Tobulo trilerio požymis? Neatsitraukti per naktį, nors auginant vaikus miego ir taip trūksta

britų rašytoja Teresa Driscoll

Britų rašytoja Teresa Driscoll

„Šiuo sunkiu metu jaučiuosi išskirtinė, nes mano žodžiai tebesklinda po pasaulį“, – feisbuke pasidžiaugė britų rašytoja Teresa Driscoll, pristatydama lietuviškai pasirodžiusio savo psichologinio trilerio „Pažadas“ viršelį. Tai jau trečioji autorės knyga, kurią galima perskaityti lietuviškai: anksčiau išėję jos trileriai – pasauliniu bestseleriu tapęs „Aš stebiu tave“ ir „Draugė“.

Romanus išleido BALTO leidybos namai.

Naujojo psichologinio trilerio „Pažadas“ siužetas įtraukia nuo pirmo puslapio: trys paauglės pasižadėjo tiesą apie siaubingą įvykį nusinešti į kapus. Bėga metai, Betė ir Salė – vis dar geriausios draugės, padeda viena kitai ištverti slogius prisiminimus ir sunkias akimirkas. Tačiau Kerol visiškai atsiriboja ir nuo praeities slepiasi Prancūzijoje.

Kol vieną dieną ateina laiškas, pranešantis naujieną, dėl kurios kyla grėsmė jų paslapčiai. Beviltiškai bandžiusios surasti Kerol, draugės kreipiasi pagalbos į privatų seklį Metjų Hilą. Ir iš paskutiniųjų stengiasi nuslėpti tai, kas gali sugriauti jų gyvenimus.

Kodėl sėkminga spaudos ir televizijos žurnalistė Teresa Driscoll nutarė atsidėti knygų rašymui, o išleidusi porą moteriškų romanų ėmėsi psichologinių trilerių? Apie tai – interviu specialiai Lietuvos skaitytojams.

Viename interviu esate minėjusi, kad nuo vaikystės svajojote rašyti knygas, tačiau pasukote kitu keliu. Ką jums davė metai žurnalistikoje?

Visuomet norėjau rašyti romanus, bet mokykloje karjeros patarėjas nukreipė mane į žurnalistiką.

Patarimas buvo labai išmintingas, nes jau nuo dvidešimties galėjau užsidirbti pragyvenimui, – visi žinome, kaip tai būtų buvę sudėtinga, jei būčiau bandžiusi iškart tapti rašytoja. Iš pradžių dirbau laikraščiuose ir man labai patiko. Išmokau disciplinos rašyti kiekvieną dieną, nepriklausomai nuo nuotaikos, užmezgiau pažinčių ir rašiau apie įvairiausius žmones – gerus ir blogus – iš skirtingų  visuomenės sluoksnių. Buvau didžiulės drąsos ir didžiulio skausmo liudininkė, tad tas laikas padėjo puikų pagrindą mano rašytojos karjerai, nes daug sužinojau apie žmogaus prigimtį.

skaitymas

Pixabay.com

Ar dažnai kirbėdavo mintis – štai ši istorija galėtų būtų pagrindas pribloškiančiam romanui? Gal sukaupėte daug tokių ir dabar po vieną traukiate?

Niekada savo romanuose neaprašau tikrų istorijų, bet emocinė aplinka yra iš mano, kaip žurnalistės, patirties.

Daugybę metų rašydama straipsnius perpratau, kuo žmonės gyvena. Mane jie nuolat stebino, šiuos prisiminimus panaudojau kurdama personažus ir siužetus.

Mano aprašytos istorijos iš esmės negali būti tiesa… Bet noriu, kad jos būtų lyg iš gyvenimo, tad metai, praleisti stebint žmones, buvo puikus pasiruošimo rašytojos karjerai laikas.

Pradėjote nuo jausmų romanų, kas lėmė, kad parašiusi dvi knygas pasukote į visiškai kitą žanrą – ėmėtės psichologinių trilerių? Pajutote, jog skaitytojai laukia knygų, kurios labiau kaitintų kraują?

Man prireikė mažai laiko, kad pasijusčiau tvirta įvaldydama šį žanrą, iš dalies todėl, kad būdama žurnaliste rašiau įvairias istorijas – straipsnius jautriomis žmogiškomis temomis, taip pat  kriminalus.

Kartais – ir viena, ir kita tą pačią dieną. Tad man neatrodė sunku keisti rašymo pobūdį. Kurdama ir jausmų romanus, ir trilerius rašau apie blogus dalykus, kurie paliečia gerus žmones: moteriškuose romanuose tai buvo gyvenime nutinkančios tragedijos – liga ar avarija, o idėjos, susijusios su nusikaltimais, tapo psichologiniais trileriais. Abiem šiais atvejais išbandoma žmogaus prigimtis, tik skirtingu būdu.

Iš pradžių pasirašiau sutartį sukurti du moteriškus romanus ir jais labai didžiavausi. Kai romanai buvo išleisti keliomis kalbomis, savo agentei pristačiau psichologinio trilerio „Aš stebiu tave“ idėją ir iš jos išgirdau „oho!“. Kas įvyko paskui, kaip sakoma, jau yra istorija. Man patinka rašyti abiejų žanrų knygas, bet šiuo metu koncentruojuosi į trilerius, nes jie labai populiarūs.

Tobulo trilerio paslaptis?

Man svarbiausia – sukurti personažus, kurie skaitytojus įtrauktų. Po to reikia tempo, nuostabos ir nerimo, tad turi būti nuolatinis srautas klausimų, į kuriuos reikia atsakymų.

Skaitytojas turi malonumą žingsnis po žingsnio, puslapis po puslapio, artėti link istorijos viršukalnės. Kaip jūs rašote knygas – iškart žinote, kaip baigsis istorija?

Pradedu nuo herojų ir pagrindinės minties. Visada žinau, kaip knyga prasidės ir kuo baigsis. Pasidarau apytikrius istorijos apmatus ir tuomet leidžiu personažams eiti savo keliu. Nemėgstu tiksliai suplanuoti kiekvienos scenos – tai nebūtų smagu, bet ilgai ir daug galvoju, apie ką noriu papasakoti.

skaitymas

Pixabay.com

Viename interviu minėjote, kad jūs domina motinystės tema, vaikų praradimo skausmas. Kodėl?

Praradimas ir praradimo baimė – pagrindinės mano knygų temos. Manau, todėl, kad būdama paauglė praradau mamą, ji mirė nuo vėžio, ir aš labai anksti turėjau išmokti artimo žmogaus praradimo pamoką.

Kaip jau minėjau, nenaudoju faktų iš savo gyvenimo ar darbo žurnalistikoje, bet naudoju emocinę patirtį, taip atskleisdama, kad tas temas išmanau, suprantu ir esu tai išgyvenusi.

Dažnai rašytojams priekaištaujama, kad per daug prisigalvoja, nes taip gyvenime nebūna…

O Dieve, tikiuosi, savo knygose nenutolstu nuo gyvenimo! Dirbdama žurnaliste buvau liudininkė tokių dalykų, kuriais sunku patikėti. Dažnai pagaunu save sakant savo vyrui (jis taip pat žurnalistas): „Jei tai įdėčiau į knygą, niekas tuo nepatikėtų!“

Nutarėte pabėgti iš Londono ir gyvenate provincijoje. Ne vieno jūsų romano veiksmas vyksta miesteliuose. Kuo žavus gyvenimas už didmiesčio ribų?

Jau pradėjau ilgėtis darbo Londone, kaip ir kiti mano kolegos žurnalistai. Man patiko dirbti mieste, kai buvau jauna ir vieniša, bet ištekėjus ir susilaukus vaikų kilo noras persikelti į provinciją. Daug mano draugų pasitraukė iš miesto vos tapę tėvais, tad mane žavi skirtingi pasirinkimai tam tikrais gyvenimo tarpsniais. Tai man ir patinka atspindėti knygose.

O gal miestelis yra ir ideali aplinka mįslėms bei nusikaltimams – kaip čia neprisiminus Agathos Christie ir jos detektyvų…

Be abejo! Mažuose miesteliuose ir kaimuose yra tiek neįtikėtinų istorijų. Nuostabus prieštaravimas: jūs matote namus šiaudais dengtais stogais ir akmenimis grįstas gatves, tikitės ramybės, bet šešėliai gali būti kur kas tamsesni, nei manote.

(ištrauka)pazadas

Teresa Driscoll

PAŽADAS

PROLOGAS

– Man atrodo, kad ranka užspaudžiau jai burną…

– Nekalbėk taip. Net negalvok. Nebūtum galėjusi taip pasielgti.

Jos nejudėdamos sėdi šiame kraujo ir sielvarto pritvinkusiame kambaryje – mergaitės, kurių pulsas pašėlusiai tvinksi venose ir daužosi ausyse bei galvose. Kažkur tiksi laikrodis. Suklykia paukštis…

Trys mergaitės. Viena iš jų negyva.

Ji pakelia akis į veidrodį ir pamato jame atsispindint išblyškusį ir paklaikusį savo veidą, o po juo – eilę kriauklių, išdėliotų ant mėlynai nudažytos lentynos. Jai sunku patikėti tuo, ką mato. Ji jas atpažįsta, ir tai ją šokiruoja. Tos kriauklės…

Ji surinko jas per atostogas praėjusią vasarą ir, kruopščiai nuskalavusi indų plautuvėje, nušveitė kiekvieną iki blizgesio. Prisimena smėlį tarp pirštų, jūros kvapą ir sūrias lūpas. Paplūdimyje nuo raudonai ir baltai dryžuotų gultų mojančius tėvą ir motiną ir tą iki pat širdies gelmių apėmusį absoliučios laimės jausmą.

– Dieve mano. Ką mes darysim? Ar pateksiu į pragarą? Nejaugi degsiu pragare?

Draugės balsas atsklinda tarsi po vandeniu – prislopintas ir sunkiai atpažįstamas. Ji pažvelgia į kitą mergaitę pamėlusiomis lūpomis, į kraujo klaną ir suvokia, kad toji laimė paplūdimyje buvo tik apgaulė – akimirka, kuri jau prabėgo.

Kaip ir jų vaikystė.

Kuri jau niekad nebesugrįš.

1 SKYRIUS

B E T Ė – 2 0 0 8 M.

Žinot tą keistą jausmą, kai garsas iš realybės prasiskverbia į sapną?

Spoksau į mano sapne skambantį didžiulį raudoną plastikinį telefoną ir suvokiu, kad tai sapnas, nes telefonas atrodo labai netikroviškai, bet niekaip negaliu pabusti, todėl pakeliu ragelį. Skambėjimas nesiliauja. Padedu ragelį ir pabandau vėl. Tada dar kartą.

Galiausiai atmerkiu akis ir išgirstu šalia lovos iš tiesų skambant telefoną, bet nuo to ne lengviau, nes mirksintis žadintuvo laikrodis žada blogą žinią: trečia valanda nakties. Staiga mane apima panika. Nejau kas nors mirė?

Pradedu mintyse skaičiuoti žmones. Žvilgteliu į šalia tyliai knarkiantį Adamą. Pagalvoju apie kitame kambaryje miegantį Semą, kurio ranka nukarusi nuo raketomis ir žvaigždėmis išmargintos lovos, ir Harį – dar kūdikį, miegantį savo lovelėje.

Bet yra ir daugiau man brangių žmonių, todėl persigandusi čiumpu ragelį ir prispaudžiu prie ausies.

Tai Ričardas – jis greit kalba žemu balsu:

– Skambinu dėl Salės. Bete, ar gali atvažiuoti? Ji prarado kūdikį.

– Pauzė, jei kartais būčiau neišgirdusi. – Ji prarado kūdikį.

Man staigiai atsisėdus, sugirgžda lova. Užsidengiu burną ranka, bet per vėlai – garsas jau išsprūdo ir jis toks neįprastas, kad pažadina Adamą, jo žvilgsnyje matyti išgąstis. Haris sukruta savo lovelėje, bet pasimuistęs vėl nurimsta – pasigirsta mums gerai pažįstamas tylus šnarpštimas.

Atitraukiu ragelį nuo veido, kad jau pašnibždomis pakartočiau naujieną:

– Tai Ričardas. Salė prarado kūdikį.

Adamas užsimerkia ir krūpteli – iš pradžių užjausdamas Salę, o paskui dėl man taip pat pažįstamo kaltės jausmo. Tas staigus palengvėjimo dūris, kad tai ne mūsų netektis – ne mes netekome kūdikio.

Vėl priglaudžiu ragelį prie ausies ir stipriai užsimerkiu:

– Kas dabar vyksta? Kur tu? Ligoninėje?

– Vis dar namuose. Greitoji jau važiuoja, bet ji užsirakino vonioje. Bete, ji manęs neįsileidžia, prašo tavęs ir nenori įsileisti nieko kito.

Burbtelėjusi, kad tuoj būsiu, nutrenkiu ragelį ir šoku iš lovos.

Nuo kėdės atlošo nusikabinu bėgimo kelnes ir džemperį, apsirengiu nepasivarginusi susirasti apatinių ir pasakau Adamui, kad turiu pas ją važiuoti. Jis nieko manęs neklausinėja ir nieko nesako, tik paprašo vairuoti atsargiai.

Bet man tai nepavyksta. Vairuoju kaip beprotė, nedaug ką matydama pro karčiomis pykčio ašaromis paplūdusias akis ir daužydama iš įsiūčio vairą.

Sustojusi už Salės automobilio, užstojančio įvažiavimą, iš pradžių užmirštu užtraukti rankinį stabdį ir automobilis pradeda riedėti žemyn, todėl tenka vėl įšokus į jį koja priminti stabdį. Antrą kartą lipdama iš automobilio nusibrozdinu koją ir pajuntu šiltą kraujo lipnumą virš kelio, bet skausmo nejuntu.

Nejuntu nieko.

Kol laukiu prie durų, – vienas skambutis, du skambučiai (po velnių, kur jis pasidėjo?), trys skambučiai, – mano alsavimas naktiniame ore skleidžia miglos debesis, tarsi iškvėpus drakonui, ir, kai Ričardas pagaliau atidaro duris, suvokiu, kad tasai drakonas negali su juo kalbėti. Noriu iš tiesų alsuoti ugnimi, kad, savo pykčiu sudeginusi jį iki pelenų, galėčiau tiesiog peržengti.

Šią akimirką man ši tragedija neturi nieko bendra su juo. Nekenčiu jo. Nekenčiu dėl jo neištikimybės, arogancijos ir dėl to, kad nenorėjo šio kūdikio, kurio jau nebėra.

Galiausiai patekusi į vidų, prasibraunu pro jį ir klupdama užbėgu laiptais aukštyn. Laiptų aikštelėje kabo veidrodis, jame pamatau, kaip Ričardas atidaro duris greitosios pagalbos medikams, o prie namo mirksi greitosios automobilio šviesos. Pabandau atidaryti vonios duris, bet jos vis dar užrakintos.

– Sal, mieloji, tai aš, Betė. Įleisk mane.

Išgirstu Salės verksmą ir kažkokį šiugždėjimą.

– Sale, prašau.

Pagaliau išgirstu rakinamų durų garsą. Iš pradžių man nepavyksta jų atidaryti – pagalvoju, kad tikriausiai ji susmukusi prie jų iš kitos pusės. Švelniai paprašau jos pasitraukti, bet, vos man atsidūrus viduje, ji uždaro duris maldaudama vėl jas užrakinti.

Tą ir padarau.

Ji sėdi ant grindų ir stebeilija išplėstomis akimis, tarsi iš baisaus sapno pabudęs išsigandęs vaikas. Vilki flanelinės pižamos viršutinę dalį – baltą su mažomis raudonomis širdelėmis. Ji be kelnių, kojas apsivyniojusi rankšluosčiu, kuris atrodo permirkęs nuo kraujo. Išblyškusi dreba, ir dėl to man pasidaro labai baisu. Apglėbiu ją, bet pajuntu, kad ir pati drebu. Kai mudvi atsitraukiame, ji pažvelgia į mane.

– Bete, jo nebėra. – Ji nutyla, bet žodis pakimba ore.

Nebėra – jo skambesys primena ištiestą ranką, kuri neturi į ką įsikibti.

Paskui pasigirsta žingsniai ant laiptų ir balsai prie durų – greitosios pagalbos darbuotojų. Paprašau jų palaukti ir pasakau Salei, kad turime juos įsileisti, nes nežinau, ką daryti, bet Salė tik purto galvą ir nenori manęs klausyti.

– Leiskite man su ja pabūti kelias minutes. Prašau, – šūkteliu pro duris greitosios pagalbos darbuotojams. Dabar Salė iš lėto linguoja ir tiesia ranką vonios link, joje guli šviesiai mėlynas rankšluostis – suvyniotas į gniutulą ir išmargintas kraujo dėmėmis.

– Bete, ten kažkas buvo. Aš bijau žiūrėti. – Iš pradžių nesuprantu, apie ką kalba, bet ji nenuleidžia akių nuo rankšluosčio, ir staiga mane apima siaubas. Nenoriu, kad ji tai pasakytų garsiai ar net galvotų tokius dalykus. Tikriausiai sielvartas ją suklaidino, sujaukė jai protą.

– Viskas gerai. Mieloji, to negali būti. Dar per anksti. Ten nieko negali būti. Nieko. Aš įsitikinusi. – Bet jos veidas atrodo iškankintas, o akys vis dar išplėstos.

– Mes negalim jo tiesiog taip palikti. Dėl visa ko. Bete, juk negalim? Dėl visa ko? – Jos ranka dreba ir aš suvokiu, kad nepavyks paguosti. Ji neteko per daug kraujo. Ji per daug neteko.

Ji vėl pradeda linguoti, ir aš nebegaištu laiko bandydama ją įtikinti. Tiesiog nubraukiu jai nuo veido plaukus, švelniai paimu iš jos rankos rankšluostį ir pažadu, kad niekas jo nepaliks – aš viskuo pasirūpinsiu, jei tik ji įsileis greitosios pagalbos darbuotojus. Prašau. Pagaliau ji linkteli. Nežinau, kas mane gąsdina labiau – ryšulys mano rankoje ar pasitikėjimas jos akyse. Atidarau vonios duris ir jie įbėga pasirūpinti ja taip, kaip aš nesugebėčiau.

Dabar ji elgiasi paklusniai ir net neprieštarauja, kai Ričardas primygtinai prašosi lydėti ją greitosios pagalbos automobilyje. Pasakau jiems, kad seksiu iš paskos savo automobiliu, ir laikydama rankoje suteptą rankšluostį linkteliu Salei, kad ji žinotų, jog tesėsiu savo žodį. Tą ir padarau.

Jausdama kylantį šleikštulį, įdedu ryšulėlį į paimtą nuo vonios lentynos tuščią higienos reikmenų krepšelį ir nusinešu į bagažinę, kad galėčiau sekti paskui greitosios pagalbos automobilį. Jaučiuosi taip, tarsi daryčiau kažką siaubinga, nors ir esu tikra, kad Salei tik pasirodė.

Ligoninėje tenka ilgai laukti ir atlikti daug testų. Gydytojai patikina Sal, kad neturėtų būti jokių komplikacijų, bet ji nesiliauja verkusi. Glostau jai plaukus ir noriu likti kartu, bet vis tiek esu priversta išeiti į tą siaubingą laukiamąjį, kol ji pasikalbės su Ričardu. Čia šalta ir atsiduoda dezinfekcijos priemonėmis bei cigaretėmis, nors ir draudžiama rūkyti. Kampe stovi apačioje įlenktas gėrimų automatas, ant kurio ruda susiraukšlėjusia lipniąja juosta užklijuotas ženklas NEVEIKIA. Man norisi jį išbandyti, kad galėčiau palikti ir savo bato atspaudą, bet tiktai žingsniuoju pirmyn atgal. Ir galvoju. O tai nežada nieko gera.

Įsivaizduoju mūsų atsarginio kambario kampe stovinčią kartoninę dėžę, į kurią jau buvau pradėjusi krauti Semo kūdikiškus daiktus. Nereikia erzinti likimo.

Vis tiek spiriu į gėrimų automatą, o tada, po dviejų valandų, mane vėl įleidžia į vidų, ir sužinau, kad Ričardas išėjo. Salė jį išsiuntė ir tikrai jau paskutinį kartą. Taigi pagaliau išsivežu ją į savo namus. Šįkart vairuoju lėčiau ir, kadangi nėra ką sakyti, tarp pavarų perjungimų laikau jos ranką.

Tai, kad ji išsiskyrė su Ričardu, manęs nestebina. Apie jo naujausią romaną Salė sužinojo iškart po teigiamo nėštumo testo. Dabar nebeliko dėl ko stengtis ir būti drąsiai. Puikiai prisimenu tą vakarą, kai sužinojome apie jo pirmąjį romaną, stebėjau ją, sėdinčią ant kreminio jų miegamojo grindų kilimo ir karpančią jo drabužius – „Armani“ kostiumą, „Hugo Boss“ švarką. Čirkšt. Čirkšt. Čirkšt.

Ji lieka pas mane dviem savaitėms, ir aš nuperku magnolijos medį – tai banalus surogatas, kuris juodame plastikiniame vazone atrodo tikrai neypatingai, bet nieko daugiau nesugalvojau.

Mokykloje, kur mudvi su Sale susipažinome, augo nuostabaus grožio magnolija. Salė ją labai mėgo ir nuolat skaitydavo sėdėdama šešėlyje, atsirėmusi į kamieną, o jai ant veido krisdavo lapuose mirganti saulė.

Man iškasus didelę duobę, ji linkteli, tik dabar jos veidą dengia tamsesni debesys.

Abi žinome, kad higienos reikmenų krepšyje nieko nėra. Bet tai ir yra problema. Tasai niekas.

Nepaisydamos to, vis tiek užkasame krepšį giliai po naujuoju mano sodo medžiu, nes žinome, kad jos pačios mylimas sodas bus parduotas. Sukalbame maldą ir daugiau nelabai ką pasakome.

Dabar šis medis išaugęs ir išgražėjęs – magnolijos žydi trumpai, bet įspūdingai, panašiai kaip Salės džiaugsmas dėl vaiko.

Kiekvieną pavasarį, kai vėjas nudrasko žiedlapius, susimąstau apie mūsų svajonių trapumą.

Tai sunkiausias dalykas, kurį padėjau įveikti Salei, bet ne sunkiausias, kurį man yra tekę padaryti. Nes yra dar viena draugė – šešėliuose laukiantis draugės vaiduoklis, kuris iš manęs paprašys dar daugiau.

Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ du = 9

Kitos temos: