainuojamos dainos, mano skaitomos knygos. Kai vyresnioji dukra pirmąkart susirgo, man atrodė, kad griūva visas pasaulis. Arina, kai buvo visai mažytė, sirgo dar dažniau. Kelis kartus laringitu.  Kartą net ligoninėje teko pagulėti. Tačiau aš taip dėl visko nebesisieloju, mažiau jaudinuosi“, – sako Natalija.

Nesusilaukti vaikų – kančia

Natalija sako, jog psichologų yra nustatyta, kad kančia negalėti susilaukti vaikų prilygsta vaiko netekties išgyvenimui. Ta laimė turėti vaiką yra neapsakoma. „Kai susilaukiau pirmo vaiko, galvojau, kad daugiau niekada gyvenime negalėsiu nieko taip mylėti.Net negalėjau įsivaizduoti, kaip reikės meilę padalinti po lygiai abiems vaikams. Vis klausinėdavau draugių, kaip jos spėja išdalinti savo rūpestį, šilumą bei meilę keliems vaikams.

Iš pradžių man tai atrodė sunkiai suvokiama. Kai pagimdžiau Ariną, vis bijodavau, kad vyresnėlė nepasijustų mažiau globojama bei mylima. Jai viską leidau ir jokio pavydo nekilo. Dažnai paskaitau savo užrašus ar dienoraščius, kuriuos rašau dukroms. Kai pažiūriu, ką parašiau Katerinai, pradedu verkti. Ant popieriaus išliko mano jausmai ir emocijos.

Skaitydama, mintimis grįžtu į tą laiką ir man pasidaro graudu“, – sako Natalija.

Nevaisingumo nereikia sureikšminti

Šeimoms, kurios vis nesusilaukia vaikučių, Natalija pataria: „Jeigu yra problema, laukti nėra ko, reikia kuo greičiau ją išspręsti. Medicinos pažanga eina į priekį. Kiekvienais metais atrandami vis nauji būdai. Psichologinis nusiteikimas irgi labai svarbus. Anksčiau aš vis mąstydavau apie nevaisingumo problemą. Mano visas gyvenimas buvo nukreiptas vien į gydymą. Draugai, darbas, mokslai buvo pašaliniai dalykai. Kai įvyko lūžis, supratau, kad gyvenimas – ne vien ši problema.

Nereikia jos taip sureikšminti. Juk ir aplinkiniai, jei pripažįsti, kad turi bėdų, dažniausiai supranta, užjaučia. Aš pati visada esu atvira tiems, kurie nori gauti informacijos apie nevaisingumą ar pasikalbėti. Visi norintys man gali parašyti, mielai pasidalinsiu  savo patirtimi,“ – sako mama Natalija.

Visi išmėginimai, bandant susilaukti vaikų, dviejų mergaičių mamai atvėrė naujų galimybių. Ji dabar noriai padeda bei pataria kitiems ir ateityje dar tikisi sulaukti stebuklų.

Simona Damanskytė

„Mamos žurnalas“

The post Istorija, kurią būtinai turėtų perskaityti moterys, praradusios viltį susilaukti vaikų appeared first on Mamos Žurnalas.

„Moteriškos ligos“ – taip dažniausiai įvardijamas pilvo skausmas menstruacijų metu.

Bloga savijauta, nervingumas, silpnumas ir nuovargis, sutrikusi peristaltika, pilvo pūtimas taip pat dažnai pateisinama „tomis dienomis“, o moterims, nuolat besiskundžiančioms stipriais pilvo skausmais, neretai netgi pasiūloma kreiptis į psichologą.

Medicinos diagnostikos ir gydymo centro (MDGC) gydytoja akušerė-ginekologė Diana Bužinskienė teigia, kad į šiuos požymius negalima numoti ranka, nes jie gali signalizuoti apie rimtą ligą – endometriozę.

Endometriozė dažnai įvardijama kaip viena pagrindinių nevaisingumo priežasčių. Kas tai per liga?

Endometriozė diagnozuojama vaisingo amžiaus moterims, deja, dažnai jau pažengusios stadijos. Liga atrandama, kai ieškoma priežasčių, kodėl moteris negali pastoti.

Echoskopinės ginekologinės apžiūros metu kiaušidėse radus cistų su endometriozei būdingais požymiais ar įtariant, kad dubens ertmėje yra sąaugų, pacientėms rekomenduojama atlikti laparoskopinę operaciją, kurios metu pašalinamos cistos, paimami pakitusio kiaušidžių audinio bandiniai (biopsija). Histologinis biopsijos tyrimas leidžia patikimai patvirtinti arba atmesti endometriozės diagnozę, – sako akušerė-ginekologė D. Bužinskienė.

Retais atvejais pasitaiko, kad endometriozė pasireiškia ir kraujingu kosuliu ar haliucinacijomis.

Atsiradus tokiems simptomams, moterys paprastai kreipiasi į kitų sričių gydytojus ir tik magnetinio rezonanso tyrimas padeda nustatyti galimus endometrioidinius židinius, o biopsija – patvirtinti diagnozę. Tai iš tiesų labai klastinga liga.

Endometriozė gali būti išorinė, kai gimdos gleivinės audinys išveša už gimdos ertmės ribų, arba vidinė, kai išveša gimdos raumenyje.

Endometriozės židiniai dažniausiai susidaro dubens ertmėje (kiaušidėse, ant gimdos ir kiaušidžių raiščių, ant gimdos išorinės sienos, dubens pilvaplėvėje), pilvo ertmėje (žarnyne, šlapimtakiuose, ant šlapimo pūslės), pasitaiko, kad jų atsiranda plaučiuose ar netgi smegenyse. Šie dariniai reaguoja į moters organizmo hormoninius pokyčius. Kaip ir audinys gimdoje, endometrioidiniai dariniai menstruacijų metu pradeda kraujuoti. Kadangi nėra natūralių būdų kraujui pasišalinti, vyksta vidinis kraujavimas, kuris sukelia uždegimą, formuojasi sąaugos ir cistos. Moteris dažniausiai jaučia didelį, aštrų skausmą, kuris gali trukti nuo keleto minučių iki kelių dienų, o ligai progresuojant, tampa nuolatinis, lėtinis.

Ar endometriozė yra viena modernios visuomenės ligų? Kodėl šios ligos mastas kasmet vis labiau auga?

Skaičiuojama, kad kas dešimta moteris kenčia nuo endometriozės. Medikai vis dar diskutuoja, kas sukelia šią ligą.

Pastaruoju metu vyrauja teorija, kad endometriozę reikėtų priskirti autoimuninėms ligoms. Genetika taip pat nėra paskutinis veiksnys, be to, pastebimos ligos sąsajos su aplinkos užterštumu, nesveiku maistu, ypač hormonais šertų galvijų ar paukščių mėsa. Aišku, medicinos paslaugų ir diagnostikos prieinamumas, didėjantis visuomenės sąmoningumas, supratimas, kad skausmas turi būti gydomas randant jo priežastį, o ne slopinant simptomus prisideda prie statistikos skaičiaus augimo – visa tai padeda dažniau diagnozuoti endometriozę, – vardijo gydytoja D. Bužinskienė. Kita vertus, dar prieš šimtmetį moters gyvenimas buvo visai kitoks – vaisingu gyvenimo periodu moteris beveik nuolatos būdavo nėščia arba maitino krūtimi, šeimose augo ne du trys, o dešimt ir daugiau vaikų, todėl hormonų pusiausvyra moters organizme vaisingu periodu buvo iš esmės kitokia, sąlygos vystytis endometriozei ne tokios palankios kaip dabar.

Kokie požymiai turėtų priversti sunerimti ir kreiptis į gydytojus?

Kiekvienai moteriai, net ir neturinčiai nusiskundimų rekomenduojama bent kartą per metus apsilankyti pas ginekologą, atlikti išsamią ginekologinę apžiūrą, echoskopu išsitirti vidaus lytinius organus, atlikti gimdos kaklelio tyrimą. Patyręs gydytojas ginekologas pastebės netipinius darinius gimdoje, kiaušidėse ar kiaušintakiuose ir, reikalui esant, paskirs laparoskopiją.

Priklausomai nuo paimtų audinių biopsijos tyrimo rezultatų, bus paskirtas gydymas.

Labai svarbu, kad moteris nesidrovėtų ir atvirai išsakytų gydytojui savo negalavimus: menstruacijų ciklo sutrikimus (skausmingas, gausias mėnesines, rudą tepimą iš genitalijų prieš menstruacijas ir po jų, kraujavimą vidury ciklo ir pan.), pilvo ir dubens skausmus, skausmingus lytinius santykius ir kt. Ypač atkreipčiau jaunų mergaičių ir jų mamų dėmesį, nes pasitaiko, kad endometriozė pradeda vystytis dar neprasidėjus mėnesinėms – vadinasi, mergaitės stiprų menstruacijų skausmą priima kaip neišvengiamą, natūralų dalyką ir nesikreipia į gydytojus. Skausmingos, gausios, nereguliarios menstruacijos, rudas tepimas prieš, po mėnesinių ir ciklo viduryje, vidurių užkietėjimas, besikaitaliojantis su viduriavimu, vidurių pūtimas – tai endometriozei būdingi požymiai. Skausmas apatinėje pilvo ar nugaros dalyje, spazminiai žarnyno skausmai, nuolatinis nuovargis, depresija irgi būdingi endometriozei. Nustačius mažakraujystę, taip pat reikėtų kreiptis į ginekologą, nes jos priežastis gali būti gausus kraujavimas menstruacijų metu.

Nėštumas – natūralus būdas endometriozei gydyti?

Nėštumas ir žindymas pakeičia moters organizmo hormoninę pusiausvyrą – tuo laikotarpiu estrogenų kiekis moters organizme būna sumažėjęs ir endometriozė neprogresuoja. Dažniausiai nėštumas iš tiesų sustabdo endometriozės vystymąsi, bet daliai moterų po gimdymo ji pasireiškia dar aršiau: didesniais skausmais, varginančiomis menstruacijomis.

Be to, ne visada pavyksta nėštumu gydyti endometriozę, nes ši liga 40 proc. moterų neleidžia pastoti.

Endometriozės gydymas priklauso nuo ligos stadijos ir vietos, kur formuojasi endometrioidinis darinys. Dažniausiai skiriama hormoninių preparatų, kontraceptinių arba progestininių tablečių, kurios slopina estrogenų gamybą, endometriozės židiniai nebeauga, todėl organizmo imuninė sistema ilgainiui juos sunaikina. Gydytojas gali paskirti ir nesteroidinių priešuždegiminių vaistų, kurie taip pat slopina skausmą.

Dažnu atveju sergant endometrioze reikalinga ir chirurginė invazija. Moterims atliekamos laparoskopinės operacijos, kurių metu pašalinamos endometrioidinės kiaušidžių cistos ir kiti endometrioidiniai židiniai, susiformavę ant kiaušintakių, kiaušidžių, gimdos, raiščių (gimdos ir kiaušidžių), taip pat dėl endometriozės atsiradusios sąaugos dubens ertmėje. Laparoskopija laikoma auksiniu endometriozės diagnostikos ir gydymo standartu, nes invazija yra nedidelė, tausojanti moters organizmą, pjūviai itin maži, procedūra atliekama taikant nejautrą. Jei nekyla komplikacijų, jau kitą dieną pacientė išleidžiama namo. Po operacijos skiriamas gydymas priklauso nuo moters planų: jei ji neplanuoja nėštumo, skiriama hormoninių kontraceptinių arba progestininių tablečių. Jei moteris nori susilaukti vaikelio, patariama kuo greičiau pastoti. Didelė dalis pacienčių po laparoskopinės operacijos pastoja ir susilaukia ne vieno vaikelio, todėl endometriozės diagnozė tikrai nėra nevaisingumo nuosprendis, – sakė MDGC ginekologė D. Bužinskienė.

Gimdžiusioms ir arti menopauzės esančioms moterims, kurias vargina gausios mėnesinės ir nustatyta vidinė endometriozė (adenomiozė), rekomenduojama hormoninė kontraceptinė spiralė į gimdą. Itin sunkiais endometriozės atvejais, kai darinys yra apraizgęs vidaus organus ir kelia grėsmę pacientės sveikatai, šalinami vidaus lytiniai organai – gimda, kiaušidės, kiaušintakiai, sukeliama menopauzė.

Endometriozės pagalbos grupė socialinėje erdvėje

Vakarų Europoje populiarios įvairiomis ligomis sergančiųjų tarpusavio pagalbos grupės kuriasi ir lietuviškoje socialinėje erdvėje.

Socialiniame tinkle „Facebook“ yra susibūrusios moterys, kurioms diagnozuota endometriozė (raktinis žodis „endometriozė“). Šioje platformoje merginos dalinasi savo išgyvenimais, ligos istorijomis, taip pat įkvepia, padrąsina viena kitą, nes dažną kankina nerimas dėl galimo nevaisingumo. Sėkmingi pavyzdžiai suteikia vilties ir jėgų tik ką gydymą pradėjusioms merginoms. Sąvoka „moterų ligos“ pamažu traukiasi iš tabu zonos. Reguliari profilaktika ir prieinama informacija leidžia laiku diagnozuoti ir pradėti gydyti klastingąją endometriozę.

Kovo mėnuo visame pasaulyje skirtas šviesti apie endometriozę, jos simptomus ir gydymą.

The post Ar endometriozė – nuosprendis moters vaisingumui? Kaip laiku „pagauti“ ligą? appeared first on Mamos Žurnalas.

Vaisingumas – unikali duotybė, kaip akių rainelė ar pirštų antspaudai. Jei skaitote „Mamos žurnalą“, matyt, šią duotybę pasitikrinote kartą ar net kelis. Ar galime savo vaisingumui kaip nors daryti įtaką, klausiame akušerio-ginekologo Rolando Žiobako.

 Vaisingumas – dovana

Nuo senų laikų vaisingumas buvo laikomas palaimingu.

Daug vaikų – vadinasi, Dievulis šeimą myli. Su tuo sutiks bet kuri nevaisinga pora. O tokių – labai daug. Dauguma tokių porų sako, kad nevaisingumas – labiausiai slegianti jų gyvenimo problema. Prieš 25 metus statistika rodė, kad vaisingumo problemų turi apie 10 proc. porų. O dabar tokių yra 15 proc. Vadinasi, kas šešta pora negali susilaukti vaikų. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad po 10-15 metų vaisingumo problemų turės kas trečia pora (30 proc.). Nevaisingumo situacija Lietuvoje niekuo nesiskiria nuo padėties kitose pasaulio ir Europos šalyse. Lietuvoje nevaisingomis laikoma apie 50 000 šeimų.

Nevaisingumas – subtili, medicininė tema, ją nagrinėti reikėtų atskirai. Šį kartą pakalbėkime apie šeimas, kurios yra vaisingos, bet vienoms pavyksta pastoti „iš karto“, o kitoms tenka palaukti.

Kiek žmonių, tiek istorijų

Jeigu paprašytume skaitytojų papasakoti savo pastojimo istorijas, visos jos būtų skirtingos. Išgirstume, kad viena pastojo net su „dviguba apsauga“ ar po gimdymo tepraėjus kelioms savaitėms, kita – iškart po mėnesinių, o trečia nesisaugojo metus, ir tik antrų viduryje pamatė dvi juosteles. Išgirstume ir klasikinių istorijų, kaip šeima vaikų nesusilaukė ilgus metus, o kai įsivaikino (ar ryžosi dirbtiniam apvaisinimui), vaikai pasipylė. Daugybę tokių patirčių esame aprašę žurnale, jas komentavo medikai, tačiau kol kas specialistai nežino vieno atsakymo, nuo ko priklauso vaisingumas.

Nuo ko priklauso vaisingumas

Anksčiau buvo sakoma, kad jei pora nepastojo per 2 metus, jau turėtų kreiptis į medikus. Dabar šis laikas trumpinamas, siūloma nebelaukti ilgiau nei metus. Kalbame apie lytinį gyvenimą nesisaugant, bet ir neplanuojant, neskaičiuojant vaisingų dienų. Atliktų tyrimų duomenimis, nesisaugant per metus 84 proc . vaisingų porų turėtų pastoti,  92 proc. vaisingų porų pastoja per dvejus metus. Jei pora nepastojo, vadinasi, reikia ieškoti priežasčių. Štai pagrindinės jų:

Metams bėgant moterys tampa vis mažiau vaisingos. Po 35 metų biologinis ląstelių senėjimas vyksta labai sparčiai, ir pastojimo tikimybė mažėja staiga. Žinoma, kai kurios moterys gali pastoti ir sulaukusios 45 metų, tačiau tai neturi būti siekiamybė. Amžiaus poveikis vyrų vaisingumui nėra toks svarbus.

Viena svarbiausių trukdžių – lytiniu keliu plintančios infekcijos, kurios gali pakenkti tiek vyro, tiek moters vaisingumui.

Dažniausios – chlamidijos, rečiau – gonorėja, trichomonos.

Pastoti trukdo begalės kitų reprodukcinės sveikatos problemų: kiaušintakių nepraeinamumas, policistinių kiaušidžių sindromas, endometriozė ar mažas spermatozoidų skaičius vyro spermoje.

Vaisingumui įtakos turi ir moters svoris. Lieknesnių moterų hormonų apykaita geresnė, todėl norinčioms pastoti moterims siūloma atsikratyti nereikalingų kilogramų. Medikai nepataria prieš nėštumą laikytis dietos, nes taip moteris išeikvos naudingų medžiagų atsargas, o paskui jų pritruks vaikučiui. Geriau mesti svorį sportuojant, atsisakant beverčio maisto.

Dažna nevaisingumo priežastis – hormoniniai sutrikimai, jie sudaro apie 30 proc. moterų nevaisingumo priežasčių. Tokie sutrikimai gali būti įgimti, pavyzdžiui, lėtinės anovuliacijos sindromas, kai kiaušialąsčių yra pakankamai, tačiau ovuliacija arba nevyksta, arba vyksta nereguliariai, todėl moteris negali pastoti. Hormonų apykaitą paveikia daugybė priežasčių – skydliaukės ligos, buvę nėštumo nutraukimai, net gimdymai. Šiaip patys nėštumo nutraukimai, jei jie atlikti gydymo įstaigoje, vaisingumui nekenkia, tačiau jie laikinai gali sutrikdyti hormonų pusiausvyrą. Juk organizmas buvo pasiruošęs ilgam nėštumui, o staiga šis baigėsi! Hormonų apykaitą sutrikdo ir stresai, įtampa, juk kartais dėl įtampos gali net dingti mėnesinės.

Kartais ilgo nepastojimo priežastis gali būti… per dažni lytiniai santykiai, kurie neleidžia vyro spermai tapti kokybiška. Norint pastosi mylėtis patariama ne dažniau nei kas 2-3 dienas.

Būna, kad abu tėvai sveiki, o vaikelis neateina. Taip gali būti dėl vadinamojo imunologinio nesuderinamumo. Jis nėra iki galo ištyrinėtas, kai kurie mokslininkai bando šią hipotezę kritikuoti. Manoma, kad spermatozoidai negali praeiti pro gimdos kaklelį, nes jo gleivėse gaminasi specialių antikūnų, kurie nepraleidžia būtent to vyro spermos.

Svarbūs abu!

Prieš 15-20 metų buvo manoma, kad 70 proc. nevaisingumo priežasčių priklausydavo nuo moters. Dabar nevaisingumo priežastys pasiskirsčiusios taip: 30 proc. priklauso nuo moterų, 30 proc. – nuo vyrų, 10 proc. priklauso nuo abiejų, o 30 proc. priežasčių lieka neaiškios. Vadinasi, tiek vyrai, tiek moterys vienodai „kalti“ dėl nevaisingumo. Deja, nevaisingų vyrų daugėja, spermos kokybė blogėja. Tam įtakos turi ne tik rūkymas ir alkoholis, kaip mes įsivaizduojame, bet ir aplinkos bei maisto užterštumas. Yra dvi blogybės – arba per mažas spermatozoidų judrumas, arba per maža jų koncentracija. Deja, medikai nieko negali pasiūlyti, kad spermos kokybė pagerėtų. Pasaulyje dar nėra išrasta vaistų, gerinančių spermatozoidų judrumą ar didinančių jų skaičių.

Jei planuojate pastoti

Jei pastoti norite kuo greičiau, galima šį įvykį paspartinti apskaičiuojant vaisingiausias ciklo dienas. Paprastai ovuliacija vyksta 12-16 ciklo dieną, kiaušialąstė išgyvena apie 24 valandas. Spermatozoidai gali būti gyvybingi iki 5-7 parų.  Maksimali vaisingo periodo trukmė yra maksimalios kiaušialąstės ir spermatozoidų  gyvybingumo parų suma, t.y., esant bet kokiai menstruacinio ciklo trukmei, didžiausias vaisingų dienų skaičius gali siekti iki 8 parų. Norinčioms pastoti poroms siūloma stebėti ovuliaciją.

Kaip sužinoti apie vaisingas dienas?

Apskaičiavimas. Jeigu ciklas reguliarus, žymėdama mėnesinių kalendorių, moteris gali apskaičiuoti, kada įvyks ovuliacija. Ovuliacija paprastai įvyksta likus 14 dienų iki kitų mėnesinių. Kalendoriuje pažymėjusi kitų mėnesinių dieną, nesunkiai apskaičiuosite numatomą ovuliacijos datą. Didžiausia tikimybė pastoti turint lytinių santykių per keturias dienas – dvi dienas iki ovuliacijos ir dvi dienas po.

Deja, jei ciklas nereguliarus, tokiu būdu apskaičiuoti ovuliacijos dienos negalėsite.

Pojūčiai. Moteris dėl pasikeitusios savijautos pati gali nuspėti, kada įvyko ovuliacija. Prieš įvykstant ovuliacijai juntamas maudimas apatinėje pilvo dalyje šone, kuris stiprėja, ir įvykus ovuliacijai pasklinda visoje pilvo apačioje. Per ovuliaciją kurį laiką juntamas pilvo pūtimas, kartais – skausmingas noras tuštintis, o pilvas būna įtemptas ir jautrus. Vėliau nemalonūs pojūčiai pilvo apačioje tolydžio mažėja ir išnyksta, pagausėja skystų, skaidrių išskyrų iš makšties. Šių pojūčių visuma vadinama „ciklo vidurio skausmu“ ir rodo įvykusią ovuliaciją bei didžiausią tikimybę pastoti.

Temperatūra. Ovuliaciją galima nustatyti matuojant bazinę temperatūrą, nors šis būdas nėra labai tikslus. Bazinė temperatūra matuojama natūraliose organizmo angose (makštis, tiesioji žarna, po liežuviu) anksti ryte, tik pabudus ir dar neatsikėlus iš lovos. Pirmojoje ciklo pusėje kūno temperatūra būna apie 36,5°C, po ovuliacijos ji pakyla virš 37°C. Tokia vieno ciklo bazinės temperatūros kreivė vadinama bifazine, ir ji rodo, jog ovuliacija įvyko. Jei moteriai neprasideda mėnesinės ir bazinė temperatūra nekrinta (būna virš 37°C), vadinasi, moteris yra pastojusi. Jei moters kūno temperatūra padidėjusi dėl kitų įvairių priežasčių, šis metodas negali būti patikimas.

Ovuliacijos testai. Tiksliausias vaisingų dienų skaičiavimo metodas –ovuliacijos testai (šie testai puikiai tinka ir natūraliai kontracepcijai). Ovuliacijos laikas ne visada būna pastovus, ir ne visada – ciklo viduryje. Kartais būna kazuistinių situacijų, kai ovuliacija įvyksta iškart po mėnesinių ar tuoj prieš kitas mėnesines. Norint pastoti, reikėtų taikyti būtent tą parą, kai vyksta ovuliacija.

Mitai apie pastojimą

Apie pastojimą sklando daugybė klaidingų mitų, pvz., kad mergaitė pirmųjų lytinių santykių metu negali pastoti, kad moteris pastoja tik orgazmo metu arba kad pastoti neįmanoma per mėnesines. Netiesa! Subrendusi mergaitė gali pastoti jau pirmųjų lytinių santykių metu. Pastoti taip pat gali mergaitė, kuriai įvyko ovuliacija ir ji pasimylėjo, nors iki pirmųjų mėnesinių jos gyvenime buvo likę dvi savaitės. Na, o moterims, kurių ciklas trumpas, o mėnesinės trunka ilgai, paskutinėmis kraujavimo dienomis pastojimo tikimybė gali būti didžiausia. Kūdikio žindymas slopina ovuliaciją ir vaisingumą, tačiau tik tol, kol žindoma reguliariai ir dažnai (naktį ir dieną) ir kol kūdikis negauna papildomo maisto.

Daug mitų susiję su kontraceptikų vartojimu. Moterys vis dar įtariai žiūri į kontracepciją „be mėnesinių“, siedamos tai su neva sumažėjančiu vaisingumu. Tai neteisingas požiūris. Naudojant sudėtines kontraceptines tabletes (SKT) ar hormoninę gimdos spiralę mėnesinės būna negausios, o kartais gali visai dingti – taip yra dėl laikinai sustabdyto gimdos gleivinės vešėjimo, kuris atsinaujina iš karto, kai tik nutraukiamas tablečių vartojimas arba ištraukiama hormoninė spiralė.

Vaisingumui toks poveikis gimdoje neturi įtakos. Pavyzdžiui, ištraukus hormoninę spiralę vaisingumas atsistato taip pat greitai, kaip ištraukus varinę spiralę, ir prilygsta kontracepcijos nevartojančių moterų tikimybei pastoti. Ilgalaikis kontraceptinių tablečių vartojimas irgi neturi įtakos vaisingumui. Neretai nepastojančios moterys, kurios ilgai vartojo tabletes, linkusios dėl nepastojimo „kaltinti“ būtent kontraceptikus. Iš tiesų yra kitaip. Kontraceptinių tablečių vartojimas laikinai „paslepia“ moters nevaisingumo priežastį, kuri vėl išryškėja nutraukus tablečių vartojimą.

Dažnai būna net atvirkščia situacija – SKT ar hormoninė spiralė skiriamos… gydyti nevaisingumo priežastims – endometriozei, nereguliariam ciklui ar policistinių kiaušidžių sindromui. Hormoniniais kontraceptikais koreguojami  hiperandrogenemijos (kai moters organizmas gamina per daug vyriškų lytinių hormonų) simptomai.

Buvo tiriama grupė moterų, kurioms SKT buvo skirta ne tik dėl apsisaugojimo, bet ir menstruacinio ciklo sutrikimų korekcijai. Paaiškėjo, kad moterys, kurios vartojo hormoninę kontracepciją, lengviau savaime pastojo negu tos, kurios jos nevartojo bei turėjo menstruacinio ciklo sutrikimų. Remdamiesi šio tyrimo duomenimis, galėtume teigti, kad hormoninė kontracepcija pagerino moters vaisingumą.

Kaip galime padidinti vaisingumą?

Harvardo visuomenės sveikatos mokyklos tyrėjai aštuonerius metus stebėjo per 17 000 ištekėjusių moterų. 2007 m. mokslininkai paskelbė tyrimo išvadas apie mitybos ir gyvenimo būdo įtaką vaisingumui, kurios sulaukė atgarsio visame pasaulyje. Įrodyta, jog moterų, kurios laikėsi penkių ir daugiau sveikos mitybos ir gyvensenos principų, ovuliacijos sutrikimų lemta nevaisingumo rizika buvo daugiau kaip 80 proc. mažesnė nei tų, kurios bandydamos pastoti nesirūpino gyvenimo būdu ir valgiaraščiu. Tyrimas atskleidė, kad tinkama mityba ir fizinis aktyvumas gerokai padidina moters, turinčios ovuliacijos sutrikimų, galimybę pastoti. Ovuliacijos sutrikimai yra dažna priežastis, dėl kurios poros negali susilaukti palikuonių, jie lemia 18-30 proc. visų nevaisingumo atvejų.

Tyrime aprašomi vaisingumą didinantys veiksniai turėjo panašų poveikį tarp įvairaus amžiaus moterų, nepaisant to, ar jos buvo gimdžiusios. Tad stengiantis greičiau pastoti, įvairaus amžiaus moterims patartina laikytis „vaisingumo dietos“ ir daugiau judėti.

Mitybos ir gyvensenos principai, gerinantys moters vaisingumą:

Mažiau hidrintų (trans) riebalų. Daugiausiai šių dirbtinai sukietintų riebalų yra greitame maiste, margarine ir konditerijos gaminiuose: sausainiuose, pyragaičiuose. Jų reikėtų vengti.

Mažiau cukraus ir angliavandenių.

Daugiau augalinės kilmės baltymų nei gyvulinės kilmės baltymų.

Daugiau riebesnių pieno produktų nei lieso pieno. Tai labai įdomus atradimas, juolab kad dažnai įprasta manyti, jog vertingesni yra lieso pieno produktai!

Daugiau ląstelienos ir geležies.

Daugiau multivitaminų.

Normalus kūno masės indeksas (KMI). Galimybės pastoti yra mažesnės, kai moteris yra nutukusi, t.y. KMI viršija 30.

Kasdienis fizinis aktyvumas.

Šaltinis: “Diet and Lifestyle in the Prevention of Ovulatory Disorder Infertility.” Jorge E. Chavarro, Janet W. Rich-Edwards, Bernard A. Rosner, Walter C. Willett. Žurnalas „Obstetrics & Gynecology“, 110 leidinys, nr. 5, 2007 m. lapkritis

„Mamos žurnalas“

The post Kaip padidinti savo vaisingumą? appeared first on Mamos Žurnalas.

Rašau norėdama mamoms papasakoti, kad niekada negalima prarasti vilties, kad visi galime sulaukti Dievo malonės. Jei Jums atrodo, kad tai viena istorija iš dešimties tūkstančių, nebeskaitykite.

Mano vardas Alina, gyvenu Klaipėdoje. Tais pačiais metais, kai ištekėjau, man diagnozavo endometriozę. Buvo įtartas negimdinis nėštumas, o kai gydytojai atliko laparoskopinę operaciją, nustatė endometriozės židinius. Medikai kraipė galvas ir kartotojo – tokiai diagnozei esate per jauna. Tuo metu buvo pirma stadija, o po poros metų – jau trečia. Po pirmosios laparoskopinės operacijos man skyrė hormoninį preparatą. Gydymas truko pusmetį, tačiau po pusmečio skausmai menstruacijų metu nepraėjo.

Endometriozė vešėjo, o pastoti niekaip nepavyko. Medikai siūlė laukti. Ketverius metus intensyviai laukiau gandrų. Labai norėjau susilaukti vaikučių. Klaikus jausmas, kai visi tik ir klausinėja: kada gandrai? Tai gali suprasti tik poros, kurios niekaip negali susilaukti vaikų.

Praėjus ketveriems metams varginančio laukimo, ryžausi dar vienai ginekologų apžiūrai iš esmės. Prieš pačias šv. Kalėdas man atliko antrą laparoskopinę operaciją. Per pirmąją operaciją endometriozės židinį rado pilvo ertmėje, antrąjį kartą – tarp gimdos nugaros ir išeinamosios žarnos. Medikai paaiškino, kad tai kėlė skausmus menstruacijų metu. Židinys buvo 4,5 cm dydžio.

***

Po antrosios laparoskopinės operacijos gydytojų verdiktas buvo griežtas: gydymas dipherelinu. O tai reiškia, kad bus stabdomas natūralus menstruacijų ciklas, pusę metų leidžiami hormonai, kurie, kiek žinau, gali būti moteriai skiriami tik vieną kartą per gyvenimą. Dirbtinai sukelta menopauzė – sunkus išbandymas. Nuotaika svyruoja, prakaitas muša, šaltis krečia ir tie pojūčiai – nesibaigiantys. Esu dėkinga ligonių kasoms, nes kompensavo 100 proc. vaistų kainos. Pusę metų man buvo skirtas intensyvus gydymas.

Nerimas neblėso, iš moters tapau niekuo… Nejutau lytinio potraukio, tapau abejinga viskam. Draugai niekaip nesuprasdavo, kodėl aš neturiu jėgų šėlti iki pat ryto.

O aš niekaip nesupratau, kodėl ligoninėje tiek daug jaunų moterų tarsi gėdos, atsikrato (Dievas man teatleidžia) negimusių sielų. Visus vakarus meldžiausi už negimusius vaikučius… Akušerijos ginekologijos skyriaus sienos mato daug…

***

Po hormoninio gydymo niekaip neatsistatė ciklas, bėgau pas gydytojus klausti kodėl, ką daryti.

Atsakymas buvo vienas – laukti. O man jau buvo 29-eri.

Vilties nebuvo visai, galvojau: „Dieve, leisk pasijausti moterimi, noriu jausti ciklus, būti normali“. Buvo  rugpjūtis, su draugais plaukėme Ūlos upe. Grįžtant pamačiau juodą gandrą. Buvau labai laiminga, nes atsiminiau dainos žodžius: „Juodo gandro sparnas didžią laimę neša“. Jau rugpjūtis, o ciklo dar nėra, nors praėjo du mėnesiai nuo paskutinės hormonų dozės. Nerimas dar labiau didėjo, galvojau – kur medikų žadėtas ciklas? Rugsėjo mėnesį nusprendžiau tiesiog atlikti nėštumo testą. Neradau logiško paaiškinimo, kodėl neatsistato ciklas. Testas rodė dvi juosteles. Nuėjau pas gydytoją pasitikrinti, o jo atsakymas buvo vienareikšmis – nieko nematau. Mėnesinių ciklo toliau nebuvo. Per tris dienas atlikau 5 nėštumo testus.

Tiesiog galvojau, kad jei tai hormoninio gydymo pasekmė, gal tos juostelės blės. Tačiau visi testai rodė dvi juosteles. Tai tapo lyg ir žaidimas, jaučiausi keistai. Juk gydytojas sakė – nėštumo nėra! Tyrimo ultragarsu man nedarė, sakė ateiti po mėnesio. Šiaip ne taip iškentėjau 4 savaites ir nedrąsiai pravėriau visiškai atsitiktinės ginekologės duris. Nedrąsiai ir paklausiau: „Gal?“ (pas mane gydžiusį gydytoją eiti nebedrįsau).

Mane pasveikino su 9 savaičių nėštumu. Verkiau, namo kelio nemačiau. Jokio ciklo, jokio pykinimo ir… stebuklas įvyko. Vyrui paskambinau telefonu, pasakiau, kad Dievas siunčia vaikelį. Vyras labai apsidžiaugė. Jis niekada nebuvo praradęs vilties.

***

Nėštumas buvo lengvas. Dirbau iki 30 savaitės, svorio priaugau tik 5 kilogramus. Ir palaimingąją kovo 1 dieną, mane prižiūrinti medikė tirdama ultragarsu pranešė džiugią naujieną – laukiamės sūnaus.

32 savaitę man pakilo temperatūra. Buvo sekmadienis, dėl visa ko nuvykau į ligoninę. Savijauta buvo normali, nors tik ligoninėje prisiminiau, kad lygiai prieš mėnesį buvau susirguliavusi, šiek tiek krėtė šaltis, buvo laisvi viduriai. Tačiau keletą dienų pagėriau ramunėlių arbatos ir negalavimai praėjo.

Temperatūra nebuvo aukšta, siekė 38 laipsnius, tačiau keistai tvinksėjo pilvas. Budinti gydytoja pamatavo temperatūrą ir spaudimą. Spaudimas normalus, temperatūrą pasiūlė numušti paracetamolio tablete.Medikai iš mano šypsenos nusprendė, kad viskas gerai, ir leido važiuoti namo. Pasakė, kad jei dar pasijusčiau blogiau – atvykti pakartotinai. Grįžusi namo, užmigau, tačiau net išgėrus paracetamolio po penkių valandų temperatūra kilo, o pilvelis dundeno vis labiau.Pakartotinai atvykau tą patį vakarą.

Skubiai apžiūrėjusi gydytoja priėmė sprendimą guldyti mane į gimdymo skyrių. Aš nesuvokiau, klausiau kaip, kodėl? Gydytoja buvo santūri, paaiškinimų mažai. Akušerė paklausė, ar turime vilnones kojinytes ir kepurytę? Su vyru tik susižvalgėme, nebuvome nusipirkę nieko.

Vėlyvą sekmadienio vakarą atsidūriau Klaipėdos gimdymo namuose. Būklė buvo stabili, bet vis kilo temperatūra.

***

Išaušo pirmadienio rytas. Medikų konsiliumas, nenumušama temperatūra, leidžiami antibiotikai, prasidėjusi gimdymo eiga. Kraujo tyrimai buvo labai blogi. Rodė infekciją organizme, kuri kenkia vaisiui.

Medikai informavo, kad tikriausiai gimdymo nesulaikys. Vėl konsiliumas – ir kelionė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Manęs paklausė tik vieno klausim: „Ar sutinkate vykti į Kauno klinikas?“ Atsakiau, kad sutinku. Medikai sakė, kad vaisius labai mažas, o infekcija tikriausiai persidavė ir jam. Pasakė, kad Jūsų vaikas turi gimti Kaune. Buvau sutrikusi, tačiau suvokiau, kad žūtbūt privalau pasiekti Kauno klinikas.

Klaipėdos medikai skambino Kauno klinikų medikams, informavo apie mano būklę, kad 32 savaičių gimdyvę siunčia jiems. Akušerė bijojo su manimi vykti, nerimavo, kad pagimdysiu kelyje ties Raseiniais.

Aš ją pati raminau ir sakiau: „Garantuoju, save užprogramuosiu, būsiu labai rami ir Kauną pasieksime“.

Taigi pirmadienio popietę greitoji mane išvežė į Kauno klinikas. Vyras vyko paskui, nerimavo, kodėl greitoji važiuoja tik 90 kilometrų per valandą greičiu.

***

Kaune mane pasitiko (bent man taip sakė) vienintelis akušeris – vyras. Apsikabino ir pasakė: „Anksti atvažiavai, per anksti“. Paglostė pilvą: „Mažas leliukas, dar per mažas ateiti, tačiau darysime viską ką galime“.Aš šypsojausi ir tikėjau, nuoširdžiai tikėjau gydytojais, jų profesionalumu ir patirtimi. Budinti gydytoja sureguliavo situaciją labai konkrečiai: „Prašome nepagimdyti iki rytojaus ryto, brandinsime vaisiui plaučius“. Juokingai dabar skamba, bet aš jai pažadėjau. Vaisiaus vandenys nebuvo nubėgę, todėl tikėjau, kad gebėsiu suvaldyti situaciją.

Iš pažadėtų 24 valandų negimdyti, 18 valandų laikiausi morališkai labai stipriai. Pirmadienio vakare 18 valandą suleido man pirmuosius hormonus, po dvylikos valandų – šeštą ryto turėjo būti kita dozė. Su vyru abu laukėme šeštos ryto. Vyras miegojo šalia lovos, ant žemės, pasitiesęs čiužinuką. Rytas išaušo, miego buvo mažai, sąrėmiai kas 4-5 minutės. Vėl hormonai, gydytojai rekomendavo nusiraminti, nebijoti ir laukti.

Medikai kas valandą ateidavo apžiūrėti. Pusę dvylikos, praėjus 5,5 valandoms po paskutinės hormonų injekcijos, gydytojai konstatavo: „Viskas, laikas“. O aš tesugebėjau vyrui pasakyti: „Ši diena bus laimingiausia mano gyvenime“. Gydytoja prakirpo vaisiaus vandenis ir pradėjome laukti gimdymo.

Sulėkė neišnešiotų naujagimių skyriaus specialistai, daugybė žmonių laukė Didžiojo atėjimo. Gimdymas vyko labai sklandžiai, netruko nė 20 minučių. Pasaulinę Žemės dieną, dvi minutės iki vidurdienio gimė sūnelis – 1636 gramų, net 41 centimetro. Niekas man jo nepriglaudė prie krūtinės, medikai su mažyliu nuskubėjo į Intensyviosios terapijos neišnešiotų naujagimių skyrių. Sūnelį pamačiau po valandos – sėdinčią vežimėlyje mane prie inkubatoriaus atvežė vyras.

***

Gydytojai vaikučiui diagnozavo infekciją. Po dviejų parų ją įvardino – listeriozė. Nerimo kupinomis akimis gydytoja aiškino man infekcijos kilmę. Reta infekcija, dažniausiai pasitaiko dėl mikrobų. Aš buvau rami. Dieve, galvojau, juk Tu neveltui leidai ateiti šiam savo kūriniui į pasaulį. Nežinau, iš kur tokia stiprybė apėmė mane, tačiau susitelkiau į vienintelį dalyką – pienelio sūneliui gamybą. Neverkiau, net nežinau kodėl. Suvokiau, kad nieko ašaromis nepakeisiu. Sūneliui buvo skirtas gydymas antibiotikais. Jo plaučiai pradėjo dirbti po dviejų valandų. Suvokiau, kad mano susikaupimas ir ramybė suteikė galimybę išsiplėsti sūnelio plaučiams.

Listeriozės pasekmė – infekcinis meningitas. Gydytoja labai ramiai pranešė man tą naujieną, atsargiai prieš dieną įvardindama, kad didžiausia tikimybė, kad infekcinis meningitas bus. Pasekmės – arba kūdikis įveiks, arba gali kilti klausos sutrikimų. Po dviejų parų meningitas pasitvirtino. Sūneliui kiekvieną dieną atlikinėjo stuburo smegenėlių tyrimą. Ant smegenėlių išsivystė vandenė. Aš toliau buvau rami… Prašiau vyro kuo greičiau įregistruoti sūnelio vardą – Liudvikas. Vardą buvome aptarę, jį sūneliui suteikėme tik gimusiam. Tikėjau, kad bet koks žingsnis šio Žmogaus gyvenime padės jam greičiau pasveikti. Medikai net stebėjosi mano ramybe, tarpusavyje kalbėdamiesi minėjo, kad čia viskas bus gerai, nes mamytė labai tvirtai laikosi.

***

Infekcinį meningitą pavyko įveikti tik per 21 dieną. Liudvikas buvo labai kantrus, tik labai nepatikdavo keičiami kateteriai rankytėse. Nebuvo jokių komplikacijų, ramiai miegojo, valgė pienelį, tiesa, iš pradžių per zondą.

Mokėsi reguliuoti temperatūrą. Svoris augo po kelias dešimtis gramų per parą. Klinikose išmokau visko: pirmiausia – kaip reikia suprasti vaikučio būseną, kaip „perskaityti“ jo savijautą, kaip reikia maudyti, kaip prižiūrėti, kaip masažuoti ir mankštinti. Klinikos man buvo didžiausias vaiko priežiūros universitetas. Mačiau daugybę mamų, kupinų skausmo, vilties ir tiesiogiai laistančių ašaromis ilgus koridorius. Išvykome iš klinikų po mėnesio, kai Liudviko svoris pasiekė 2244 gramus. Ligoninėje sūnus paaugo net 6 centimetrus.

***

Kas mėnesį vykome į Kauno klinikų Kūdikių raidos stebėjimo kabinetą.

Liudvikas vijosi kiek išmanydami savo bendraamžius. Jam kas mėnesį ultragarsu tirdavo galvytę, stebėjo skilvelių išsiplėtimą. Medikai sakė laukti, stebėti sūnaus būseną, nuotaikas. Mes gyvenome gana aktyviai, ėjome į baseiną, mankštinomės, masažavomės, taip kaip ir visi kūdikiai. Kur benueidavome, visur jis buvo mažiausias. Po metų nuvykome į Klinikas, į Intensyviosios terapijos neišnešiotų naujagimių skyrių. Gydytojai Aurelijai Juškevičienei padovanojome nuotraukų, gėlių. Nuoširdžiai dėkojome už profesionalų darbą. Gydytoja mūsų neatpažino, apie mus priminė tik infekcijos įvardinimas. Pasakė, kad labai retai kas atvyksta į Intensyviosios terapijos skyrių po metų padėkoti, prašė atvykti pasirodyti, kai Liudvikui bus treji. Pažadėjome. Šypsenomis apdovanojome visą personalą, gydytojai minėjo, kad didžiausia dovana – vaiko juokas. O juoko tikrai buvo nemažai…

Tikimės, kad savo pavyzdžiu galėtumėme parodyti kitoms poroms, kad reikia neprarasti vilties, nepalūžti gyvenimo vingiuose ir kaupti savyje gėrį.

Nuoširdžiai Alina

„Mamos žurnalas“

The post Endometriozė, laparoskopija, dirbtinis klimaksas ir… sveikiname, gimė Liudvikas appeared first on Mamos Žurnalas.

Mūsų pastojimo istorija turi labai džiugią pradžią ir dar džiaugsmingesnę pabaigą, tačiau laikas tarp šių dviejų istorijos etapų tęsėsi daugiau nei metus ir buvo ypač sunkus.

Planuoti vaikelį pradėjome iškart po vestuvių. Iki tol prisiklausę draugų istorijų „Pavyko iš pirmo karto“, irgi kažko panašaus tikėjomės. Mums pavyko „iš trečio karto“ – praėjus trims bandymų mėnesiams. Džiugi žinia mane aplankė tą rytą, kai vyras savaitei išvyko į komandiruotę Vokietijoje. Kaip šiandien prisimenu, buvo nuostabi rugpjūčio pradžios diena, lauke skaisčiai švietė saulė, ta proga pasipuošiau ilga gėlėta suknele ir, atrodo, eidama gatve tiesiog skridau kartu su šiltu vėjeliu.

Kaip tik tą dieną iš anksto buvau suplanavusi vizitą pas ginekologę, su kuria norėjau pasikonsultuoti dėl pastojimo, o dabar tiesiog lėkte lėkiau, kad patvirtintų nėštumą. Žinoma, buvo dar anksti, todėl nieko gimdoje nepamačiusi gydytoja mane kelioms dienoms išleido džiaugtis toliau ir laukti, kol apvaisintas kiaušinėlis įsitaisys gimdoje ir taps matomas. O aš skrajojau, su vyru telefonu kalbėjome kelis kartus per dieną, džiaugėmės, planavome.

Mūsų džiaugsmas ir euforija truko dvi dienas. Po nakties pasirodė kraujas, iškart atsidūriau ginekologės kabinete, o ten gavau siuntimą į Akušerijos skyrių. Įtardama patį blogiausią, bet su didele viltimi tikėjausi, kad tai tik kraujas ir nieko daugiau. Bet iš ten išvykau vėl su nežinia – gimdoje nieko nėra.

Gydytojas paaiškino, kad jeigu buvo teigiamas nėštumo testas, vadinasi – įvyko persileidimas. Liepė pasirodyti dar po kelių dienų. O štai po kelių dienų paaiškėjo – kairiajame kiaušintakyje negimdinis nėštumas. Vyro šalia nėra, o man slydo žemė iš po kojų.

Po atliktos laparoskopinės operacijos fiziologiškai atsigavau greitai, bet žaizda sieloje gijo be galo ilgai.

Priežastis, kodėl taip atsitiko, irgi nebuvo visiškai aiški. Iki tol jokių infekcinių ligų nebuvo, todėl kiaušintakio sąaugų tikimybė atkrito, tai patvirtino ir operaciją atlikusi gydytoja. Pasak jos, sąaugų nėra, bet kairysis kiaušintakis susiraizgęs, dėl to taip ir galėjo atsitikti, esą taip jau mano kūnas sudėtas.

Suprask, kažin ar pastosi natūraliai su tokiu kiaušintakiu. „Žinoma, kad pastosi“, – kartojau kaip mantrą. Mano ginekologė rėžė dar geriau: „Sveikinu, jums neišpjovė tūbos“. O paskui pridūrė, kad gal geriau būtų išpjovę, nes dabar bandyti pastoti labai rizikinga, nes yra 50 proc. tikimybė, kad nėštumas vėl bus negimdinis.

Praėjus pooperaciniam laikotarpiui, sužinojome, kuriame kiaušintakyje kurį ciklą vyksta ovuliacija ir pastoti, pagal ginekologės rekomendaciją, turėjome bandyti tik kas antrą mėnesį – tuomet, kai ovuliacija vyksta dešinėje pusėje. Palaikymas buvo maždaug toks: „Tik vėl neprisidirbkite“. Todėl po kiekvieno vizito jausdavausi išmušta iš vėžių ir visa mano stiprybė, sukaupta iki jo, vėl duždavo į šipulius.

Tačiau ginekologijos kabineto slenkstį pradėjau minti vis dažniau, nes mums niekaip nepavykdavo sėkmingai pastoti nei per dešinįjį, nei vėl nesėkmingai per kairįjį kiaušintakį (slapčia nuo medikų mes bandėme pastoti kiekvieną mėnesį, nes juk vadinamosios tūbos neišpjovė, o žaibas du kartus į tą pačią vietą irgi netrenkia).

Artėjant operacijos „metinėms“ artėjo rimtesnės ginekologinės procedūros, kurias jau buvo numačiusi mano gydytoja. Prieš atostogas dar kartą pas ją apsilankiau, apžiūrėdama echoskopu ir pamačiusi kairiajame kiaušintakyje vykstančią ovuliaciją ji pasakė: „Koks gražus kiaušinėlis rieda, bet nerizikuokite! Jeigu nepavyks pastoti kito ciklo metu, lauksiu rugsėjį, darysime kiaušintakių nuotrauką, vyrą išsiūsime išsitirti spermos kokybės ir pradėsime gydyti jūsų nevaisingumą“. Vėl gavau kaip pagaliu per kojas.

Laukti rugsėjo neprireikė. Beveik tuo pačiu metu kaip prieš metus nėštumo testas vėl buvo teigiamas. Atostogos Lietuvos pajūryje ėjo į pabaigą, buvo savaitgalis, patekti pas vietinį ginekologą – jokių šansų.

Džiaugėmės labai, bet atsargiai. Antradienį jau sėdėjau ginekologo kėdėje ir po to dar kelias dienas gyvenau „deja vu“ nuotaikomis. Ginekologė gimdoje vėl nieko nepamatė, kraujo tyrimas rodė labai mažą nėštumą, vėl reikėjo laukti. Džiaugsmas prislopo, nes man buvo pakartota tai, ką pati gerai žinojau: „Negimdinio nėštumo rizika labai didelė“.

Žinoma, iš tos laimės ir kartu siaubo pas ginekologą atlėkiau kur kas per anksti nei reikėtų. Kai suėjo normalus apvaisinto kiaušinėlio kelionės iki gimdos terminas, leidau sau išgerti gurkšnį pergalės šampano! Iš gražaus kiaušinėlio išsirito graži dukrytė!

Komentaras

Patologija reta, bet pavojinga…

Negimdinis nėštumas pasitaiko apie 0,3–0,8 proc. visų nėštumų. Taigi tai nėra dažna patologija. Tačiau jos pasekmės labai skaudžios. Negimdinio nėštumo atveju nėštumas vystosi ne gimdoje, o pakelyje į gimdą: kiaušidėje – 1,8 proc., pilvo ertmėje – 1,2 proc., kiaušintakyje – 97 proc. atvejų.

Priežasčių labai daug. Kartais jos lieka neaiškios.

Dažniau negimdinis nėštumas pasitaiko nėštumo nutraukimus turėjusioms moterims (30 proc. atvejų).

Apie 25 proc. negimdinį nėštumą patyrusių moterų sirgo kiaušidžių uždegimu. Dėl buvusių uždegimų susiaurėja kiaušintakio spindis, susidaro sąaugų, kaiušintakis persilenkia, todėl apvaisintas kiaušinėlis dėl mechaninių kliūčių negali slinkti toliau į gimdą ir implantuojasi kiaušintakyje.

Apie 20 proc. gydėsi dėl nevaisingumo.

Kelis kartus padidėja rizika moterims, nešiojančioms spirales.

Ši patologija dažnai pasitaiko esant lytinių organų infantiliškumui.

Priežastis gali būti pakitusi kiaušidžių funkcija, kai sutrinka lytinių hormonų išsiskyrimas, būna nepakankamas kiaušintakių sienelių tonusas, pasikeičia kiaušintakio gleivinės sekreto ypatybės.

Endometriozė irgi gali būti negimdinio nėštumo priežastis, nes susidaro sąaugų mažajame dubenyje ir aplink kiaušintakius.

Įrodyta, kad stresinės organizmo būsenos gali sukelti kiaušintakių spazmus, sutrikdyti visų hormonų pusiausvyrą organizme, todėl tai irgi gali apsunkinti apvaisinto kiaušinėlio judėjimą kiaušintakiu arba net patekimą į jį.

Negimdinio nėštumo ankstyvieji simptomai tokie pat, kaip ir gimdoje besivystančio nėštumo: dingsta mėnesinės, pabrinksta krūtys, pakinta skonis, atsiranda pykinimas, nuotaikos svyravimai, būna teigiamas nėštumo testas. Negimdinio nėštumo metu vargina maudžiančio pobūdžio skausmas pilvo apačioje, strėnose, kartais pasirodo kraujingų išskyrų. Nėštumui progresuojant, skausmas stiprėja.

Labiau skauda tuštinantis, keičiant kūno padėtį, atliekant staigius judesius. Tyrimo ultragarsu metu gimda yra padidėjusi, bet joje nematyti gemalines pūslytės. Laboratorijoje atliktas nėštuminio hormono kiekis neatitinka nėštumo dydžio ir auga nepakankamai greitai.

Dažnai vienintelis gydymo būdas yra operacija. Geriausia, kai ji atliekama laiku, kai dar neplyšęs kiaušintakis ir neprasidėjęs vidinis kraujavimas. Atliekama videolaparoskopinė operacija, kurios metu pašalinamas vien tik žuvęs gemalas arba pažeistas kiaušintakis kartu su gemalu. Kadangi kraujas į pilvo ertmę dar nebūna išsiliejęs, po operacijos susidaro nedaug sąaugų, moteris greitai pasveiksta, pooperacinio laikotarpio eiga dažniausiai be komplikacijų.

Jei negimdinis nėštumas nenustatomas, apie 4–6 nėštumo savaitę kiaušintakis plyšta, ir kraujas išsilieja į pilvo ertmę. Staiga prasideda sąrėmių pobūdžio skausmai pilvo apačioje, moteriai pasidaro silpna, dėl vidinio kraujavimo krenta kraujospūdis, ligonė netenka sąmonės. Laiku nesuteikus pagalbos, moteris gali mirti.

Jei dėl negimdinio nėštumo plyšta kiaušintakis, pacientei atliekama operacija, kurios metu stengiamasi išsaugoti kiaušintakį, užsiuvant plyšimo vietą ar atliekant plastinę operaciją. Po operacijos gali likti sąaugų mažajame dubenyje, blogiausiu atveju kiaušintakis pašalinamas. Jei operacija atlikta laiku ir be komplikacijų, vėlesni nėštumai būna sėkmingi. Žinoma, po negimdinio nėštumo operacijos pastoti šiek tiek sunkiau, ypač jei pašalintas kiaušintakis.

Ką daryti, kad taip neatsitiktų? Laiku gydyti uždegimus, endometriozę, naudoti saugią kontracepciją, nenutraukti nėštumo. Deja, dažnai ši patologija būna netikėta. Jei po mėnesinių susilaikymo, esant teigiamam nėštumo testui, atsiranda skausmas pilvo apačioje, negausios, tamsios, kraujingos, tepančios išskyros iš lytinių takų, moteris turi nedelsdama kreiptis į ginekologą.

„Mamos žurnalas“

The post Negimdinis nėštumas – tarp „Bandyti“ ir „Nerizikuoti“ girnų appeared first on Mamos Žurnalas.

Kokios mėnesinės laikomos reguliariomis, o kokios – jau sutrikusiomis? 

Moterų, kurios kreipiasi dėl sutrikusio ciklo, tikrai nemažai. Jas galėtume skirstyti į dvi grupes: vienoms ciklo sutrikimai – jau įsisenėjusi problema, ji nuolatos kartojasi, mėnesinės prasideda tik „apytikriai“ numatytu metu. O kitos ateina ciklui užtrukus vos kelioms dienoms, nes iki tol mėnesinės buvo „kaip laikrodukas“.

Normalus moters ovuliacinis ciklas turi kartotis kas 21-35 dienas, o vidutiniškai – kas 28 dienas, o mėnesinių trukmė – 4-6 dienos. Moteriai, kurios įprastinis ciklas yra trumpesnis (pavyzdžiui, 21 diena), o mėnesinės vėluoja 5-6 dienas, jau reikėtų kreiptis į gydytoją ir ieškoti priežasčių. Tačiau yra moterų, kurių ciklai ilgi, virš 30 dienų, tuomet tos kelios uždelstos dienos neturėtų kelti didelio nerimo. Jei ciklas „plūduriuoja“ 3-4 dienos į vieną ar į kitą pusę, labai nerimauti nereikėtų.

Pasitaiko, kad mėnesinės „paskuba“ – per mėnesį moteris suserga du kartus. Kodėl?

Mėnesinių ciklo sutrikimai – tai ne tik vėluojančios, bet ir skubančios ar net visai dingusios mėnesinės. Ciklą reguliuoja cikliški hormonų pokyčiai.

Už juos atsakingi „keturi generolai“ – smegenų žievė, pogumburio liauka, hipofizė ir kiaušidės. Kaip matote, net 3 iš 4 reguliatorių yra moters galvoje. Jei tik kas nors sutrinka moters gyvenime, gali sutrikti ir mėnesinės. Hormonų sutrikimus gali sukelti stresai, kelionės, karščiai, dietos, jaudulys prieš egzaminus ar peršalimas. Kartais išsireguliuoja ne pačios mėnesinės, o ovuliacija. Moterys įsitikinusios, kad ovuliacija būna ciklo viduryje. Tuomet savaitė prieš mėnesines ir savaitė po jų, regis, yra nevaisingos. Tačiau tikrovė kitokia – tereikia nedidelio pokyčio moters gyvenime, kuris išprovokuoja vieno hormono trūkumą, kito – perteklių, ir ovuliacija gali įvykti prieš pat mėnesines arba iškart po jų. Netikėtos ovuliacijos yra viena iš pagrindinių neplanuotų pastojimų priežasčių.

Ar mėnesinių išsiderinimas gali pranešti, kad moteris serga kokia nors liga? Ar tą ligą galima nustatyti per paprastą ginekologinę apžiūrą?

Ligų, galinčių sutrikdyti ciklą, daug. Gali būti net tokių retų ir keistų ligų, kai neatsidaro gimdo kaklelis ir mėnesinių kraujas neišteka (tuomet reikia chirurginio įsikišimo). Ginekologinės apžiūros metu bandoma ieškoti tikrosios priežasties atmetimo principu. Apžiūrėdamas ginekologas gali pastebėti sutrikusių mėnesinių priežastį – kiaušidžių cistas, kitus kiaušidžių darinius, gimdos, jos priedų, kaklelio pakitimus. Jei ginekologiškai „nėra prie ko prisikabinti“, moteriai siūloma išsitirti skydliaukę (ji daug lemia gaminant hormonus) ar net pasidaryti galvos smegenų tyrimą.

Žinoma, bandoma ieškoti ir psichoemocinių priežasčių – gal moteris išgyvena stresą, didelį krūvį ar laikosi griežtos dietos.

Viena iš dažniausių ciklo sutrikimo priežasčių – policistinių kiaušidžių sindromas, tikra jaunų moterų bėda. Dėl šio sindromo mėnesinės nuolatos vėluoja, dingsta, tenka jas iššaukinėti medikamentais, be to, ši liga gali sutrikdyti vaisingumą.

Žodžiu, sutrikusios mėnesinės yra signalas, kad laikas pas ginekologą – gal būt jau metas gydyti kokią nors ligą, o gal – „minti ant stabdžių“, nes gyvenimo tempas tapo per greitas. Tvarka visada asocijuojasi su sveikata. Tvarkingos, reguliarios mėnesinės yra moters sveikatos požymis. Kita vertus, pas ginekologą reikia eiti ne tik tada, kai jau kas nors sutriko – kiekviena moteris turėtų pasitikrinti bent kartą metuose. Dar vienas patarimas – moterys turėtų vesti savo mėnesinių kalendorių ir to išmokyti savo dukras. Kaip eidamos pas kunigą turime prisiminti savo nuodėmes, taip eidamos pas ginekologą – pateikti savo mėnesinių kalendorių. Gydytojui toks kalendorius – tikras informacijos lobynas. Tačiau nepatikėsite, bet daugybė moterų, išgirdusios klausimą „Kada buvo Jūsų paskutinės mėnesinės?“, sutrinka ir išpučia akis.

Ar mėnesinių ciklas priklauso nuo mėnulio fazių?

Jei Mėnulis valdo vandenynų potvynius ir atoslūgius, matyt, jis valdo ir mūsų kūnus. Tačiau mokslinių studijų apie tai nepaskelbta.

Moterys pastebi, kad dirbant dideliame moteriškame kolektyve daugumai nusistovi vienodi mėnesinių ciklai. Kuo tai paaiškinti?

Šis sutapimas žinomas nuo senovės, tačiau vėl gi – jis neįrodytas ir neaprašytas mokslo literatūroje. Tai būtų įdomi tema tyrimams ir studijoms – reikėtų apklausti kelis didelius moteriškus kolektyvus ir keletą metų stebėti, kaip bendradarbės serga mėnesinėmis.

Koks gydymas skiriamas moterims, kurių mėnesinių ciklai nereguliarūs?

Gydymas priklauso nuo sutrikimo priežasties. Dažniausiai skiriamos sudėtinės kontraceptinės tabletės (SKT) arba hormoninė spiralė. Kartais užtenka SKT pavartoti keletą mėnesių, ir organizmas „įeina į ritmą“, nes per tą laiką kiaušidės pailsi. Tačiau jei problema rimtesnė, SKT reikia vartoti ilgą laiką. Skiriant SKT su moterimi ilgai kalbame, deriname pagal jos sveikatą, gyvenimo ritmą, renkame pačias švelniausiaspriemones, kad kuo mažiau įsikištume į natūralią organizmo veiklą. Tokios yra SKT su estradioliu, identišku natūraliai gaminamam moters kiaušidėse, ir progestinu dienogestu. Pastarasis hormonas pasižymi ypatingu poveikiu gimdos gleivinei, dėl kurio mėnesinės vartojant šias naujos kartos SKT būna trumpesnės ir ne tokios gausios.

Kartais pradedant vartoti SKT moteris gali sulaukti netikėto kraujavimo ar tepliojimo, pvz. įpusėjus pakuotę (tai atsitinka 10-18 proc. moterų).

Tačiau kai organizmas prisitaiko prie kontraceptiko, mėnesinių ciklas susireguliuoja ir būna tikslus kaip laikrodis. Tada moteris gali pagal mėnesines planuotis keliones, operacijas, pramogas baseinuose ir t.t.

Vartojant kai kurias kontraceptines priemones, pavyzdžiui, hormoninę spiralę, mėnesinės kartais visai dingsta. Ar to reikėtų išsigąsti?

Taip, įdėjus hormoninę gimdos spiralę apie 20 proc. moterų mėnesinės išnyksta, bet ne dėl to, kad ciklai nevyksta. Kiaušidės neužmiega, jos veikia savo ritmu, visi procesai jose vyksta, tačiau dėl spiralės išskiriamo hormono atsidalinantis gimdos gleivinės sluoksnis išveša mažiau ir paprasčiausiai nėra ką iškraujuoti (vario spiralė gali sukelti priešingą efektą – mėnesinės dažnai būna gerokai gausesnės dėl kitokio šios priemonės mechanizmo).

Yra moterų, kurioms mėnesinių nebuvimas yra privalumas. Tačiau jei moteris nori kas mėnesį kraujuoti, jai skiriame SKT. Pagrindinis mūsų, gydytojų, prašymas – dėl kontracepcijos nesitarkite su drauge, kaimyne ar vaistininke. Kas tinka vienai, gali visai netikti kitai. Ginekologas, prieš skirdamas kontraceptikus, pasveria ir įvertina daug veiksnių, apie kuriuos pačios moterys dažnai nepagalvoja

Ar mėnesinių reguliarumas gali būti paveldimas (kaip mamai, taip ir dukrai)?

Galėčiau pasakyti kitaip – reguliarumas gal ir nepaveldimas, tačiau nereguliarumas tikrai gali būti paveldimas. Genetinė informacija persiduoda.

Ne veltui klausinėjame moterų, kurios skundžiasi ankstyvais klimakso požymiais – o kada mamai buvo klimaksas? Arba jei merginai vėlai prasideda mėnesinės – irgi pirmiausia klausiame, o kada jos prasidėjo mamai?

Kodėl vėluoja mėnesinės? Pagrindinės vėluojančių mėnesinių priežastys

Stresas. Kartais stresas sumažina hormono, turinčio įtakos ovuliacijai, kiekį. Dėl to ovuliacija gali neįvykti, o mėnesinės – neprasidėti. Tuomet teks ieškoti būdo atsipalaiduoti, įveikti stresą.

Liga. Vėluojančių mėnesinių priežastimi gali būti ūmi liga, kad ir peršalimas. Dažniausiai tai laikinas dalykas.

Hormonų sutrikimai. Dėl skydliaukės ar kitų ligų gali sutrikti hormonų veikla, o tuo pačiu – ir mėnesinių ciklas.

Pasikeitęs gyvenimo ritmas.Tai ypač aktualu toms, kurių darbo grafikas ne nuolatinis, kai tenka dirbti vakarais, naktimis.

Vaistai. Galbūt pradėjote vartoti naujus vaistus? Dėl to gali vėluoti menstruacijos.

Viršsvoris. Per didelis kūno svoris gali išderinti hormonus, nuo kurių priklauso ciklai. Kartais dėl antsvorio mėnesinės gali visai dingti. Daugumai užtenka numesti šiek tiek svorio ir ciklas vėl atsistato į normalias vėžes.

Per mažas svoris. Jei organizmas neturi reikiamo riebalų kiekio, mėnesinės gali būti nereguliarios, kartais gali visai išnykti. Tai vadinama amenorėja. Dažniausiai priaugus šiek tiek svorio, ciklas atsistato. Tai dažna sportininkių, šokėjų, balerinų vėluojančių mėnesinių priežastis.

Premenopauzė. Prieš klimaksą mėnesinės gali tapti lengvesnės, sunkesnės, dažnesnės ar retesnės – dažniausiai tiesiog ne tokios kaip anksčiau. Kai kurioms menopauzė būna gana ankstyva, tad ir mėnesinių ciklai pradeda trikti anksti. Ar mėnesinės sutriko dėl šios priežasties, parodys hormonų tyrimas.

Nėštumas. Tai dažniausia vėluojančių mėnesinių priežastis, kurią patvirtins ar paneigs nėštumo testas.

Konsultavo Klaipėdos Jūrininkų sveikatos priežiūros centro Moterų konsultacijos vedėja akušerė-ginekologė Vida Butkienė

Moterų istorijos

„Mano ciklas gana ilgas – mėnuo+savaitė. Su tuomet dar būsimu vyru „saugodavomės“ mylėdamiesi 3-4 dienos prieš mėnesines ir 3-4 dienos po.

Po vieno tokio „saugojimosi“ pastojau, puikiai žinodama kokią dieną. Tai buvo… menamų mėnesinių išvakarės. Dėl to buvo nustatyta gerokai vėlesnė gimdymo data. Gydytojai paaiškino, kad mano ovuliacija kažkodėl buvo labai vėlyva, todėl pastojau, regis, neįmanomu laiku“. Rasa

„Dėl nereguliarių mėnesinių teko iškęsti labai daug tyrimų – man net darė galvos tomografiją, kad įsitikintų, ar nėra smegenų auglio. Tada skyrė kontraceptinių tablečių, kurios sureguliavo ciklą – jas gėriau 3 metus. Kai nustojau vartoti, mėnesinės tapo reguliarios ir tokios yra jau 10 metų!

Žinau, kad susirgsiu kiekvieno mėnesio 5-6 dienomis. Gydytoja paaiškino, kad tikriausiai tuo metu, kai gėriau kontraceptikus, susinormalizavo mano hormoninis „fonas“. Lina

„Mano mėnesinės ilgus metus buvo nereguliarios, o tai labai vargino. Kadangi ciklas buvo 28-45 dienų, kaskart atrodydavo, kad laukiuosi. Kiek sugadinta nėštumo testų, nenoriu nė prisiminti. Kartais atrodydavo, kad tikrai jau esu nėščia – krūtys išbrinkdavo, pykindavo. Tai tęsdavosi savaites. Matyt, ta būdavo labai ilgas ir sunkus PMS. Viskas stojo į vietas, kai ryžausi įsidėti hormoninę spiralę“. Laura

„Mamos žurnalas“

The post Kodėl vėluoja mėnesinės? appeared first on Mamos Žurnalas.

Endometriozė laikoma viena paslaptingiausių ginekologinių ligų. Literatūroje ji vaizdžiai vadinama liga-mįsle arba net liga-beždžione. Nes maivosi, slapstosi, tarsi žaidžia su mumis. Apie šią ligą ir jos gydymą kalbamės su ginekologė Eugenija Rūta Abraitiene.

Mįslingas ligos kelias

Endometriozė – lėtinė vaisingo amžiaus moterų liga, kai į gimdos gleivinę panašus audinys išveša už gimdos ribų. Sergant šia liga gimdos gleivinė pradeda augti jai nebūdingose vietose, taip susidaro endometriozės židiniai. Jie, kaip ir gimdos vidinis sluoksnis, reaguoja į hormonų pokyčius menstruacinio ciklo metu. Per mėnesines tie židiniai padidėja ir kraujuoja.

Tačiau, skirtingai nuo gimdos gleivinės, endometriozės židinių kraujas negali pasišalinti iš organizmo, todėl sukelia uždegimą, ima formuotis sąaugos ir cistos. Sergant endometrioze, susiformuoja židinių ant įvairių vidaus organų, dažniausiai – ant kiaušidžių, kiaušintakių, gimdos paviršiaus, gimdos kaklelio, žarnų ir šlapimo pūslės. Jei židiniai išplinta gimdos raumenyje, liga vadinama gimdos adenomioze. Endometriozės židiniai gali išplisti net už pilvo ertmės ribų (tokie atvejai reti). Laimei, endometriozės židinių kilmė nėra piktybinė, tai ne vėžinė liga.

Tai tokie sausi medicinos faktai, kuriuos su endometrioze susidūrusi moteris perskaitys ar išgirs iš ginekologų. Tačiau čia slypi daugybė klausimų ir mįslių.

Simptomų – 100

Endometriozė – jaunų moterų liga, ji prasideda kartu su mėnesinėmis, o baigiasi po menopauzės. Per šį ilgą laiką nuo pirmųjų iki paskutiniųjų mėnesinių moteris patiria galybę įvairiausių pojūčių, susijusių su menstruacijų ciklu. Daugybė šių pojūčių mums atrodo normalūs, nes „taip būna ir kitoms“. Vis dėlto, dažnai tas „taip būna“ yra ne kas kita, o endometriozės požymis.

Manoma, kad endometriozės požymių yra apie 100, patys dažniausi šie:

Skausmas prieš mėnesines ir jų metu.
Tepimas rudomis išskyromis prieš mėnesines ir po jų.
Skausmas ovuliacijos metu.
Nereguliarios ir gausios mėnesinės.
Skausmingi lytiniai santykiai.
Skausmas tuštinantis ar šlapinantis mėnesinių metu.
Lėtinis pilvo ir dubens skausmas.
Spazminiai žarnyno skausmai.
Nevaisingumas.
Lėtinis nuovargis ir išsekimas.

Gana dažnai endometriozė vystosi… be jokių simptomų. Moteris jaučiasi sveika, jai nieko neskauda, ciklas normalus. O liga „išlenda“, kai nesiseka pastoti ar eilinės ginekologinės apžiūros metu.

Faktas, kad endometrioze galima susirgti nuo pirmųjų mėnesinių, šokiruoja. Deja, tai tiesa. Tačiau paauglėms endometriozė nustatoma retai, nes gydytojus klaidina toks jaunas amžius. Neseniai vykusiame tarptautiniame medikų simpoziume, skirtame endometriozei, buvo daug kalbama apie jaunąsias ligones. Dažniausiai paauglės skundžiasi skausmingomis mėnesinėmis. Mergaitės raitosi iš skausmo, alpsta, net kviečiama greitoji pagalba. Aplinkiniai, dažniausiai mamos sako: „Man irgi buvo tokios mėnesinės. Kai pagimdysi, skausmai praeis“. Kai dukrai sueina 20-25 metai ir ji pradeda galvoti apie šeimą, paaiškėja, kad tos skausmingos mėnesinės buvo dėl endometriozės, kuri jau pasiekusi paskutinę stadiją, todėl sunku pastoti. Paprastai negydoma endometriozė išveši per 6-7 metus. Todėl ginekologams patariama – jei mergaitė kenčia dėl skausmingų mėnesinių, reikia atidžiau tirti, ar tai negalėtų būti endometriozė.

Kaip liga nustatoma

Pasak gydytojos E.R.Abraitienės, užleistų endometriozių nebūtų, jei moteris kartą per metus apsilankytų pas ginekologą pasitikrinti profilaktiškai ir atlikti tyrimą ultragarsu. Pagal moters skundus ir tyrimų duomenis galima nustatyti endometriozę. Tiksliausiai liga nustatoma laparoskopinės diagnostinės operacijos metu ištyrus iš židinio paimto audinio gabalėlį. Operacijos metu galima pamatyti ir tai, kiek liga išplitusi. Žinoma, operacija skiriama tik kraštutiniu atveju.

Kodėl aš susirgau?

Pradėjusios ieškoti informacijos apie endometriozės priežastis, moterys „užsikabina“ už populiariausių – seksas ar sportas (fizinis krūvis) mėnesinių metu.

Iš tikrųjų medikai pripažįsta, kad endometriozės priežastis nežinoma. Yra tik spėjimų, hipotezių, jos keičiasi bėgant laikui. Nors liga atrasta seniai, pasaulyje nuolatos vyksta medikams skirtų renginių, kurių metu apžvelgiami moksliniai tyrimai, gydymo naujovės ir, žinoma, vis ieškoma ligos priežasčių.

Populiariausios endometriozės atsiradimo hipotezės šiuo metu yra šios:
1. Mėnesinių metu dalis menstruacinio audinio grįžta atgal per kiaušintakius, lieka pilvo ertmėje ir auga. Kai kurie endometriozę tyrinėjantys specialistai yra įsitikinę, kad visoms moteris taip būna, kad menstruacinis audinys sugrįžta, tik ne visoms moterims jis išveši. Tai priklauso nuo moters hormoninės ir imuninės sistemos.
2. Endometrinis audinys patenka iš gimdos į kitas kūno vietas per limfinę ir kraujo sistemas.
3. Genetinė teorija teigia, kad polinkis sirgti endometrioze gali būti perduotas genetiškai.
4. Endometriumo liekanų moters organizme likę dar nuo tų laikų, kai moteris pati buvo embrioninėje stadijoje.
5. Manoma, kad endometrinis audinys „pasisėti“ gali per abortus, persileidimus, gimdymus.

Kaip susigyventi su liga

Jei endometriozė nesukelia moteriai nepatogumo ir nėra labai išplitusi, ji negydoma, tik stebima. Jei moteriai skauda, ji blogai jaučiasi, gydyti būtina. Gydymas, kurį skirs ginekologas, priklauso nuo įvairiausių dalykų – ligos išplitimo, simptomų, moters amžiaus, ar ji gimdžiusi, ar ne.

Galbūt bus skirta nesteroidinių vaistų nuo uždegimo, kurie sumažina ligos sukeltą skausmą. Dažnai skiriamos sudėtinės kontraceptinės tabletės, siekiant prislopinti kiaušidžių veiklą. Endometriozei gydyti gali būti skirta hormoninė spiralė, kuri veikia ilgą laiką ir sumažina endometriozės plitimą. Yra ir kitų hormoninių preparatų, skirtų endometriozei gydyti.

Endometriozė ir vaisingumas

Kaip žinia, endometriozė diagnozuojama 25-35 proc. nevaisingų moterų. Kadangi endometriozė gali sukelti vaisingumo problemų, moteris, kurioms nustatyta ši liga, patariama nėštumo neatidėlioti. Tyrimais nustatyta, kad endometrioze sergančios moterys sunkiau ištveria nėštumą ir gimdymą, joms dažniau gresia persileidimai. Endometriozė vaisingumą mažina ir netiesiogiai – kadangi liga skausminga, moterys vengia mylėtis.

Apklausos parodė, kad sergančios endometrioze moterys mylisi rečiau (nes mylintis skauda) nei sveikosios.

Tiek lengvo, tiek didelio laipsnio endometriozė taip pat neigiamai veikia vaisingumą. Kitaip tariant, net ir sergant labai mažai pažengusia endometrioze pastoti gali būti sunku lygiai taip pat, kaip esant toli pažengusiai ligai. Tinkamai gydoma liga pažabojama, ir moterys sėkmingai pastoja.

Faktai apie endometriozę

Oficialiai endometrioze serga 8-10 proc. reprodukcinio amžiaus moterų, tačiau manoma, kad liga paplitusi gerokai plačiau, tik moterys serga paslėpta ligos forma.

Dažniausiai liga diagnozuojama moterims iki 30 metų.

Daug epidemiologinių tyrimų įrodė, kad nėra jokio ryšio tarp moters socialinės bei ekonominės padėties ir rizikos susirgti endometrioze.

Vidutinis laikas nuo endometriozės simptomų pradžios iki diagnozės yra apie 8-12 metų.

Dažnai endometriozė diagnozuojama atsitiktinai, nes moterys ilgai kenčia simptomus galvodamos, kad jie – normalūs (skausmas per mėnesines, ilgi tepliojimai ir pan.).

Endometrioze sergančios moterys dažnai patiria depresiją ir emocinių kančių dėl diagnozės netikrumo, nenuspėjamų simptomų.

Jungtinėje Karalystėje buvo apklaustos 7025 moterys, kurioms diagnozuota endometriozė, 72 proc. pacienčių teigė, kad liga trukdė jų asmeniniams ir šeimos santykiams.

Manoma, kad endometriozės simptomus mažina vitaminai A ir D, antioksidantas likopenas, karotinas, UV spinduliai. O riziką didina trumpi ir nereguliarūs mėnesinių ciklai.

Menopauzė sustabdo nežymaus arba vidutinio intensyvumo endometriozės eigą, tačiau tai nėra visiškai įrodyta.

Endometriozės paūmėjimą gali išprovokuoti pakaitinės hormonų terapijos taikymas po klimakso.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

The post Endometriozė: liga-beždžionė appeared first on Mamos Žurnalas.

Iš skaitytojų laiškų:

Man 27-eri. Su vyru auginame pusės metų sūnelį. Iki tol buvo ilgi nerimo, ašarų ir nusivylimo kupini metai.

Gyvenome ketvirtus vedybinio gyvenimo metus, o gandrai vis nesuko aplink mūsų namus ratų. Klausėme savęs: Už ką? Kodėl mes? Vienas po kito sekė, atrodo, niekada nesibaigiantys tyrimai, biopsijos, operacija ir… negailestinga diagnozė – endometriozė. Ačiū Likimui ir Dievui, kad tokiame skausme neapleido mūsų. Lenkiu galvą prieš medikus, jie darė viską, kad tik man padėtų. Ir stebuklas įvyko. Po pusės metų gydymosi, nuolatinės įtampos ir baimės, aš supratau – laukiuosi. Tą džiaugsmą supras tik tie, kurie patys ilgai laukė.

Eglė

Labai prašau Jūsų konsultacijos. Man 25 metai. Gimdymas praėjo sėkmingai, tačiau netrukus prasidėjo didžiulės problemos. Dažnai kartojosi tai gimdos, tai kiaušidžių uždegimai. Gimdos kaklelyje atsirado žaizdelė, ją teko operuoti, nes buvo nustatyta III grupės onkocitologija. Po operacijos praėjus pusmečiui uždegimai vėl pradėjo kartotis. Taip kankinausi 1,5 metų. Vartojau daugybę antibiotikų, išsekau. Gydytojai patarė atlikti laparoskopiją. Buvo nustatyta II grupės endometriozė ant gimdos sienelių. Židinius pašalino.

Pradėjo pusmetis, vėl kas mėnesį pradėjo kartotis uždegimai. Jokios bakterijos nerasta. Gydytoja sako: geriausias gydymas – gimdymas. Nėštumo metu išnyks endometriozė, praeis ir uždegimai. Patarkite, kaip elgtis? Mane kankina keli klausimai: Ar liga tikrai neprogresuoja nėštumo metu? Ar mano liga nepakenks vaiko sveikatai? Ar padidėja apsigimimo rizika, jei mama serga endometrioze? Kiek žinau, daugybė moterų serga endometrioze, bet apie ligą mažai kalbama. Jūsų žurnalą skaito ir esamos, ir būsimos mamos, joms ši tema tikrai būtų įdomi. Laukiu atsakymų.

Rasa K. iš Kauno

Kokia liga vadinama endometrioze?

Ligos pavadinimas kilęs nuo žodžio „endometrium“ – taip vadinamas audinys, esantis gimdos viduje, kitaip – gimdos gleivinė. Šis audinys kinta menstruacinio ciklo metu, pamažu veša, o prasidėjus menstruaciniam kraujavimui iš gimdos pasišalina. Endometriozė – tai liga, kuria susergama, kai panašus į endometriumą (gimdos gleivinę) audinio randama už gimdos ribų arba kitose kūno vietose.

Kaip ir normali gimdos gleivinė, taip ir kitose kūno vietose ,,apsistojęs” endometrinio audinio židinys reaguoja į menstruacinio ciklo hormoninius kitimus: veša, paskui sukelia kraujavimą. Tačiau gimdoje esanti gleivinė pasišalina per menstruacinį kraujavimą, o endometrioidinio židinio audinys, esantis už gimdos ribų, neturi kelio, kuriuo galėtų pasišalinti. Dėl to atsiranda vidinis kraujavimas, formuojasi sąaugos, cistiniai dariniai.

Kokiose kūno vietose išplinta endometriozė?

Pagal Tarptautinę ligų klasifikaciją yra skiriamos šios endometriozės formos: kiaušidės, kiaušintakio, mažojo dubens pilvaplėvės, žarnų, odos, gimdos raumens, makšties, gimdos kaklelio endometriozės. Yra ir vadinamoji nepatikslinta endometriozė.

Dažniausiai pasitaiko pilvaplėvės ir kiaušidžių endometriozė.

Kokie ligos požymiai?

Liga pasireiškia labai įvairiai, tai priklauso nuo endometriozės židinio vietos. Liga turi 4 stadijas. Būdingi simptomai:

skausmingos menstruacijos (60-80 proc.);

skausmas mažajame dubenyje (30-50 proc.);

nevaisingumas (30-40 proc.);

skausmingi lytiniai santykiai (25-40 proc.);

nereguliarios mėnesinės (10-20 proc.).

Vienas iš būdingiausių ligos požymių – tepimas rudomis šokoladą primenančiomis išskyromis prieš ir po menstruacijų (nuo vienos iki kelių dienų).

Kaip liga nustatoma?

Remiantis moters negalavimais, tyrimu ultragarsu ir apčiuopa. Informatyviausia yra laparoskopinė diagnostika.

Laparoskopiniu būdu galima ištirti mažąjį dubenį, paimti medžiagos biopsiniams tyrimui, išdalinti sąaugas, išlaisvinti nuo sąaugų kiaušintakius, pašalinti cistinius darinius, nustatyti, kiek išplitusi liga.

Ar liga dažna?

Endometrioze serga apie 10 procentų vaisingo amžiaus moterų. Tai antra pagal dažnį ginekologinė patologiją.

Kodėl išsivysto endometriozė?

Iki šiol nėra visiškai aišku. Esti kelios teorijos.

Viena teorija teigia, kad gimdos gleivinė į mažąjį dubenį patenka per kiaušintakius. Todėl nepatariama per menstruacijas sunkiai fiziškai dirbti, mergaitėms – sportuoti, kraujuojant nepatariami ir lytiniai santykiai.

Kita – tiesioginės implantacijos – teorija paaiškina endometriozės židinio atsiradimą operacijos pjūvio, tarpvietės plyšimo vietoje arba po gimdos kaklelio operacijų (diatermokoaguliacijos ir pan.).

Manoma, kad endometriozei įtakos turi gimdymo traumos, abortai, akušerinės ir ginekologinės operacijos.

Endometriozė, beje, gali būti ir įgimta.

Ar įmanoma pasveikti?

Gydymas priklauso nuo moters amžiaus, ligos stadijos, židinių vietos. Skiriamas chirurginis, medikamentinis, hormoninis bei kombinuotas gydymas. Deja, gydymas ilgas, o vaistai – labai brangūs. Endometriozei plisti trukdo kontraceptiniai vaistai.

Nėštumo metu endometriozė neprogresuoja, vaisiui ji pakenkti neturėtų. Nėra nustatyta, kad sergant endometrioze padidėtų rizika pagimdyti nesveiką vaiką.

Konsultavo ginekologė Dalia Ulevičienė

„Mamos žurnalas“

The post Endometriozė – skamba kaip prakeikimas. Ar tikrai? appeared first on Mamos Žurnalas.

Man 23 metai. Po gimdymo pradėjau labai prakaituoti, tai sukelia daug nepatogumų. Prakaituoju net nieko neveikdama, paprasčiausiai sėdėdama. Nepadeda nei dažnas prausimasis, nei dezodorantai. Kodėl taip yra, kiek tęsis ir ką daryti?

Prakaitavimas būdingas pogimdyminiu periodu, kai keičiasi hormonų pusiausvyra. Svarbu, kiek laiko praėjo po gimdymo, ar dar maitinate krūtimi, ar atsistatė normalus menstruacinis ciklas. Prakaitavimo (hiperhidrozės) priežastys gali būti ir kitos:

skydliaukės sutrikimai;

specifinės infekcijos: chlamidijos, tbc, mikoplazmos;

cukrinis diabetas ir kt.

Kartais užtenka laikytis tam tikros dietos – vengti aštrių produktų, riebaus maisto, saikingai gerti alkoholį, mažinti kavos kiekį.

Kai paskutinį kartą buvau pas ginekologę, pažiūrėjusi mane echoskopu parašė diagnozę: adenomiosis. Ką tai reiškia? Radau labai mažai informacijos. Man 24 metai.

Adenomiozė – tai tam tikra endometriozės forma. Lytinių organų endometriozė skirstoma į vidinę, kai jos židiniai yra gimdos raumeniniame sluoksnyje, ir išorinę, kai židiniai yra už gimdos kūno ribų. Vidinė lytinių organų endometriozė vadinama adenomioze. Endometriozės židiniai aptinkami visame miometriume. Jie gali būti difuziniai arba mazgų formos. Pagrindiniai simptomai: skausmas prieš mėnesines ir pirmomis mėnesinių dienomis, mėnesinės tampa gausiomis ir ilgomis, gali būti „tepimų“ rudomis išskyromis. Vargina dispareunija – skausmingumas lytinių santykių metu. Jeigu simptomų nėra, tai gydyti nereikia, pakanka moterį stebėti. Jeigu vargina minėtieji simptomai, skiriamas gydymas, priklausomai nuo pacientės amžiaus, simptomų, ligos trukmės, požiūrio į vaisingumą ir kt.

32 nėštumo savaitę paėmus pasėlį iš makšties išaugo enterokokas. Gydytoja nuramino, kad enterokokas nepavojingas, kad jis jau visą gyvenimą „gyvena“ mano organizme. Bet po gimdymo liepė paimti pasėlį iš placentos. Papasakokite daugiau apie enterokoką.

Enterokokas nuolatos persistuoja jūsų žarnyne. Jam išaugus pasėlyje iš makšties, galime manyti, kad jis ten pateko iš tiesiosios žarnos. Paprastai makšties uždegimo jis nesukelia, gydymas nereikalingas. Dažniausiai šis sukėlėjas būna inkstų uždegimo priežastimi nėštumo metu. Pasireiškia klinikiniai pielionefrito simptomai ir reikia gydyti antibiotikais.

Po gimdymo praėjo 6 mėnesiai, man prasidėjo mėnesinės. Jos negausios, kraujas juodos spalvos. Ar tai normalu?

Po gimdymo pirmosios mėnesinės gali būti ne tokios, kaip anksčiau, nes jūsų organizmas tik atsistatinėja, „įeina į vėžes“, keičiasi hormonų pusiausvyra.

Kiek laiko po pirmojo gimdymo turi praeiti, kad moters organizmas jau būtų atsigavęs ir geriausiai pasiruošęs kitam nėštumui?

Rekomendacijų yra įvairių. Pageidautina, kad praeitų 2-3-4 metai, tada jūs jau baigiate maitinti krūtimi, atsistato menstruacijų ciklas, sukaupiate reikalingas medžiagas, „atgaunate figūrą“, dažniausiai spėjate sugrįžti į savo darbo kolektyvą. Yra įvairių teorijų ir apie antrojo vaiko žemesnį intelektą, jeigu mama nespėja atsistatyti po pirmojo gimdymo.

Kai gimiau, man buvo išnirę klubo sąnariai, teko dėti tvarsčius. Dabar laukiuosi pati, kokia tikimybė, kad ir mano vaikas gims su tokia pat diagnoze, ar tai paveldima?

Mergaitės klubo sąnario displazija serga 4-8 kartus dažniau negu berniukai. Manoma, kad taip yra todėl, kad gimimo metu padaugėja kraujyje cirkuliuojančių hormonų estrogenų ir relaksino, o jie pasižymi sausgysles atpalaiduojančiu poveikiu.

Reikšmės turi netaisyklinga vaisiaus padėtis gimdoje, mažas vaisiaus vandenų kiekis, didesnis vaisiaus svoris, įgimtos kaulų ir raumenų anomalijos. 3 procentus naujagimių tuoj pat po gimimo reikia gydyti dėl „įgimto“ klubo sąnario išnirimo.

Dar apie 4 procentus naujagimių dėl kaulėjimo sutrikimų reikia gydyti per pirmuosius 3 mėnesius. Panaudojus ortopedinius įtvarus 3 mėnesius, sąnariai visiškai sugyja. Gydymo trukmė priklauso nuo gydymo kokybės. Jeigu šeimoje naujagimio tėvai yra sirgę klubo sąnario displazija, tai naujagimiui tikimybė susirgti šia liga yra 1,6 karto didesnė.

Ar tikrai nėščiosioms gyvybiškai svarbūs vitaminai? Kas nutiks, jei jų nevartosiu, bet valgysiu šviežias daržoves ir vaisius?

Augdamas vaisius iš mamos „paima“ jam reikalingas maisto medžiagas. Taip suderinti mitybą, kad jūs su maistu gautumėte visą reikalingų medžiagų kiekį, yra gana sudėtinga. Valgydama „už du“, jūs rizikuojate priaugti per daug svorio.

Be abejo, šviežios daržovės ir vaisiai yra svarbus vitaminų šaltinis, bet manau, kad vitaminai, skirti besilaukiančioms mamytėms, yra reikalingi. Tai ypač svarbu po 20-osios nėštumo savaitės, kai vaisius pradeda intensyviai augti. Tačiau gydytojai tik rekomenduoja, o kaip pasielgti – vartoti ar ne – sprendžia pati būsimoji mama.

Man 36 metai, turiu 2 vaikus. Neseniai sužinojau, kad gimdoje yra žirnio dydžio mioma, bet gydytoja nuramino, kad su ja galiu gyventi 100 metų. Norėčiau daugiau sužinoti apie miomas. Ar galiu išnešioti vaiką, turėdama miomą?

Gimdos mioma yra gerybinis lygiųjų gimdos raumenų navikas, kurio augimą reguliuoja lytiniai hormonai. Dažniausiai serga 30-50 metų moterys. Miomos dažniausiai būna gimdos kūne, kartais aptinkamos gimdos kaklelyje ir toje vietoje, kur gimdos kūnas pereina į kaklelį. Maža mioma paprastai nesukelia jokių problemų. Išplitusi mioma gali sukelti dažną šlapinimąsi, mėnesinių ciklo sutrikimus, vidurių užkietėjimą, skausmą pilvo apačioje, skausmingus lytinius santykius, gausias mėnesines ir kt.

Jeigu mioma maža (jūsų atveju), ji tik stebima – reikia reguliariai lankytis pas ginekologą. Rekomenduojama vengti nėštumo nutraukimų, lytinių organų uždegimo, endometriozės. Laikui bėgant miomos linkusios didėti, todėl, jeigu planuojate vaikutį, reikėtų paskubėti. Išnešioti galite, bet jūsų nėštumas bus didelės rizikos ir turėsite lankytis pas patyrusį akušerį-ginekologą.

Dukra iš manęs paveldėjo toksoplazmozę. Ar tikslinga ligą gydytis abiems, jei ji nesukelia jokio šalutinio poveikio? Gal galite išvardinti kelis ligos simptomus, gal mes jų nežinome, nepastebime?

Toksoplazmozė yra lėtinė infekcinė liga, kuri sukelia nervų sistemos pakenkimus, kepenų ir blužnies padidėjimą bei dažnus skersaruožių raumenų (t.y. skeleto raumenų) pažeidimus. Ligą sukelia pirmuonis toksoplazma.

Toksoplazmozė gali būti įgyta arba įgimta.

Įgyta ūmi toksoplazmozė prasideda bendru negalavimu, silpnumu, raumenų skausmu, karščiavimu iki 380C. Padidėja kaklo, pažandiniai, pakaušio, pažastų limfmazgiai. Galimas odos bėrimas, kepenų ir blužnies padidėjimas, širdies raumens, plaučių, smegenų pažeidimai. Įgyta lėtinė toksoplazmozė būna besimptomė.

Ūmia įgimta toksoplazmoze sergantis naujagimis karščiuoja, padidėja jo kepenys, blužnis, atsiranda bėrimas, išsivysto gelta, plaučių uždegimas, širdies raumens uždegimas, sutrinka kraujo krešėjimas. Poūmės ligos stadijos metu vyrauja smegenų ir jų dangalų pažeidimai, būna traukulių, paralyžių. Lėtinei įgimtai toksoplazmozei būdingas sunkesnis pažeidimas: sklaidos defektai, ryškūs galvos smegenų pažeidimai, sukalkėjimo židiniai, akių tinklainės pažeidimai.

Apie gydymo tikslingumą, atlikęs reikalingus tyrimus, sprendžia gydytojas infektologas.

Atsakė akušerė ginekologė Linda Širšinaitienė

„Mamos žurnalas“

The post Ginekologė atsako į mamų klausimus 2 appeared first on Mamos Žurnalas.