Yra sąvoka „meilė per atstumą“, o kaip dėl „tėvystės per atstumą“? Ar galima būti geru tėčiu, jei dirbi kitoje šalyje? Mūsų pašnekovų istorijos sako – taip.
TARP NORVEGIJOS IR LIETUVOS
Pasakoja Ieva Andrulytė-Ptakienė, auginanti sūnelį Teodorą. Teodoro tėtis Aivaras gyvena ir dirba Norvegijoje.
Pradėsiu šiek tiek nuo priešistorės.
Mes su Aivaru, pradraugavę ir pragyvenę daugiau kaip dešimt metų, buvome nutarę pasukti skirtingais keliais ar tiesiog pabūti šiek tiek atskirai, nes rutina jau žudė santykius, bet sužinojau, kad laukiuosi. Ir tai buvo lyg paties Dievo pirštas, kad mes su Aivaru iš tikrųjų esame skirti vienas kitam, nes, kad ir buvo visko, mes visuomet grįždavome vienas pas kitą. Ir kad daugiau nekrėstume kvailysčių, kažkas iš viršaus pasirūpino, kad amžinai liktume kartu, juk vaikelis, nauja gyvybė – Dievo dovana. Gal todėl ir Teodoras yra Teodoras, nes jo vardas tai ir reiškia – Dievo dovaną.
Taip mūsų sūnaus Teodoro dėka tapome tikra šeima.
Bet idilišku šeimynėlės gyvenimu pasidžiaugėme neilgai. Kai Teodorui buvo 8 mėnesiai, Aivaras išvyko į Norvegiją. Jis ten gavo gerą darbo pasiūlymo kontraktą. Kai čia, Lietuvoje, dirbdamas vairuotoju, uždirbdavo daugiausiai 800 eurų, ten jam pasiūlė beveik 2000 eurų. Kad ir kaip ilgai svarstėme ir galvojome, vis tiek mūsų tėčiui teko išvykti. Ir dabar, praėjus daugiau kaip metams, mūsų tėtis grįžti į gimtinę nebegalvoja. Ten kur kas geresnės gyvenimo sąlygos, yra galimybė kilti karjeros laiptais, aišku, kartu kyla ir atlyginimas. Todėl Aivaras nori, kad ir mes pas jį vyktume gyventi.
Bet aš pasidariau tokia patriotė, kad niekaip negaliu palikti namų, gimtosios Lietuvos, laikausi įsikibusi, nors tu ką. Juolab kad čia, Lietuvoje, veiklos su mažyliu apstu. Ir vaikų žaidimo kambariai, ir įvairūs kiti užsiėmimai, 7 intelektų mokykla, kurią lankome, yra labai įdomi, skatinanti tobulėti. O Norvegijoje tokios veiklos labai mažai.
Aišku, ir atstumai didesni, ir kalbos barjeras. Gal todėl po vasaros ir sugalvojau rašyti tinklaraštį apie vaikų lavinimą ir įvairius užsiėmimus su jais. Norvegijoje vaikams leidžiama tiesiog „būti“, nekreipiant per daug dėmesio į jų lavinimą.
Niekada negalvojau, kad taip panirsiu į naują veiklą susijusią su vaikais. Nes niekada nebuvau didelė vaikų mylėtoja… Mėgau keliones ir naktinį gyvenimą, vaikų klausimas visuomet buvo tabu. Dabar net mano taip mylima inžinierės profesija nebeatrodo tokia patraukli, ir net nebeįsivaizduoju, kad galėčiau grįžti į biurą ir toliau dirbti kadastrinių matavimų sferoje. Net keista, kaip greitai viskas gali pasikeisti.
Būti atskirai tikrai nėra lengva. Tėčiui sunku, kad nemato sūnaus, ir kaip jis auga. Juk nematė nei pirmų žingsnių, nei girdėjo, kai pirmą kartą ištarė žodžius. Aišku, aš ir filmuoju, ir fotografuoju Teodorą, beveik kasdien. Labai dažnai pasikalbame mesendžeriu. Kartais nepavyksta kasdien, bet bent kas 2–3 dienas visuomet. Jei tik atsiranda galimybė, tėtis grįžta savaitei–kitai pas mus. Bet dažniau nei kas 3–4 mėnesius nepavyksta. Mums visiems pats gražiausias ir geriausias laikas buvo vasara, kai visus tris mėnesius praleidome kartu Norvegijoje.
Mūsų susitikimai visuomet pilni džiugesio, o išsiskyrimai visuomet su ašaromis. Tiesa, verkiame mes abu su Aivaru. O Teodoras dar per mažas, stipriai nesijaudina. O man kartais nepakeliamai sunku. Turiu problemų dėl nugaros, kelias išvaržas ir po gimdymo likusias tokias pasekmes, kad kartais atsibudusi ryte negaliu paeiti, todėl atsiranda baimė, kad nebegalėsiu pasirūpinti sūnumi. Kaune esame tik vieni du. Ir kartais tokios smulkmenos, kaip perdegusi lemputė namuose, virsta iššūkiu, kartais net nepagalvoji, koks namuose yra vertingas vyras, nes juk jis rūpinasi tokiais dalykais, kaip mašinos remontas ir nebeveikiantis šaldytuvas. Su mama juokauju, kad man tuoj pradės dygti ūsai, nes turiu rūpintis viskuo, nebegaliu būti tik moterimi, turiu būti viskas viename.
Visa laimė, kad turime sodybą nuostabiu pavadinimu Fliorencija, netoli Raseinių. Aš esu kilusi iš Šiaulių, mano mama ir brolis gyvena Šiauliuose, o tėtis saugo sodybą, ten visi ir susitinkame. Ten ir man lengviau, ir oras grynas, ir Teodorui labai patinka. Taip ir gyvename – savaitę ten, savaitę šen. Daug važinėjimų, daug veiklos, niekada nenuobodu.
Na o baigdama papasakosiu apie mūsų planus. Sausį baigiasi 7 intelektų užsiėmimai ir tuoj po diplomų įteikimo skrisime pas tėtį pabūti kiek ilgiau. Jei viskas gerai, pabūsime iki rudens. Nes nuo rugsėjo norėčiau Teodorą leisti į darželį. Ir labai noriu, kad jis lankytų darželį čia, Lietuvoje.
IŠSISKYRIMO MĖNESIAI VAŽINĖJANT PO EUROPĄ
Pasakoja Aušra Bičkuvienė, auginanti dvi dukrytes – Faustą ir Sintiją. Jos vyras Vaidas dirba tolimųjų reisų vairuotoju.
Kai mes susipažinome, Vaidas jau dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. Dažniausiai mūsų gyvenimo ritmas toks: tris savaites pagyvename kaip tradicinė šeima, visi keturi, o 6 savaites dukras auginu aš viena. Yra buvęs reisas, kai vyras po Europą važinėjo 13 savaičių.
Savęs gailėjimo mintys ateina dažnai. Ir šiuo metu – siautėjo rotavirusas, mano abi panelės susirgo, iš pradžių pradėjo vemti viena, į vakarą jau abi. Kaip tyčia, savaitgalis, vėlu, 10 vakaro. Mergaitės ne tik nusilpusios, išsigandusios, bet ir piktos, nes jau nori miego. Skambinu vyrui – ką daryti? Vaidas ryžtingesnis už mane, liepė nieko nelaukti ir vykti į ligoninę.
Susisodinau abi į mašiną, prisegiau kėdutėse, įdaviau į rankas maišelius vemti ir išvažiavome.
Gerai, kad tarp dukrų 7 metų skirtumas, vyresnioji dukrytė man būna pagalbininkė. Vairuoju, o pati drebu, kad tik nebūčiau pasigavusi viruso ir aš, kas tada slaugytų vaikus?
Kai kyla kokia ekstremali situacija, visada skambinamės su vyru, man labai svarbus jo moralinis palaikymas, nors fiziškai padėti ir negali, bet jo ramybė, vyriškas žodis padeda. Kiti pažįstami stebisi, kodėl mes per dieną net keletą kartų pasikalbame ir susirašome. Siuntinėjame nuotraukas iš savo kasdienybės. Ypač mažoji labai prie jo prisirišusi, nuolat nori pakalbėti, pamatyti tėtį per kamerą.
Ryte tik pabudę su vyru susirašome žinutėmis. Tai būna pirmas veiksmas suskambus žadintuvui. Paklausiame vienas kito, kaip jaučiamės, papasakoju, kaip miegojo mergytės. Mūsų mažoji dar keliasi 2–3 kartus, o jei nepabunda, parašau jam džiugią žinutę, kad visą naktį ramiai išmiegojau. Gal kitiems juokingai atrodo, bet man labai svarbu ryte pirmiausia pasilabinti su vyru, tik tada einu žadinti mergaičių. Aš žinau, kad ryte jis anksti keliasi, pavyzdžiui, kartais net 4 ryto jau sėda už vairo. O dieną nuolat informuojame vienas kitą.
Dabar esu vaiko priežiūros atostogose ir turiu daugiau laiko, bet kai dirbau, 12 valandą, vos prasidėjus pietų pertraukai, būdavo šventa įsijungti kamerą ir pakalbėti. Kitos šeimos išsiskyrimą priima gal kitaip – vyro brolis irgi važiuoja į tolimuosius reisus, bet jie su žmona nesiskambinėja daugybę kartų per dieną. Bet mums, matyt, to reikia.
Tas dvasinis kontaktas svarbus, nes suvoki, kad ir jis gyvena tuo pačiu, tada lengviau ištverti kasdienybę. Aš esu praktiškesnė, bet ilgiau svarstau, o jis greičiau priima sprendimus. Dažnai tariamės dėl vaikų auklėjimo. Būna, kad Vaidas su vyresniąja dukryte net pamokas skaipu ruošia. Jei aš negaliu, turiu užsiimti su mažyte, jie kartu mokosi matematikos, nes tolimųjų reisų vairuotojai kartkartėmis privalo daryti 45 minučių pertrauką.
Mūsų gyvenime buvo ir skaudžių akimirkų. Buvome tik pradėję kartu gyventi, vyras išvažiavo į reisą, ir man paskambino, kad mirė jo mama. Aš vienu momentu nė nežinojau, kaip jam pasakyti, juk vairuoja, kad nepadarytų avarijos. Jis buvo jau gan toli. Bet paskui reikėjo ryžtis tam lemtingam skambučiui. Paprašiau, kad sustotų, ir pranešiau naujieną. Ačiū Dievui, kad jo darbovietėje supratingi vadovai, iškart pasiuntė vairuotoją jam pakeisti, o vyrui leido pabūti po laidotuvių kurį laiką namuose.
Ir antros dukrytės gimimo laukėme įsitempę – vyras tuo metu norėjo būti šalia manęs, tad iš anksto suplanavo laisvas dienas dalyvavo gimdyme. Gal likimas taip sudėliojo viską…
Aš esu karštakošė, greitai supykstu, pabaru vaikus, o jis ramesnis, vis man sako: „Ko tu nerviniesi, nepyk ant vaikų“. Kai jis grįžta po kelionių, sunku įeiti į bendrą ritmą, pirma savaitė būna tarsi adaptacija, antra jau lengvesnė, o trečią savaitę pradedame kalbėti apie naują reisą.
Aš esu namisėda, nemėgstu tolimų kelionių, bet vyrui patinka būti kelyje. Jis ir šeimą vis išveža pakeliauti po Lietuvą, laukiame vasaros, kad galėtume visi atostogauti Ventspilyje, nes pernai ten labai patiko. Vaidas sako: „Aš viską padarysiu, kad tik jūs visos trys šypsotumėtės ir būtumėte laimingos.“
SPECIALISTO KOMENTARAS
Komentuoja psichiatrė Aurima Dilienė:
Gyvenimas atskirai porai visuomet yra iššūkis. Ir kiekviena pora su tuo iššūkiu susitvarko kiek skirtingai. Iš papasakotų istorijų matyti, kad moterys puikiai tvarkosi vienos, nors pradžia būna gana sunki, tačiau, kai nėra pagalbos, o buities darbus ir kitus reikalus vis tiek tenka atlikti, – tiesiog imi ir darai. Šioje vietoje tai tiesiog adaptacijos klausimas – per kiek laiko moteris įpranta viskuo rūpintis viena ir pradeda nebejausti poreikio dalintis atsakomybe.
Štai šiame taške atsiranda pavojus santykiams iširti. Funkcionalioje šeimoje partneriai dalinasi atsakomybėmis po lygiai: vienas vienur, kitas kitur imasi, ir tik tuomet, kai tai maždaug vienodai pasiskirsto, – jaučiasi gerai: nė vienas nesijaučia „išnaudojamas“ ar „persidirbantis“.
Gyvenimo per atstumą atveju vyras tampa laikinas svečias namuose, ir tai stipriai išderina atsakomybės pasiskirstymą. Žinoma, yra išimčių, kai telefonu derinama kiekviena smulkmena ir bendrai priimami sprendimai, tačiau tai ilgainiui gali imti stipriai varginti.
Sutuoktinių gyvenime, be jokios abejonės, labai svarbus yra fizinis ryšys ir intymūs santykiai. Šioje vietoje irgi kyla daug ir įvairių problemų bei nesusiderinimo. Susitinkant kas kelis mėnesius, santykiai atrodo idealūs, nes abu pasiilgę vienas kito ir nėra kada ten kokias nors pretenzijas reikšti. Tačiau, kaip pastebi laiško autorė, nebemoka gyventi kartu – trukdo daiktai, nesutampa dienos režimas ir nesuderinti įpročiai. Gyventi kartu – tai iš tiesų labai didelio suderinamumo reikalaujantis procesas, kuris trunka nemažai metų, kol pasiekia harmoningą lygį. O gyvenant pasimatymų režimu, nepasitenkinimas atsiranda iš abiejų pusių, ir gana greitai.
Būti tėčiu per atstumą irgi nelengva užduotis, pirmiausia dėl to, kad, jeigu tai pirmas vaikas, tai pats tapimo tėvu procesas tik prasideda, ir nebūnant kartu yra paprasčiausiai sustabdomas. Tik auginant vaiką, stebint jį, kalbantis, rūpinantis juo, šis procesas vėl atsinaujina. Dovanos ir trumpi apsilankymai nėra tėvystės mokykla. Todėl ryšys tėtis-sūnus ar tėtis-dukra susiformuoja ne per metus ir ne per dvejus.
Vėliau tikrai bus beveik neįmanoma įgyti autoriteto auklėjant paauglį.
Tiesa, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, iki 18 mėnesių, manoma, kad vaikui svarbus vienas juo besirūpinantis asmuo, ir juo geriau gali būti mama. Beje, tai mamai be galo reikia palaikymo – tiek fizinio, tiek emocinio, nes tik tuomet ji sugebės tinkamai rūpintis kūdikiu. Taigi, kad kaip suksi, šeima turi gyventi kartu, o ne atskirai. Ir kad ir kiek tai kainuotų.
„Mamos žurnalas“
