Vis dėlto savo knygoje „Gabus vaikas“, kurią neseniai išleido leidykla „Alma littera“, J. Misiūnienė teigia, kad prigimtiniai gabumai negarantuoja nei laimės, nei sėkmės. Gabiems vaikams nerezervuojamos darbo vietos NASA ar Silicio slėnyje. „Kad pasiektų tikslų, jiems teks daug dirbti. Teks dirbti ir tėvams bei ugdytojams“, – įsitikinusi knygos autorė.

Per darbo metus J. Misiūnienė patyrė, kad auginti gabų vaiką yra ir didžiulė dovana, ir iššūkis. Juk dažniausiai suaugusieji tokių vaikų nesupranta, o ir patys vaikai nesupranta savęs. Dėl to reikia juos atrasti, atpažinti, padėti tobulėti arba bent jau netrukdyti jiems augti patiems.

Knygos autorę itin liūdina faktas, kad daugybė gabių vaikų taip ir užauga nesužinoję, kokį išskirtinį potencialą turėjo. „Kartais gabus vaikas – tai penkiolikmetis maištininkas, retai pasirodantis mokykloje. Kartais – tylioji mergaitė, kuri, net žinodama atsakymą, bijo jį pasakyti garsiai. Kartais autistiškas vaikas, kuris mąsto kitaip, bet ne mažiau giliai. Ir tik rečiau – sunkiai dirbantis ir labai gerai besimokantis. Ši knyga yra bandymas pasidalinti tuo, ką žinau ir kuo tikiu. Jei ji bent vienam tėvui, mokytojui ar psichologui padės pastebėti, suprasti ir išauginti gabų vaiką, mano tikslas bus pasiektas“, – ji sako.

Su knygos „Gabus vaikas“ autore J. Misiūniene kalbėjosi Laisvė Radzevičienė.

Kas yra gabus vaikas? Galbūt egzistuoja statistika, leidžianti suskaičiuoti, kiek tokių vaikų turime? 

Gabus vaikas iš savo bendraamžių išsiskiria aukštesniais gebėjimais, kurie nulemia jo potencialą siekti aukštesnių rezultatų. Kadangi veiklos sričių yra daug ir įvairių, tai ir gabumų gali būti labai skirtingų. Aš daugiausiai domiuosi intelektualiai gabiais vaikais – tais, kurie iš bendraamžių išsiskiria stipriu loginiu mąstymu, gebėjimu pastebėti dėsningumus, sparčiai mokosi iš asmeninės patirties, bet tuo pačiu geba priimti sprendimus ir situacijose, kuriose neturi ankstesnės patirties.

Konkretaus skaičiaus, kiek yra itin gabių vaikų, pasakyti neįmanoma, – sąvoka, ką laikome gabiu ir kaip gabumus matuojame, nėra vienareikšmė. Labiausiai paplitęs, tačiau tikrai ne vienintelis, yra intelekto koeficiento matas. Itin gabiais vaikais laikomi tie, kurie intelekto testuose surenka ne mažiau nei 130 IQ taškų, pralenkdami 95 procentus savo bendraamžių.

Savo knygą pavadinote „Gabus vaikas“. Galima manyti, kad apie tokius vaikus nebuvo daug rašyta, jei jums pavyko knygai duoti tokį paprastą, bet aiškų pavadinimą? 

Pavadinimo knygai ieškojau ilgai. Norėjosi, kad jis būtų aiškus, nedviprasmis. Ieškojau ir raktinių žodžių, kurie skaitytojui perduotų, kad tokius vaikus reikia pažinti, jiems padėti ir augti kartu su jais. Knygų apie gabius vaikus išties nėra daug, 2007 metais panašiai prasidedančiu pavadinimu išleista viena monografija. Tikiuosi, knygos nebus painiojamos.

Rašote, kad jūsų knyga yra apie nesuprastų vaikų jausmą. Ar daug tokių vaikų teko sutikti? 

Teko sutikti. Ir ne tik vaikų. Teko sutikti tėvų, kurie augina gabius vaikus ir jaučiasi lygiai taip pat nesuprasti kaip ir jų vaikai. Pažįstu ne vieną, kuris galėjo gyvenime labiau save realizuoti, jei kažkada, kai jis ar ji buvo vaikas, suaugusieji būtų atpažinę jų potencialą, supratę sunkumus ir padėję juos įveikti. Dirbdama mokykloje psichologe taip pat sutikau didelį intelektinį potencialą turinčių paauglių, kurie toli gražu nesimokė aukščiausiais pažymiais, turėjo elgesio ar emocijų sunkumų. Vieniems užteko padrąsinimo, kiti net ir sužinoję, kad galėtų daugiau, jau nebeturėjo nei noro, nei jėgų ką nors keisti.

Norėtųsi, kad šis nesupratimo jausmas keistųsi. Ir turiu optimizmo, nes VDU „Gifted“ centras siekia sukurti galimybes ugdyti gabius vaikus, o švietimo politikos formuotojai šiek tiek dažniau prakalba apie būtinybę užtikrinti kokybišką ugdymą ne tik vaikams, kurie turi sunkumų, bet ir tiems, kurių mokymosi potencialas yra labai aukštas. Visgi to nepakanka, nes sisteminiai pokyčiai nevyksta.

Kokį mitą apie gabius vaikus savo knygoje labiausiai norėjote sugriauti? 

Kad jiems viskas labai lengva. Kad gabus vaikas vienaip ar kitaip prasimuš be suaugusiųjų pagalbos. Toks požiūris yra labai neteisingas.

Rašote, kad  neretai labai gabūs vaikai mokykloje tampa problema. Galbūt, neturime gabių mokytojų, kurie tokius vaikus atpažintų?  

Gabūs vaikai, pamokoje negavę mokymosi iššūkio, ima nuobodžiauti: mokytojas liepia  atlikti užduotis, kurios jų nieko nemoko, o atsakymas seniai žinomas. Tada jie patys prasimano pramogų. Jos, be abejo, nėra tai, ko iš vaikų tikisi mokytojai. Ką veikti neturintys, nuobodžias, pasikartojančias užduotis verčiami atlikti vaikai pradeda kalbėtis, erzinti draugus, vaikščioti po klasę arba išvis nustoja lankyti pamokas.

Jei už tokį elgesį, net nepamėginus suprasti priežasčių, vaikas pradedamas bausti, jis išgyvena neteisybės jausmą, pyksta už, jo nuomone, nepelnytą bausmę ir, būdamas nesuprastas, jaučiasi nepakankamai svarbus. Pyktis gali vesti į sąmoningai netinkamą elgesį – jis provokuoja mokytojus ir vaikus, griauna klasės drausmę, kerštauja. Gabumai jam leidžia suprasti, kada ir kaip galima manipuliuoti suaugusiaisiais ir šioje kovoje laimėti.

Gabus mokytojas šiuo atveju būtų nebūtinai tas, kurio intelektas aukštas, tai labiau kompetentingas pedagogas, mokantis suprasti gabaus vaiko ugdymo ir ugdymosi poreikius, parenkantis tinkamus mokymo būdus, kai gabus mokinys įtraukiamas į mokymosi procesą, nepaliekant jam laiko nereikalingam nuoboduliui.

Nemenkas vaidmuo čia tenka ir paties mokytojo psichikos sveikatai: pavargęs, emociškai nestabilus mokytojas vaikui nepajėgs padėti. Net gebėdamas atpažinti gabų vaiką, toks mokytojas neturės jėgų su juo dirbti, nes jam pačiam reikia pagalbos.

Teigiate, kad apie 40 procentų gabių vaikų nerealizuoja savo potencialo. Kas dažniausiai jiems trukdo?

Priežasčių gali būti daug ir įvairių. Knygoje dalinuosi keletu iš jų. Sakykime, atpažinti vaiko gabumus ir juo realizuoti kartais trukdo įvairios negalios, sutrikimai. Jei fizinę judėjimo negalią turintis vaikas neturi galimybių pasiekti laboratorijos arba dėl ligos praleidžia daug pamokų, jo rezultatai gali prastėti.

Egzistuoja ir socialinės-kultūrinės priežastys: vaikas patenka į nepalankią jo gabumų raiškai situaciją, kai gyvena toliau nuo ugdymuisi reikalingų centrų, o tėvai negali jo kasdien vežioti. Ir jei suaugusiam neatrodo svarbu pasirūpinti tuo, kad būtų realizuojami vaiko gabumai, tai naivu tikėtis, kad tuo pasirūpins pats vaikas. Jausdamas, kad kiti jo nesupranta, išgyvendamas vidinį konfliktą tarp noro save realizuoti ir pritapti prie gabumų nepripažįstančios, bet vis tiek labai svarbios aplinkos, vaikas kaupia emocinę įtampą, gali rinktis netinkamus būdus, kaip išgyventi ir tapti pripažintu.

Ir paskutinė grupė, kur pokytis lengviausiai pasiekiamas, yra pedagoginių priežasčių grupė. Mūsų švietimo sistema nėra užtikrinusi tinkamų sąlygų, kad gabūs vaikai gautų jų poreikius atitinkantį ugdymą. Knygoje dalinuosi istorija, kaip atsakingai į savo darbą žiūrinčios mokytojos dėka klausos negalią turinti mergaitė turėjo galimybę mokytis taip pat kaip ir kiti mokiniai.

Kaip atskirti gabų vaiką nuo užsispyrusio, daug dirbančio pirmūno? 

Lengviausia tai padaryti stebint, kiek pastangų reikia, kad būtų pasiektas rezultatas. Daug dirbančiam pirmūnui dabartiniai reikalavimai yra mokymosi iššūkis. Dar didesni jam gali tapti neįveikiama kliūtimi, kuri, tikėtina, sukels nepalankius išgyvenimus. Lengvai ir greitai, be maksimalių pastangų tą patį rezultatą pasiekiantis gabus vaikas, net ir mokydamasis dešimtukais dešimtbalėje sistemoje, galimai nerealizuoja savo potencialo, nes,  tikėtina, negauna užduoties, reikalaujančios maksimaliai pasistengti. Mėgstu juokauti, kad gabus vaikas dešimtbalėje sistemoje turėtų mokytis mažiausiai vienuoliktukais.

Gabus, bet labai nelaimingas? Ar tai – išskirtinės situacijos? 

Tyrimuose dažniau patvirtinama džiugesnė tendencija: gabūs vaikai jaučiasi labiau laimingi, jie dažnai prisitaiko naudodami savo gabumus. Vis dėlto daug gabių vaikų taip nesijaučia. Apmaudu, kai prastos emocinės savijautos priežastimi tampa išskirtinai stiprūs vaiko mąstymo gebėjimai, o reikšmingi suaugusieji, kurie turėtų suprasti, palaikyti, padėti, elgiasi priešingai, nuvertindami vaikui kylančius sunkumus. Nesistebiu, kad tokioje situacijoje gyvenantis vaikas ilgainiui supyksta ant suaugusiųjų, ima kerštauti, o galų gale nusivilia ir savimi. Tai prarastas vaikas. Ir jei įmanoma užkirsti kelią tokių jausmų gimimui, esame įpareigoti tai daryti.

Vaikas juk auga šeimoje. Ar visiems tėvams pavyksta atpažinti saviškio gabumus? Juk tėvams dažniausiai atrodo, kad jų vaikas – pats gabiausias…

Objektyviai spręsti apie savo vaiko gabumus tėvams sunku dėl kelių priežasčių. Tėvai skirtingai vertina savo vaiko gebėjimus – vieniems tai jokia vertybė, kitiems – nieko išskirtinio, jiems atrodo, kad visi vaikai tokie kaip jų, o kai kurie išties mano, kad jų vaikas yra pats gabiausias. Toks įsitikinimas gali būti ir pagrįstas, ir ne, juk gabumų lygio nustatymas reikalauja objektyvaus palyginimo su kitais vaikais. Tėvų galimybės lyginti savo vaiką su bendraamžiais būna ribotos. Įdomiausia, kad dažniau galime pastebėti, jog stiprų loginį mąstymą ar aukštąjį išsilavinimą turintys tėvai gabius vaikus atpažįsta sunkiau , nes gabumai jiems – įprastas dalykas, o ir skirtumas nuo kitų vaikų, kurie dažniausiai yra jų ne mažiau protingų draugų atžalos, ne toks jau ryškus.

Subjektyvus žvilgsnis, kai į savą vaiką žiūrėdamas, matai tik jo privalumus, yra reikalingas tam, kad drąsintume vaikus, juos palaikytume, bet išlikti objektyviam gana sunku. Todėl gabumus patikimiausiai nustato specialistai –  psichologai, kurie derina tarpusavyje informaciją iš skirtingų šaltinių.

Kaip skatinti gabų vaiką?  Juk spaudimo jie negali pakęsti… 

Gabus vaikas dažniau nei turintis vidutinius gebėjimus užduos klausimą: o kam to reikia? Be to, jis greitai sugalvos daugiau ir originalesnių būdų, kaip išvengti to, ko nemato reikalo daryti, joks spaudimas čia nepadės.

Ilgesnis, bet daug daugiau vilties teikiantis būdas, mano supratimu, yra dialogas: pokalbis apie dalykų darymo prasmę. Kartais gal tolimą, bet labai svarbią. Svarbią vaikui, o ne suaugusiam. Jei pajėgiame pateikti logiškų argumentų – puiku, jų kalbą gabūs vaikai išties supranta. Kartais prasmė yra kuriama per santykį: vaikas elgiasi, kaip prašomas, nes supranta, kaip tai svarbu suaugusiam: „Na, gerai – jei tau taip svarbu, aš pasistengsiu“. Kad nors laikinai toks motyvas veiktų, yra būtina sąlyga – geri suaugusiųjų santykiai su vaikais.

Ar jaučiate visuomenės požiūrį, kad gabus ir taip prasimuš, jam padėti nereikia, traukti reikia tuos, kuriems sunkiai sekasi?

Ir tai –  viena iš priežasčių, kuri neleidžia man likti pasyvia stebėtoja. Esu įsitikinusi, kad pagalbos reikia visiems vaikams, nes visi yra vaikai, visi mokosi, auga, tad nusipelno sulaukti paramos. Džiaugiuosi padidėjusiu susirūpinimu padėti tiems, kuriems sunkiai sekasi, bet stengiuosi priminti, kad sunkiai gali sektis ir gabiam vaikui. Juo nesirūpindami, esame atsakingi už jo sunkumus.

Sakote, kad knyga ir jus pačią užaugino. Kokių dalykų pasisėmėte, ką atradote rašydama? 

Domėjimasis gabių vaikų tema, pasipiktinimo jausmas, kai matau nepalankius ir, mano supratimu, tegu ir nesąmoningai žalą nešančius suaugusiųjų įsitikinimus apie gabių vaikų ugdymą, o taip pat noras tapti jų advokate nuolat vertė išeiti iš komforto zonos. Mielai likčiau stebėtojo pozicijoje, pritarčiau kitiems apie tai kalbantiems, bet kai problema iš tiesų rūpi ir kalbančiųjų nepakanka, o aplink esantys sako, kad neturėčiau tylėti, tenka imtis iniciatyvos.

Teigiate, kad gabūs vaikai yra mūsų ateitis, tačiau taip dažnai aukščiausiose pozicijose matome ambicijų kupinas vidutinybes. Kodėl taip nutinka? 

Sudėtingas klausimas. Gal ten, tose aukštose pozicijose, tiek daug nelogiškų dalykų, kad žmonės, kuriems  svarbi logika, neina?  O gal gabūs žmonės svarbius dalykus daro tyliai… Nes jiems ne taip stipriai kaip vidutinių gebėjimų asmenims reikia išorinio pripažinimo – jie patys žino, kas yra vertinga. Aukštos pareigos ar žinomumas jų nemotyvuoja. O ir protingas žodis visuomenės palaikymo dažnai nesulaukia, yra kritikuojamas, žeminamas. Tai – didžiulis mūsų visuomenės ir valstybės praradimas. Tikiuosi, kada nors tai pasikeis.

The post Gabūs vaikai stebina mąstymo greičiu, bet tai negarantuoja, kad jie užaugs laimingi. Apie gabius vaikus – ekspertė appeared first on Mamos Žurnalas.

Kodėl reikia kalbėti apie gabius vaikus?

Kalbėti apie gabius vaikus – savotiška pedagoginė higiena. Svarbu suvokti, kad visi vaikai turi skirtingus mokymosi gebėjimus ir poreikius. Pastaruosius trejus metus švietimo bendruomenė daug dėmesio skyrė vaikams, patiriantiems mokymosi sunkumų. Tai visiškai natūralu.

Tai galima palyginti su vadinamuoju „mamos sindromu“: jei šeimoje auga keli vaikai, dažniausiai pirmiausia glaudžiamas tas, kuriam sunkiausia. Tas, kuriam nepavyksta, kuris ieško savo vietos ir kuriam reikia daugiau pagalbos. Panašiai nutiko ir mūsų švietimo sistemoje – ji atsigręžė į tuos vaikus, kuriems mokytis sunkiau ir kuriems būtina papildoma parama.

Tačiau dabar galime žengti kitą žingsnį. Jei pasaulyje didelio mokymosi potencialo vaikų yra apie 10–20 procentų (pagal skirtingus skaičiavimus), o panaši dalis – apie 10–20 procentų – patiria mokymosi sunkumų, klasėje iš dvidešimties mokinių turime maždaug keturis, kuriems mokytis sunku, ir keturis, kurių mokymosi potencialas yra labai aukštas.

Tokiems vaikams klasėje dažnai gali būti nuobodu. Jie gali prarasti motyvaciją, nerasti mokymosi prasmės, nenorėti eiti į mokyklą. Kartais jie susiduria ir su emociniais iššūkiais: sunkiau randa bendraminčių, gali patirti patyčias vien todėl, kad mąsto greičiau ar kelia daugiau klausimų.

Iš esmės šie vaikai susiduria su iššūkiais, kurie dažnai lieka nepastebėti. Todėl svarbu suprasti, kad klasėje yra ne tik vaikų, kuriems sunku mokytis, bet ir tokių, kuriems sunku todėl, kad jie yra gabūs. Jiems taip pat reikia supratimo, dėmesio ir tinkamos aplinkos augti.

Ką patartumėte tėvams, kurie sako: „mano vaikas itin gabus – jau ketverių metų skaito, deklamuoja, skaičiuoja“?

Gabumas visada vertinamas kontekste. Pavyzdžiui, jei stebėtume dešimt vaikų, greičiausiai pastebėtume, kad vienas ar keli iš jų išsiskiria. Tėvai, auginantys kelis vaikus, dažnai tai pajunta labai greitai – vienas pradeda anksčiau kalbėti, skaityti ar rašyti, greičiau suvokia naują informaciją, lengviau mokosi.

Jei vaikas akivaizdžiai išsiskiria iš bendraamžių, galime pradėti svarstyti apie jo didesnį mokymosi potencialą. Tačiau svarbu nepainioti gerų rezultatų su gabumu.

Kartais vaikas anksti išmoksta skaityti todėl, kad tėvai skyrė daug laiko raidėms ar knygoms. Kartais jam padeda stiprus pareigos jausmas, aiški mokymosi sistema ar labai palanki aplinka. Vien aukšti rezultatai dar nebūtinai reiškia išskirtinius gebėjimus. Vis dėlto kai kuriais atvejais potencialas matomas labai aiškiai. Jei ketverių metų vaikas jau skaito, rašo ar daro tai, kas to amžiaus vaikams paprastai nebūdinga, galime kalbėti apie ryškų gabumų požymį.

Tėvams taip pat verta prisiminti, kad, pavyzdžiui, mokinė, kuri mokosi vien dešimtukais, nebūtinai yra gabi. Ji gali tiesiog puikiai mokėti mokytis. Tokiu atveju svarbi tampa aplinka, šeimos palaikymas, atsakomybės jausmas ir gebėjimas sistemingai dirbti. Tokie vaikai dažnai turi aiškią mokymosi struktūrą, skiria tam daug laiko ir jiems nuoširdžiai įdomu siekti rezultatų. Dėl to ir jų pasiekimai būna aukšti.

Tačiau tikrasis gabumas dažniausiai pasireiškia ne vien pažymiais – jis atsiskleidžia smalsume, gebėjime mąstyti kitaip, greitai jungti idėjas ir nuolat kelti klausimus apie pasaulį.

Plačiau šia Jurgita Jaruševičienė kalbės kovo 21 dieną tėvams skirtoje konferencijoje „Tėvų tinklas“. Tai renginys tėvams, kurie ieško atsakymų apie savo vaikus ir jų sėkmę. Daugiau informacijos apie renginį ir bilietus į jį rasite: https://tinklas.gimnazija.lt/

The post Gabūs, bet nepastebėti: kodėl gabūs vaikai klasėje dažnai nuobodžiauja appeared first on Mamos Žurnalas.

Apie Gytę sutiko papasakoti jos mama Jovita Kubeldžienė. Ji sako, jog nenori girtis ar didžiuotis neįprastais mergaitės gebėjimais. Tiesiog įdomu ir naudinga sužinoti, ką apie tokius vaikus mano specialistai, kokių patarimų duotų tėvams.

Pasakoja mama.

Gytės kūdikystė išsiskyrė tuo, kad ji labai trumpai miegodavo dieną. Dabar augindama antrąją dukrytę Upę, kuriai 9 mėnesiai, matau, kad dukrytė išmiega po dvi–tris valandas dieną, o Gytei užtekdavo pusvalandžiuko. Pusantrų metų Gytę išleidome į darželį. Eidama pakeliui mažylė vardindavo praeinamas parduotuves: „Čia Pepco, čia Maxima, čia Norfa…“ Kai grįždami iš darželio įsukdavome į savo gatvę, sakydavo: „Va, Mokolų gatvė“. Kai Gytę nusivesdavome į polikliniką, ji pasakydavo ne tik gydytojos vardą, bet ir pavardę. Pusantrų metų vaikui toks elgesys gana neįprastas, bet galvojome, kad jos tiesiog labai gera atmintis, atsimena, ką mes esame pasakę. O ir kalbėti ji pradėjo labai anksti.

Gytei dar nebuvo dvejų metukų, kai kartą jie su tėčiu gulėjo lovoje ir tėtis rašė kažkokią darbo žinutę. Gytė garsiai perskaitė visą žinutę nuo pradžios iki galo. Štai tada mes iš tikrųjų išsigandome. Juk vaikas dar segėjo sauskelnes, net nebuvo išmokusi daryti ant puoduko!

Nutarėme pakalbėti su darželio auklėtojomis, paklausinėti, gal grupėje vaikai mokosi pažinti raides? Auklėtojos patvirtino, kad lopšelio grupėje yra ir daugiau vaikų, kurie domisi knygelėmis. Bet mes patikslinome, kad Gytė ne domisi, o skaito! Po to pokalbio pavakary atėjome pasiimti Gytės namo ir radome sumišusias auklėtojas. Jos atliko savotišką testą, duodamos nematytas knygutes, ir Gytė sugebėjo tekstą perskaityti garsiai. Auklėtojos sakė, kad iki tol joms net į galvą nebūtų šovę tikrinti dvejų metų neturinčio vaiko skaitymo įgūdžių. Per 30 darbo metų toks vaikas joms pasitaikė pirmą kartą.

Žinia apie ankstyvą skaitymą pasklido po giminę, seneliai, tetos ir dėdės Gytei vis dovanodavo knygelių, tad namų biblioteka greitai pildėsi. Ir mes patys parduotuvėje pamatę gražią nematytą knygutę ją pirkdavome dukrytei. Gytei labai patikdavo skaityti tėčio vaikystės komiksų knygutes, ypač auksinę „Ančiuko Donaldo“ seriją, kur tekstas parašytas labai smulkiu šriftu. Jei kurioje knygoje randa korektūros klaidų, atneša mums parodyti, kad žodis parašytas su klaida ar nepadėtas kablelis.

Darželio auklėtojos džiaugėsi, kad su tokiu vaiku kaip Gytė labai paprasta dirbti, – gavusi užduočių knygutę, ji pati perskaito, ką daryti, ir susikaupusi daro. Kartais darželyje Gytė pasiimdavo knygą ir eidavo kur į nuošalią vietą paskaityti, ir dažnai dar keletas vaikų sekdavo iš paskos, kad ji paskaitytų garsiai. Gytė buvo tarsi maža auklėtojų padėjėja.

O paskui vieną dieną pamatėme, kad Gytė kalba angliškai. Mūsų namuose dažnai būna įjungta televizija anglų kalba, nes Gytės tėtis yra baigęs universitetą Anglijoje ir mėgsta pažiūrėti BBC žinias ar „Netflix“. Gytei irgi nuo mažens įjungdavome angliškų filmukų su titrais. Skaitydama titrus, ji išmoko ir kalbos. Dabar, būdama penkerių, angliškai ji kalba geriau už mane ir kartais pyksta, kai atsisakau kasdienybėje bendrauti angliškai.

Kai kas nors klausia, kodėl mes nesiruošiame Gytės išleisti į mokyklą anksčiau, atsakome, kad nenorime auginti vaiko vunderkindo, pabrėžti jos išskirtinumo. Manome, kad geriausia bus lankyti priešmokyklinę klasę ir pradėti lankyti mokyklą su visais jos metų vaikais kartu. Ypač vyras laikosi tos nuomonės, kad vaikui mokykloje turi būti smagu tarp bendraamžių, o jos talentai niekur nedings. Gytei nepabrėžiame, kad ji kažkokia ypatinga.

Nors kartais tas ypatingumas išlenda paprasčiausiomis gyvenimo situacijomis. Pavyzdžiui, kai penkiametė prekybos centre pasisveikina su kasininke, pavadindama ją vardu. Nes kortelė su vardu prisegta prie pardavėjos krūtinės. Arba neseniai teko gulėti ligoninėje ir Gytė išklausinėjo gydytojos apie savo diagnozę ir vaistus. Paskui išnagrinėjo jai skirtų vaistų informacinį lapelį ir man priminė, kiek tablečių reikės išgerti per dieną.

Unikalų Gytės atvejį paprašėme pakomentuoti dr. Dėjos Aukštkalnytės, Kauno Suzuki progimnazijos direktorės:

Vienerių metų kalbantis vaikas – ne retenybė. Trejų–ketverių metų skaitantis – didesnė retenybė, bet pasitaikanti net artimoje aplinkoje. Gytės atvejis – skaitymas iki dviejų metų – ypatingas, ir juo susižavėtų vaiko raidos tyrinėtojai: vaikas „peršoko“ kelias simbolių atpažinimo stadijas ir iš karto pradėjo juos jungti! Neprofesionali „diagnozė“: ypač sparti verbalinė raida gimtąja kalba, sparti verbalinė raida užsienio kalba, plius simbolių sistemos (abėcėlės) identifikavimas kūdikystėje ir gebėjimas ja naudotis sąmoningo komunikavimo, interakcijos ir socializacijos tikslais. Skamba labai moksliškai, tuo tarpu gyvenime mes matome mielą mažylę, skaitančią knygeles lopšelio grupės draugams.

Svarbu ne tik intelektas

Kaip galėtų elgtis tokio ypatingo, talentingo vaiko tėvai? Vieni bandytų penkiametį jau leisti į mokyklą, nes galbūt jis fiziškai visa galva aukštesnis už normalų pirmoką, ramus kaip belgas, kalba protingai, žvilgsnis koncentruotas. Sulaukęs šešerių, jis galbūt su tėčiu sukonstruos elektros grandinę, sistemingai ir kruopščiai atliks visas užduotis, net ir nemėgstamas. Devintoje klasėje pyks, kad panelės prie jo kabinėjasi ir trukdo mokytis, o būdamas šešiolikos jis įstos į universitetą. Galbūt jis gyvenime labai daug ką nuveiks: keliaus po pasaulį, turės įvairiausių pomėgių, nuveikti darbai kaupsis ir džiugins aplinkinius. Čia laiminga pedagoginė patirtis.

Bet gali būti ir nelaiminga pedagoginė patirtis. Tarkime, tėvai į priešmokyklinę klasę atveda penkerių metų mergaitę. Skaitančią ir skaičiuojančią, smulkią, mąslaus žvilgsnio, liūdną ir užsidariusią. Tėvams atrodo, kad intelekto lavinimas – svarbiausia. Tokiam vaikui siūlytume neskubėti į pirmą klasę, nes vaiko emocinė būklė neramina. Tėvai nepasiduoda. Negana to, po pamokų iki vakaro lankomos visos neformaliojo ugdymo įstaigos, padedančios „sustiprinti žinias“. Pradinė mokykla sėkmingai baigiama metais anksčiau, tačiau mergaitė nebe liūdna, o pikta, pasaulį laiko priešiška ir pavojinga vieta, todėl jam reikia keršyti, sunku susirasti draugų, o susiradus dažniausiai užsiimama destruktyvia veikla – sugadinti, pasišaipyti, galų gale – susižaloti. Ir visos vaiko teisių tarnybos tokiais atvejais bejėgės, nes tėvai  viską, ką gali duoti geriausio, daro dėl vaiko“. Duoda ir dar prideda, ar ne?

Kokią poziciją pasirenka tėvai

Išmintingi tėvai skiriasi nuo tėvų-narcizų motyvacija ir požiūriu į išskirtinius vaiko gebėjimus. Išmintingų tėvų motyvacija – vaiko laimė. Narcizų motyvacija – vaiko reklama. Išmintingų tėvų požiūris – išskirtinumas yra priemonė, galinti palengvinti vaiko gyvenimą dabar ir ateityje. Narcizų požiūris – išskirtinumas yra tikslas, nesvarbu, kokiomis priemonėmis ir kuriam laikotarpiui jis pasiekiamas. Visų tėvų laimė yra sveiki ir protingi vaikai. Jeigu jūsų vaikas atrodo jums geras ir be išskirtinių gebėjimų, jūs – laimingi tėvai. Jeigu vaiko unikalumas jums neatrodo pakankamas, nes apie jį negalite sukurti reportažo jutube kanale, jūs – nelaimingas žmogus, o tai persiduoda ir vaikui. Jeigu veiklos kartu su vaiku daro jus abu laimingus, – veikite toliau. Jeigu vienas kitą kankinate, – tiesiog nustokite kankintis!

Gytės istorijoje pirmiausia žaviuosi ne mažosios Gytės gebėjimais, bet jos tėveliais. Sveikiems ir išsilavinusiems žmonėms linkėčiau paleisti į pasaulį kuo daugiau vaikų! Gyvename pokyčių laiku, todėl ramybė, stabilumas, laimė šeimoje tampa inkaru, prie kurio šliesimės, jei viskas aplinkui grius. Iš papasakotos istorijos sprendžiu, kad mažųjų mergyčių tėveliai bendrauja su jomis net tomis trumpomis minutėmis, kaip ėjimas į parduotuvę, darželį, polikliniką, jų klausosi ir bando suvokti bei atliepia net ir labai neįprastus vaiko poreikius. Ne dėl to, kad pasididžiuotų vaiko gebėjimais prieš kaimynus, auklėtojas ar bendraamžių tėvus, bet kad vaiko noras ir gebėjimas lavintis pačiam būtų patenkintas tada, kai tėvų nėra šalia. Taigi linkiu laimės ir sėkmės šiai puikiai šeimai.

Kodėl svarbu bendrauti su bendraamžiais

Dar svarbu, jog tėveliai sutaria, kad vaikas, nepaisant jo intelekto, turi bendrauti su savo amžiaus draugais ir praeiti jam įprastas raidos stadijas. Pedagoginiame darbe daug dažnesni atvejai, kai į mokyklą kreipiasi ryžtingai nusiteikę tėvai (dar dažniau – mamos), primygtinai reikalaudami priimti penkiametį į pirmą klasę, o mokantį skaityti ir atlikti sudėties veiksmą pirmoką perkelti mažiausiai į trečiąją. Iš dalies tokie šokinėjimai per klases patenkins dalelę vaiko intelektualinių poreikių, kuriuos galima sėkmingai tenkinti lankant papildomą būrelį arba užsiimant su vaiku namie bent po 15 minučių kasdien. Deja, vaikas nėra vien jo intelektas. Kartu jis yra fizinė ir emocinė būtybė, kurio pastariesiems poreikiams, perdėm akcentuojant intelektą ir perkeliant jį į neįprastą aplinką (su vyresniais, tarp brandesnių, ir pan.), bus neabejotinai pakenkta. Taigi šeima, pastebėjusi vaiko išskirtinumą, gali rinktis, ką augins: vunderkindą, trumpai – iki kokių 15 metų – nustebinsiantį pasaulį išskirtiniu mokslumu, ar laimingą žmogų, išskirtinį mokslumą naudojantį kaip priemonę didesniems gyvenimo tikslams pasiekti. Ką žinome apie vunderkindų likimus? Net paėmus žymiausią – V. A. Mocarto – pavyzdį, galime tik giliai atsidusti…

Papildomas ugdymas

Geriausias pasirinkimas – ugdyti tokį vaiką kartu su bendraamžiais, patenkinant jo poreikį mokytis, skaityti, rašyti, groti, skaičiuoti ar piešti laisvalaikiu, – namie, vedant pas patyrusį mokytoją arba neformaliojo ugdymo būrelį. Paprastai vaikai patys nori užsiimti veikla, kuri jiems išimtinai gerai sekasi, ką matome ir iš Gytės pavyzdžio. Jeigu tėvai pasitiki savo jėgomis ir sukuria vaikui lavinančią aplinką (kaip didmeistrio G. Kasparavo tėvai, žaidę laisvalaikiu šachmatais ir pastebėję ypatingą sūnaus susidomėjimą šiuo žaidimu), namai – geriausia vieta lavintis. Vaikas praleis daug valandų ties savo pomėgiu net neraginamas. Galima tam tikros srities profesionalo paieška. Gytei darželyje padeda jos auklėtojos, rasdamos vis naujų knygučių, o būsimajam dailiojo čiuožimo čempionui reikės trenerio. Ieškoti nukreipiančio, išmanančio, geranoriško žmogaus dėl savo vaiko – irgi nuostabi veikla, kartais labai praturtinanti ir tėvų akiratį.

Ginta Liaugminienė, nuotraukos iš asmeninio albumo

The post Pusantrų metukų Gytė skaito knygutes. Mama dalinasi nepaprasta istorija appeared first on Mamos Žurnalas.

Visame pasaulyje žinomas akordeonistas Martynas Levickis sako, kad visko pasiekti gyvenime galima, jeigu daug kryptingai dirbsi, o svarbiausia, tikėsi savo svajonės išsipildymu. Anot Martyno, gyvenime sutinkame daug gerų žmonių, kurie, lyg švyturys vaikui parodo kelią, tik reikia ir pačiam vaikui stengtis bei išdrįsti svajoti.

Kristina Lekavičiūtė, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė dalijasi mintimis apie tai, kaip svajonės įkvepia vaikus ir keičia jų gyvenimus.

Emociškai turtinga vaikystė

„Žinote, kas man labiausiai patiko, kai pakvietėte interviu? Pokalbio tema: „Kai aš mažas buvau“. Kai aš mažas buvau, grojau tokią dainelę „kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau, sutikau piemenaitę ir karštai pamilau“. Taip maloniai nuteikė ir sušildė mane šie prisiminimai“, – linksmai pokalbį pradeda pasaulyje žinomas akordeonistas Martynas Levickis.

„Mano vaikystė buvo graži. Turiu nuostabią mamą, kuri nuolat spinduliavo geras emocijas ir meilę. Tėvo nepamenu, jo ir nebuvo mano gyvenime, bet mano aplinka buvo darni. Turėjau nuostabius krikštatėvius – mamos seserį dvynę ir jos vyrą – žinomą skulptorių. Jie gyveno miško apsuptyje – sodyboje Šiaulių rajone. Buvimas ten buvo vaikystės pasaka, su į kiemą ateinančiomis gulbėmis ir kitais kaimo malonumais bei darbais. Jaučiausi laimingas, nes viską, ko reikia vaikui, turėjau“,  – prisiminimais dalijasi Martynas.

Pasak Martyno, jo vaikystė buvo turtinga ne materialiai, o emociškai. Visi artimieji buvo šilti ir mylintys žmonės, daug dėmesio skyrę tada dar mažojo Martyno poreikiams.

Pirmąjį akordeoną gavo trejų metų

„Kad noriu groti, visa savo esybe rodžiau šeimai. Dar kalbėti gerai nemokėjau, bet jau žinojau, kad groju ir grodavau svajonėse. Atsisėsdavau prie stalo ir barbendavau pirštais. Sakydamas „goju“ įsivaizduodavau pianiną. Mano svajones perskaitė šeima – pirmąjį akordeoną man padovanojo krikštatėvis, kai man buvo treji metai. Tai mane užbūrė. Valandų valandas tyrinėjau instrumentą, spaudžiau klavišus, išgaudavau garsus. Taip gimė supratimas, kaip tas instrumentas veikia. Buvau neapsakomai laimingas“, – prisimena Martynas.

Kitas muzikanto vaikystėje ryškėjęs talentas – artistiškumas. „Žiūrėdavau tuomet populiarų serialą „Giminės“ ir mane užbūrė personažas, dirbantis geležinkelyje. Apsivyniodavau šaliku ir teatrališkai vaizdavau savo mėgstamą herojų. Taip pat turėjau mylimą gulbę, kuri atskrisdavo į krikštatėvių kiemą. Raišą gulbę aš taip pat vaidinau – krypuodamas vaikščiodavau po kiemą“, – šypsosi pasakodamas Martynas.

Laiku pastebėję vaiko talentus artimieji nutarė, kad jam reikia mokytis muzikos. Iš Tauragės jiedu su mama persikėlė į Šiaulius. Martyno mama ryžosi kardinaliems pokyčiams, kad berniukui būtų geresnės sąlygos mokytis muzikos.

Buvo ne tik kaprizų ir tingėjimų groti, bet ir replikų po langais

Būdamas aštuonerių Šiauliuose Martynas kibo į mokslus. Įstojęs į Šiaulių konservatorijos muzikos mokyklą, galima sakyti, paskendo muzikoje.

„Repeticijose buvo viskas viename – ir smagu, ir smalsu, ir sunku. Būdavo taip, kad ir po 12 valandų grodavau. Pas mokytoją net į namus važiuodavau groti laisvadieniais. Tada  prasidėjo koncertai bei konkursai. Iš pradžių Šiauliuose, kituose miestuose, vėliau ir Europoje. Anuomet, prieš 16 metų, apie skrydžius lėktuvu buvo galima tik pasvajoti, važiuodavome autobusu. Su mokytoja pasiimdavom dešrų, duonos ir toks buvo mūsų „komfortas“. Bet tai buvo gražus laikas. Pirmą kartą susiruošęs į konkursą Italijoje, pamačiau pasaulį: Lenkijos, Čekijos, Austrijos vaizdai lėkė pro autobuso langą ir žavėjo bei teikė įkvėpimą. Jaučiausi laimingas“, – prisimena Martynas.

Paklausus, o kaip gi vaikiški kaprizai, futbolas, tinginiavimas ar paauglystės maištas, Martynas sako, kad buvo toks pat vaikas, kaip ir visi:  „Ir kaprizus rodydavau, ir tingėdavau groti. Kartą krikštamotė, nebegalėdama manęs priversti groti, subarė: „Jeigu negrosi, eisi daržų ravėti“. Na ir ką, galvoju, vis tiek negrosiu, geriau jau daržus ravėsiu. Paravėjau keliolika minučių ir supratau, kad geriau jau groti, nei daržus ravėti. Buvo ir vidinis konfliktas, ir visokių pamąstymų. Atėjo laikas, kai draugai pasigirdavo, kad buvo prie ežero, žaidė futbolą – lyg norėdami mane kartu prisikviesti, lyg bandydami sukelti pavydą. O aš grodavau ir po to pagalvodavau, kad nieko aš nepraradau, nepabuvęs prie ežero. Nesijaučiu dėl to nelaimingas ir dabar. Aš turiu savastį, kur daug muzikos“.

Kalbėdamas apie vaikystėje patirtus užgauliojimus bei patyčias Martynas sako, kad buvo visko: „Ir „armonikieriumi“ yra pravardžiavę, ir po namų langais šūkavę, laidė visokias replikas ne tik paaugliai, bet ir suaugę. Bet manęs tai niekaip nepalietė dėlto, kad esu jautrus tik man svarbių žmonių pastaboms.

Tad tokie atsitiktiniai užgauliojimai manęs nejaudino niekada. Gal apskritai esu iš tų žmonių, prie kurių patyčios nelimpa“.

Sunkaus darbo saldūs vaisiai netruko pasirodyti

Martynui buvo gal 14 metų, kai po vieno sėkmingo tarptautinio konkurso Šiaulių savivaldybėje, jam buvo surengtas iškilmingas priėmimas su sveikinimais ir dovanomis. Tą kartą jis gavo dovaną, vertą naujo automobilio.

„Iš pradžių miesto meras lyg juokais paklausė, apie kokią dovaną svajoju, gal apie automobilį. Mokytoja atsakė, kad automobilis palauks, o dabar būtinai reikia naujo akordeono. Ir miestas man jį padovanojo. Tada jis kainavo apie 50 000 litų – sutikit, tai didžiuliai pinigai, o vaikui, kuris auga tik su mama, tai buvo tiesiog aukso puodas. Tas akordeonas mano studijoje iki šiol yra, juo groju, man jis kelia labai mielus prisiminimus ir yra savotiškas simbolis“, – pasakoja Martynas.

Sunkus etapas – mokslai Londone

„Gal todėl, kad buvau, galima sakyti, vaikas, nežinojau, ko bijoti.  Visi vaikai turi šią Dievo dovaną – ne svarstyti, ne baimintis, o imti ir daryti. Taip padariau ir aš. Vos 17-kos metų iš Šiaulių išvažiavau į Londono Karališkąją muzikos akademiją. Gyvenimas parodė savo grimasas – pinigų ir toliau nebuvo, mama, kaip įmanydama stengėsi nors kiek padėti, bet Londone lietuviškas „nors kiek“ yra lygu beveik nuliui. Mums abiem su mama buvo šokas“, – prisimena Martynas.

Vaikino pasiekimus ir mokslą parėmė verslas. Šiauliuose dirbanti gamykla ,,Baltik Vairas“ jam suteikė  paramą – rėmė pragyvenimą Londone pusę metų. Vėliau visus planus sugriovė krizė, bet gyventi ir mokytis reikėjo. „2009-ųjų vasarą, po pirmojo kurso, su 20 svarų kišenėje išskridau į Ameriką. Vėl teko įrodinėti savo vertę ir kovoti už vietą po saule. Tiesa, Amerikoje mane pasitiko mano muziką jau žinantys žmonės. Jie ir bilietus man nupirko, ir pirmomis pragyvenimo dienomis pasirūpino, tačiau negalvokite, kad tai buvo besąlygiškas rėmimas. Ten dalyvavau konkursuose, kuriuose laimėjau pirmas penkias premijas visose kategorijose bei piniginius prizus. Taip aš užsidirbau pinigų, kad galėčiau tęsti studijas“, – pasakoja Martynas.

Laimė neturi nieko bendro su daiktais

„Aš užaugau laimingas ir esu laimingas. Štai, išėjau į lauką. Sninga. Pakėliau galvą, snaigės krenta man ant veido, žiūriu į dangų. Man be galo gražu ir jaučiuosi tiesiog laimingas. Laimę man teikia svajonių išsipildymas ir tos svajonės dažniausiai nieko bendro neturi su daiktais. Na, buvau sugalvojęs nusipirkti BMW automobilį, nusipirkau. Ir ką manote, ar pajutau, kad išsipildė mano svajonė? Ne. Tai tiesiog mašina ir viskas, – sako Martynas, – O štai neseniai užrašiau natomis savo sukurtą lietuvių liaudies dainos „Beauštanti aušrelė“ aranžuotę, apie kurią vis pagalvodavau ne pirmus metus, bet vis nerasdavau laiko, štai prisėdau ir atėjo įkvėpimas. Galiu pasakyti, kad išpildžiau dar vieną savo svajonę.

Savo vaikams leis ne tik svajoti, bet ir gyventi jose

„Aš gal nežinau, bet svarstau, kaip užauginti laimingus vaikus – pirmiausia leiskime vaikams svajoti ir gyventi tose svajonėse, net jeigu mūsų, suaugusiųjų, manymu tai yra kvailystė ir ta vaiko svajonė niekada neišsipildys. Tarkime, vaikas svajoja tapti aktoriumi, bet akivaizdu, kad jis tam neturi gabumų. Tegul vaikas lanko dramos būrelį, tegul gauna antraeilius vaidmenis, tegul nusivilia. Jeigu nežlugdysite vaiko svajonių, atsitiks mažiausiai du geri dalykai: vaikas supras, kad aktoriaus kelias ne jam ir negaiš laiko vėliau atrasdamas save. Kitas geras dalykas – toks vaikas praplės savo akiratį, taps puikiu teatro žinovu ir visą gyvenimą mėgausis žiūrėdamas gerus spektaklius, o gal net rašydamas pjeses ir jausis laimingas“, – sako Martynas, kviečiantis visus vaikus nebijoti svajoti ir siekti savo svajonių.

Svajonės turi ypatingą savybę – pildytis

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Kristina Lekavičiūtė dalijasi mintimis apie tai, kaip vaikus gali įkvėpti jų svajonės:

Vaikai suaugusiųjų pasaulį gali pasiekti žaidimų, istorijų kūrimo ir pasakų klausymosi būdu, o tai juos skatina svajoti ir siekti.

Vaikų svajonėms verta skirti daugiau laiko: suaugusiųjų paraginimas svajoti ir kurti ateities planus kloja pagrindą šviesiai vaikų ateičiai, jų gebėjimui suaugus atrasti savo vietą pasaulyje, išsiaiškinti savo pašaukimą, nes svajonės įkvepia veiksmui ir turi ypatingą savybę pildytis.

Tėvai leisdami savo vaikams svajoti, skatina tobulėti: pažinti norus, augti, gyventi pilnavertį gyvenimą, kurti savo svajonių pavidalus ir juos paversti realybe, kadangi vaikai savo vaizduotės kūriniuose mokosi išreikšti save, pritaiko savo talentus, taip išsiaiškina stipriąsias savo puses.

Kaip tėvams rasti „aukso vidurį“, kuris leistų adekvačiai išreikšti tėvišką rūpestį, meilę, išauginti vaiką savimi pasitikinčiu žmogumi – iššūkis kylantis daugeliui, tačiau įgyvendinamas. Tėvams reikia kelių dalykų: rodyti meilę ir pagarbą savo vaikui, ugdytis kantrybę, tikėti savo vaiko gražia ateitimi, leisti vaikui nuolat bandyti ir eksperimentuoti ieškant jam įdomios veiklos. Juk vaikų svajones galime vadinti jų ateities ir savarankiško gyvenimo varikliu.

The post Martyno Levickio patarimai tėvams, kaip užauginti talentingą vaiką appeared first on Mamos Žurnalas.

2019 m. gegužės mėnesį Kaune pradėta nacionalinė gabių vaikų rengimo programa „Gifted“. Pirmoji grupė mokytojų ir ugdymo įstaigų vadovų iš Lietuvos ir Ukrainos rinkosi Vytauto Didžiojo Universitete, prioritetiškai pasirinkusio diegti pedagogų rengimo  inovacijas. Įvadinę paskaitą, trukusią  tris dienas, skaitė dr. Yahuda Hamovitz (Izraelis).

Izraelyje jau daugelį metų gabūs vaikai gauna ypatingą ugdymą nuo darželių iki universitetų lygmens, tad Lietuvos pedagogams buvo atskleistos pagrindinės įžvalgos, kaip perimti šią gerąją patirtį.

Liepos mėnesį Kauno ir Rišon LeZiono miestų savivaldybių merai pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje įsipareigojama bendradarbiauti švietimo srityje, ypatingą dėmesį skiriant talentingų vaikų, kaip ateities lyderių, auginimui. Sutartyje aiškiai apibrėžta, jog žmonių gyvenimo kokybė tiesiogiai priklauso nuo  teisingos vizijos, liečiančios mūsų vaikų ateitį.

Tačiau vaikų ateities perspektyvas nulemia juos lavinančių ir mokančių žmonių meistriškumas. Tad prieš pradedant kurti ugdymo įstaigų tinklą, reikia pritraukti švietėjus, pasirengusius savo profesines žinias ir asmenines savybes skirti gabiausių mokinių ugdymui. Pasaulinė praktika rodo, kad šis kelias nėra lengvas. Gabūs vaikais – tos „baltosios varnos“, reikalaujantys viso mokytojų dėmesio tenkinant jų žinių troškimą, lenkiantys bendraamžius intelektu, tačiau susiduriantys su socializacijos problemomis, neretai išgyvenantys emocinę atskirtį ir dėl perdėtų tėvų ekspektacijų. Tad mokytoju, pasiryžusiam dirbti gabiųjų vaikų klasėse, kyla daugybė profesinių ir psichologinių iššūkių, kuriems įveikti reikia ir žinių, ir praktinių treniruočių.

Vytauto Didžiojo universitetas, suvokdamas šiuos iššūkius, žengia pirmuosius žingsnius į naujos kartos mokytojo rengimą ir perkvalifikavimą. „Gifted“ programos plėtrai Lietuvoje VDU talkina generalinis partneris – „IP Capital“ ir jos vadovai Eli Fux ir Haim Zakman (Izraelis). Tam pasitelkiami geriausi ne tik šalies, bet ir tarptautinio lygio specialistai.

Džiugu, kad jau lapkričio 12-14 d. ir gruodžio 3-5 d. dr. Yahuda Hamovitz susitiks su pirmąja tęstinius mokymus pradedančių Kauno pedagogų grupe. Kursų tikslas – perengti mokytojus darbui su gabiais vaikais ikimokyklinio, priešmokyklinio, pradinio, vidurinio ir gimnazijos lygmens ugdymo įstaigose.

Mokymuose taip pat dalyvaus psichologai, socialiniai pedagogai ir kiti ugdymo pagalbos specialistai. Tai pirmieji žingsniai, siekiant pagerinti Lietuvos gabiųjų vaikų ateitį. Nuo jų presidės ilga ir kupina iššūkių kelionė, tačiau verta sutelktų miesto savivaldos, aukštųjų mokyklų, atskirų ugdytojų pastangų. „Nesi atsakingas pakeisti pasaulį, bet nesi ir nuo to atleistas“ (žydų patarlė).

The post „Gifted“: gabiems  vaikams – gabūs mokytojai appeared first on Mamos Žurnalas.

Vis labiau siekiama pažinti vaikų ir suaugusiųjų emocinį intelektą, jį lavinti pripažįstant jo svarbą kokybiškam gyvenimui. Emocijų pažinimo pamokėlės, mokymas įvardinti savo būseną jau ikimokyklinio amžiaus vaikams, besišypsantys ar liūdintys veidukai ant lentos klasėse – ar to gana?

Per paskutinius trisdešimt metų mokslininkai ėmė emocijas laikyti itin svarbia asmenybės dalimi.

Tobulėjant tyrimų technologijoms ir metodikoms, aiškėjo, kad emocijų sudėtingumui neprilygsta nė viena psichikos funkcija, ir jų atpažinimas, supratimas ir kontroliavimas yra išlavinamas gebėjimas, o ne išmokstamas žinių rinkinys. Emocijos yra žmogaus atsakas į mus supantį pasaulį, savisaugos ar pasitenkinimo lygio išraiška, priklausanti nuo paveldimumo, patirties ir aplinkybių. Beje, linkstama atskirti emocijas nuo jausmų, kurie, įtakojami emocijų, išreiškia žmogaus ilgalaikį santykį su tikrove. Pripažinus, kad emocinis intelektas yra išlavinama asmenybės savybė, leidžianti įveikti sudėtingas situacijas, lanksčiau prisitaikyti ir rasti problemų sprendimą, darosi akivaizdu, kad tam pasiekti yra būtina praktika.

Suaugusiems skirtų užsiėmimų, kursų, psichologinių žaidimų pasiūla didėja sulig savęs tobulėjimo poreikiu ir socialinėmis madomis visuomenėje. Vis labiau priimama, kad išgyvenimai, jei pasidalinami ir patiriami bendrai, tampa lengviau atpažįstami, suvokiami ir įveikiami, o paliudijus, kaip emocija užvaldo kitą žmogų, ir kaip jis su ja susitvarko, lengviau susivaldyti ir pačiam.

Vaikams skirti užsiėmimai, daugiau ar mažiau, dažniausiai apsiriboja vizualiniu-verbaliniu emocijų „mokymusi“. Dalis vaikų jau darželyje ar mokykloje pramoksta įvardinti savo pyktį, liūdesį ar džiaugsmą, tačiau ar tai padeda išspręsti konfliktinę situaciją su bendraamžiu? Kad teorija virstų praktika, vis plačiau linksniuojama emocine savireguliacija, vaikai tas emocijas turi išgyventi gyvai: saugiai išgyventi didesnio susijaudinimo nei įprasta būsenų, išeiti už savo komforto zonos ribų. Tai įmanoma šeimoje, kur klimatas saugus ir palankus plačiam emocijų spektrui (ne tik neigiamam), arba neformaliojo ugdymo metu, per patyrimines veiklas, kurioms kryptingai vadovauja suaugęs, turintis aiškiai apibrėžtą tikslą.

Neseniai pasibaigęs jau antrą kartą režisierės Kristinos Buožytės inicijuotas projektas „Mano kinas“ suteikė Vilniaus ir Klaipėdos dienos centrų jaunuoliams galimybę įžengti į problemų ir sprendimų džiaugsmo nestokojančią kino kūrybos virtuvę. „Pasidalindami vaidmenimis ir pozicijomis aikštelėje, kurdami scenarijų, filmuodami, montuodami ir, galiausiai, matydami rezultatą, vaikai išgyvena daugybę situacijų, per kurias neformalioje aplinkoje gali patirti visą spektrą emocijų,“ – teigia K. Buožytė, prie projekto prisijungti pasikvietusi keturis kino režisierius ir tris psichologes.

„Dirbdami grupėje, susipažinę ir įgiję abipusio pasitikėjimo, per trumpą laiką stengiamės susikurti saugią atmosferą, kartais vaikui saugesnę už jo namų erdvę. Saugumas lemia, kad vaikai daugiau atsiveria, todėl gali išgyventi emocijų, kurių kitur patirti neturi galimybės, – dalinasi projekte dirbusi psichologė Laura Zabilienė. – Neformali aplinka, pasitikėjimu ir palaikymu paremtas bendravimas neretam dienos centro vaikui užpildo didžiulį trūkumą jo gyvenime. Mokykloje jis išmoksta atitikti ar maištauti prieš mokytojų lūkesčius, namuose – tėvų, o erdvių, kur jis gali būti savimi, nėra daug. Per kūrybines veiklas, ypač, kuriose vaikai gali patyrinėti labiausiai jiems rūpinčias kasdienines situacijas ir skirtingus vaidmenis, vyksta mokymasis, neatskirtas nuo veiksmų, minčių ir socialinio konteksto.“

Saugios erdvės sukūrimo svarbą išskiria ir Arūnas Eimulis, kino režisierius, projekte „Mano kinas“ dirbęs su Klaipėdos vaikų grupėmis. „Ne tik vaikinai bijo kalbėtis apie emocijas. Ypač – tiesiogiai, sėdėdami vienas prieš kitą. O procese, užvirus darbui, kuriant personažus ar mokantis naujų įgūdžių, ir išlenda visi vidiniai pergyvenimai, ankstesnės gyvenimo patirtys. Pasiskirstymas vaidmenimis kino aikštelėje padeda išbandyti save, savo vietą randa ir lyderiai, ir mažiau iniciatyvūs. Gal atrodo, kas tie kūrybiniai procesai, kažkokie neapčiuopiami dalykai be įspūdingo rezultato, bet per juos auga ne tik komandinio darbo patirtis, teigiamas santykis su suaugusiais, o ir savivertė, ryšys su savimi.  Sakyčiau, tai galiausiai susiveda ir į valstybinius rodiklius – tokias savybes turintys žmonės neretai yra sėkmingesni, ar ne?“

Justiniškių atviro jaunimo centro „Bazė“ jaunimo grupės vadovė Gabrielė Gerlaitė akcentuoja projekto eigoje išryškėjusius du dalykus: kooperacijos tarp skirtingų vaikų grupių poreikį ir grupės vadovo įsitraukimo, vidinės motyvacijos svarbą. „Buvo įdomu stebėti, kaip skiriasi skirtingų bendruomenių vaikų poreikiai – vieniems teorinis įvadas apie emocijas paliko įspūdį, kitiems – atvirkščiai, be veiksmo sėdėti ir klausytis buvo nuobodu, reikėjo veiksmo. Tačiau jungtinis darbas sukėlė daug lūkesčių ir aistrų – visada labiau motyvuoja ir įkvepia kažkas iš šalies, ar tai būtų kiti vaikai, ar nauji projektai.“ G. Gerlaitė taip pat pastebėjo, kad grupės motyvacijai labai svarbus ir pats vadovo nusiteikimas, noras drauge tobulėti, gilintis į tai, ko mokoma. „Stengiausi nesikišti, neįtakoti kūrybinio proceso, tiesiog būti, priimančiai ir atvirai išgyventi viską drauge. Tai suartino, dar paprasčiau atsiverti aptariant kasdienius rūpesčius, o neigiamos emocijos ir nusivylimas nesukėlė kliūčių baigti projektą, net kai kito centro vaikai neatvyko į Vilnių pabaigti jį drauge“, – pasakoja grupės vadovė.

„Nebuvo lengva atlaikyti vaikų pyktį ir nepasitenkinimą, užverdantį filmavimo aikštelėje, – pripažįsta projekte dalyvavusi režisierė Martina Jablonskytė, turinti patirties „Vaikų linijoje“. – Tačiau, tikintis, kad toks patyrimas jiems vėliau padės gyvenime, nuramina. Gera stebėti, kaip jie įveikia savo nesutarimus, ieško išeičių iš grupę ištikusios krizės. Suaugusieji išmokę neigiamas emocijas geriau užslėpti, bet nereiškia, kad mes geriau žinome, kaip su jomis tvarkytis“.

Pusiausvyros suradimas, suvokimas, kad emocijų neverta bijoti, leidžia stipriau pasitikėti savimi ir laisviau reikštis ne tik emociškai, bet ir intelektualiai. Taip pat – labiau toleruoti kitus. „Vaikai turi išmokti garsiai reikšti ne tik neigiamą nuomonę, nepasitenkinimą, kuris neretai „nutempia“ grupę iš paskos, bet ir kitą pagirti, pasidžiaugti, padrąsinti, ypač, kai pats to gauna, – dalinasi projekto psichologė Simona Kosinskaitė. – Labai veikia pavyzdys. Kaip kitas susidorojo su pykčiu? Kaip jį priėmė po to, kai jis išsakė savo nuomonę? Kas atsitiks, jei pyktį užgniauši? To neišmokysi emocijų kortelėmis“.

Kalbant apie pedagogo vaidmenį ugdant vaiko emocinį intelektą, dažniausiai išskiriamos šios savybės: empatija, savo emocijų suvokimas ir valdymas, vidinė motyvacija, pagarba ir dėmesys vaiko asmenybei ir, vienareikšmiškai, profesinis tobulėjimas. Nevyniojant į vatą, pedagogas visų pirma pats turi būti išsiugdęs emocinį intelektą.

Michail Arefjev, Pal. J. Matulaičio socialinio centro paauglių dienos grupės „Tranzitas“ vadovas, su savo grupe projekte dalyvavęs jau antrą kartą, dalinasi: „Teorinė projekto dalis, pokalbiai su psichologe man pačiam asmeniškai buvo labai vertingi. Refleksijas ir grįžtamojo ryšio metodikas taikome beveik kasdien jau kurį laiką, tai tapo mūsų kasdiene darbo centre dalimi. Tačiau aš tuo neapsiriboju, nuolat mokausi toliau – seminarai, dalijimasis patirtimi, profesinė savistaba yra būtini“.

Vadovas, pasidžiaugęs gana netikėtai aktyviai įsitraukusiais ir savo talentus ar įkvėpimo savo kūrybai atradusiais vaikais – vaikinu, visus netikėtai pribloškusiu savo vaidyba, mergina, piešiančia ir animuojančia filmukus, atkreipia dėmesį, kad jaunimo centruose vykdomos veiklos dažniausiai yra finansuojamos atskirų projektų rėmuose, dėl ko nuoseklumo ir pastovumo dar stipriai trūksta. Neformalaus ugdymo veiklas teikiančiųjų tenka ieškotis patiems vadovams, o tam reikia papildomo darbo laiko ir energijos. „Nors, kai pradedi matyti realius jų savivertės ar bendravimo pokyčius,  tos energijos atsiranda, juk tam ir dirbam“, – užbaigia pokalbį M. Arefjev.

Kristina Buožytė, apibendrindama savo patirtį tiek šiame projekte, tiek dirbant „Kūrybinėse partnerystėse“ ir „Kūrybinėse jungtyse“, patvirtina nuoseklumo, ilgalaikiškumo svarbą. „Dideliems pokyčiams, kurių neformaliais ugdymo projektais realiai ir siekiame, reikia daugybės mažų žingsnelių, kantraus linijos laikymo – ar tai būtų kūrybinis procesas, ar kasdienis bendravimas vaiko, jaunuolio aplinkoje. Naivu tikėtis, kad vienas projektas, vienos dirbtuvės iš esmės pakeis vaiko gyvenimą, tačiau tokių projektų gausa, jų visuma jau suteikia galimybę jam pasiūlyti kitokį, naują būdą priimti save ir gyvenimo iššūkius. Ir išmokti į juos reaguoti ne destruktyviai, o atviresne širdimi, einant į dialogą vietoj konflikto.“

Projektas „Mano kinas“ yra dalinai finansuojamas Vilniaus m. savivaldybės ir Kultūros tarybos.

The post Vaikų emocinis intelektas: nuotaikų paveikslėlių neužtenka, reikia praktikos appeared first on Mamos Žurnalas.

Koks vaikas yra gabus? Kam vaikas gabus? Ar apskritai mano vaikas gabus? Ar jo iškirtinės savybės pradings, jei laiku jų nepastebėsiu ir nenukreipsiu reikiama linkme?

Gabių vaikų atpažinimo keliu mus palydės Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choreografė ir sceninės praktikos vadovė Giedrė Zaščižinskaitė, kuri kasmet prisideda prie menui gabių vaikų paieškos ir atrankos visoje Lietuvoje.

Kaip atrasti išskirtinius vaiko gabumus?

Ypač gabūs vaikai dažnai išsiskiria tarp bendraamžių greitesne raida. Mokslininkų manymu, itin gabiu vaiku galima laikyti tą, kurio pažintinė raida maždaug dvejais metais lenkia bendraamžių pažintinius gebėjimus. Tokie vaikai nori ne pagal amžių ir jėgas spręsti problemas, jautriai reaguoja svarstant teisingumo, moralės klausimus.

Ir vis dėlto, kaip atpažinti, kad vaikas turi išskirtinių gebėjimų? Kad būtų lengviau, vaiko talentą bandykite įvertinti, atsižvelgdami į šiuos aspektus:

• Gabūs vaikai paprastai yra labai smalsūs ir itin daug klausinėja. Kartais klausimai atrodo nereikšmingi, nesuprantami ar net juokingi, bet būtent tai ir yra jų išskirtinumas – savo galvoje jie dėlioja savitą žinių „piramidę“.
• Išskirtinių gebėjimų vaikai moka gana ilgą laiką susikaupti ties jiems įdomia veikla, atsiribodami nuo išorinių dirgiklių.
• Dažnai talentingi vaikai turi labai stiprų, savitą, gerą humoro jausmą – tai galima priskirti geriau išplėtotam jų emociniam intelektui.
• Jiems būdinga labai gera atmintis – lengvai įsidėmi informaciją, labai ilgai ją atsimena ir lengvai pritaiko reikiamose situacijose.
• Gabaus vaiko talentai nebūtinai turi būti išreikšti visose srityse. Kartais išskirtinai ryški būna tik viena vaiko savybė, o visi kiti gebėjimai gali net atsilikti nuo bendraamžių.
• Gabus vaikas mąsto nestereotipiškai, unikaliai, turi savo išskirtinį, individualų, prigimtinį matymą.
• Jam nesunku atrasti ryšius tarp iš pažiūros nesusijusių objektų, idėjų ar ​​faktų.
• Talentingas vaikas dažnai turi vienišiaus savybių arba retkarčiais atrodo, tarsi jis laikinai būtų pakibęs tarp šio ir savo menamo pasaulio – kaip sakoma, „išskridęs mintimis“.
• Talentingas vaikas gali būti ir išskirtinai socialus, itin komunikabilus, ne pagal amžių rišliai reikšti mintis, kurti istorijas.
• Kartais būna ir taip, kad talentingus vaikus sunkiau auklėti, nes daugelis dalykų jiems tiesiog atrodo nuobodūs, nemotyvuojantys. Todėl jie priešinasi tiems dalykams, toms sritims, kurios jų tiesiog nedomina, o daugiausia dėmesio skiria jam rūpimai sričiai.

Atpažinti gabų ar talentingą vaiką lengviausia jam ką nors veikiant. Tad pirmiausia reikia sudaryti sąlygas vaikui užsiimti įvairia veikla, kad galėtų atsiskleisti jo gabumai. Jei tėvai pastebi, kad vaikui įdomi ir gerai sekasi viena ar kita veikla, jie turėtų sudaryti sąlygas vaikui gilintis į ją (pavyzdžiui, lankyti būrelius). Jei vaikas iš tiesų gabus, jis sparčiau pasieks rezultatų už bendraamžius arba jie bus geresni.

Žinoma, norėdami suprasti, ar vaikas iš tiesų gabus, tėvai gali kreiptis į specialistus. Talentingą menui ar sportui vaiką geriausiai atpažins tos veiklos pedagogai – patikrins klausą, balso duomenis ar lankstumą.

Gabų akademinei veiklai vaiką atpažinti gali padėti specialiai pasiruošę psichologai, kurie jam pasiūlys atlikti Lietuvos vaikams pritaikytus intelekto testus. Specialistai patars, kaip lavinti gabų vaiką, kurlink ir kaip kreipti jų ugdymą.

Sąvokos „gabus“ ir „talentingas“ vartojamos kaip sinonimai, tačiau galima pastebėti, kad Lietuvoje dažniau itin gabiais vadina vaikus, kurie turi išskirtinių gabumų mokslui (akademinė sritis), o itin talentingais – tuos, kurie gabūs menui ar sportui. Tačiau psichologas F. Gagne’as teigia, kad nenaudinga šias dvi sąvokas vartoti kaip sinonimus, ir siūlo gabiais vadinti vaikus, kurie turi išskirtinį potencialą pasiekti puikių rezultatų (būti tarp 10 proc. geriausių savo bendraamžių) vienoje ar keliose srityse (nesvarbu, ar tai sportas, menas, ar mokslai), o talentingais – tuos, kurie jau yra pasiekę išskirtinių rezultatų vienoje ar keliose srityse.

Kaip suprasti, kokių gabumų turi mano vaikas?

Reikia stebėti, kas jam patinka, į ką jis kreipia dėmesį. Jei vaikas mėgsta mėgdžioti – pvz., imituoti aplinkinių eiseną, kalbėseną ir kt., greičiausiai jis turi aktoriaus gebėjimų. Tuomet kartu su juo galima rengti spektaklius, žaisti vaidmenų žaidimus ir t. t.

Jei vaikas itin imlus garsui, kalbos intonacijoms – reikia jį lavinti šia kryptimi: vestis į koncertus, rengti koncertus namie, demonstruoti, kaip skamba virtuvės „instrumentai“ – puodai, šaukštai ir puodeliai…

Duslus garsas, skardus garsas… Virtuvėje galima surengti visą orkestrą! Su mažais vaikais svarbu žaisti žaidimus, skatinančius jų kūrybinį aktyvumą.

Svarbu ir tai, kad tėvai pernelyg nesijaudintų nespėsiantys pastebėti vaiko talento. Nebandykite jo atrasti „dirbtinai“. Vaikui reikia suteikti kuo daugiau galimybių pažinti save ir jį supančią aplinką žaidžiant, skatinant skirtingus pojūčius, potyrius. Vaikų išskirtiniai gabumai nebūtinai akivaizdūs jau ankstyvoje vaikystėje. Dažnai jie atsiskleidžia pamažu, šiek tiek ūgtelėjus, kai vaikas tampa sąmoningas. Suteikime vaikams kuo daugiau galimybių pažinti, ir jie patys mums parodys, kas juos labiausiai traukia, ir kuriuo keliu turėtume kreipti jų ugdymą.

O dabar pabandykime išsiaiškinti, kaip atpažinti konkrečius vaiko gabumus šokiui, dailei ir muzikai.

Šokiui gabus vaikas:

Turi šokio pojūtį – mėgsta šokti (ritmingai judėti) pagal muziką.

Turi fizinių duomenų baletui – tai gamtos dovana, tačiau kai kuriuos duomenis galima veiksmingai sukurti besimokant.

Pasižymi labai gera judesių koordinacija.

Turi baletui tinkamą kūno konstituciją (maža galva, ilgos kojos ir rankos, siauras dubuo, lieknas liemuo).

Jo raumenų tonusas – stiprus, normaliai besivystantis.

Jam būdinga kantrybė, kruopštumas, fizinė ištvermė, kūrybingumas, muzikalumas.

Pasižymi matematiniu ir erdviniu mąstymu – tai jam padeda išmąstyti, kaip teisingai atlikti judesį ir netraumuoti savo kūno.

Turi gerą klausą.

Yra artistiškas ir geba improvizuoti.

Bet kurioje aplinkoje lengvai atsipalaiduoja šokdamas, pats bando kurti šokio kompozicijas, atkartoti matytas šokio variacijas.

Dailei gabus vaikas:

Geba originaliai mąstyti, ieško naujų, neįprastų ar netradicinių asociacijų.

Rodo intelektinį žaismingumą ir mėgsta fantazuoti ar įsivaizduoti.

Yra jautrus grožiui ir turi stiprią trauką estetikai.

Turi vizualinės kompozicijos pojūtį.

Daug piešia, lipdo, konstruoja – dažniausiai tai būna veikla, kurią vaikas pasirenka pats, niekieno neagituojamas.

Piešia skirtingai nei kiti, turi savitą piešimo stilių, individualų pasaulio matymą.

Geba labai artimai tikrovei atkartoti pamatytą objektą ar veiksmą pasitelkdamas menines priemones (per piešinį, skulptūrą, karpinį ir pan.)

Turi labai gerą regimąją atmintį.

Jaučia spalvų sintezę.

Turi stiprų formų pojūtį, gerai jas atpažįsta.

Muzikai gabus vaikas:

Turi labai gerą muzikinę klausą, atmintį.

Susijaudina, išgirdęs patinkančią melodiją.

Mėgsta groti, net savais išgalvotais instrumentais, imituoja grojimą, dainavimą.

Gerai jaučia muzikos ritmą.

Geba lengvai atkartoti melodiją.

Dažnai niūniuoja, interpretuoja jau girdėtas daineles, kuria savas.

Net ir dideliame šurmulyje geba išgirsti sekamos melodijos skambesį.

Stipriausias teigiamas dirgiklis – muzika.

Mėgsta judesiais imituoti skambančią muziką.

Intuityviai jaučia garso aukštį.

Taigi kviečiame įdėmiau stebėti savo vaiką ir jautriai nukreipiant padėti jam atrasti save. Spaudimas ir prievarta nepadės pasiekti laukiamų rezultatų. Svarbiausia, ko iš tėvų reikia – tai kantrybė, atidumas ir bendradarbiavimas su savo vaiku „Užspausti“ ir kontroliuojami vaikai užsidaro savyje, o gebėjimai ir polinkiai atsiskleidžia tik tuomet, kai mažylis jaučiasi atsipalaidavęs ir laimingas.

ĮDOMŪS FAKTAI

JAV muzikos psichologas E. Gordonas (1979 m.) tyrinėdamas muzikai gabius vaikus, priėjo prie išvados, jog visi žmonės gimsta gabūs muzikai: 68 procentai vaikų turi vidutinius gabumus muzikai, 16 procentų – ryškesnius negu vidutiniai, 16 procentų – žemesnius negu vidutiniai. Muzikiniai gabumai išryškėja anksčiausiai, ir juos lavinti reikia pradėti kuo anksčiau.

Žymi Amerikos choreografė Twyla Tharp knygoje „The cretive habit“ taip pasakoja savo pradėjimo šokti istoriją: „Nuo vaikystės buvau labai judri, su manimi buvo neįmanoma, mokykloje neišsėdėdavau suole, namuose irgi nuolat judėdavau. Tėvai neapsikentę nuvedė pas psichologą įtardami dėmesio sutrikimo sindromą. Man pasisekė, kad psichologas pasitaikė itin protingas: kurį laiką klausėsi tėvų pasakojimų, o po to paprašė kartu su jais išeiti už durų pasikalbėti, kad aš negirdėčiau. Prieš išeidamas jis įjungė radiją, o išėjęs kiek palaukė, pažiūrėjo pro rakto skylutę ir pasiūlė mano tėvams pažiūrėti. Aš, likusi viena kambaryje, judėjau pagal radijuje grojamos muzikos taktą. Tuomet jis ramiai pasakė – jūsų mergaitei nereikia jokių vaistų, tiesiog leiskite ją į šokių būrelį“.

Mitas ir faktas:

MITAS: Gabumai yra nekintančios žmogaus savybės, kurios išlieka tokios pačios visą gyvenimą.

FAKTAS: Kai kurių gabių vaikų nepaprastas talentas ir produktyvumas atsiskleidžia labai anksti ir pastebimas visą gyvenimą; kitais atvejais žmogaus gabumai ar talentas nepastebimi iki jam suaugant, o kartais būna, kad vaikas, išsiskyręs nepaprastais gebėjimais vaikystėje, užaugęs niekuo neišsiskiria iš savo bendraamžių.

The post Kaip suprasti, kokių gabumų turi mano vaikas? appeared first on Mamos Žurnalas.

Foreli Blinstrubaitė-Kramarik – ypatinga moteris! Lietuvių kilmės autorė, lektorė, ugdymo specialistė bei kompozitorė jaunystėje išvyko į JAV, ten sukūrė šeimą ir kartu su vyru susilaukė penkių vaikų. Visi penki Foreli vaikai pasižymi ypač puikiai išreikštais talentais įvairiose meno, mokslo ir kultūros srityse.

Čikagoje gyvenanti Foreli Kramarik – penktoji konferencijos „Sveika ir laiminga mama“ pranešėja. Visų į konferenciją atvykusių Lietuvos mamų laukia puikios žinios: specialaus video pranešimo metu moteris dalinsis visiškai unikalia savo patirtimi bei ypatingomis ugdymo metodikomis, padėjusiomis darniai atskleisti visų atžalų talentus, leisti jiems visapusiškai realizuotis, o šeimai užauginti penkis vunderkindus vaikus!

Konferencijai „Sveika ir laiminga mama“ nenumaldomai artėjant, Foreli Kramarik dalinasi aktualiomis įžvalgomis darnaus ir sėkmingo ugdymo klausimais.

Foreli, esate penkių ypač talentingų vaikų mama! Papasakokite, kokiais pagrindiniais principais rėmėtės augindama ir auklėdama savo vaikus.

Manau, jog pagrindinis principas, kuriuo rėmiausi – tai neskubėti. Taip pat, labai svarbu yra išklausyti vaikus, duoti jiems laisvės, pasitikėti vaikais, kad jie, tuo pačiu, galėtų pasitikėti Jumis, kaip mama, ir sudaryti sąlygas vaikui pasireikšti, atsiskleisti. Naudinga sukurti vaikams kuo daugiau įdomesnių sąlygų, kurios nebūtinai turi būti lengvos – priešingai, kai kuriose sudėtingesnėse sąlygose progų pasireikšti randa tokios vaiko savybės kaip drąsa, imlumas, protas.

Ar tiesa, jog augindama savo vaikus sukūrėte ir savo pačios unikalią edukacinę sistemą?

Savo pačios edukacine sistema pavadinčiau jau minėtų sąlygų vaikams sukūrimą. Svarbu suvokti šią sąlygų sąvoką teisingai: tai ne dėžutė, į kurią įdedame vaiką ir tikimės, kad jis atitiks kažkokį mūsų įsivaizdavimą, bet galimybės, tarsi lipnus molis, iš kurio galima nulipdyti bet ką, lyg vanduo, kuris nuolat keičiasi, vis atsinaujina. Taip ir mano sistema nėra statiška, nekintanti, bet judri, jautri ir nuolat reikalaujanti naujų kūrybinių sprendimų.

Foreli, esate vaikų ugdymo namuose šalininkė. Kuo ugdymas namuose skiriasi nuo valstybinėmis švietimo sistemomis paremto ugdymo?

Pagrindinis skirtumas toks, kad mokant vaikus namuose jie labai daug dalykų išmoksta ir perima iš tėvų. Natūralu, jog besimokydami valstybinėse mokyklose vaikai daugiau dalykų išmoksta ir perima iš mokytojų, savo bendraamžių. Gerai tai ar blogai – spręsti Jums. Namų mokymas naudingas tėvams, norintiems pilnai perteikti vaikams savo sukauptą patirtį, žinias, išmintį. Daugiau šia tema kalbėsiu konferencijos „Sveika ir laiminga mama“ metu Vilniuje.

Kaip manote, kokių žinių vaikui įgyti yra svarbiausia?

Manau, kad vaikui svarbiausia yra įsisąmoninti, jog jis pats yra savo gyvenimo režisierius. Vaikas turi ne tik apie tai išgirsti, bet ir patirti praktiškai, priimdamas asmeninius sprendimus, jausdamas jų pasekmes, o ne darydamas tai, kas jam kažkieno primesta iš išorės.

Mums reikia daugiau kuriančių žmonių! O mano anksčiau minėta sistema yra ypač naudinga kūrėjams ir norintiems jais tapti. Juk kūrėjas tai ir rašytojas, ir verslininkas, ir dailininkas, ir netgi gydytojas.

Koks yra tėvų vaidmuo vaiko ugdyme ir jo talentų atskleidime?

Tėvų misija – pastebėti vaiko talentus, nuolat stebėti, kur jis yra linkęs, ir sudaryti sąlygas tiems talentams atsiskleisti. Ne tik leisti vaikui daryti tai, ką jis nori, bet kartais ir paraginti, padrąsinti vaiką eiti norima linkme, jei jis sustoja. Ne visuomet vaikų sustojimas yra teisingas – juk vaikai dėl vienų ar kitų priežasčių sustoja dažnai. Tai gali būti ir nenoras, ir nepasitikėjimas savimi, ir dar daugybė įvairių priežasčių. Bet jei būtent ta veikla ir yra stebuklas, kurį vaikas nešioja savo širdyje? Jei tėvai tai jaučia, jų pareiga padėti šiam stebuklui pilnai atsiskleisti, sužydėti ir rasti savo vietą po saule.

O ką daryti, jei vaikas sustoja?

Reikalingas subtilus tėvų suvokimas, kaip kalbėti su vaiku, kad pavyktų jį švelniai paraginti, vėl sužadinti norą imtis mėgstamos veiklos. Svarbu grąžinti vaikui įkvėpimą tikėti savo paties norais ir savo jėgomis juos įgyvendinti.

Ką patartumėte tėvams, norintiems išvengti auklėjimo klaidų, kurias kartais sukuria tradicinės pedagoginės sistemos?

Pirmiausia, nepulti į kraštutinumus. Pavyzdžiui, gali įsivyrauti klaidinga nuomonė, jog jei per didelis spaudimas labai neigiamai veikia vaiką, tuomet jam reikia suteikti visišką laisvę. Tai netiesa! Vienas svarbiausių dalykų – harmonija, balansas tarp laisvės ir pareigų. O šeima turi veikti kaip komanda, kurios nariai nuolat padeda vieni kitiems ne tik džiaugtis laisve, bet ir darniai vykdyti savo pareigas. Vaiką svarbu išmokyti draugiškumo ir sklandaus bendradarbiavimo įgūdžių. O tai yra ir sėkmingiausių šiandienos bei ateities profesijų atstovų savybės!

Kaip manote, ar žmogus jau gimsta genialus, ar tokiu tampa, jei laiku pastebimi jo talentai?

Tikru genijumi tampama – visada ir be išimties. Netgi susiklosčius pačioms nuostabiausioms aplinkybėms, neužtenka tik gimti talentingu – įvairių prigimtinių talentų turi absoliučiai visi žmonės. Tačiau ne visus mus galima pavadinti genijais. Kodėl? Todėl, kad prigimtinių vaiko talentų užgniaužimą matau beveik kiekvienoje šeimoje ir tai yra liūdna tiesa. Kitas šalutinis efektas – pernelyg išaukštintas pastebėtas vaiko talentas. Tokiu atveju, žmogaus dvasinės vertybės nesutampa su jo talentu, atsiranda išpuikimas, tinginystė ir panašios ydos, o talentas negali toliau sėkmingai skleistis.

Foreli, ką patartumėte visoms Lietuvos mamoms, norinčioms visapusiškai ir darniai atskleisti vaiko talentus?

Svarbiausia yra neskubinti vaiko toje srityje, kurioje vystosi jo talentas. Yra puiki pamokanti pasaka apie žąsį, dedančią auksinius kiaušinius. Visi nori tokios žąsies tik sau, ir kad ji dėtų kuo daugiau auksinių kiaušinių. Tai štai, nereikia vaiko talento paversti stabu, dėl kurio imtų kentėti pats vaikas, nes tokiu atveju jis niekada nebus laimingas realizuodamas savo talentą.

O bendras patarimas visiems tėvams būtų gyventi ir bendrauti su savo vaikais taip, tarsi tai būtų paskutinė diena. Kaip elgtumėtės tokiu atveju? Pradėkite jau dabar.

Ačiū už pokalbį!

Konferencijos „Sveika ir laiminga mama“ metu Foreli Kramarik plačiau papasakos apie kiekvieno savo vaiko talentus bei unikalų šeimos kelią kiekvieno jų atskleidimo link.

Projekto „Sveika ir laiminga mama“ misija – supažindinti moteris su naujausiomis sveikatingumo metodikomis ir asmeninio tobulėjimo sprendimais, padėsiančiais sėkmingai planuoti šeimos pagausėjimą, kurti tvirtus ir darnius poros tarpusavio santykius ir visokeriopai realizuoti savo moterišką prigimtį šeimoje ir už jos ribų. Konferencija „Sveika ir laiminga mama“ įvyks 2018 metų gegužės 6 dieną, Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Daugiau informacijos apie renginį galite rasti čia: https://www.mamosdiena.lt/.

Parengė Miglė Kačinskaitė

The post Penkių vunderkindų mama Foreli Kramarik: kaip darniai atskleisti unikalius vaiko talentus? appeared first on Mamos Žurnalas.

Ką turėtų žinoti tėvai, norintys „nepražiopsoti“, o kuo tiksliau atskleisti savo vaiko gabumus ir sudaryti tinkamas sąlygas juos ugdyti? 

Konsultuoja doc. dr. Daiva Grakauskaitė-Krakockienė, LEU Psichologijos didaktikos katedra

Gabus ir kūrybingas vaikas – koks jis?

Būtų paprasta ir lengva atpažinti ir ugdyti gabius vaikus, jeigu būtų vienas, teisingas ir kiekvienam gabiajam tinkamas apibrėžimas ar taisyklės, kokiame amžiuje, kokius gabumus ir kaip galime ugdyti. Deja, psichologijos mokslas tokių atsakymų nepateikia, nes kiekvienas vaikas yra individualus, o gebėjimų vystymasis, sklaida ir ugdymas priklauso nuo daugelio aplinkybių.

Ir vis dėlto, ką turėtų žinoti tėvai, norintys „nepražiopsoti“, o kuo tiksliau atskleisti savo vaiko gabumus ir sudaryti tinkamas sąlygas juos ugdyti? Vieni iš labiausiai praktiškai naudingų galėtų būti JAV psichologių M. B. Karnes ir C. A. Tacacs pastabos, kuo gabūs vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių.

Taigi svarbiausios yra pažinimo ir psichosocialinio vystymosi sritys.

Pažinimo sritis

Sensityvūs periodai. Tai „imliausias“ laikas tam tikriems dalykams išmokti. Pavyzdžiui, itin anksti, dar ikimokykliniame amžiuje, atsiskleidžia muzikiniai, kalbos, psichomotoriniai gebėjimai. Pražiopsojus šį svarbų laikotarpį, vėliau vaikų gebėjimus bus kur kas sunkiau tinkamai išvystyti. Tarkime, jeigu baletui ar muzikai gabus vaikas nebus pastebėtas ir ugdomas nuo 5-6 metų, vėliau vystyti talentą šiose srityse bus daug sudėtingiau ar iš viso neįmanoma. Kaip teigia B.L.Wait, akivaizdus ženklas, kad vaikui seksis mokytis, yra 2-3 metų vaiko gebėjimas paskirstyti dėmesį ir sekti du ar daugiau įvykių vienu metu.

Smalsumas. Dauguma priešmokyklinio amžiaus vaikų yra tikri „kodėlčiukai“. Tačiau gabių vaikų klausimai yra šiek tiek kitokie – jiems rūpi gilesni dalykai, nei paprastas atsakymas į klausimus „kodėl?“. Jie klausinėja, nes jų poreikis gauti informaciją yra natūralus ir stiprus – kaip poreikis kvėpuoti. Tad jų klausimai skirti dalyko esmei išsiaiškinti, pavyzdžiui: „Kodėl taip, o ne kitaip?“, „Kas būtų, jei pasikeistų?“.

Gebėjimas pastebėti priežasties-pasekmės santykius ir daryti išvadas. Tokie vaikai domisi alternatyvių modelių ir sistemų kūrimu. Iš jų dažnai galima išgirsti svarstymus: „O kas, jeigu…?“.

Puiki atmintis. Dalykai, kuriems vaikai yra gabūs, jiems lengvai įsimenami. Geros atminties pagrindas yra ankstyva kalba ir gebėjimas abstrakčiai mąstyti.

Gebėjimas klasifikuoti ir kategorizuoti, dažnai pasireiškiantis kolekcionavimo aistra. Tokiems vaikams labiau patinka pertvarkyti, sisteminti turimą informaciją nei didžiuotis nuolatine, tvarkinga kolekcija.

Turtingas žodynas, sudėtingos sintaksinės struktūros, gebėjimas formuluoti klausimus. Šie vaikai su malonumu skaito enciklopedijas, žodynus, sugalvoja įvairiausių žodžių, kurie turi savo prasmę, mėgsta žaidimus ir veiklą, reikalaujančią protinių gebėjimų.

Ypatingas dėmesio sutelkimas, užsispyrę siekia rezultatų tose srityse, kurios jiems yra patrauklios. Įsigilinę į juos dominantį užsiėmimą, tokie vaikai pamiršta viską aplinkui, tačiau, turėdami mažai patirties, dažnai pradeda dirbti darbus, su kuriais niekaip negali susidoroti. Tuomet reikalinga subtili suaugusiųjų pagalba ir supratimas, nepabrėžiant nesėkmių.

Psichosocialiniai vystymosi ypatumai

Gabiems vaikams dažniausiai yra būdingi šie ypatumai:

1. Teisingumo jausmas, kuris pasireiškia labai anksti. Vaikai jautriai reaguoja į neteisybę jų ar kitų žmonių atžvilgiu ir kovoja dėl tiesos.

Svarbu, kad tėvai nelaikytų savęs „aukštesniais“, daugiau išmanančiais ir nebūtų įsitikinę, kad jų žodis turi būti paskutinis. Tokie tėvai, akivaizdu, greit nuslopins vaiko norą ieškoti tiesos, jis neišmoks ieškoti argumentų, tinkamai ginti savo nuomonės, diskutuoti.

2. Asmeninė vertybių sistema dažnai būna labai „talpi“. Jie labai jautriai išgyvena dėl visuomenėje pasitaikančių neteisybių, kelia didelius reikalavimus sau ir kitiems, gyvai atsiliepia į kvietimą kurti teisingumą, harmoniją, gėrį. Pvz., išgirdę apie badaujančius pasaulio vaikus, gali prašyti  tėvų ką nors daryti, o patys nuspręsti  atiduoti visa, ką turi.

Svarbu, kad suaugusieji tinkamai kalbėtųsi su vaiku, kokias problemas jis gali išspręsti šiandien, kokius būdus geriausia pasirinkti. Galima pasakyti, kad visų savo sutaupytų pinigų atidavimas kenčiantiems neišspręs esamos problemos, tačiau dalis pinigų gali šiek pagerinti kitų žmonių padėtį. Arba galima kartu su vaiku padėti žmonėms, kuriems reikalinga pagalba (nebūtinai materialinė). Galima pasikalbėti su vaiku apie tai, kad jis, jei ruošis jau dabar, užaugęs galės tapti geru savo srities specialistu, kuris galės daryti įtaką globalioms problemoms spręsti.

3. Gyva vaizduotė. 2-5 m. vaikai dar nesugeba atskirti ribos tarp fantazijos ir realybės. Jie taip „suauga“ su savo susikurtais fantazijų objektais, kad kartais tiesiog neaišku, kur tiesa, o kur išgalvota istorija. Jų vaizduotė tokia ryški ir turtinga, kad fantastiniame pasaulyje gali sutilpti ir neegzistuojantys draugai, ir trokštamas brolis ar sesutė. Ir suaugę tokie vaikai gyvenime ir darbe išlieka kūrybiški, išradingi, žaismingi.

Svarbu, kad tėvai neišsigąstų ir negalvotų, kad tai psichinis sutrikimas (kaip kartais atsitinka), ir mokėtų pakreipti vaiko vaizduotę tinkama linkme. Pavyzdžiui, galima skatinti vaiką kurti fantastines istorijas ir jas užrašyti arba, dar paprasčiau – įrašyti į garso juostelę, o po to iššifruoti ir „išleisti“ jo istorijų knygelę su paties vaiko piešiniais ir padovanoti Kalėdų ar gimtadienio proga.

4. Humoro jausmas, padedantis išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Talentingi vaikai tiesiog mėgaujasi žodžių žaismu, netikėčiausiais minčių blyksniais, perkeltinėmis prasmėmis, o juokingas situacijas įžvelgia ir ten, kur kiti nė nepastebi. Ši savybė kartais tampa sveikatą išsaugančiu skydu ar gelbėjimosi ratu, nes jautri, subtili psichika kartais tik taip tegali apsiginti nuo skausmingų smūgių, kuriuos suduoda nesupratingi žmonės. Šie vaikai gali pasišaipyti ir iš savo silpnybių, kai daugeliui tai padaryti yra sunku, nes retas taip pasitiki savimi, kad galėtų smagiai pasijuokti iš sąmojingo posakio apie patį save.

Svarbu, kad suaugusieji irgi turėtų humoro jausmą arba jį ugdytų, nes sunku įsivaizduoti, kad paniurę, nuolat kažkuo susirūpinę tėvai patys bus kūrybingi. Vaikas, suvokęs, kad jo juokai šeimoje niekam nesuprantami, gali užsisklęsti savyje ir „išmokti“, kad gyvenime saugiau būti paniurėliu. Taip pat svarbu leisti vaikui suprasti, kur ir kaip galima juokauti neįžeidžiant kito žmogaus.

5. Gabūs vaikai dažnai ima spręsti problemas, neatitinkančias jų jėgų. Vaiko vystymuisi šie bandymai labai svarbūs.

Svarbu, kad tėvai rastų laiko kartu su vaikais eksperimentuoti. Reikėtų saugotis „aureolės“ efekto – suaugusieji dažniausiai tikisi, kad mažylis toks pat gabus bus ir kitose srityse.

6. Nepagrįsta baimė. Ankstyvojoje vaikystėje, kaip ir visi vaikai, gabuoliai irgi yra emocionaliai priklausomi, nekantrūs. Kartais jie moka gražiai pakalbėti, sugeba geriau išreikšti, ką jaučia. Tai ir suklaidina, sprendžiant apie jų emocinį brandumą. Tyrimai rodo, kad mažų vaikų baimės dažniausiai nepagrįstos, ir suaugusieji niekaip negali suprasti, kaip galima labiau bijoti liūtų ar vaiduoklių negu aplinkui zujančių automobilių.

Svarbu – supratingumas, kantrybė, mokėjimas padėti vaikui atskirti, kas tikra, o kas – tik matyta filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose.

7. Intuicija, kartais – ypatingi gebėjimai numatyti, pajausti, ką kitas galvoja, jaučia. Gabuoliai labai jautrūs ne tik žodžiais demonstruojamiems jausmams, bet ir tyla išreikštai įtampai, tvyrančiai aplink juos. Kartais tokie vaikai turi gebėjimą numatyti įvykius, „skaityti“ kitų mintis.

Svarbu, kad suaugusieji reaguotų supratingai ir subtiliai, kad vaikas nesijaustų nenormalus. Mes dar tiek mažai žinome apie įvairius procesus, vykstančius smegenyse, kad negalime visiškai atmesti tokių gebėjimų galimybės. Juk gali būti ir taip, kad tai, ką mes matome tarsi pro šydą, šie vaikai – labai ryškiai.

8. Egocentrizmas. Ši savybė būdinga, beje, visiems priešmokyklinukams. Šis terminas, pasiūlytas J. Piaget, padeda geriau suprasti kokybinius skirtumus tarp priešmokyklinuko intuityvaus suvokimo ir racionalesnio, į konkrečią realybę orientuoto vyresniųjų vaikų supratimo. Tik nepainiokime egocentrizmo su egoizmu, nespirmasis neturi neigiamo atspalvio. Egocentrizmas tereiškia savo suvokimo ir emocinės reakcijos į įvykius projekciją. Tai dar vadinama „vienpusišku suvokimu“, kai nesugebama suprasti kitokio nei mūsų požiūrio. Sunku priimti suaugusiųjų egocentrizmą, tačiau priešmokyklinukui – tai visai natūrali ypatybė. Tik augdamas vaikas pradės suprasti, kad nebūtinai tai, ką mato ar supranta jis, taip pat suvoks ir kiti. Vaikui bręstant atsiranda ir gebėjimas apsvarstyti savo protinę veiklą (tai dar vadinama „metapažinimu“).

Svarbu padėti vaikui išmokti pažiūrėti į dalykus ir kito žmogaus akimis, suprasti, kaip gali jaustis kitas žmogus įvairiose situacijose, kartais subtiliai sudarant tokias situacijas (juk ir jis ne viską dar žino, nėra vienodai gabus visose srityse). Svarbu, kad vaikas suprastų, jog kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos ir pripažinimo, nors yra skirtingas, bet turi ir stiprių, ir silpnų pusių.

9. Bendravimo sunkumai su bendraamžiais. Gabūs vaikai paprastai būna jautrūs ir dirglūs, jei nesugeba ko nors atlikti. Kartais juos atstumia bendraamžiai ir tai gali atsiliepti jų savęs vertinimui.

Svarbu prisiminti, kad suaugusiesiems tenka svarbiausias vaidmuo ugdant sveiką savęs vertinimą ir visavertiškumo pajautimą. Tėvai turėtų rasti galimybių, kad vaikas bent kartais pabūtų tarp panašių gabumų vaikų, kur būtų suprastas ir galėtų pasidalinti savo idėjomis. Tai gali būti, pavyzdžiui, vasaros stovyklos gabiems. Mokyklos parinkimas irgi vaidina nemenką vaidmenį.

Pastebėta ir tai, kad gabių vaikų tėvai dažniausiai nori auginti kuo mažiau vaikų, kad galėtų daugiau dėmesio skirti vienai ar keletui atžalų. Šiems tėvams dažnai ir į galvą neateina, kad broliai ar seserys gali padėti išvengti to išskirtinio dėmesio ir perdėto rūpestingumo, kuris gali vėliau pabloginti santykį su bendraamžiais. Psichologai mano, kad toks išskirtinis dėmesys galbūt padeda vystytis gabumams, bet daugelis šių vaikų visą gyvenimą taip ir nesugeba užmegzti artimų santykių su žmonėmis.

Ugdykime vaikų kūrybiškumą

Jau seniai pastebėta, kad vien loginių gebėjimų nepakanka sėkmingai veiklai (tiek mokykloje, tiek universitete, tiek ir darbe). Tad labai svarbu ugdyti vaikų kūrybiškumą – mokėjimą orientuotis įvairiose situacijose, spręsti neįprastas užduotis, ieškoti nestandartinių sprendimų. O to išmokyti galima tik patiems suaugusiesiems būnant kūrybiškiems, nes, akivaizdu – jei suaugusieji nėra kūrybiški įvairiose, taip pat ir kasdieninėse situacijose (nežaidžia kartu su vaikais, nesugalvoja įdomių užsiėmimų, vadovaujasi tik įprastomis taisyklėmis), tai laukti to iš vaikų mažai tikėtina.

Kūrybiškumą lemia įvairūs veiksniai – tiek asmenybės bruožai, tiek aplinkybės (pavyzdžiui, kokioje šeimoje ar kultūroje augome), tiek mokykloje ar namuose vyraujančios nuostatos apie kūrybiškumą, tinkamos tam sąlygos.

Svarbiausi keturi kūrybiškumą lemiantys veiksniai – vaikystės patirtis, savęs vertinimo įtaka kūrybiškumui skleistis, kūrybinga atmosfera ir motyvacija.

Psichologai pabrėžia, kad gabumai (taip pat ir kūrybiniai) pradeda reikštis jau pirmaisiais gyvenimo metais. L. Nebrzydowskis (Lenkija) tyrė šeimos įtaką vaiko gebėjimams ir nurodė 16 veiksnių, darančių įtaką intelektiniam vaiko vystymuisi. Tai įvairūs lavinimo būdai, tėvų pavyzdys, situacijos, kuriose reikia savarankiškai nuspręsti, sukūrimas, vaiko įtraukimas į diskusijas, natūralus aplinkos ir įvykių stebėjimas, galimybė patirti sėkmę ir kt. Vaikų gebėjimai ir kūrybiškumas skleidžiasi tik demokratiškoje socialinėje aplinkoje (tiek mažoje grupėje, tiek visuomenėje), kurioje kiekvienas jaučiasi svarbus, kur gerbiama jo nuomonė, kiekvienas įtraukiamas į bendrą veiklą, sudaromos sąlygos dalytis idėjomis ir mokytis vienam iš kito. Labai svarbi yra teigiamas emocijas užtikrinanti atmosfera, kai vaikai jaučiasi saugiai, jų niekas neskirsto į gerus ir blogus, pastebimi jų skirtumai ir panašumai.

Idėjos kūrybingumui ugdyti

Siūloma naudoti neįprastas, kuo įvairesnes priemones ir būdus savo nuotaikai, emocijoms bei originalioms idėjoms išreikšti.

Naudokite įvairias žadinančias vaizduotę priemones: dažus, molį, tešlą, įvairiausią medžiagą koliažams, pasakas ir poeziją, lėlių teatrą, kaladėles, automobilius, žaislinius gyvūnėlius.

Naudokite įvairiausius būdus, žadinančius vaizduotę ir skatinančius mąstymo gebėjimus.

Skirkite laiko permąstyti veiklą ir pasvajoti.

Drąsinkite vaikus pasakoti apie savo idėjas.

Suteikite galimybę ir sąlygas tam, ką vaikas norėtų sukurti.

Leiskite vaikui dirbti originaliai, kitaip negu visi vaikai.

Skatinkite individualumą.

Būkite subtilūs vertindami rezultatą – vaikas juo gali labai džiaugtis, nors darbas ir neatitiks suaugusiųjų standartų.

Ko nereikėtų daryti:

Naudoti modelių, kuriuos vaikas tik kopijuotų.

Prašyti papasakoti apie savo darbą tai, ko jis nenori papasakoti. Venkite įkyriai klausinėti (galbūt vaikas nepadarė nieko ypatingo, bet tik džiaugėsi galėdamas išreikšti save).

Lyginti vaikų darbus tarpusavyje.

Vertinti ar rašyti pažymius.

Nurodyti ar pasakyti vaikui, kaip atlikti užduotį, nebent jis prašytų pagalbos. Tuomet paskatinti jį atlikti darbą savarankiškai (pvz., jis nori nupiešti namą, bet nežino kaip.

Pakalbėkite su juo apie namą ir paskatinkite nupiešti tai, ką jis prisimena.)

Kiekvienas vaikas turi kūrybinių gebėjimų, tik reikia juos įžvelgti ir sužadinti.

Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių ieškokite svetainėje www.ikimokyklinis.lt

The post Gabus ir kūrybingas vaikas – koks jis? Pasitikrinkite, ar auginate tokį appeared first on Mamos Žurnalas.

Jei jūsų vaikas lanko chorą, šokių, dramos būrelį ar bet kokį kitą kūrybinės veiklos užsiėmimą, tikriausiai neverta pasakoti, koks didžiulis įvykis jam yra kiekvienas pasirodymas scenoje, kokia didelė, jaudinanti ir ilgai nepamirštama šventė pakviesti artimuosius tapti jo žiūrovais.

Ir visai nesvarbu, ar scena tikra, ar tik improvizuota – pavyzdžiui, ypatingai papuošta repeticijų salės dalis. Apie tai, ką duoda scena visapusiškam vaiko ugdymui, pasakoja nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos „Šokio teatro“ jaunųjų šokėjų mokytoja, sceninės praktikos vadovė Giedrė Zasčižinskaitė. Beje, šiame teatre vaikai turi profesionalią sceną, kurioje statomus spektaklius gali pamatyti ne tik jų artimieji, bet ir plačioji publika, pirmiausia – jų bendraamžiai.

1. Pasitikėjimas. Per meninę išraišką scenoje vaikai yra priversti ištrūkti iš savo patogaus, įprasto pasaulio, peržengti ribą tarp „aš negaliu“  ir „aš galiu“. Tai labai svarbu ugdant vaiko pasitikėjimą savimi: vaikas išmoksta nebijoti auditorijos, susitelkti į vaidmenį, tik jam vienam skirtą unikalią užduotį, pajusti scenos partnerius, muziką, veiksmų eigą. Vėlesniame gyvenime sceninė praktika – nepamainoma patirtis, jei tenka kalbėti prieš didelę auditoriją. Tai gelbsti siekiant karjeros, aukštų, atsakingų pareigų.

2. Atsakomybė. Kai vaikai kuria bendradarbiaudami, jie pripranta prie minties, kad jų veiksmai daro įtaką kitiems žmonėms. Jie sužino, kad jei nesi tinkamai pasirengęs arba tinkamai nedalyvauji bendroje veikloje, nukenčia kiti. Scenoje, kaip niekur kitur, vaikui tenka išmokti pripažinti savo klaidas ir prisiimti už jas atsakomybę, o tai skatina judėti pirmyn. Šie veiksniai palankiai formuoja vaiko ego – scena tiesiog nebeleidžia koncentruotis tik į save, vaikui leidžiama suprasti, kaip jis susijęs su kitais, kad kiekvienas jo veiksmas turi pasekmių, susijusių ne tik su juo vienu.

Šiais laikais nemažai kalbama apie modernių technologijų poveikį vaikų bendravimui. Patirtis scenoje padeda vaikui geriau apmąstyti savo priimamus sprendimus ir tai, kokią įtaką jie gali turėti kitiems.

3. Kūrybiškumas. Sceninė praktika lavina gebėjimą galvoti individualiai, savarankiškai, įvertinti užduotis iš įvairių perspektyvų ir išmokti mąstyti unikaliai, plačiai. Kuriantis vaikas niekada netaps pilkos masės dalimi, nesieks susitapatinti su aplinka, nepraras savojo kuriančio „aš“. Užuot tapęs manipuliacijų auka vaikas augs aktyvus, mąstantis, turintis tvirtus įsitikinimus ir mokantis juos apginti.

4. Uždavinių sprendimas. Meno kūriniai gimsta sprendžiant gautas užduotis: „Kaip man pavaizduoti tam tikrą emociją per šokį? Kaip mano personažas reaguoja į šią situaciją?“ Ieškodamas atsakymų ir formuluodamas savo poziciją vaikas mokosi argumentuoti, mąstyti, orientuotis situacijoje. Ateityje tai padės jam spręsti pačias įvairiausias gyvenimiškas problemas – tiek dalykines, tiek asmenines.

5. Dėmesio sukaupimas. Gebėjimas sutelkti dėmesį – labai svarbi savybė, ugdoma kolektyvinėje veikloje. Ruošiantis pasirodymui būtinas susitelkimas tiek į savo vaidmenį, tiek į partnerių veiksmus, aplinką, muziką, kitas menines priemones – visa tai turi būti išjausta ir apjungiama į viena. Dabar tai ypač svarbu: norime padaryti kuo daugiau, aprėpti visą platųjį pasaulį, bet išsibarstome ir nebesugebame tinkamai susitelkti. Sceninė praktika moko sudėlioti vientisą veiksmų seką, suvokti visumą – o tai ateityje garantuoja greitesnį, tikslesnį siekių įgyvendinimą, moko nešvaistyti laiko ir nesiblaškyti niekniekiams.

6. Neverbalinės komunikacijos ugdymas. Praktika teatro ir šokio pamokose – vienas efektyviausių būdų išmokti, kaip veikia kūno kalba, ir ja sėkmingai naudotis. Vaikai įgyja gebėjimų įvairiais judesiais išreikšti skirtingas emocijas – tai būtina, kad šokėjas galėtų perteikti savo vaidmenį įtikinamai, kad įtrauktų žiūrovą į meno kūrinį. Bendrąja prasme ši patirtis ugdo gebėjimą be žodžių išsakyti norimą mintį, o tai aktualu ne tik scenoje – juk mūsų gyvenime kūno kalba reiškia nepaprastai daug. Tinkama laikysena, nuosaikus gestikuliavimas padeda lengviau užmegzti kontaktą, įtikinti kitus, siekti užsibrėžtų tikslų.

7. Konstruktyvaus vertinimo priėmimas. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tinkamai priimti konstruktyvią grįžtamąją informaciją apie savo veiklą (tiek apie kūrybinį procesą, tiek apie galutinį rezultatą) yra paprasta. Juk kaip dažnai mes patys atsikalbinėjame: „Ką jūs, ką jūs, aš čia niekuo dėtas – tiesiog pasisekė“.  Šokančiam, dainuojančiam, vaidinančiam vaikui grįžtamasis ryšys tampa natūralia mokymosi dalimi – ir kritiką, ir pagyrimus vaikas išmoksta priimti natūraliai, o svarbiausia – ne asmeniškai, o kaip nuveikto darbo įvertinimą. Vaikams tiek teigiamas, tiek neigiamas įvertinimas tampa jų darbo dalimi, kurią būtina analizuoti ir pasitelkti kaip aktyvų būdą klaidoms taisyti ar pasiekti geresnių rezultatų.

Taigi įvertinimas tampa aktyvia paskata judėti pirmyn. Taip ugdomas žmogus išmoksta racionaliai priimti net ir įžeidžiančią, nekonstruktyvią, puolamąją kritiką, su kuria gyvenime anksčiau ar vėliau, deja, tenka susidurti kiekvienam.

8. Bendradarbiavimas. Dauguma meno disciplinų ugdo tarpusavio bendradarbiavimą, bet šokyje tai pasireiškia ypač stipriai. Per šokio praktiką vaikai išmoksta dalintis atsakomybe ir ieškoti kompromisų, drauge su kitais siekti bendrų tikslų. Kompromisų paieška dėl bendro tikslo – svarbiausias dalykas siekiant gero grupinio darbo rezultato. Vaikui ši patirtis labai svarbi – taip įgyjamas suvokimas, kad dėl reikšmingo bendro rezultato kartais reikia ir verta paaukoti tam tikrus asmeninius įgeidžius. Scena – puikios bendradarbiavimo pratybos, svarbios bet kokioje kitoje bendroje veikloje – ar tai būtų šeima, ar mokslai, ar bendri darbai. Prieš priimdamas sprendimą, vaikas mokosi stabtelti: o kokį poveikį tai turės mane supantiems žmonėms, kaip tai paveiks aplinką, kurioje aš esu? Vaikas ima suprasti, kad jo indėlis yra būtinas visos grupės sėkmei, o kartu ir jo paties sėkmei – taip įgyjama pasitikėjimo savimi. Gyvenime svarbu mokėti vertinti tiek didelius, tiek mažus dalykus – dirbdami scenoje vaikai atranda, kad net ir menkiausias vaidmuo reikšmingas, juk be jo gali sugriūti visas spektaklis. Neilgai trukus jie pastebi, kad panašus principas veikia ir apskritai gyvenime.

9. Pasišventimas. Per menines pastangas vaikai išmoksta atrasti savo darbo, kaip galutinio rezultato, adresatą – žiūrovą. Sceninė praktika juos skatina įdėti visas pastangas į darbą ir tikėtis paties šilčiausio auditorijos įvertinimo – nuoširdžių aplodismentų. Tai pagrindinis atlygis už jų triūsą. Vaikas supranta, kad gerų rezultatų pasieks tik skirdamas tam visas pastangas, kad tik taip tobulėjama. Pats noras tobulėti tampa varomąja jėga – o tai savo ruožtu virsta paskata mokytis visą gyvenimą. Kuriantis vaikas suvokia, kad pasaulyje ne viskas matuojama pinigais – žiūrovų plojimai ir patiriamos emocijos verti kur kas daugiau.

10. Kritinių situacijų valdymas. Vaidinimo metu nutinka ir nenumatytų dalykų, kurie gali išmušti iš vėžių, pertraukti vientisą pasirodymą. Vaikai, besimokantys dirbti scenoje, išmoksta tokias situacijas kontroliuoti, improvizuoti, visą minties dėstymą pakreipti net geresne linkme. Jie įgyja gebėjimų nesutrikti kritiniu atveju. Mąstymas kritinėse situacijose itin sustiprėja, reakcija – tiek protinė, tiek fizinė – tampa aktyvesnė, išmokstama išlaikyti ramumo ir kontrolės įvaizdį, o tai svarbus lyderio bruožas.

11. Maksimalaus rezultato siekimas. Visos meno formos, kurioms perteikti reikalinga scena, turi bendrą savybę – meno kūrinys kuriamas ČIA ir DABAR. Tik dėl didžiulių reikalavimų sau galima sukurti nepakartojamą įspūdį žiūrovui ir įgyvendinti savo paties menines idėjas.

12. Valios ir tvarkos ugdymas. Prieš einant į sceną, ypač šokyje, reikia daug ir ilgai dirbti, o tai ugdo valią – būdamas atsakingas už bendrą kūrinį tu tiesiog negali sau leisti tingėti, neateiti į pamoką, nepasiruošti repeticijai. Taip ugdoma kasdienė disciplina ir valia, kas būtina ne tik šokėjams, nors būtent jie išsiugdo stiprią valią valdydami kūną, nes tenka prisiversti išmokti sudėtingus judesius, reikalaujančius didelio susitelkimo ir ištvermės. Ne veltui caro laikų Rusijoje buvo dvi mokyklos, kurios turėjo teisę dėvėti specialias uniformas – jaunųjų kareivių ir baleto mokinių.

Giedrė Zaščižinskaitė, M. K. Č. Menų mokyklos sceninės praktikos vadovė

„Mamos žurnalas“

The post 12 stebuklų, kuriuos vaikui duoda scena appeared first on Mamos Žurnalas.

Simboliška, kad pokalbis su baleto primarijumi Nerijumi Juška ir jo sužadėtine Agne Jurgilaite vyko aplinkoje, kur nori nenori turi prisiminti baletą. N. Juškos baleto mokyklas Vilniuje ir Kaune lanko apie 600 vaikų, bet mūsų pokalbio metu – ryte – čia koridoriumi lakstė tik 1 metų ir 3 mėnesių sūnelis Pauliukas.

Taigi kaip savo vaiką augina Nerijus ir Agnė?

Ar mankštinate, fiziškai lavinate sūnelį?

Agnė. Paulius gimė smulkutis, tik 2600 gramų svorio. Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais kūdikiui svarbi ir pasirinktų gydytojų priežiūra, kurie stebi mažylio raidą. Todėl praėjus keliems mėnesiams po gimimo, konsultavomės su Medicinos diagnostikos centro specialistais dėl papildomos fizinės veiklos – mankštų, masažų, kad mažylio raumenukai stiprėtų, augimas būtų nuoseklus. Maždaug šeštą mėnesį pradėjome lankyti mankštas – jos svarbios formuojant taisyklingą sėdimąsi, pagrindą pirmiesiems žingsneliams. Lankėme baseiną – tai buvo vienas maloniausių Pauliuko užsiėmimų, po kurio parsiveždavome sūnų automobilyje jau miegantį iš nuovargio.

Nerijus. Nors pats dirbu su vaikais, tačiau žinau, kad kiekviena sritis turi savo specialistus. Mano sritis – šokis, todėl kūdikio mankštinimą patikėjau kineziterapijos profesionalams. Juk kaip ir šokio judesyje, taip ir mankštoje, svarbiausia, kad viskas būtų atliekama teisingai, padėtų vaikui tobulėti. Šiuo metu, kai jau Paulius vaikšto, laukiu kito etapo, kai, jam dar paaugus, galėsime sportuoti kartu – tėtis ir sūnus. Jis labai judrus vaikas, vos nubudęs, žadina mane ir Agnę lipdamas per mus, rankytėmis judina ir akimirksniu lipa lauk iš lovos atitraukinėti užuolaidų, stalčių.

Ar turite pagalbininkų?

Nerijus. Auklės neturime. Prioritetas – kuo daugiau laiko praleisti visiems kartu, todėl jau pirmąjį mano spektaklį sūnus teatre stebėjo būdamas vos mėnesio. Kartu su mama, tiesa, mažylis didžiąją jo dalį pramiegojo. Dviejų mėnesių keliavome visi trys į delfinariumą Klaipėdoje, kur aš dalyvavau projekte „Žvaigždės ir delfinai“. Be abejo, norėdami skirti laiko vienas kitam, Pauliuką patikime artimųjų priežiūrai.

Agnė. Didžiausi pagalbininkai esame patys vienas kitam, juk vaikas su mumis jau nuo pirmo mėnesio visur keliauja. Svarbiausia – jausti ir matyti, kad vaikas jaučiasi laimingas, keliaudamas kartu, todėl palikti vaiką auklei ar vienam iš tėvų sėdėti namuose nėra tikslo. Pirmasis vaiko pasaulio pažinimas prasidėjo dar  būnant mano pilve – jau tada dažnai girdėdavo klasikinės muzikos garsus, jautė teatro aurą, jaudulį, kurį jausdavau aš per Nerijaus spektaklius. Dabar Pauliukas –emocionaliausias tėčio spektaklių žiūrovas – labai aktyviai ploja, savo kalba išreiškia emocijas, kartais net supyksta. Kartą važiuodami į vaikišką spektaklį, pamiršome čiulptuką – brangiausią Pauliuko daiktą, be kurio jis visą kelią automobilyje prazirzė. Bet vos tik prasidėjo spektaklis ir pasigirdo pirmieji akordai, – vaiko ašaros ir zirzenimas baigėsi – visą spektaklį pražiūrėjo išsižiojęs!

Nerijus. Pirmąjį gimtadienį Paulius šventė Kretoje. Jis gimęs spalio mėnesį, tai idealus laikas keliauti su mažu vaiku, karščiai jau nuslūgę, o vanduo maudytis dar šiltas. Jūroje Paulius maudėsi kaip išprotėjęs, nebuvo įmanoma ištraukti. Ten ir vaikščioti pradėjo taip juokingai, rankoms ir kojomis atsirėmęs į žemę, kaip jogas šuns poza. Visi žmonės fotografavo jį ir juokėsi.

Agnė. Kretoje gal tik vieną dieną išbandėme pasyvų poilsį – prie baseino. Apskritai visą atostogų laiką leidome aktyviai: vakarais dviračiais važinėjomės salos pakrante, dienomis lankydavome įdomiausias Kretos vietas. Gyvenome vidurinėje salos dalyje, todėl išsinuomojome automobilį, kad galėtume nuvykti į tolimiausius ir gražiausius kampelius. Pėsčiomis lankydavome įspūdingus objektus: ne tik esančius centrinėse miesto gatvelėse, bet ir kalnuotose bei akmeningose vietose, pavyzdžiui, Knoso rūmų griuvėsiai. Kelionėse nepamainomas pagalbininkas tapo Pauliaus sportinis vežimėlis, kuriame jis praleisdavo didžiąją dienos dalį. Geras sportinis vežimėlis buvo vienas svarbiausių mūsų šeimos pirkinių.

Nuo kokio amžiaus vaikas jau gali pradėti mokytis baleto?

Nerijus. Mes pirmieji Lietuvoje pradėjome dirbti su trimečiais. Mano baleto mokykla Vilniuje veikia jau 7 metus, Kaune – 6-erius. Pamenu, anksčiau į baleto klasę Čiurlionio menų mokykloje vaikus rinkdavo nuo 9 metų. Dabar baleto mokoma kur kas mažesnius vaikus.

Dirbti su trimečiais buvo mano idėja, kuri pasiteisino. Kuo anksčiau vaikas pradeda mokytis ritmo, sukaupti dėmesį, tuo geresni rezultatai.

Baletas – daugiausia mergaičių svajonė. Kaip jūs pats patekote į baletą?

Nerijus. Aš gyvenau Telšiuose, ir tėvai matė, kad nuo vaikystės vaikštau ant pirštų galų. Natūralu, kad dėmesingiems tėvams „neprasprūdo“ tai pro akis. Juk būdamas mažas vaikas, aš nežinojau, kas yra baletas, bet mėgau šokti, todėl galiausiai tėvai nusprendė vežti mane į Vilniaus baleto mokyklą. Vasaros pabaigoje būna naujų narių priėmimas į mano mokyklą, pasišneku su tėvais, kodėl jie nusprendė vaikus čia vesti, ir maloniai nustembu, kad pagrindinis jų argumentas lankyti baleto užsiėmimus telpa tuose pačiuose kadais mano mamos ištartuose žodžiuose: „Vaikas vaikšto ant pirštų galų“.

Džiugu, kad baletą vis dažniau rekomenduoja gydytojai – kaip vaistą, stiprinantį vaiko raumenukus. Juk baletas – viskas viename: ir mankšta, ir gyva muzika, ir kūrybiškumas. Be abejo, tėvai nori, kad vaikų laikysena būtų graži, eisena – lengva. Turime daug „meškiukų“, kuriems nustatyta šleivapėdystė, einant pėdos sukasi į vidų. Baleto metodika paremta tų raumenų treniravimu, kurie atsuka pėdą į priešingą pusę. Šioje meno srityje dirba visiškai visi kūno raumenys nuo kojų pirštų galiukų iki kaklo, galvos raumenų. Kartais ateina antsvorio turinčių mergaičių, kurioms baletas rekomenduojamas, kad padėtų mesti svorį. Tada baleto mokytojai paaiškina, kad pagrindinė sveiko kūno paslaptis – sveiko maisto, atsisakant „greitų kalorijų“ (saldumynų, bandelių), ir fizinio krūvio derinimas. Dirbant grupelėse, manau, ne tik vaikui, bet ir suaugusiam žmogui, visada būna didelis stimulas ir motyvacija siekti užsibrėžtų tikslų. Kasmet rengiame baleto mokyklos spektaklius didžiausiose Lietuvos teatro scenose, kur pasirodo nuo mažiausios „balerinos“ iki primabalerinos. Džiugu, kad mūsų baleto mokyklą vaikai lanko, turėdami įvairiausių siekių, nebūtinai pagrindinis tikslas tapti profesionaliais šokėjais. Tiesiog vaikai nori šiek tiek prisiliesti prie šio meno, jį pažinti, išmokti grakštumo.

Kaip maitinasi jūsų šeima? Ar tiesa, kad baleto šokėjai valgo labai mažai?

Nerijus. Kiekvienas baleto šokėjas valgo, atsižvelgdamas į savo medžiagų apykaitą. Turėjau partnerę japonę, kuri valgydavo dvigubai daugiau už mane, net cepelinus, o nesvėrė turbūt nė 40 kilogramų. Jei aš pats suvalgau daugiau, žinau, kad turėsiu daugiau ir pajudėti, kad tas kalorijas sudeginčiau. Kai pradėjome gyventi su Agne, mano valgiaraštis tapo sveikesnis. Iki tol dažnai valgydavau tik sumuštinius.

Agnė. Aš mėgstu gaminti šviežią maistą tam kartui, svarbu, kokia produktų kokybė. Gal nuskambės juokingai, tačiau draugystės su Nerijumi pradžioje, nuvykus į prekybos centrą, produktų vakarienei mėsos skyriuje pasijutau nesmagiai, nes nežinojau, kokį faršą rinktis – visą gyvenimą mėsą valgau tik ekologišką, iš tėvelių ūkio. Jie užaugina ir paukštienos, ir kiaulienos ar triušienos, kurią dabar labai mielai gaminu Pauliukui. Nerijaus teigimu, dabar jis valgo daugiau, bet suderinto maisto, todėl nepriaugo nė kilogramo. Pavyzdžiui, vakarienei kiaulienos karka su troškintais kopūstais, atrodytų, maistas sotus, bet raugintas daržoves valgyti sveika, o mėsa be jokių cheminių priedų ar antibiotikų „į kūną“ neina. Neperkame jokių pusfabrikačių ar šaldytų produktų. Picą kepame patys, naminę.

Nerijus. Aš moku gaminti maistą, bet anksčiau visada trūkdavo laiko, o dabar Agnė gamina. Norisi, kad ir Pauliaus mityba būtų suderinta, tikimės, kad ilgainiui tai taps įpročiu – rinktis sveiką, namuose ruoštą maistą. Mes viską valgome iš Agnės tėvų ūkio, kurie turi ir daržą, ir sodą. Kartais patys nuvažiuojame parsivežti produktų, kartais seneliai aplanko mus. Neatsimenu, kada parduotuvėje pirkome kiaušinių.

Agnė. Paulius turi gerą apetitą. Džiaugiuosi, kad nėra išrankus maistui, – valgo įvairiausias daržoves: brokolius, kalafiorus, moliūgus, mėgsta žuvį, kurią dažnai gaminu pietums.

Nerijus. Mūsų vaikas vadovėlinis. Priauga tiek svorio, kiek reikia, pagal vadovėlį pradėjo sėdėti, ropoti, vaikščioti…

Ar sveikuoliškai auginate sūnų, grūdinate?

Agnė. Kol buvo mažesnis, dažnai migdydavome kieme. Ten, kur mes gyvename, ramu, nesijaučia miesto triukšmo. Paulius gimęs rudenį, labai bijojau, kaip čia bus prieš žiemą, ar nereikės sėdėti namuose? Bet visą žiemą vis išeidavome pasivaikščioti po lauką. Kartais Nerijus iš darbų grįžta vakare, bet vis tiek netingi aprengti vaiką šilčiau ir su juo dar išeiti į gryną orą.

Nerijus. Vasarą, būdavo, atsikeliame, ir iškart į lauką. Ir pietų miego Paulius miegodavo kieme, tiesiog ant žemės patiesus pleduką.

Koks buvo Pauliuko laukimasis?

Agnė. Pauliuko laukimasis – tikras stebuklas. Visą nėštumą turėjau labai daug energijos, keistų poreikių ar kaprizų dėl hormonų svyravimų ir nepasitaikė. Knygose rašo, kad pirmus mėnesius moterys ištisai vemia, paskutiniai mėnesiai būna sunkūs dėl priaugto svorio. Nieko panašaus!

Su Nerijumi aktyviai leidome laiką: keliavome ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį. Šeštą mėnesį plaukėme Viduržemio jūros kruizu, kasdien savarankiškai lankydavome svarbiausius tų miestų objektus, aktyviai leidome atostogas. Karštis kelionės metu siekdavo daugiau kaip 30 laipsnių, jau jokios istorinės vietos tada nerūpėjo (juokiasi). Nėštumo metu ne tik dirbau, bet dar ir mokiausi magistrantūroje.

Nerijus. Agnės nėštumas tikrai buvo stebėtinai sklandus. Fizinio krūvio ir dienos ritmo, atrodo, nepakeitė nė kiek. Vakarais ją ragindavau eiti anksčiau ilsėtis, nes jaudinausi, kad miega vos po kelias valandas per naktį. Bijojau ir to, kad vaikas gimęs bus toks „nemiegantis“, įpratęs pilve gyventi aktyviai. Bet, laimė, tai nepasitvirtino: Pauliukas užmiega 11 vakaro, o prabunda 9 val. ryto, o kartais ir dar vėliau.

Agnė. Bemiegės naktys mus irgi aplenkė, todėl išsimiegame visi puikiai. Gal vos viena naktis buvo neramesnė, kai dygo dantukai. Šiomis dienomis kaip tik prasikalė dar vienas – 11-as dantukas. Kaip šuniukas graužia viską, kas pasitaiko po ranka.

Ar gimdyme dalyvavo tėtis?

Nerijus. Likus porai savaičių iki gimdymo, turėjau planuotą koncertą Klaipėdoje, norėjome 3 dienoms važiuoti į Klaipėdą ir Juodkrantę. Agnė prieš kelionę turėjo konsultaciją pas gydytoją, o ten – viskas, gulatės į ligoninę gimdyti. Aš sutrikau: „Mes kartu žadame važiuoti į pajūrį“.

Agnė. Neįsivaizdavau, kad eilinės apžiūros metu išgirsiu, kad gimdymas jau prasidėjęs. Kūnas dar „nesiuntė“ jokių signalų, kad mažylis jau pakeliui. Grįžome namo pasiimti jau paruoštus kūdikio daiktus ir taip ramu, jokios panikos, jokio streso. Atvažiavau į gimdymo namus su šypsena ir besąlygiška ramybe širdyje.

Nerijus. Kai Agnė elgėsi taip ramiai, ir man nebuvo jokios panikos. Po pusantros valandos nuo sąrėmių pradžios ir gimė vaikelis. Prieš pat jam užgimstant, manęs paprašė išeiti iš gimdyklos: susijaudinau, kaip čia dabar nematysiu gimstančio savo sūnaus. Bet paskui vėl leido užeiti, tą akimirką, kai gimė, buvau šalia.

Agnė. Tokią akimirką vyro buvimas šalia – didžiausias palaikymas ir ramybės šaltinis. Paulius gimė natūraliai, lengvai. Džiaugiuosi, kad prieš gimdymą skaitytos istorijos apie nepakeliamus skausmus ir kitus sunkumus aplenkė mane. Priešingai – vaikelio gimimą galėčiau pavadinti didžiausia palaima ir švelnumu, kuris užlieja, vos jam gimus.

Ar svajojate, kad Pauliukas kada nors šoks baletą?

Nerijus. Dabar namie mes tik stebime, ką jis išdarinėja. Įjungiame muziką, Agnė pradeda šokti, aš kojas judinti, vaikas bando atkartoti ir daro sukinius, koją kelia atgal, arba pasiima abi kojas rankomis ir atsisėda į „virvutę“. Arba vieną ranką pakelia, kad laikytų pusiausvyrą, ir sukasi ratu. Specialiai šokio judesių nemokome, jis mato, ką mes darome, ir beždžioniauja. Prisimenu, dar nemokėjo vaikščioti, tačiau vežimėlyje ištiesdavo kojas į pusšpagatį, susikeldavo ant vežimėlio krašto ir taip veždavome per miestą. Pamatytumėte, kaip jis lipa ant lovos: užkelia koją į viršų kokiu 120 laipsnių kampu ir ropščiasi. Arba į vonią – kur tai matyta, kad vaikas užkeltų koją ant vonios krašto, kuris yra aukščiau jo galvos?

Kaip šokio profesionalas, pastebėjau, kad jo pėdos tempiasi, gera keltis, kas būtina baleto šokėjams, net baisu darosi, kad užaugs didesnė žvaigždė už mane (juokiasi).

Ginta Liaugminienė

„Mamos žurnalas“

The post Nerijus Juška: „Mūsų vaikas – vadovėlinis“ appeared first on Mamos Žurnalas.