Mielos mamos ir tėčiai!
Smagu tikrą pavasarį pajusti su Motinos diena, o vasarą pradėti su Tėvo diena!
Tėčiai gyvenime mus išmoko daug svarbių dalykų.
Vaikystėje jie mums atrodo dideli – kaip tie pasakų milžinai, į kuriuos žiūrėdamas turi užversti galvą.
Kai jie kvatoja, dreba virtuvė.
Jie gali suvalgyti pusę ėriuko ir išgerti statinę vandens. (Na bent jau pilną lėkštę cepelinų su padažu.)
Kaip galiūnai jie pakelia pilną bulvių maišą, perstumia šaldytuvą ar spintą, jau nekalbant apie tai, kad ant pečių lengvai neša pavargusį vaiką.
Į jų nugaras galima atsiremti tarsi į medžio kamienus.
Jie nebijo išsitepti rankų ir drabužių, kai taiso savo automobilius ar vaikiškus dviračius.
Jie leidžia lipti į medį, kai neleidžia mama.
Jie leidžia gurkštelti ežero vandens, kai tuo tarpu mamos moko plaukti tik įbridus iki kelių.
Jie tarsi milžinai nemato mažų detalių, nepastebi smulkmenų ir neįsižeidžia dėl „musės zyzimo“ – nereikšmingų dalykų.
Jie nežiūri į kainą, kai perka žaislus.
Kartais jie būna nerangūs ir juokingi, nes iš kelionės parveža ne to dydžio vaikiškus batukus ar labai ryškias sukneles mažosioms princesėms. (Tomis akimirkomis mamos susiraukia tarsi užkandusios pipirą.)
Kai gimstame, mūsų tėčiai būna milžinai. Savo siela jie tokie ir išlieka, mums augant. Tik sumažėja ūgiu. Iš pradžių susilygina. O kartais sumažėja taip, kad jau jiems tenka pakelti galvas į viršų, kai mes kalbame. Bet kol tėčiai gyvi, žinome, kad jie visada ateis į pagalbą, kai to reikės. Kaip tose pasakose – užmuš drakoną, išvaduos pagrobtą karalaitę ar perlips stiklo kalną. Dėl mūsų jie padarys viską. Juk argi būtų kurtos pasakos, jeigu visa tai būtų netiesa?
Tad su Tėvo diena!
Redakcija
