
Jeigu to nepadarys tėvai, padarys kiti, ir kur kas greičiau nei jums atrodo. Pataria psichologė Rasa Kučinskienė.
Simpatiška trisdešimtmetė Lina yra trijų vaikų mama.
Išsiskyrusi. Ji ištekėjo labai jauna ir dar negalvojo apie vaikus, tačiau netrukus po vestuvių pasijuto nėščia. Praėjus šešiems mėnesiams po pirmo vaiko gimimo, Lina pradėjo lauktis vėl. Po trečio nėštumo ji pasakė savo vyrui: „Gana, daugiau jokio sekso“. Jis pasakė: „Sudie“.
Suprasdama, kad seksualinis ignoravimas sugriovė jos santuoką, Lina sako: „Nenorėčiau, kad toks pat likimas ištiktų mano vaikus“.
Bet paklausta, ar jau kalbėjo su vaikais apie seksą, ji labai nustemba: „Na žinoma, ne. Jie dar per maži. Ir kaip tai padaryti?“.
Kada laikas pradėti kalbas?

Atrodo, kad dabar seksualiniu švietimu užsiima visi: mokykla, televizija, laikraščiai. O tėvus tokia pokalbių tema baugina. Jie dažnai sutrinka ir varžosi kalbėti su savo vaikais apie seksą. Kartais mano, kad jų vaikai jau žino viską. Kiti mano atvirkščiai – kad vaikai dar nieko nežino. Jie baiminasi paskatinti vaikus per anksti domėtis šia tema. Kaip sakė viena mama, po to, kai jiems apie tai papasakosi, jie užsinorės viską išbandyti patys.
Iš tiesų yra atvirkščiai. Atlikti tyrimai rodo, kad suteikdami informacijos tėvai gali atitolinti vaikų seksualinius bandymus, nes kalbos apie seksą pašalina vieną stipriausių motyvų eksperimentuoti – smalsumą. Be to, vaikas sužino, kokia rizika ir atsakomybė jo laukia.
„Konsultantai“ – kiemo draugai
Atminkite, jeigu jūs patys nekalbėsite su savo vaikais apie seksą, tai padarys kiti. Tyrimai rodo, kad 80 proc. berniukų gauna pradinę informaciją apie seksą iš kitų berniukų.
Kažin, ar jų žinios geresnės, negu jūsų? Todėl, nors ir nelengva tai padaryti, seksualinis švietimas turėtų būti tėvų darbas.
1. Bučiuokitės ir rūpinkitės vienas kitu! Vaikai sužino apie seksą ir moralę, stebėdami savo tėvų elgesį. Geri tarpusavio santykiai, meilė ir rūpinimasis vienas kitu – svarbiausios žinios apie seksą, kurias mes siunčiame savo vaikams. Vaikai stebi, kaip tėvelis apkabina mamą, kaip mama jį pabučiuoja. Tėvams labai svarbu suvokti, kad jie yra vaidmenų modeliai – ne tik savo kalba, bet ir elgesiu.
2. Nesimėgaukite istorijomis apie išprievartavimus. Pozityvus požiūris į meilę ir seksą labai svarbus. Kalbėdami su vaikais kartais pamirštame, kad seksas visų pirma – nuostabus dalykas.
Nepamirštame papasakoti visų gąsdinančių istorijų apie lytiškai plintančiomis ligas, AIDS, paauglių nėštumus, išprievartavimus, pornografiją ir vaikų išnaudojimą. Žinoma, egzistuoja pavojų, dėl kurių verta nerimauti. Tačiau kartais pamirštame pripažinti, kad savo prigimtimi seksas yra pozityvus.
Neturėtume vaikų barti, kad jie begėdžiai, jei liečia savo lyties organus. Pati masturbacija nepadarys žalos tiek, kiek gėdos ir kaltės jausmas, kuriuos gali sukelti tėvų reakcija. Turime pasakyti savo vaikams, kad noras mylėtis su žmogumi, kurį tu myli ir esi visiškai atsidavęs, teikia begalinio žavesio ir pasigėrėjimo.
3. Apie seksą – nuo trejų. Dauguma žmonių seksualinį švietimą įsivaizduoją kaip didelį ir rimtą pokalbį su paaugliu. Kaip tik to ir nereikėtų daryti. Didelis ir rimtas pokalbis gali būti nejaukus, varžantis, nepatogus ir dažniausiai nepatenkina vaiko poreikių. Seksualinis švietimas turėtų būti tęstinis informacijos srautas, prasidedantis ankstyvoje vaikystėje.
Geriausias metas pradėti kalbėti apie seksą – tarp trejų ir penkerių metų. Leiskite vaiko natūraliam smalsumui jums vadovauti. Elkitės su lytinių organų tyrinėjimu taip, kaip elgiatės tyrinėdami rankų ir kojų pirštus, ir vadinkite juos teisingais vardais. Jeigu pradėsite apie tai kalbėti su savo vaikais, kai jie dar maži, bus kur kas lengviau kalbėtis apie seksą, kai jie bus 15 ar 18. Būsite radę terminus, kurie nesukelia varžymosi ir nepatogumo, jūsų vaikai bus išmokę kreiptis į jus su savo klausimais.
4. Atsipalaiduokite. Juk jūs išmanote apie tai. Šimtus kartų jūs diskutavote su vaikais tokiomis temomis, kurių tikrai neišmanote kaip ekspertai, ir visiškai nesijaudinote dėl savo kvalifikacijos. O apie seksą kalba nesiriša taip sklandžiai… Šiuo atveju viską lemia jūsų nuostata. Būkite atviri, diskutuodami bet kuria tema su savo vaikais.
Jūsų arba giminaitės nėštumas gali sukelti vaikui daug klausimų. Jeigu keturmetis staiga paklaus, kodėl naujai gimęs lėliukas neturi pimpaliuko, galite paaiškinti, kad mergaičių, skirtingai negu berniukų, šlapinimosi organai yra viduje, šis skirtumas nėra koks nors trūkumas, todėl berniukai nėra geresni už mergaites ir atvirkščiai.
5. Jausmai – nieko juokingo. Jeigu šaipysitės iš vaiko arba bandysite jį sumenkinti, tikėtina, kad užtrenksite duris nuoširdžiam bendravimui.
Būdami 6-12 metų 90 proc. vaikų įsimyli priešingos lyties atstovą. Ši „vaikiška meilė“ nėra seksuali, tačiau ji – tarsi praktika vėlesniems įsimylėjimams. Jeigu nežiūrėsite į ją rimtai, vaikas vėliau nepasitikės jūsų patarimu, kai jis iš tiesų bus svarbus ir reikalingas.
Kai jūsų vaikas parneša iš mokyklos piešinį, kad ir koks primityvus jis būtų, jūs vaiką pagiriate ir pakabinate piešinį ant sienos. Žiūrėkite į vaiko jausmus taip pat rimtai, kaip žiūrite į jo meninę veiklą.
6. Nežinia – tai tamsus bauginantis kambarys. Vis dar manome, kad tai, ko mūsų vaikai nežino apie seksą, nepadarys jiems žalos, nors akivaizdu, kad yra priešingai. Kai vaikas žino, kad neapgalvoti seksualiniai bandymai pavojingi ne tik laimei, bet ir sveikatai, gali susilaikyti nuo ankstyvų lytinių santykių. Lygiai taip pat žinios, gautos tinkamu laiku ir iš tinkamo žmogaus, gali padėti pagrindus laimingam vaiko seksualiniam gyvenimui.
„Aš aiškiai įsivaizduoju, ką jaučia mano vaikas. Matau, kaip jis sėdi ant kėdės viduryje tamsaus, nepažįstamo kambario. Jis turi surasti drąsos atsikelti nuo tos kėdės ir ištirti tą kambarį. Bet kambarys tamsus ir miglotas, jis nežino, kur yra sienos. Tačiau jis turi atsikelti, apžiūrėti kambarį, surasti sienas ir įsitikinti, kad jos tvirtos ir turi ribas. Tada jis galės toliau smalsiai ir be baimės tirti tą kambarį. O jeigu sienų nėra, jislabai išsigąs. Jis nežinos kur eiti. Jeigu jis nueis per toli, gali nukristi! O gal jis negalės sugrįžti prie savo kėdės, kai to norės. Nustatydami sienas, į kurias galima atsiremti, tėvai suteikia jam pasitikėjimą, ir jis gali tyrinėti toliau.“ (Iš Robino Skinnerio ir Džono Kliso knygos „Šeimos, ir kaip išgyventi kartu“).
„Mamos žurnalas“