Šis straipsnis verstas iš anglų kalbos. Todėl lietuvių kalbos įtaka čia nagrinėjama iš anglakalbio skaitytojo perspektyvos. Jei domina straipsnis originalo kalba ar norėtumėte juo pasidalyti su užsieniečiais, angliškąją versiją rasite čia.
Senovės baltas. Kadras iš filmo „Žalgiris“
Skirtingos kalbos atspindi vis kitokį pasaulio matymo kampą. Norėdami iliustruoti, kaip skirtingos kalbos veikia mūsų suvokimą, apsimeskime, kad anglų kalboje visi artikeliai yra vienodi, kad tarp a ir the nebėra jokio skirtumo. Juk kalbų be artikelių yra begalė. Kaip keičiasi pasaulio vaizdas, kai jame nebelieka artikelių?
Nelikus artikelių, kalba skambėtų taip, lyg visą laiką naudotume tik nežymimąjį artikelį a. Pavyzdžiui: I went to a park and saw a dog. A dog was nice and friendly. A dog came to me and wanted to play.
Jei artikelio the anglų kalboje nebūtų, šios kalbos vartotojai būtų linkę matyti pasaulį labiau per panašumų, o ne skirtybių prizmę. Dar kartą įsiskaitykite į tekstą apie šunį, tik šį kartą jau sąmoningai suvokdami, kaip jis jus veikia. Netruksite susivokti, kad tokia naujoviška gramatika verčia galvoti, kad visi šunys yra būtent tokie.
Dabar, kai suvokiame, kad skirtingos kalbos atveria skirtingą vaizdą, pereikime prie pagrindinės straipsnio temos. Kas pasikeistų, jei jūsų gimtoji kalba būtų archajiška? Koks pasaulis atsivertų tada? Ką naujo jame pamatytumėte ir ko nematote dabar? Arba, tiksliau pasakius, kaip pasaulį matė mūsų tolimi protėviai, gyvenę prieš tūkstančius metų? Ar egzistuoja akiniai, kurie mums parodytų pasaulį jų akimis?
Migracija į Europą prieš 4000 metų
Tiesą sakant, taip. Mes galime keliauti laiku, žvelgdami į pasaulį per senovinių kalbų prizmę.
Man lietuvių kalba yra gimtoji, o tai man leidžia pabuvoti abiejuose pasauliuose. Lietuviai yra moderni tauta, tačiau lietuvių kalba atsirado pirmiesiems atvykėliams pasiekus Europą iš Indijos. Tai įvyko net prieš 4000 metų. Lietuvių kalba išsaugojo nemažai tuometinių atvykėlių kalbos ypatybių. Tiek, kad galime suprasti ne vieną pamatinį žodį Indijai būdingomis kalbomis. Pavyzdžiui, mums pažįstami sanskrito žodžiai, reiškiantys ugnį, bangą, sūnų, dukrą, dievą, naktį ir dar daug kitų.
Tas pats pasakytina ir apie gramatines struktūras. Kai kurios lietuvių kalbos gramatikos ypatybės kitų Europos tautų atstovams skamba juokingai. Pavyzdžiui, pridedame -as po beveik kiekvieno daiktavardžio vardininko linksniu. Taip Internet lietuvių kalboje tampa internetas ir t.t. Tačiau nuostabus dalykas yra tai, kad tas pats pasakytina ir apie sanskritą — kalbą, iš kurios kilo dauguma Europos kalbų.
Apsikeitimas žodžiais savo kalbomis
Dėl to lietuvių kalba ypač įdomi tiems, kas nori tyrinėti ankstyviausią žmonijos istoriją — laikotarpį, kuriame beveik nėra rašytinų šaltinių ir gausių archeologinių radinių. Bet jei norime patirti, kaip šie labai tolimi protėviai žvelgė į pasaulį, į ką jie susitelkdavo anuomet, vienintelė galimybė tai padaryti yra žvelgti per seniausių kalbų prizmę.
Taigi ką aš, gimtakalbė lietuvė, matau, o ko jūs (anglakalbiai) veikiausiai nematote? Tikiuosi suintrigavau!
Pirmas dalykas, kuris ateina į galvą, yra vyriškų ir moteriškų energijų, persmelkiančių mūsų egzistenciją, dichotomija. Tikriausiai esate girdėję apie jin ir jan takoskyrą kinų pasaulėžiūroje. Lietuvių taip pat nereikia ilgai įtikinėti, kad viskas šiam pasauly skirstoma į du polius. Mūsų kalboje objektai būtinai priskiriami vyriškai arba moteriškai giminei. Ką bepaminėsite, turėsite tai priskirti vyriškajam arba moteriškajam pradui.
Kai iš anglakalbių žmonių girdime, kad yra daugiau nei dvi lytys, kad žmogus gali pasirinkti savo lytį, negalime to priimti ir perteikti dėl savo kalbos. Mums tai skamba taip, lyg kas tvirtintų, jog pasaulyje egzistuoja tik juoda ir balta spalvos.
Kitas dalykas, kuris ateina į galvą, yra mąstymas, kai linkstama akcentuoti tos pačios rūšies daiktų panašumus, o ne skirtybes. Čia tinka ankščiau pateiktas šuns pavyzdys. Lietuvių kalboje nėra artikelių, todėl mūsų kalba skamba taip, lyg visą laiką vartotume nežymimąjį a. Žinoma, kalboje yra priemonių pabrėžti, kad turime omenyje konkretų objektą. Viskas, ko reikia, tai prieš daiktavardį pridėti įvardį tas ar ta, ir šis atliks žymimojo artikelio the funkciją. (Beje, pasigilinę veikiausiai atrasime, kad lietuviškasis tas ir angliškasis the yra etimologiškai susiję). Kaip bebūtų, lietuvių kalba reikalauja šiek tiek papildomų pastangų norint išskirti vieną konkretų subjektą iš visų tos kategorijos subjektų.
Kitas specifinis bruožas yra tas, kad lietuvių kalboje labiau susitelkiama į procesą, o ne į rezultatą. Anglų ir kitos germanų kalbos šiuo požiūriu yra labai dinamiškos: Jonas nusileido, pašoko, pasiekė ir t.t. (John went down, jumped up, reached for). Mažai dėmesio skiriama procesui — kaip tas veiksmas plėtojosi. Pabrėžiama rezultato svarba.
Lietuvių kalba panašesnė į sulėtinto vaizdo filmą. Žinoma, yra visos priemonės kalbėti lygiai taip pat, kaip ir angliškai, tai yra, neatsižvelgiant į procesą, bet tai lietuvių kalbą labai nuskurdintų. Paprastai pasitelkiame dar ir sinonimų, nurodančių, kokiu būdu Jonas atliko vieną ar kitą veiksmą: lėtai ar paskubomis, kokie buvo veiksmo niuansai ir t.t. Kai kurie žodžiai net nusako, kaip veikėjas konkretaus veiksmo metu jautėsi. Lietuvių kalboje yra 254 žodžio eiti sinonimai. Akimis permetus šį sąrašą aiškėja, kad dauguma sinonimų linkę apibūdinti lėtesnę judėjimo eigą, pavyzdžiui, šlubčioti, vilkti kojas ir kt. Tokie žodžiai, reiškiantys lėtesnį negu įprasta judėjimą, sudaro maždaug 85 procentus žodžio eiti sinonimų.
Lietuviški mitai — dar vienas kelias į archajiškąjį istorijos laikotarpį
Pirmieji Europos gyventojai, matyt, buvo sentimentalūs žmonės. Lietuvių kalba ir tautinis charakteris atskleidžia polinkį į liūdesį. Pasidomėjome angliškojo žodžio sad sinonimais. Pasirodo, visi jie turi neigiamą konotaciją — liūdnas, apgailėtinas, suvargęs ir pan. Nenuostabu, kad anglai dedasi linksmesniais negu iš tiesų yra.
Lietuvoje ne visai taip. Tiek kalba, tiek tradicija patvirtina, kad būti šiek tiek liūdnam yra normalu, net savotiškai kilnu. Mano nuomone, geriausias žodis tautiniam būviui apibūdinti būtų melancholiškas. Toks žmogus atrodo išmintingas, esantis čia ir dabar. Didžioji dalis lietuvių kultūros, tiek tradicinės, tiek šiuolaikinės, yra linkusi į liūdesį. Mums tai natūralu ir kiek romantiška. Beje, lietuvių kalboje gausu žodžių liūdnas ir verkti sinonimų.
Kitas dalykas, kurį iš lietuvių kalbos sužinome apie savo tolimus protėvius, yra tas, kad jie tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi savo likimą ir misiją gyvenime. Tradiciniai lietuviški vardai tarsi rodo žmogaus paskirtį. Pavyzdžiui, labai populiarus vardas Vytautas reiškia riteris tautai ir t.t. Tokia vardų sandara puikiai pažįstama slavų kalbų atstovams, nes jų tradiciniai vardai, kaip antai Volodymiras, Myroslavas, taip pat rodo žmogaus paskirtį gyvenime. Vis dėlto, yra nemažai skirtumų. Slaviški vardai — tai nuoroda į misiją pasaulio mastu (Volodymyras — valdyti pasaulį, Myroslavas — šlovingas pasaulyje), o lietuviški vardai apsiriboja misija savo tautai. Pavyzdžiui, Tautvydas — tautos lyderis.
Galite pasiklausyti, kaip skamba lietuvių kalba ir kaip atrodo tradicinė kultūra
Be to, Lietuvių kalba atskleidžia, kad mūsų tolimi protėviai į pasaulį žvelgė ciklų ir perėjimų iš vieno ciklo į kitą kategorijomis. Tai leidžia atrasti tokio keisto reiškinio kaip oksimoronas kilmę. Oksimoronas — tai kalbos priemonė, kurioje vienu metu telpa visiškos priešingybės.
Pavyzdžiui, kurtinanti tyla, organizuotas chaosas ir pan. Oksimoroninių reikšmių galime rasti sugretinę germanų kalbas. Pavyzdžiui, gift angliškai reiškia dovana, o vokiškai — nuodai. Lietuvių kalba specifinė tuo, kad oksimoroninių reikšmių pasitaiko ir kalbos viduje. Žodis pražiūrėti, kaip nebūtų keista, gali reikšti ir įdėmiai žiūrėti, ir nepastebėti.
Tai galėtų reikšti, kad mūsų tolimi protėviai laikėsi labai subalansuoto požiūrio į gyvenimą. Tam pritaria ir liaudies išmintis: nesidžiauk radęs, neverk pametęs. Tai, kas šią akimirką atrodo blogai, vėliau gali išvirsti į gera, ir atvirkščiai.
Na, ir dar vienas dalykas, kurį sužinome apie protėvius per senovinę kalbą. Lietuviai turi savotiškų būdų sudaryti šeimyninius ryšius reiškiančius vardus. Kažkiek panašu į angliškąjį būdą vadinti sūnus — Džonsoną, Petersoną ir t.t. Dar visai neseniai Lietuvoje į ištekėjusias moteris buvo įprasta kreiptis nurodant, kad jos siejamos su konkrečiu vyru, pavyzdžiui, Petrienė (Petro žmona), Juozienė (Juozo žmona) ir pan. Taip pat iš tradicinių lietuviškų pavardžių vis dar atpažįstame, ar moteris ištekėjusi ir už kurio vyro.
Senovės dienos buvusioje sostinėje Kernavėje
Reziumuokime, kas atsiveria, kai žvelgiame į pasaulį per senovinės kalbos prizmę. Griežtas pasiskirstymas tarp jin ir jan polių. Pasaulį matome kaip sulėtinto vaizdo filmą. Kiekvienas procesas, kiekvienas judesys prisipildo niuansų. Esame linkę aplinką matyti bendrais bruožais, o pirmiausia pastebime panašumus, tai, kas būdinga tos pačios kategorijos subjektams. Esame panirę į amžinuosius ciklus, kur viskas iškyla, o vėliau išnyksta užmarštyje.
Vardai skirti padėti jų savininkams atlikti kilnią misiją tautos labui. Ir nė užuominos apie jokią pasaulio evoliuciją. Panašu, kad mūsų protėviai tikrai nebūtų sužavėti tuo, kaip lyčių vaidmenis matome šiandien, ir kaip esame atitrūkę nuo vyksmo čia ir dabar.
Susiję straipsniai
