Neseniai knygynuose pasirodė tinklaraštininkės Sarah Turner knyga „Motinystės „atostogos“: kaip išgyventi chaotišką mamos kasdienybę“. Tai nuoširdus ir labai atviras, su humoro jausmu aprašytas „tikrosios“ motinystės gyvenimas. Autorė rašo apie dalykus, kuriuos iš tikrųjų tenka patirti daugeliui mamų, – tik nedaugelis išdrįsta apie tai garsiai kalbėti. Ši knyga – kaip „mamų terapija“ – padedanti pamatyti, kad ir kitos mamos išgyvena tą patį! Tad norisi apie ją kalbėti, kad mamos skaitytų ir matytų, kad jos ne vienos su savo neišmiegotomis naktimis, emocijų audromis, vaikais, dėl kurių kartais viešumoje būna gėda ir t.t. Galbūt ši knyga gali ne vienai mamai padėti nesusirgti depresija ir nepasiduoti niūrioms mintims, nes auginti vaikučius yra be galo didelis iššūkis, su kuriuos susidoroti sunku.
Paskaitykite ištrauką iš šio motinystės dienoraščio.
Ar jau pražydau?
Kaip žinote, rašau būdama išdidi (nors ir gerokai nuvargusi) dviejų vaikų mama. Vadinasi, aštuoniolika savo gyvenimo mėnesių praleidau inkubuodama mažus žmones. (Turiu omenyje, per abu kartus – mano nėštumas toli gražu nesiekia 640 dienų kaip afrikinio dramblio, nes, tiesą sakant, jei siektų, niekaip nebūčiau su tuo susitvarkiusi. Ar bent įsivaizduojate dubens dugno spaudimo jausmą ir 640 dienų be džino?) Vis dėlto aštuoniolika mėnesių sudaro maždaug penkis procentus mano gyvenimo (iki šiol), praleisto esant „ne vienai“, ir kai žmonės manęs paklausia, kaip vertinu savo nėštumo nuotykį, paprastai atsakau labai paprastai: „Truputį šūdinai.“
Aš tikrai mėginau tuo mėgautis. Man regis, jaučiausi priversta mėgautis ta patirtimi, nes labai aiškiai nėštumą suvokiau kaip palaiminimą, supratau, kiek daug porų negali pastoti ar netenka kūdikio. Visada žinojau, kad nėštumas ir dviejų sveikų kūdikių išnešiojimas iki galo reiškia, kad mums neįtikėtinai pasisekė.
Ir kai kuo tikrai mėgavausi. Pavyzdžiui, tuo nerimastingu jauduliu dėl naujo šeimos nario, stebuklingais pirmaisiais spyriais ir širdies plakimu apsilankius pas gydytoją. Vardų rinkimu (kuris tapo ne toks smagus po to, kai padarėme klaidą pasidalydami savo vardų idėjomis su draugais ir giminėmis, – šie mūsų sąrašą įvertino stebėtina
i tiesmukai), Džeimso varymu į nėštumo kursus (kuriuose nesėkmingai bandėme elgtis kaip suaugę žmonės, kol buvo demonstruojama lėlės kelionė gimdymo takais), kūdikių drabužėlių pirkimu, vaikų kambario dažymu ir mano mėgstamiausios citatos iš knygos Kvankos rėminimu tam, kad sienos pasipuoštų Roaldo Dahlo išminties perliuku.
Stebėjausi savo kūno gebėjimu dusyk užauginti mažą žmogų.
Bet mėgautis kiekviena akimirka tikrai negalėjau.
Labai greitai pavargau lankstyti galvą virš klozeto po kiekvienos vakarienės. Man atsibodo nuomininkui spaudžiant pūslę vos vos susiturėti nesusimyžus kaskart užlipus laiptais ar apsivertus lovoje. Paskutines šešias antrojo nėštumo savaites praleidau miegodama (ar greičiau nemiegodama) sėdomis ant sofos, niekaip nesugebėdama įsipatoginti ir žiūrėdama senas „X failų“ serijas. O be nėštumo sukelto šlapimo nelaikymo ir šlykštokų atsirūgimų, įgriso girdėti tas pačias senas pasakaites, mitus ir prietarus:
„Tiek bloguoji, kad tikrai bus mergaitė!“ Kurgi ne.
„Pirmas vaikas niekada negimsta laiku!“ Gimė laiku.
„Kadangi pirmasis buvo laiku, antrasis gims anksčiau!“ Septynias dienas vėlavo.

„Vien pažiūrėjusi į pilvą galiu pasakyti, kad kūdikis bus didelis!“ Henris gimęs svėrė 3,09 kg.
O labiausiai niršau ir nusivyliau legenda, esą nėštumo metu moterys tiesiog pražystančios.
Nepražydau.
Bet juk dar anksti, ar ne? Nes aš, pavyzdžiui, šia legenda patikėjau ir nekantriai laukiau to ateisiančio „žydėjimo“. Tik reikia ištverti pykinimu paženklintą pirmąjį trimestrą („šūdomestrą“), kai atrodai putni, bet dar ne visai nėščia, ir jau netrukus pasieksiu Pažadėtąją žemę, kur žvilga plaukai, spindi oda, o tvarkingas apvalus pilvukas po nėščiosioms skirtomis suknelėmis atrodo tiesiog puikiai. Tai virto tikru anekdotu: „Ar aš jau pražydau?“
Sumauto žydėjimo taip niekada ir nesulaukiau.
Užtat nuolat buvau apsivėmusi, prakaituota ir pavargusi. Mano oda nupilko ir apsispuogavo – atrodžiau ne kaip angliškoji rožė, o kaip riebaluotaveidė bręstanti pagiriota paauglė. Pilvukas, kurį nekantravau apvilkti suknele iš „Topshop“, nėštumine padanga apjuosė pusiaują ir pamažu išplito į niekuo dėtas vietas, tokias kaip rankos. Ir pagurkliai. Daugeliu aspektų būnant nėštuke mano kūnas man visai patiko – laukdamasi abukart priaugau daugiau nei po devyniolika kilogramų, tad mintis, kad dar vienas morkų pyrago gabalėlis vis vien nieko nebepakeis, savotiškai išlaisvina.
Bet tikrai nežydėjau. Nors turiu pastebėti, kad esu sutikusi nėštukių su suknelėmis iš „Topshop“, kurios nėštumo metu išties pražydo, tad negaliu nuneigti – būna ir taip. Tiesiog per tuos penkis procentus gyvenimo, kuriuos praleidau nėščia, man taip nenutiko. (Nejaučiu jokio kartėlio.)
Vis dėlto du apie nėštumą girdėtus dalykus – vadinkime juos dviem keistenybėmis (kurias paprastai nurašydavau „bobučių paistalams“) – galiu patvirtinti, nes pati tai patyriau.
Pirmasis jų – lizdo sukimas.
Pats pasakymas „lizdo sukimas“, man regis, yra kiek klaidinantis, nes atrodo, kad tai tvarkymasis, puošimas ir rūpinimasis, kad viskas būtų taip, kaip turi būti. Mano atveju lizdo sukimas greičiau buvo dezinfekavimas. Naikinau iš namų visas dulkes, purvą ir kvapus, po manęs likdavo tik švelnus „Cif Cream“ (originalaus) ir „Windowlene“ dvelksmas.
Valymo priemonių man buvo vis negana. Jos taip skaniai kvepėjo. Vienu metu nuo „Cillit Bang“ reklamos, kurioje „Baris Skotas“ išplovęs dušą pareiškia „Bang! Ir purvo kaip nebūta“, kone susijaudindavau.
Pačioje mano valymo manijos (kuri buvo kur kas ryškesnė su Džiudu) viršūnėje virtuvės paviršius purškiau ir gramdžiau bent triskart per dieną – ir tai buvo pats kasdieniškiausias mano užsiėmimas virtuvėje. Balinau grindjuostes, dezinfekavau spinteles, atstumdavau šaldytuvą, kad išvalyčiau už jo, ploviau duris ir sienas – kartą net nušveičiau lauko sienas ir pirmojo aukšto langus iš lauko pusės su purškikliu „Flash“, o tada liepiau uošviui tą patį padaryti antrame aukšte, mat jis jau buvo užsikoręs ant kopėčių ir valė lietvamzdžius. Be to, vieną savaitę dukart prašiau Džeimso atitraukti televizoriaus stalelį, nes pirmą kartą man nepavyko išvalyti visų dulkių, o aš negalėjau atsipalaiduoti, kol neišvaliau visų sumautų dulkių.

Kai buvau aštuntą mėnesį nėščia, niekas su manimi nesiginčijo, nes matė paklaikusį mano žvilgsnį ir bijojo, kad pati kabarosiuosi kopėčiomis arba mėginsiu pajudinti 42 colių įstrižainės televizorių. Ir nerimavo pagrįstai.
Pasitaikydavo ir linksmų akimirkų, bet gyvenimas su manimi buvo virtęs košmaru. Kartą sustabdžiau mūsų penktadieninį vakaro filmą, nes norėjau nuvilkti pagalvėlių užvalkalus ir nedelsdama įmesti juos skalbti. Nes juk tiesiog negalima atvesti naujos gyvybės į namus su neskalbtais pagalvėlių užvalkalais.
Kitą kartą Džeimsas įdėjo likusią lazaniją – kuri šiek tiek varvėjo iš indo – į mano šviežiai išdezinfekuotą šaldytuvą. Tą incidentą pavadinome „Lazanijos potvyniu“ – pusę valandos verkiau, kol pagaliau vėl išsitraukiau paviršių valiklį. Vargšas Džeimsas.
Akivaizdu, dabar matau, kad bliauti dėl varvančios lazanijos yra itin neracionalu, – elgiausi juokingai. Bet tuo metu tai atrodė labai racionalu. Tiesą sakant, tai buvo vienas instinktyviausių ir stipriausių jausmų, kuriuos kada esu jautusi, – privalėjau išvalyti lizdą.
Tik praėjus kelioms savaitėms po gimdymo galėjau ramiai praeiti pro valymo produktus parduotuvėje „Tesco“ ir nemėginti pauostyti, ar citrusiniai valikliai iš tiesų tokie gaivūs. (Būkit ramūs, „Baris“ iš „Cif Cream“ reklamos manęs jau nebejaudina.)
Antroji mane paveikusi nėštumo keistenybė buvo įdomūs įgeidžiai. Per pirmąjį nėštumą jie pasireiškė ne taip stipriai – nebent įskaičiuosime „McChicken“ sumuštinius, bet jų aš noriu didžiąją dalį savo dvidešimt devynerius metus trunkančio gyvenimo. Bet per antrąjį mano antrojo nėštumo trimestrą ėmiau beprotiškai trokšti ledo. Ne šaldytų gėrimų ar ledinukų, o ledo kubelių. Iš šaldiklio – tiesiai į burną, sutriaukšdavau juos kaip žemės riešutų skonio „M&M’s“. Surijusi vieną indelį, tučtuojau užsišaldydavau dar, kad jų niekada nepritrūktų. Nes tai katastrofiškai paveiktų mano gerovę. Sakoma, kad ledukų kramtymas gali reikšti geležies trūkumą ir nėštumo metu tai labai dažna. Kad ir kas vertė mane sugraužti iki penkiasdešimties kubelių per dieną, tai buvo tikrai keista. Vien apie tai pagalvojus ima gelti dantis.
Tad mano nėštumo nuotykis iš tiesų buvo įdomus.
(Ir palaimingas.)
(Ir truputį mėšlinas.)
Susiję straipsniai