Trejų metų krizė: kaip elgtis, kai vaikas siautėja?

Gydytoja psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė www.psichoterapija-jums.lt

Trejų metų krizė – tai viena iš priežasčių, kodėl gali būti sunku džiaugtis tėvyste, auginant priešmokyklinuką. Skaitytojų prašymu neriame į šią temą.

Gydytoja psichoterapeutė, vaikų ir paauglių psichiatrė Dalia Mickevičiūtė, www.psichoterapija-jums.lt

Jei vis dėlto pyktis prasiveržė…

Jeigu mažyliui vis dėlto kilo pykčio protrūkis, nepaisant to, kad, atrodo, padarėte viską, ką galėjote, kad taip nenutiktų, – pirmiausia prisiminkite, kad nuo Jūsų reakcijos ir elgesio priklausys, kiek laiko pykčio protrūkis tęsis ir kokio stiprumo jis bus. Kuo geriau

Jums pavyks išlikti ramiems, tuo labiau tikėtina, kad pykčio protrūkis baigsis greitai ir neskausmingai.

Kaip tai padaryti? Jūsų pagrindinis tikslas – išmokti įterpti pauzę tarp savo vaiko emocijų proveržio ir savo reagavimo. Tai nėra jūsų atsitraukimas ar pabėgimas nuo vaiko, labiau – pauzė, padedanti jums susigrąžinti savo ramybę ir pasirinkti tokius žodžius ir veiksmus, kurie būtų efektyviausi.

Keletas būdų, kaip tai padaryti:

  1. Duokite sau 3 sekundes įvertinti, kaip jūs patys jaučiatės.

Įkvėpkite ir pagalvokite: gal esate išalkę? Pavargę? Susinervinę dėl užgriuvusių darbų? Visa tai gali turėti didžiulės įtakos tam, kaip Jūs reaguosite į savo vaiką. Pabandykite įsivaizduoti, kaip Jūs reaguotumėte, jeigu šiuo metu gyventumėte geriausią savo gyvenimo versiją: tai yra Jūs šįryt atsikėlėte gerai išsimiegoję, pailsėję, pavalgę, ką tik išlindote iš po gaivinančio dušo… Tokie pamąstymai ir įsivaizdavimai nereiškia, kad turėtumėte stengtis išlaikyti olimpinę ramybę, – tai daugiau Jūsų suvokimas apie tai, kaip šiuo metu jaučiatės. Šis suvokimas gali padėti Jums ramiau reaguoti į tai, kas vyksta.

  1. Pajuskite savo pėdas.

Tai klasikinis sąmoningo dėmesingumo pratimas, kurį išties labai lengva padaryti, – net ir šalia klykiant Jūsų mažyliui. Kai jaučiate, kad kyla Jūsų įniršis ir tuoj galite prarasti kantrybę, – susitelkite į savo pėdas. Pajuskite, kaip kojos tvirtai remiasi į žemę. Pastebėkite, kaip žemė Jus laiko. Pajudinkite kojų pirštus batuose. Pastebėkite bet kokius pojūčius raumenyse ir sausgyslėse. Tuomet vėl perkelkite dėmesį į savo vaiką. Tikėtina, kad pasijusite kiek labiau „įsižeminę“, o kartu ir stabilesni.

  1. Būkite čia ir dabar ir klausykite, ką vaikas jums sako.

Sakysite: kas čia per patarimas, jeigu vaikui rėkiant neįmanoma negirdėti, ką jis sako?! Arba kaip galima klausyti, jeigu jis dar nemoka kalbėti ir tik klykia? Iš tiesų gali būti visaip: ir tai, kad Jūs aiškiai suprasite, dėl ko vaikas pyksta, ir kad Jums tai niekaip nepavyks. Tačiau čia pagrindinė mintis yra ne tai, kad suprastumėte vaiko tariamus žodžius, o tai, kad neskubėtumėte nuo jo pasitraukti. Mes paprastai instinktyviai norime pasprukti ir palikti vaiką vieną su jo pykčio protrūkiu arba kuo greičiau viską išspręsti, kad jis (pagaliau) nustotų (taip garsiai) rėkti. Tačiau pabandykite pasielgti kitaip: užuot kažką darę ar sprendę, pabūkite kartu su vaiku, prisėskite šalia jo ir leiskite jam suprasti, kad esate kartu net ir tada, kai jis taip blogai jaučiasi. Dažnai tai leidžia pasijusti geriau ir vaikui, ir suaugusiajam.

  1. Palieskite vaiką, kai tai tinkama.
    vaikas

    Pixabay.com

Jeigu raminantys žodžiai vaiko nenuramina, pabandykite jį paliesti: švelniai uždėkite ranką ant peties (ar pečių), paglostykite nugarą ar pamasažuokite pečius arba apkabinkite kaip lokys, kai vaikas šaukia ir spardosi. Labai svarbu pajusti, kas tuo metu vaikui tinka: esant dideliam sudirgimui, apėmusios emocijos yra labai stiprios, ir tada prisilietimas gali atrodyti stipriai įsibraunantis į asmeninę erdvę. Tačiau kai vaikas jau kiek aprimęs, švelnus apkabinimas arba paglostymas gali padėti jums abiems greičiau nusiraminti.

  1. Perkelkite dėmesį į save.

Akimirkai nebegalvokite, kas dedasi su vaiku, o nukreipkite dėmesį į save. Ko Jums reikia, kad galėtumėte pasijusti geriau? Gabalėlio šokolado, gurkšnio kavos ar nusiprausti veidą vėsiu vandeniu? Arba paklausyti jums labai patinkančios dainos? Pats laikas tai padaryti! Vaikai labai jautrūs tėvų emocijoms ir elgesiui, todėl, kai tėvai patys yra pikti, sudirgę, vaikams irgi būna sunku nurimti. Be to, vaikai mėgdžioja pirmiausia tai, ką mato, – tai yra tėvų elgesį, o ne tai, ką girdi tėvus sakančius. Jūsų gebėjimas nusiraminti ir stabilumas vaikams leis pasijusti saugiems, tada jie geriau galės nuraminti patys save.

  1. 5-4-3-2-1.

Iš tiesų tai nėra: „Skaičiuoju nuo 5 iki 1, ir jei per tą laiką nenurimsi, tai…“ Ne, tai yra paprastas, bet labai veiksmingas sąmoningo dėmesingumo pratimas, padėsiantis greitai nurimti jums, o kartais jį galima padaryti ir kartu su vaiku – tai padės jums greičiau nurimti abiems.

Savo aplinkoje suraskite ir garsiai įvardykite 5 daiktus, kuriuos matote, 4 daiktus, kuriuos galite paliesti, 3 garsus, kuriuos girdite, 2 kvapus, kuriuos užuodžiate, ir 1 skonį, kurį galite pajusti. Perkėlę dėmesį į savo pojūčius, Jūs greičiau „grįšite“ į savo kūną ir į realybę, ir tai leis jums atsipalaiduoti ir nurimti.

  1. Būkite atlaidūs sau ir atjaučiantys save.

Jeigu reikėtų palaikyti savo geriausią draugę ar draugą, – tikriausiai tai galėtume padaryti visai neblogai.

Paguostume ją ar jį ir dėl vaiko pykčio protrūkių: „Nesijaudink, taip būna, viskas su tavim gerai, viską tu darei gerai…“. Sau dažnai esame griežtesni ir ne tokie atlaidūs: „Kaip aš taip galėjau… Esu visiškai niekam tikusi mama…“. Vis dėlto stipraus streso metu labai svarbu, kad galėtume būti geranoriški ir sau.

Pabandykite pagalvoti, ką pasakytumėte savo geriausiam draugui, jeigu jis šiuo metu būtų tokioje situacijoje, kokioje esate jūs. Greičiausiai tai būtų kažkas panašaus į: „Nesigraužk – padarei viską, ką galėjai, ir bet kam kitam tavo vietoje irgi būtų sunku. Užjaučiu, kad tenka tiek išgyventi. Tu tikrai gera mama (tėtis), net negalvok kitaip“. Dabar pasakykite tai sau – ir nuoširdžiai tuo tikėkite.

  1. Priimkite tai, kad maži vaikai išgyvena būtent tokį laikotarpį.
    vaikas

    Pixabay.com

Šis straipsnis ir yra skirtas tam, kad geriau suprastumėte, kodėl maži vaikai elgiasi būtent taip: kodėl kyla jų pykčio protrūkiai, kodėl jie viskam prieštarauja ir negali „gražiai elgtis“ – taip, kaip norėtų suaugusieji. Priimkite šią realybę ir nenorėkite, kad Jūsų mažylis būtų ypatinga išimtis: priešingai, žinodami, kas yra būdinga šiam amžiaus tarpsniui, galėsite nekaltinti savęs ir savo vaiko dėl jo ne visada tinkamo elgesio. Beje, realybės priėmimas jums turėtų teikti ir vilties, kad šis sudėtingas laikotarpis ilgai nesitęs.

  1. Tegul mažylio pykčio protrūkiai būna jūsų galimybė tobulėti.

Žinoma, pykčio protrūkio metu nebūtų paprasta apie tai galvoti, bet vėliau, kai vaikas ir jūs patys nurimsite, pabandykite pažvelgti į tai, kas vyko, plačiau. Kaip jums atrodo dabar, kodėl tas pykčio protrūkis įvyko? Ar buvo galima jo išvengti? Ar patys galėjote elgtis kitaip? Kuo daugiau įsigilinsite ir apmąstysite, tuo lengviau bus sušvelninti pykčio protrūkius ateityje, todėl nepraleiskite šios puikios progos išmokti kažko naujo!

Dar šis tas apie pykčio protrūkius

Jei yra galimybių, pasistenkite vaiką ištraukti iš aplinkos, kurioje kilo pykčio protrūkis, ypač jei tai aplinka, kurioje daug dirgiklių (parduotuvė, vieta, kurioje daug vaikų ar suaugusiųjų, ir panašiai).

Nusineškite ar nusiveskite į ramią vietą, jei yra galimybė, eikite ar važiuokite namo, kur vaiką ramins pažįstama, rami aplinka. Kartais tai gali reikšti, kad, pavyzdžiui, vaiko pykčio protrūkiui ištikus eilėje prie kasos, jums reikės palikti pilną pirkinių prikrautą vežimėlį parduotuvėje. Tačiau jeigu bandysite nekreipti dėmesio ir apsipirkti, vaikas gali dar labiau sudirgti ir jį nuraminti bus sunkiau.

Kalbėdamiesi su vaiku, pritūpkite ar atsisėskite, kad jūsų akys būtų vaiko akių lygyje. Jeigu liksite stovėti, jūsų vaiko smegenys jus suvoks kaip kažką didelio (o dažniausiai, patirtį atsinešant iš mūsų protėvių, gilioje senovėje kovojusių už savo gyvybę su plėšriais žvėrimis ir priešiškomis gentimis, tai yra priešas), kurio reikia bijoti. Kai vaikas galės jus matyti savo akių lygyje, jis jausis ramiau, o tuomet bus lengviau suvaldyti jo emocijas.

pyktis

Pixabay.com

Dažnai tėvai, paklausti, kaip bando suvaldyti vaiko pykčio protrūkius, pradeda pasakoti: „Na, mes su juo (ja) daug kalbamės, bandome aiškinti, kad vis tiek reikia sutvarkyti savo žaisliukus/duoti savo žaislą broliukui, bet tai visiškai nepadeda…“ Iš tiesų nepadeda, nes pykčio protrūkis – pats netinkamiausias laikas aiškinimams. Užvaldžius stiprioms emocijoms, mūsų smegenyse „neveikia“ mąstymo centrai, todėl vaikas vis tiek nelabai supras, ką jam aiškinate. Geriau vaikui raminamu balsu įvardykite jo jausmus ir esamą situaciją: „Suprantu, kad labai supykai, jog neleidau tau prieš pietus valgyti saldainio. Pabūkime kartu, kol jausies ramiau“.

Labai naudinga gali būti ir paprasčiausiai perfrazuoti ir pakartoti vaiko išsakytus žodžius (nebūtinai apie jausmus). Jeigu suklydote, vaikas jus pataisys, tuomet perfrazuokite tai, ką iš jo išgirdote. Pavyzdžiui, jei vaikas sako: „Aš nenoriu eiti į darželį“, Jūs atsakote: „Tu nenori eiti į darželį“. Prireikus galite pakartoti dar kelis kartus, kol matysite, kad vaikas ima rimti. Tuomet pakalbėkite apie tai, kaip galite išspręsti susidariusią situaciją, pavyzdžiui: „Mes kalbėjome, kad aš šiandien važiuosiu į darbą, o tu, kol aš dirbsiu, pabūsi darželyje. Kaip manai, ką smagaus mes galėtume nuveikti po to, kai aš baigsiu darbą ir pasiimsiu tave?“

Pagalba gali būti skirtinga, atsižvelgiant į būtent jūsų vaiko poreikius. Daugumai vaikų stipraus emocijų protrūkio metu daug reikšmės turi tėvų buvimas šalia: tada jie gauna žinutę, kad tėvai myli ir nepaliks net ir tuomet, kai vaikas nebus linksmas ar tylus, o piktas ar nusivylęs. Apkabinkite vaiką ir laikykite, raminamu balsu įvardykite vaiko jausmus ir esamą situaciją: „Suprantu, kad labai supykai, jog neleidau tau prieš pietus valgyti saldainio. Pabūkime kartu, kol jausies ramiau“. Tuo metu vaikui nesiūlykite žaislų ar filmuko – svarbu išbūti šalia vaiko su kuo mažiau išorinių dirgiklių, kad jis turėtų galimybę nurimti.

Po pykčio protrūkio, vaikui nurimus, pasiūlykite ką nors kartu veikti ar pažaisti. Neprikaišiokite vaikui dėl pykčio protrūkio, nebauskite jo papildomai, ypač savo pykčiu ar atsitraukimu nuo vaiko, pavyzdžiui, nekalbėdami ar nežaisdami su vaiku. Kuriam laikui praėjus, galite aptarti svarbiausius dienos įvykius, taip pat prisimindami ir pykčio protrūkį. Pasikalbėkite su vaiku, kas tuo metu įvyko, pavyzdžiui, „Atsimeni, tu šiandien labai norėjai pažaisti su Jonuko mašinyte, bet jis tau jos nedavė, ir tu labai supykai. Turbūt labai norėjai tos mašinytės, tiesa?“. Įvardinkite vaiko jausmus, pasiūlykite kokį nors sprendimo būdą – „Kitą kartą galime paprašyti Jonuko, kad jis tau duotų mašinytę trumpam pažaisti, o tu jam tuo metu duotum savo kastuvėlį“.

Ir vis dėlto, ką daryti Roko mamai?

pyktis

Pixabay.com

Sūnui 3 metai. Susiduriu su naujais motinystės iššūkiais, vadinamąja 3 metų krize. Ji labai ryški. Visur „Ne“, „Neisiu“, „Nevalgysiu“, „Nemiegosiu“, „Nesirengsiu, NES AŠ NENORIU.“

Būtų labai naudinga daugiau apie tai paskaityti žurnale, kaip su šia krize susidraugauti ir susitvarkyti be dramų.

Tokius būdus, kaip emocijų įvardijimas, kalbėjimasis, naudojame. Bet tikrai būna silpnumo akimirkų, kai reikia, sakykime, greitai apsirengti, kažkur vėluojame, o jis sukelia dramą, kad nesirengs, nes nenori, nemoka, skauda rankytes.

Tada klausiu: „Tu supykai?“, sako: „Taip“.

Tada klausiu: „O kodėl?“, sako: „Nenoriu rengtis, nevažiuosiu, neisiu, nedarysiu…“

Roko mama

Suprantama, kad visų įmanomų situacijų nėra galimybės aptarti, kita vertus, „receptą išrašyti“ sunku, nežinant daugiau aplinkybių, pavyzdžiui, o kas tuomet nutinka, kai Rokas neskuba rengtis, kuo tai baigiasi – ar galų gale apsirengia pats, ar jį aprengia tėveliai, kaip jis pats reaguoja į vėlavimą. Mama pasakoja, kad stengiasi kalbėtis su sūneliu, įvardyti jo emocijas, panašu, kad stengiasi išlaikyti kantrybę ir ramybę, tačiau sūnaus atkaklumas, atrodo, galiausiai palaužia ir mamos gerus norus.

Labai šaunu, kad mama taip gražiai kalbasi su sūnumi! Šalia mamos paaiškinimo, kad reikia rengtis, nes planuojama kažkur važiuoti, siūlyčiau vaikui pateikti porą pasirinkimų, tarp kurių nebūtų tokio varianto, kad jis galėtų pasirinkti nesirengimą ir nieko nedarymą. Tarkime: „Dabar mes visi rengiamės, kokius marškinėlius šiandien norėsi apsivilkti – mėlynus ar žalius?“ Arba: „Ar pirmiau nori apsimauti kelnes, ar marškinėlius?“ Atkreipkite dėmesį: jeigu paklausite, ar vaikas rengsis, ar nesirengs, – greičiausiai jis pasakys, kad nenori rengtis, bet šioje situacijoje siūlome tik vienokį ar kitokį rengimosi variantą, ne nesirengimą.

Mažiems vaikams dažnai „suveikia“ pavyzdys, kai rengiasi visi kartu. Galima sužaisti lenktynes: „Pažiūrėkim, kas greičiau apsirengs – tu ar tėtis?“ Žinoma, būtų puiku, kad tėtis leistų laimėti vaikui ir tokiu būdu nenuslopintų jo motyvacijos lenktyniauti ir ateityje.

Galima tartis, kad, Rokui greičiau apsirengus, bus papildomų „bonusų“, pavyzdžiui: „Jeigu apsirengsime iki kol laikrodukas parodys 9, – galėsi nugrandyti ledą nuo mašinos langų“.

Kartais nenoras kur nors eiti/važiuoti/daryti slepia jo baimę, pavyzdžiui, jeigu tai yra nauja, nežinoma vieta, nenoras eiti į darželį dažniausiai gana akivaizdžiai susijęs su nenoru atsiskirti nuo mamos ar tėčio.

Galite tai įvardyti, pabandyti nuraminti: „Man atrodo, kad tu gal nerimauji, jog reikės dalyvauti gimtadienyje, kur bus daug vaikų. Bet žinai, jeigu tau nepatiks ar bus neramu, – galėsi pabūti prie manęs“. „Žinau, kad nelabai nori eiti į darželį, – geriau būtum su manim, bet mes galime kartu pagalvoti, ką galėsime veikti šiandien po darželio“. Na, bet apie šių baimių mažinimą jau būtų atskira plati tema, todėl ją paliksime kitam straipsniui.

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , ,

Sponsored Video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 − du =

Kitos temos: