Visiems teko skaityti įtampos pilnų istorijų, kaip kovojama dėl pernelyg anksti gimusio naujagimio gyvybės. Indrės Dobrovolskienės gyvenime viskas pasidaugino iš trijų – ji yra trijų nepaprastų istorijų kūrybos autorė – mama.
Per dvejus metus trys nykštukai
Nepasakysiu jokios naujienos, jog toks „statusas“ užgriūna tėvų pečius netikėtai. Būni tam nepasiruošęs nei emociškai, nei fiziškai, nei praktiškai (daiktų prasme).
Mama pirmą kartą tapau 2022 metais, kai netikėtai, 28 savaitę, gimė mūsų dukrelė Izabelė. Išgyvenę sunkų ir pilną nežinomybės laikotarpį, su vyru nusprendėme, jog mažoje šeimoje gyventi liūdna. 2024 metais susilaukėme dar dviejų vaikų, dvynukų – Jono ir Beno.
Pirmasis gimdymas, kaip iš CSI serialo
Per visą pirmąjį nėštumą kraujavau. Savo ginekologės dėka atsidūriau ligoninėje Klaipėdoje reikiamu metu. Buvo nuspręsta mane perkelti į Kauną – ten tikėjosi, kad galbūt pavyks nėštumą dar kiek išlaikyti, tačiau nutiko kitaip.
Panikavau tik vieną akimirką – kai Kauno klinikų tualete viskas atrodė kaip iš CSI serialo scenos. Po to viskas vyko greitai, bet keista – prisimenu kiekvieną detalę: kaip išgąsdinau savo palatos drauges, kaip slaugytojos drebančiomis rankomis leido man magnį, kaip po cezario pjūvio juokavau su mane operavusiu gydytoju. Po gimdymo jaučiau tiesiog palengvėjimą, jog visos mano kančios baigėsi. Ir didžioji dalis manyje jautėsi rami.
Kodėl buvau rami?
Šią ramybę lėmė keli veiksniai. Pirmasis – artimo pavyzdys. Mūsų artimų draugų dukra gimė 28 savaitę – lygiai taip pat, kaip Izabelė. Mūsų akyse augo stiprus, sveikas vaikas, tad medicininis terminas „neišnešiotas kūdikis“ mūsų negąsdino. Tiesiog tikėjome, kad viskas bus gerai ir tik prireiks daugiau laiko ligoninėje.
Buvo ir antrasis veiksnys, kuris paliečia visus pirmakarčius tėvus. Nežinomybė. Žinau, jog nuskambės keistai, bet nežinomybė šitoje situacijoje buvo geras dalykas. Norėčiau paaiškinti. Nežinomybė gali būti gera arba bloga. Gera – kuomet tu nežinai, kas blogo gali tau nutikti, bet ir nesužinai, nes likimas sudėlioja tau lengvą ir sklandų situacijos praėjimą. Bloga nežinomybė – kuomet tu žinai, kas gali nutikti, susikuri galvoje milijoną scenarijų ir tiesiog lauki, kas bus. O ar kažkas blogo nutiks, – parodys tik laikas.
Neonatologijos skyriuje sveiksta ir tėvai
Izabelė intensyviosios terapijos skyriuje praleido 10 dienų. Medicinos personalas čia atlieka ypatingą vaidmenį – ne tik rūpinasi vaiko gyvybe, bet ir padeda tėvams įveikti pirmąjį, dažnai labai stiprų, baimės jausmą.
Buvome tarsi transe, stengėmės nepanikuoti, nors dukra buvo prijungta prie aparatų, „apraišiota“ laidais. Todėl iki šiol esame dėkingi tai griežtai slaugytojai, kuri be jokių gražbyliavimų privertė mus paimti į delną telpančią dukrytę ir nuo pat pirmųjų dienų išmokti ja rūpintis.
Tuo metu ji svėrė vos 1120 gramų. Šiandien Izabelei jau treji su puse metų, ir ji su didžiausiu rimtumu mums aiškina, kad yra didelė mergaitė, – ir kiekvieną kartą tai primena, kokį neįtikėtiną kelią ji nuėjo.
Atsakykite, kodėl taip nutiko
Po pirmojo nėštumo mums, kaip ir daugeliui tėvų, kilo natūralus noras suprasti – kodėl taip nutiko. Klausėme gydytojų apie galimas priešlaikinio gimdymo priežastis ir ar tai galėtų pasikartoti ateityje. Mums paaiškino, kad priešlaikinis gimdymas gali prasidėti dėl daugybės skirtingų veiksnių, o tikslios priežasties nustatyti dažnai tiesiog neįmanoma. Tačiau kartu jie patikino, jog antras nėštumas nebūtinai turi baigtis taip pat. Šis paaiškinimas suteikė mums vilties ir drąsos dar kartą pabandyti.
Dvynių laukimas
Ir iš tiesų, laukdamasi dvynių, nekraujavau, jaučiausi gana gerai, atrodė, kad šis nėštumas bus visiškai kitoks nei su pirmagime. Tačiau 24 nėštumo savaitę gimdos kaklelis pradėjo trumpėti, kasdien kartojosi sąrėmiai, todėl iškart buvau išsiųsta gydymui į Kauną.
Šį kartą Kauno klinikose nėštumą pavyko išlaikyti net kelias savaites. Tačiau 26 savaitę prasidėjo natūralus gimdymas. Pagimdžiau pati.
Pirmąją vaikų gimimo parą mes su vyru jautėmės ramūs, nes šį kartą jau turėjome savąjį gerąjį pavyzdį, kuris laukė grįžtančių namo broliukų. Pernelyg anksti gimusiems naujagimiams ir jų tėvams pirmosios dienos yra pačios baisiausios. Tuo metu atliekami visi pagrindiniai tyrimai, ir paaiškėja gimusių mažylių sveikatos būklė.
Labai aiškiai ir ryškiai prisimenu kiekvieną pasakytą gydytojo žodį, kiekvieną savo mintį. Kaip, išgirdusi visas naujienas, tą naktį be miego klaidžiojau po ligoninę it šmėkla – be dvasios ir nebežinojimo, kur pačiai pradingti.
Šį kartą viskas buvo tikrai kitaip.
Tiksinčios bombytės
Prognozės keitėsi nuolat. Su neišnešiotukais niekas niekada nėra „aišku“. Vieną dieną – stabilu, kitą – krizė. Ir tai sekina labiau nei bet kas kitas. Ne veltui medicinos personalas kiekvieną dieną tėvams kartoja, jog mūsų kūdikiai yra „tiksinčios bombytės“.
Bet kartu drąsiai galiu teigti, kad tai ne tik ypatingai trapūs naujagimiai, bet ir maži stebuklai, kurių noras gyventi yra toks stiprus, jog tai pajaučia kiekvienas išgirdęs neišnešiotukų gyvenimo istorijas.
Anksčiau gimę kūdikiai ne tik dažnai patys negali kvėpuoti, bet ir patiria daugybę intervencinių procedūrų. Įsivaizduokite – šie vaikai dar kelis mėnesius turėjo likti saugiai mamos pilvelyje, nematyti akinančių šviesų, negirdėti triukšmo, nejusti daiktų prisilietimų. Visa tai, ko visiškai išnešioti kūdikiai dar neturėtų patirti, neišnešiotukai patiria iš karto. Jie iškenčia šias kančias, tačiau kartu sustiprėja tiek, kad nebereikia jokių įrodymų, – jie ne tik anksčiau atėjo į pasaulį, bet ir įveikė visus sunkius, pavojingus išbandymus. Tai – neapibūdinama žodžiais stiprybė ir neblėstantis noras gyventi, kuris veda neišnešiotukus į priekį.
Ne tik palaikymo žodžiai
Dažnai gydytojai susako vieną ar kitą galimą prognozę – tokią, kuri yra tik teorinė ir nebūtinai turi išsipildyti. Tačiau tėvai ima ieškoti informacijos internete, skaito, gilinasi, ir baimė vėl užgriūva visa jėga – atrodo, kad gyvenimas dar kartą griūva po kojomis. Juodžiausiomis dienomis, skaitydama kitų šeimų stebuklingas istorijas, aš tikėjau, kad tokie stebuklai gali nutikti ir mums.
Labai džiaugiuosi, kad po dvynių gimimo atradau bendruomenę „Neišnešiotukas“. Bendruomenė yra ypač svarbi tėvų psichologinei būsenai. Tik tada, kai tėtis ir mama išlieka emociškai stabilūs, jie gali blaiviai vertinti situacijas, priimti sprendimus ir pasirūpinti per anksti gimusiais kūdikiais. Tėvų stiprybė šiose situacijose tampa ne mažiau svarbi nei medicininė pagalba.
Vis dėlto ši bendruomenė yra kur kas daugiau nei palaikymo žodžiai. Tai žmonės, kurie realiais darbais gerina neišnešiotų kūdikių gyvenimo pradžią – tiek ligoninėse, tiek už jų ribų. Jie ne tik kalba apie pokyčius, bet juos ir kuria, o jų indėlis į šeimų kasdienybę yra neįkainojamas.
Mano žinutė kitiems tėvams
Būnant tarp keturių sienų, palatoje, sunkumai niekur nedingsta – jie kaupiasi galvoje. Žmogus nėra beribis, jis negali visko nešti vienas. Todėl svarbu prisiminti, kad vaiku visą parą rūpinasi medicinos personalas, o savimi pasirūpinti turi pats – sąmoningai skirdamas dėmesio savo emocinei būsenai ir leisdamas sau bent trumpam pagalvoti apie save.
Antra – saugokite ir save. Išeikite į lauką. Kvėpuokite. Leiskite sau jausti viską – ir baimę, ir pyktį, ir pavydą kitiems tėvams. Patikėkite, šie jausmai vienaip ar kitaip vis tiek ateis, todėl svarbu leisti jiems būti, o ne bandyti juos nuslopinti.
Trečia – supraskite, kad jūsų mintys kartais bus nelogiškos, tamsios, keistos. Tai normalu. Tai išgyvenimo mechanizmas.
Visas šis supratimas man atėjo tik gulint su dvyniais ligoninėje. Manau, kad kiekviena istorija yra visiškai skirtinga, tačiau emocinius kalnelius patiria visi. Šį kartą teko daug bendrauti su medicinos personalu, o per 60 ligoninėje praleistų dienų turėjau daug laiko stebėti, klausytis ir giliai apmąstyti visą šią patirtį.
Tad labai norėčiau palinkėti visiems neišnešiotukų tėvams būti stipriems, nepamesti savęs bei džiaugtis kiekvienu, net ir mažu vaikų laimėjimu.
Asociacija „Neišnešiotukas” – tai pirmoji organizacija Lietuvoje, skirta šeimoms, auginančioms neišnešiotus vaikus. Čia tėvai randa emocinę paramą, patikimą informaciją ir supratimą iš tų, kurie patys tą kelią yra praėję.
Kviečiame skirti 1,2% GPM! Tai jums nieko nekainuoja, bet padeda, kad nė viena šeima, sutikusi per anksti gimusį mažylį, neliktų viena.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos Happy People Photography. Naujagimių fotografija
