„Nors turiu didelę šeimą – jaučiausi labai vieniša. Vyras išeina į darbą, į gyvenimą, o aš lieku viena su trim vaikais ir pačia savimi. Jaučiausi labai išsekusi, pavargusi, viskuo nusivylusi ir nereikalinga. Reikalinga vaikams, tačiau tuo pačiu nebereikalinga visai likusiai visuomenei,“ – prisiminimais dalinasi 3 vaikų mama Giedrė.
Moteris, ieškodama pagalbos sau, dar 2023 metais tapo emocinę paramą tėvams teikiančios programos „Drauge“ dalyve. Metus laiko praleidusi draugystėje su jai parinkta programos savanore, Giedrė pasikeitė taip, kad visai neseniai ir pati baigė savanorių mokymus bei šiuo metu laukia, kam galėtų suteikti emocinę pagalbą.
„Jaučiausi lyg tuščias puodas, nebeturintis ką duoti“
Giedrė buvo įpratusi nuolat rūpintis kitais, tačiau laikui bėgant suprato, kad energijos vis mažėja, o laiko ir jėgų pasirūpinti savimi nelieka:
„Jaučiausi tarsi stoviu ant bedugnės krašto. Verkdavau iš beviltiškumo jausmo. Neturėjau emocinio palaikymo, trūko nuoširdaus pokalbio. Jaučiausi lyg tuščias puodas, nebeturintis ką duoti.“
Supratusi, kad taip jaustis daugiau nebegali, moteris pradėjo ieškoti pagalbos internete. Pirmiausia buvo radusi kitą emocinę paramą teikiančią programą, tačiau dalyvavimas joje nebuvo sėkmingas. Nors pirmu bandymu teko nusivilti, tai nesustabdė Giedrės ieškoti kitų galimybių sau padėti.
„Pastebėjau programos „Drauge“ reklamą socialiniuose tinkluose. Paskaičiau dalyvių atsiliepimus, programos aprašymą, kuris pasirodė labai šiltas ir, daug nesvarsčiusi, ryžausi pabandyti. Prarasti neturėjau ką, o taip gyventi toliau irgi nebegalėjau. Turėjau ir tikrai tamsių minčių apie išėjimą, tačiau laikė vienintelė mintis – turiu pasirūpinti vaikais.“
Reguliarūs susitikimai – esminė draugystės dalis
Dalyvaujant programoje „Drauge“ metams laiko dalyviui yra priskiriamas apmokytas savanoris. Savanorį dalyviui parenka programos koordinatorius, atsižvelgdamas į dalyvio pageidavimus, tačiau Giedrė prisipažįsta, kad didelių lūkesčių savanorei neturėjo ir vylėsi tiesiog nuoširdaus ir atviro žmogaus.
„Draugystė buvo pirma tiek man, tiek savanorei, tad pradžioje abejoms buvo nedrąsu, neturėjome su kuo palyginti. Bendravome taip, kaip mums gavosi, kaip tą dieną ėjosi kalba, ką norėjosi aptarti. Abi turėjome po tris panašaus amžiaus vaikus, tad pirmasis sąlyčio taškas buvo čia,“ – dalinasi buvusi programos dalyvė, o dabar jau ir savanore tapusi Giedrė.
Moteris mano, kad svarbiausia programoje – susitikimų reguliarumas. Anot Giedrės, jų dėka pradedi kitaip stebėti savo gyvenimą, atkreipi dėmesį į dalykus, kurie praeidavo nepastebimi, nes žinai, kad turėsi kam apie tai papasakoti.
„Padėjo žinojimas, jog yra žmogus, su kuriuo susitiksiu kiekvieną savaitę, kad tas žmogus niekur nedings. Tai leido pasijausti labiau pamatytai, išgirstai, pastebėtai. Leido pajausti paaugusį saugumo jausmą. Supratau, kad mano problemos nėra kažkokios išskirtinės, kad ir kiti žmonės turi rūpesčių. Reguliarūs susitikimai – esminė draugystės dalis. Jei yra nors vienas ryšys su žmogumi, kuriuo gali pasitikėti, tai jau suteikia vilties. Prisiminiau, ką reiškia tikėti.“
Draugystėje savanoris ir dalyvis įsipareigoja kiekvieną savaitę susitikti bent 2 valandom. Ką veiks susitikimų metu draugai sprendžia patys. Kaip pasakoja Giedrė, jos su drauge daug laiko leisdavo gamtoje, eidavo į kavines, teatrą ar koncertą.
„Labiausiai įsiminė kartu praleistas laikas konferencijoje tėvams apie vaikus – visą savaitgalį nuo ryto iki vakaro ten buvome drauge. Turėjome progos ilgiau pabūti kartu, pasikalbėti, labiau pažinti viena kitą,“ – prisimena Giedrė.
Draugystėje – ne tik pramogos, bet ir savi iššūkiai
„Buvo etapas, kada draugystę puoselėti tapo kiek sudėtingiau – vis nerasdavome laiko susitikti. Viduje pradėjo kilti klausimų kas vyksta ir kodėl, tačiau čia į pagalbą atėjo savanorių koordinatorės, kurios nuolat prižiūri kiekvieną draugystę ir, iškilus problemai, stengiasi padėti išsaugoti turimą ryšį. Koordinatorės paskatino mus atvirai pasikalbėti. Tai padariusios sėkmingai draugavome toliau.“
Nutraukti draugystę ar ieškoti kažko naujo moteriai minčių nekilo. Giedrė atvirauja, kad draugystės pradžioje jautė kaltės jausmą, buvo sunku suvokti, kad ji gali kažkam rūpėti, bet apie šį jausmą taip pat pasikalbėjo su programos koordinatorėmis, kurios padėjo nusiraminti.
„Pirmus tris mėnesius jaučiausi nepatogiai, kad savanorė gaišta savo laisvą laiką dėl manęs. Juk ji buvo labai užimtas žmogus ir dar turinti šeimą. Buvo sunku priimti, kad kažkam galiu rūpėti. Po truputį išmokau priimti tai, kad kitas žmogus gali ir nori skirti man laiko. Palengva pavyko to kaltės jausmo atsisakyti,“ – džiaugiasi Giedrė.
„Buvimas draugystėje paskatino drįsti tai, ko nebūčiau sau leidusi anksčiau“
Žinojimas, kad šalia yra žmogus, pasiryžęs atjausti ir išklausyti, Giedrei padėjo jaustis pastebėtai. Draugystė paaugino saugumo jausmą ir pasitikėjimą savimi.
„Dalyvavimas programoje mane paskatino ieškoti ir kitų savipagalbos bei saviraiškos būdų, įkvėpė išdrįsti išeiti į kitą aplinką. Draugystei įpusėjus, pradėjau lankyti seminarus moterims, norinčioms dainuoti sutartines, įsitraukiau į dainuojančių moterų ratą. Anksčiau niekada nebuvau dainavusi, man tai buvo visiškai nauja patirtis. Ten patyriau moterišką bendrystę, išmokau priimti save klystančią, džiaugtis ir mėgautis procesu, pajausti dvasingumą. Tai irgi labai paaugino savivertę, vidinę stiprybę. Be draugystės su savanore, nebūčiau išdrįsusi leistis į naujas patirtis.“
„Mano pokytis ir buvo tame, kad per draugystės metus paaugo pasitikėjimas savimi, atsirado vilties, kad galiu kabintis į gyvenimą pati, kad turiu pabandyti naujų dalykų, mokytis ir labiau tikėti savimi“.
Iš programos dalyvės į savanores
„Man tiesiog norėjosi kažkam duoti savo dėmesio, jaučiau, kad per šią draugystę jo labai daug gavau, prisipildžiau, o dabar tarsi atėjo mano eilė,“ – sako savanore tapusi Giedrė.
Po metus trukusios draugystės, poilsio ir dar kelių mėnesių, praleistų mokymuose savanoriams, Giedrė jau laukia savo naujosios draugės, kuriai galės skirti laiko, išklausyti ir padėti tvarkytis su panašiais sunkumais, su kuriais buvo susidūrusi ir pati. Moteris pasakoja, kad mintis, jog ir pati galėtų padėti kitam, aplankė dar esant programos dalyvės pozicijoje:
„Draugystė dar nebuvo pasibaigusi, tačiau jutau norą savanoriauti. Pati nuolat skatinau savanorę kalbėtis, užduodavau klausimus, gilinausi, išklausydavau. Riba, kur savanoris, o kur dalyvis, tarsi ištirpdavo. Man įdomu, kaip jaučiasi kitas žmogus, galiu išklausyti, mėgaujuosi buvimu kartu. Tačiau niekada šių gebėjimų nesureikšmindavau, kaip tik galvojau, kad tai yra mano silpnoji vieta, nes kasdienybėje sutinkamame verslo ir materialiame pasaulyje prioritetai yra kiti, nėra vertinami tokie dalykai, kaip empatija, jautrumas kitam žmogui. Programoje pamačiau, kad šios savybės yra vertinamos ir netgi gali kažkam padėti. Tad savanorystėje įžvelgiu galimybę lavinti atjautų, empatišką bendravimą, plėsti patirtis ir mokytis iš sudėtingų situacijų, tokiu būdu augti pačiai. O taip pat tapti šiltos bendruomenės dalimi.“
Moteris įsitikinusi, kad svarbiausia savanorio užduotis – būti šalia: „Dalinti patarimų čia niekas neprašo ir jie nėra laukiami. Teks išmokti jų nedalinti, o tiesiog būti kartu,“ – šypsosi Giedrė.
Savanoriai padeda rasti viltį
Šiandien Giedrė, pati pajutusi draugystės ir ryšio galią, drąsina su emociniais sunkumais susiduriančius tėvus nelikti vieniems ir ieškoti pagalbos:
„Ši draugystė suteikia vilties. Viltis yra nemokamas, bet didelis ir stiprus dalykas, nuverčiantis kalnus. Kai viltis yra, bus ir galimybės, bus ir priemonės, bus ir rezultatai. Bent jau taip pajutau aš. Reikia tik išdrįsti kreiptis emocinės paramos ir leistis į kelionę aukštyn kartu su savanoriu, su palydėtoju. Tai nėra psichologinė pagalba, bet tai yra pagalba atsisukti į save. O mumyse viskas ir yra, tik kartais pamirštame.“
Jei esate mama ar tėtis ir šiuo metu išgyvenate sudėtingą gyvenimo etapą – nelikite vieni. Per mažų sunkumų nebūna, todėl kviečiame nebijoti ir ieškoti pagalbos: https://programadrauge.lt/kreipkis-pagalbos/
