Virginijos Sankalienės nuotraukoje – Valentas Aškinis su sūneliu Rapolu
Animacinių filmų režisierius Valentas Aškinis aptekęs visokiausio amžiaus vaikais ir anūkais.
Nepaliaujamai besisukant Gyvybės ratui, Valentui vis tekdavo prisėsti prie mažo vaiko lovelės ir skaityti pasakas. Tai vyksta iki šiol, nes 54 metų menininkas yra ir jaunas tėtis – sūnui Rapolui, kurio susilaukė su žmona animacinių filmų dailininke ir scenariste Jūrate Leikaite, – tik ketveri.
Tas pasakų ir legendų porinimas atnešė naudos mums visiems. Valentas su latvių režisieriumi Reiniu Kalnaeliu sukūrė įspūdingą ilgo metražo animacinį filmą „Aukso žirgas“. Žodis režisieriui.
Valentai, kodėl šis animacinis filmas buvo kuriamas net 6 metus?
Iš tiesų nuo idėjos gimimo praėjo net 10 metų. Tuomet Prancūzijoje, Anesi miestelyje, vyko animacinių filmų mugė ir mane pakalbino latvių prodiuseris. Jis prie kavos puodelio pasiūlė kartu kurti lietuvišką-latvišką filmą pagal Janio Rainio pjesę. Kūrinio nebuvau skaitęs, bet siužetą prisiminiau iš mokyklos laikų. Mano ištarti žodžiai „kodėl gi ne“ paskui išsirutuliojo į „Aukso žirgą“.
Norint sukurti tokį filmą, nepaprastai daug laiko užima paruošiamieji darbai. Vien patį scenarijų tobulinome 3 metus! Janio Rainio pjesės veikėjai nebuvo tokie spalvingi, kad tikrų kinui. Pjesė – tai tik tekstas, o filmui reikėjo veikėjus įsivaizduoti, sugalvoti naujų.
Kadangi tai kooprodukcinis filmas, kurį kūrė 4 šalių (Lietuvos, Latvijos, Danijos ir Liuksemburgo) kūrėjai, buvo ne vienas scenarijaus bendraautoris. Juk filmas turėjo atitikti visų skonius ir tradicijas. „Aukso žirgas“ kiekvienoje iš tų 4 šalių laikomas nacionaliniu filmu, todėl visur turėjo būti kitokie veikėjų vardai, kitokie siužeto niuansai, dainų tekstai. Tarkime, pjesėje pagrindinis veikėjas buvo Antis (kirčiuoti pirmąjį skiemenį). O lietuviškai juk neskamba… Vaikai šaipysis. Sugalvojome – bus Aušvydas (aušrą išvydęs). Kiekvienoje nacionalinėje versijoje yra epizodų, kurie skirti tik tos šalies žiūrovams.
Scenarijus vertėsi ir keitėsi – turiu net 8 jo versijas! Norėjome parodyti paprasto kaimo berniuko augimo, vyriškėjimo procesą. Jis tris kartus bandė užjoti į stiklo kalną, pirmiausia su bronziniu žirgu, paskui su sidabriniu, tada, aišku, su auksiniu. Pirmus du kartus jam nepavyko, nes žirgas numesdavo. O kai pagaliau užjojo ant stiklo kalno, prasidėjo intrigos, nes visada yra blogio jėgos, kurios nori pasisavinti nuopelnus.
Ar taip ilgai kuriami Holivudo animaciniai filmai? Pavyzdžiui, klasika tapęs „Šrekas“?
„Šrekas“ yra aukščiausio lygio komercinė animacija, o „Aukso žirgas“ nekomercinis produktas. Jis niekada nebus toks populiarus ir geidžiamas. „Šreke“ daug suprimityvintų situacijų, įvykių, veikėjų, kurie žiūrovui labai patrauklūs, nes žiūrėti lengva, nereikia kankintis. Čia padainavo, čia pakovojo, čia nugalėjo. O žiūrint „Aukos žirgą“, tenka ir pagalvoti. Iš tikrųjų buvo bandymų į filmą įtraukti komercinių triukų, bet pajutome, kad tai labai subanalintų visumą. Tarkime, scenaristė Sesilija Somers iš Liuksemburgo norėjo, kad filme atsirastų malūnsparniai, kurie atskristų gelbėti. Teko pakovoti, kad filmas liktų grynas, be komercinių invazijų.
Animacinio filmo neįsivaizduojame be dainelių. Tai irgi buvo iššūkis – muzika turėjo įtikti visų 4 šalių skoniui, o daineles turėjo užpildyti turinys. Juk ragana negali dainuoti tik „Aš pikta!“. Jos pyktį turi iliustruoti kažkoks veiksmas. Sugalvojau tokį motyvą, kad ragana, kuri stengiasi pakenkti Aušvydui, turi talpyklą, kurią pildo žmonių skausmo ašaros. Kai talpykla užsipildys, tada ragana taps pačia stipriausia iš visų dievų. Kaip viskas susiklostė? Talpykla sprogo, nes į ją pateko kelios džiaugsmo ašaros.
Muziką filmui kūrė kompozitorius iš Liuksenburgo, nebuvo paprasta bendrauti nuotoliniu būdu ir išaiškinti, ko mes norime. Siunčiau įvairiausių lietuvių kompozitorių kūrinių pavyzdžių. Nelikau iki galo patenkintas…
Ar dailininkai irgi buvo iš 4 šalių?
Pagrindinis dailininkas buvo iš Liuksemburgo. Jam nupiešiau vizijas, kaip turėtų atrodyti veikėjai, kuo jie turi vilkėti. Teko surinkti begales medžiagos, kaip atrodė karališki rūbai, šarvai. Aušvydo paveikslui kurti naudojome detales iš senųjų kunigaikščio Kęstučio atvaizdų. Ieškojome autentiškų buities daiktų, vėtrungių pavyzdžių, viską siuntėme dailininkui.
Bendravimas nuotoliniu būdu buvo labai komplikuotas. Dailininkas nemokėjo angliškai, o aš – prancūziškai, tad bendravome per jo žmoną. Ji išklausydavo telefonu arba perskaitydavo surašytas mano įžvalgas anglų kalba (aš juk ne anglistas, visas savo mintis prieš tai turėdavau išsiversti į anglų kalbą), tada išversdavo dailininkui, šis patvirtindavo, kad suprato, o rezultatas būdavo visai ne toks, kokio prašiau. Kaip sugedęs telefonas.
Žodžiu, sunkiausia kuriant šį filmą buvo komunikacija ir susikalbėjimas. Taip yra kuriant visus kooprodukcinius filmus. Deja, Lietuvai vienai sukurti tokį filmą per brangu. Iki šiol tai antras ilgo metražo animacinis filmas per visą Lietuvos istoriją (pirmąjį – „Odisėjo kelionės“ – irgi sukūrė V.Aškinis – aut.past.). Neįsivaizduoju, kiek praeis metų, kol bus sukurtas trečias.
Beje, dailininkas statytojas tik sukuria pagrindinius personažų paveikslus – jis sudaro filmo animacinę bibliją, sukuria pavyzdžius, kaip veikėjas atrodo, kaip juda. O paskui jau piešia kiti žmonės.
Kaip jaunieji Lietuvos žiūrovai priėmė filmą?
Smagu būdavo po filmo dalyvauti susitikimuose ir išgirsti, kaip koks pradinukas džiūgauja: „Tai pats geriausias iki šiol matytas filmas“. Dėl vaikų norėjome viską taip suderinti, kad filme būtų ir humoro, todėl sukūrėme personažus – Juodosios Motės (Giltinės) pagalbininkes varnas. Jos padeda surinkti ašaras, regzti raganai intrigas, kad Aušvydas nepasiektų kalno. Varnos nerangios, nevykėlės, kvailos, joms viskas nesiseka, ragana jas vadina vištomis. Vaikai, matydami neigiamų personažų nesėkmes, labai emocingai reaguoja. Humoristiniai personažai panaikindavo įtampą ir išgąstį, nes kai kuriose vietose ragana stipriai pagąsdina. Vaikams reikia parodyti truputį siaubo, kad suvoktų blogio jėgos galią. Kita vertus, daug paprasčiau pavaizduoti blogį, o ypač sunku patraukliai ir įdomiai parodyti gėrį. Štai dėl ko, tarkime, gerasis Aušvydas yra blankokas, o blogoji ragana – spalvinga ir jaudinanti.
Esu sužavėtas filmą įgarsinusiais aktoriais, ypač nuostabiąja Larisa Kalpokaite, įgarsinusia raganą.
Angliškame įgarsinime ragana daug baisesnė, fatališkesnė, o Larisa sugebėjo padaryti personažą daugiaspalvį, įnešė čigoniško charakterio.
Neapėmė tuštumo jausmas, kai baigėsi vos ne 10 metų trukęs kūrybinis darbas? Tarytum išaugintumei vaiką ir paleistumei jį į pasaulį…
Oi, ne, tikrai ne, nes niekada dar neteko patirti idėjų bado. Minčių, planų daugybė, tik jiems įgyvendinti reikia finansavimo. Animacinių filmų menas labai gyvas, niekada neatsibosta. Prisiminkite, kiek kartų matėte tuos pačius filmukus, rodytus vaikystėje, – kad ir „Karlsoną“ ar „Bonifacijaus atostogas“? Dešimt, dvidešimt kartų, ir vis tiek smagu žiūrėti.
Dalyvauju tarptautinių festivalių vertinimo komisijose, be to, pas mus pačius vyksta animacinių filmų festivalis „Tindirindis“. Tenka peržiūrėti tūkstančius filmų (vienam festivaliui būna pristatoma apie 2000 filmų). Beje, pirmosios kelios filmo minutės yra esminės, nes komisijos nariai vertina… spausdami mygtukus. Jei neužkabino, paspaudi mygtuką ir žiūri kitą filmą. Jau nebemoku žiūrėti animacinių filmų savo malonumui, vis pamatau klaidas – tai personažas koją ne taip pakėlė, tai sudrebėjo.
„Aukso žirgas“ skaičiais
Kūrė 4 šalių – Lietuvos, Latvijos, Danijos ir Liuksemburgo – kūrybinės grupės
Bendras biudžetas – 3 mln. eurų
Lietuvos finansinis indėlis į biudžetą – 20 proc. (600 000 eurų)
Oficialiai filmas kurtas 6 metus (neoficialiai – ilgiau)
Filmą kūrė apie 300 specialistų (dailininkų, animatorių, operatorių ir t.t.)
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Filmo „Aukso žirgas“ kadrai:
