Psichologė Erika Kern
Vaiko gimimas daugelyje šeimų išjudina povandenines sroves. Nuovargis, pinigų stygius, bemiegės naktys, izoliacija – tai tik keli „pipirai“, apkartinantys dviejų mylinčių žmonių santykius.
Kaip pyktis, jei šalia – mažas vaikas?
Kalbamės su psichologe Erika Kern.
Ar ginčytis prie vaiko
Vaiko izoliuoti nuo šeimos gyvenimo negalima ir nėra reikalo, nes kurdami apgaulingą tikrovę vaikui, sukuriame netikrumo, apgaulės, veidmainiško pasaulio vaizdą. Tačiau (!) kaip aiškintis santykius, kur juos aiškintis ir kaip vaikui tai turi būti parodoma, – jau kita kalba.
Vaikas savaip interpretuoja tėvų ginčus. Jei šeimoje kivirčai sprendžiami taip, kad jie baigiasi susitaikymu, išsiaiškinimu ir supratimu, vaikas mato konstruktyvų konfliktų sprendimą. Taip pat mato, kad nepasitenkinimas vienas kitu nereiškia santykių žlugimo. Tai geros pamokos, kurios jam bus dar daug kartų reikalingos gyvenime. O štai jeigu sutuoktiniai žeidžia vienas kitą žodžiais ar net veiksmais, tos dalies geriau vaikui nerodyti, net jei jis kūdikis.
Ką suvokia kūdikis
Net ir kūdikis labai gerai suvokia emocijas. Kol jis neturi kalbos, jis vadovaujasi kitais pojūčiais ir emocijas pradeda „skaityti“ anksčiau ir tiksliau nei žodžių kalbą. Tėvų santykius mažas vaikas jaučia tokius, kokie jie yra. Jei yra įtampa, vaikas jaučia įtampą, jei yra meilė, vaikas jaučia meilę.
Nežino, kaip tai pavadinti, tačiau atpažįsta jausmus savo kūnu. Kai tėvai aiškinasi santykius, jausdamas įtampą kūdikis gali reaguoti įvairiai. Vienas įsitempia ir sustingsta, rėkia ir mėgina atitraukti dėmesį. Kitas užmiega bandydamas pabėgti nuo nemalonių jausmų (taip elgiasi mažiausia dalis).
Tačiau nei vienas kūdikis neliks be reakcijos į tėvų santykius. Santykį, kurį jaučia tarp tėvų, vaikas išgyvena kaip savo emociją ir savaip stengiasi su ja susitvarkyti. Jei ji maloni, vaikas mėgaujasi, jei ji jį gąsdina, vaikas stengiasi jos išvengti, atsiriboti arba ją kaip nors iš savęs ir aplinkos išvyti.
Paprastai vaikus labai gąsdina tėvų konflikta
Ką vaikas jaučia, kai mato besibarančius tėvus
Paprastai vaikus labai gąsdina tėvų konfliktai. Mažas vaikas yra labai egocentriškas, jam atrodo, kad visas pasaulis priklauso nuo jo, kad viską galima matuoti pagrindiniu ataskaitos tašku – savimi. Tad į tėvų konfliktus jis reaguoja tuo pačiu būdu – manydamas, kad jis yra konflikto priežastis ir jis turi tai kažkaip išspręsti.
Neretai vaikai, suvokdami savo bejėgiškumą, tiesiog išgyvena stiprius baimės, sutrikimo, bejėgiškumo jausmus. Atsiriboti nuo šių jausmų vaikui visiškai neįmanoma. Vaikas nuo 3 metų supranta, kad mama pyksta ant tėčio dėl to, kad šis, tarkime, grįžo per vėlai, tačiau negali atsikratyti jausmo, kad jis kažkaip prie to yra prisidėjęs ir yra viso to priežastis.
Kuo intensyvesni suaugusiųjų veiksmai, tuo stipresni vaiko jausmai. Kai tėvai mušasi, vaikas jaučiasi visiškai bejėgis, jaučia, kad kažką turėtų daryti (o daryti nėra ką, be to – pavojinga), plius vaikas jaučia fizinio smurto baimę sau. Žodžiu – daugybę ne itin malonių jausmų, su kuriais vaikas nesugeba ir neturi galimybių pats susitvarkyti. Viena iš blogiausių pasekmių, be tų, kurios jį žaloja kaip asmenybę, yra ta, kad vaikas išmoksta modelį, kaip reikia elgtis šeimoje ir kaip reikia spręsti konfliktus.
Yra nemažai tyrimų, besidominčių asocialiu elgesiu. Tuose tyrimuose pažymima, kad aštrūs barniai ir smurtas šeimoje jau nuo mažens keičia biochemines reakcijas vaiko kraujyje, viena iš jų – mažesnis seratonino kiekis (seratoninas dar vadinamas laimės hormonu). Kitaip tariant, iš vaiko gali būti atimama galimybė tapti laimingu visam gyvenimui.
Kaip nuraminti vaiką
Jei matote, kad vaikas jaudinasi, arba nepavyko išvengti aštraus konflikto, kai tik šiek tiek nurimsite, prisėskite su vaiku, apkabinkite jį. Pasakykite vaikui, kad susipykote dėl to, kad kitaip matote, suprantate ar vertinate tuos pačius dalykus (smulkiai neaiškinkite, tačiau pasakykite vaiko amžiui atitinkamus žodžius, padedančius jam suprasti, kad kivirčas įvyko dėl nuomonių skirtumo). Tada būtinai pasakykite, kad vaikas su tuo nieko bendro neturi, kad tai tik jūsų, suaugusiųjų, kivirčas. Kad ir kaip kvailai tai jums atrodytų (juk akivaizdu, kad pykstatės dėl tarpusavio dalykų, ir vaikai čia niekuo dėti), atminkite, kad vaikas jaučia, jog jis kažkaip yra su tuo susijęs. Tada pasakykite, kad jūs tarpusavyje šį konfliktą išspręsite ir išsiaiškinsite, kad ne visada išeina taip paprastai ir greitai, tačiau ir šį kartą jūs susitarsite.
Bet jei netikite, kad galite susitarti, vaikui nemeluokite, tik pasakykite, kad šiuo metu nesutariate, ir kad vaikas čia visai nekaltas. Jei sugebėsite atpažinti ir įvardinti vaiko jausmus, – dar geriau. Tada galite sakyti, tarkime: „Gali būti, kad tau labai baisu, kai mes su tėčiu baramės. Taip atsitinka, nors ir nenorėtume, kad taip būtų. Mes susipykome ir vėl susitaikysime. Tu nekaltas dėl to, kad mes nesutariame. Aš tave myliu ir tėtis tave labai myli. Mes pykstame vienas ant kito, ant tavęs mes nepykstame“. Ar panašiai. Jei šeimoje yra smurtas, reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos. Ištverti smurtą ir dar padėti vaikui emociškai – per didelis krūvis motinai.
Jūratės Čiakienės nuotr.,
Neįtraukite vaiko į konfliktą
Susipykę tėvai vaikuose ieško sąjungininkų. Jei mama su paaugliais vaikais pasidalina mintimis „apie tėvelį“, tačiau jos skamba ne pykčio, o meilės fone, tarkime, „na ir pavydus tas mūsų tėvelis“, – jokios žalos nėra. Tačiau, jei vaikas įtraukiamas į kovą, kur turi aiškiai užimti pozicijas, tai – jau traumuojantis patyrimas. Kai tėvai plėšo vaiką tarp kovos stovyklų, nieko blogesnio vaikui sukurti šeimoje negalima. Emociškai, dvasiškai ir protiškai vaikas negali perdirbti tokio patyrimo. Jei sutuoktinis tikrai blogas, guoskitės draugams, tėvams, geriausia – profesionalui, tik jau ne vaikui. Vaikas – ne psichoterapeutas ir ne draugė, jis negali atsiriboti nuo jausmų, jam pačiam reikia pagalbos, tad pasistenkite neapsunkinti jo dar daugiau.
Tad kaip mums pyktis?
Kaip pyktis, jei augini vaikus? Laukti, kol jie užmigs ir bartis pašnibždomis? O gal „kaltis“ rašteliais, SMS žinutėmis?
Visų pirma – reikėtų spręsti klausimą, ne kur bartis, o ką daryti, kad barniai nebūtų tokie intensyvūs ir nevaldomi, jei jie tokie yra. Nedelskite ir nelaukite, kol situacija pagerės. Stebuklų nebūna, laikas imtis atsakomybės. Jei konfliktai intensyvėja, jie patys nenurims. Nepadės straipsnių ir knygų skaitymas. Kreipkitės pagalbos. Jei jums atrodo, kad problema – sutuoktinis, ir jis turi kreiptis pagalbos, vis tiek pagalbos pirmiausia ieškokite patys. Jei galėsite kreiptis pagalbos į porų specialistą ir eisite abu, – nuostabu, tačiau jei to pasiekti negalite, keliaukite vieni ir nedelskite.
Na, o kol išmoksite konfliktuoti konstruktyviau, pasistenkite pasaugoti vaikus.
Jei negalite be pakelto tono, tegul ji aidi už uždarų durų ir „tausojamuoju režimu“, dar geriau, kai vaikų nėra namie. Gal kartais pasipykti išeikite į lauką. Jei turite kitų kūrybiškų idėjų, kur ir kaip tai daryti, „pasislėpus nuo vaikų“, jos irgi tinka. Smulkesnių barnių slėpti nebūtina, kalbama apie intensyvius, garsius kivirčus.
Vaikai, kurie namuose susiduria su vienokiu ar kitokiu traumuojančiu patyrimu, skiriasi nuo vaikų, kurie auga palaikančioje, padrąsinančioje ir suprantančioje aplinkoje. Gali būti, kad vaikas iš nesutariančios šeimos susiduria su dažnesnėmis elgesio problemomis, gali būti, kad jam sudėtingiau užmegzti ir palaikyti santykius su bendraamžiais, gali būti, kad jis – drovesnis, baikštesnis. Tėvų nesutarimai, ypač kai tėvai nesusitaiko, o tiesiog stengiasi išgyventi, labai slegia vaiką, ir ši slegianti patirtis atsispindi vaiko elgesyje ir bendroje savijautoje.
O svarbiausia…
Studijos
„G foto“ nuotr. www.gfoto.eu
Visų pirma reikėtų spręsti klausimą, ne kur bartis, o ką daryti, kad barniai nebūtų tokie intensyvūs ir nevaldomi, jei jie tokie yra. Nedelskite ir nelaukite, kol situacija pagerės. Stebuklų nebūna, laikas imtis atsakomybės. Jei konfliktai intensyvėja, jie patys nenurims. Nepadės straipsnių ir knygų skaitymas. Kreipkitės pagalbos. Jei jums atrodo, kad problema – sutuoktinis ir jis turi kreiptis pagalbos, vis tiek pagalbos pirmiausiai ieškokite patys. Jei galėsite kreiptis pagalbos į porų specialistą ir eisite abu, – nuostabu, tačiau jei to pasiekti negalite, keliaukite vieni ir nedelskite. Na, o kol išmoksite konfliktuoti konstruktyviau, pasistenkite pasaugoti vaikus.
„Mamos žurnalas“
