Rasos laiškutis įsimaišė tarp kitų Jūsų siunčiamų laiškų su nuotraukomis ir gražiais pasakojimais apie savo vaikučius.
Tik perverčiant iš naujo akis užkliuvo už keisto sakinio: „Mano dukrytę Rugilę kamavo traukuliai dėl alergijos“.
Nors apie alergiją rašome beveik kiekviename žurnalo numeryje, apie tokį dalyką nebuvome net girdėję. Rasa maloniai sutiko papasakoti savo išties keistą ir sunkią motinystės istoriją. Alergiškas vaikas – didžiulis išbandymas šeimai. Galbūt kitų alergiškų vaikų mamos šiame pasakojime ras gerų patarimų, o auginančios sveikus vaikučius – dar kartą pasidžiaugs, kokios yra laimingos. Pasakoja Rasa.
Gimdymo namuose – jokių ligų
Mano Rugilei – beveik 2 metai. Per tuos neilgus dvejus metelius ji pamatė tiek gydytojų, kiek kitas žmogus nesutinka per visą gyvenimą. Visi gydytojai manęs klausia apie nėštumo eigą. Taigi ir pradėsiu nuo to, kad nėštumo pradžioje man grėsė persileidimas, o pabaigoje – priešlaikinis gimdymas. Vartojant vaistus dukrytė gimė laiku. Rugilė gimė labai greitai – per 4 valandas, svėrė 3 310 g, buvo 50 cm ūgio.
Pagal APGAR skalę, jai davė 9 balus, nors gimė suspausta, dėl to mums į dokumentus įrašė privalomas konsultacijas po mėnesio pas okulistą ir neurologą.
Gimdymo namuose jokių ligų jai neįtarė, nors gydytoja pastebėjo, kad mergaitė retkarčiais muistosi, dažniausiai pavalgiusi. Paprastai tokie kūdikėliai sotūs ir sausi miega ramiai. Rugilė gimė su pleiskanų luobu ant galvytės, o tai (kaip vėliau sužinojau) reiškė polinkį į alergiją.
Neramumas vis didėja
Grįžus namo dukrytės neramumai sulig kiekviena diena ryškėjo. Ištisai dieną ir naktį ji blaškydavosi, verkdavo. Manėme, gal nuo mano pieno, bet jokio maisto, kuris galėtų jai pakenkti – kepto, rūkyto, net ir obuolių – aš nevalgiau. Bandydavau Rugilytę raminti ant rankų, pasiguldžiusi sau ant pilvo. Rodės, niekas nebepadėdavo, kartais naktimis miegodavau vos 3-4 valandas. Ir nors padėjo man visi, kas tik galėjo, buvau nuvargusi, pieno ėmė staigiai mažėti. Kai dukrytei suėjo 2 mėnesiai, aš nusitraukiau ir daviau jai paskutinius savo pieno lašus – likusius 10 g… Nuo 3 savaičių pradėjau ją primaitinti mišiniu.
Po apsilankymo pas okulistą ir neurologą pirmą kartą nieko baisaus mums nenustatė, nors pakitimų akių dugne šiokių tokių buvo. Tik po 3 mėnesių neurologė nusiuntė atlikti galvytės ultragarso tyrimo, kuri lyg irgi nieko blogo neparodė. Okulisto ir ultragarso tyrimo išvados skyrėsi, todėl neurologė mus nusiuntė ultragarso tyrimą kartoti į kitą polikliniką. Taigi Rugilei diagnozavo hipertenzinį sindromą, ir poliklinikos neurologė (pas kurią siuntimą davė mūsų poliklinikos pediatrė) skyrė mergaitei „Diacarbo“ ir „Tanakano“. Anot jos, vaistai buvo būtini ir kitų vaistų kaip tik šie nėra. Masažo ir mankštos nebeužteko, akių dugne buvo neaiškios kažkokios ribos, o tai labiausiai ir gąsdino.
Primaitinti gydytoja patarė… nuo 2 mėnesių
Maisto alergija Rugilytei prasidėjo iškart, kai tik pradėjau duoti jai papildomo maistelio, kurį poliklinikos pediatrė irgi skyrė labai anksti – nuo 3,5 mėnesių. Iš tiesų tai jau nuo 2 mėnesių pediatrė patarė duoti vaikui banano ir obuolio, o nuo 3,5 mėnesio – iš karto trijų daržovių košės. Kaip vėliau sužinojau iš gydytojos gastroenterologės, tik apie 8 mėnesį organizme atsiranda tokių virškinimo fermentų, kurie pajėgūs suvirškinti obuolį… Svorio vaikas priauginėjo tikrai pakankamai, bet pediatrė sakė, kad maitinant mišinėliu papildomo maistelio duoti galima anksčiau. O aš gydytojais tikėjau…
Jau pirmomis dienomis pradėjus primaitinti obuoliu ir bananu labai smarkiai paūmėjo Rugilės pilvuko pūtimas. Ji tapo dar neramesnė – daugiau verkė, muistėsi, blaškėsi, jai akivaizdžiai labai pūtė pilvuką.
Jau nebeklausiau tos pediatrės patarimo laukti, kol „pati nurims, taip būna“ ir, neurologės (!) patarti, padarėme disbakteriozės tyrimą. (Jau žinodami, kad Rugilei nustatyta ši diagnozė, atėjus laikui ją paskiepijome, nes pediatrė teigė, jog taip bus net geriau vaiko pilvukui. Mamos, niekada nedarykite tokios klaidos! Skiepyti nei tokiu atveju, nei esant neurologiniams sutrikimams griežtai negalima!).
Gastroenterologė apčiuopė skausmingą pilvuką ir skyrė specialų homogenizuotą mišinį alergiškiems vaikams, kuris, nors ir labai brangus, bet puikiai tiko Rugilei. Taip pat gastroenterologė griežtai liepė nutraukti bet kokį papildomą maitinimą iki 5,5 mėn. ir skyrė „Gefilus Plus“, o po to „Bifolac“ preparatus, kuriuos vartojome net keletą mėnesių.
Taigi disbakteriozę lydi maisto alergija, kuri pasireiškia atopinio dermatito forma. Rugilės odelė išsausėjo plotais, negydoma imdavo niežėti. Tepliojau savo mažutę hormoniniais ir kitokiais tepalais-emolientais apie 1,5 mėnesio, ir jokio rezultato nebuvo, kol nepradėjome vartoti homeopatinių vaistų nuo šios ligos. Dermatito dėmelių atsiranda iki šiol, kai tik ji paragauja kažko, kam yra alergiška.
Reakcija paprastai prasideda jau po kelių valandų – ant odelės atsiranda paraudimų (atopinio dermatito pradžia), jie plečiasi iki dėmelės, sausėja.
Galiu papasakoti, ką Rugilė valgo, nes pati ilgai blaškiausi galvodama ir ieškodama visur, kur įmanoma naujų receptų. Juos pateiksiu baigdama pasakojimą.
Po vaistų – traukuliai
Prie vaikučio pilvo bėdų ir alergijos po truputį pripratome, kai it perkūnas iš giedro dangaus smogė dar viena „staigmena“ – traukuliai. Rugilės traukulių istorijos pradžia galėtume laikyti momentą, kai mergaitei kelis kartus sugirdžiau „Diacarbo“. Mažutei tuo metu buvo apie 4 mėnesius. Maždaug šeštą vaistų vartojimo dieną ją pradėjo tampyti. Buvo savaitgalis, traukuliai užeidavo ir praeidavo, todėl išlaukėme pirmadienio ir nulėkėme pas tą gydytoją, kuri mums įrodinėjo, kad nuo šito vaisto negali prasidėti traukuliai (nors vaisto anotacijoje buvo tiek visokių pašalinių reiškinių, kad kraupu darėsi perskaičius). Man sunkiai sekėsi paaiškinti neurologei, kaip atrodo tie „tampymai“. Vaiką tiesiog tampė – rankytes, kojytes, pilvuką, ji dažnai ir trūkčiojamai mirksėjo. Gal medikai to ir nepavadintų traukuliais, nežinau, bet tai, kas vyko, buvo tikrai nenormalu. Viso to tampymo gydytoja nematė, nes pirmadienį traukuliai buvo jau liovęsi. Santariškių neurologė man daug vėliau paaiškino, kad „Diacarbas“ su skysčiais galėjo išvaryti iš organizmo per daug mikroelementų ir dėl to galėjo prasidėti traukuliai.
Hipertenzinį sindromą puikiai išgydėme homeopatiniais vaistais, kurie ir dabar yra mūsų didysis pagalbininkas gydyti pilvuko bėdas ir alergiją. Aš pati beveik 1,5 metų lankiausi pas gydytoją homeopatę Kaune. Ji praktikuojanti LOR gydytoja ir labai kvalifikuota homeopatė. Žinau, kad daugelis gydytojų nepripažįsta homeopatijos kaip gydymo būdo, bet tiek man, tiek ir mano vaikui jis buvo labai efektyvus. Homeopatas ligą nustato ir vaistus parenka Folio metodu, kiekvienam žmogui individualiai. O svarbiausia, kad jie gydo ligos priežastį, o ne pasekmes ir veikia švelniai, o ne taip drastiškai kaip cheminiai vaistai. Homeopatinių vaistų dukrai griebiausi kaip šiaudo, nes pamačiau, kad „Diacarbo“ ir „Tanakano“ ji tikrai gerti negalės, o liga savaime nepraeis.
Traukuliai net nuo kitokio oro
Tikrai siaubas prasidėjo, kai pirmą kartą su 8 mėnesių dukryte išvažiavau pas savo tėvus į Švenčionėlius.
Čia dukrytė tapo labai nerami. Verkė, niurzgė ištisą dieną. Nurimdavo ant rankų ar kuo nors sudominta.
Todėl turėdavau ją nešioti ir daug pasakoti, rodyti. Grįžę po 2 savaičių dar nulėkėme Vilniuje pas vyro tėvus į sodą. Kitą dieną Rugilei ne tik trūkčiojo petukai (tai prasidėjo dar Švenčionėliuose), bet ir pasirodė kažkokios baisios veiduko grimasos – lyg būtų ne mano pagimdyta sveika mergaitė, o kūdikis su Dauno sindromu.
Patikėkite, aš nė kruopelytės neperdedu. Su siaubu tą pačią dieną nuvykome pas gydytoją, kuri mus nusiuntė tiesiai į ligoninę. Čia Rugilytę tyrė 2 savaites – jai darė encefalogramą, psichologė tyrė jos raidą, buvo atlikta kompiuterinė tomograma (su narkoze, nes mergaitė tyrimo metu turėjo nejudėti), galop gavome siuntimą į Genetikos centrą. Rugilytei įtarinėjo ir epilepsiją, ir galvos auglį, ir medžiagų apykaitos, genetinius sutrikimus, tačiau iš ligoninės išrašė su diagnoze: paroksizminis (staigus) judesių sutrikimas. Kaip man paaiškino, tai galėjo būti ir dėl alergijos. Genetikai po 3 ilgų laukimo mėnesių (tyrimas buvo išsiųstas net į JAV) irgi atsakė, jog neturi pagrindo įtarti jokio medžiagų apykaitos ar genetinio sutrikimo.
Būnant ligoninėje traukuliai baigėsi, nes, matyt, toje aplinkoje nebebuvo dirgiklio. Gydymas nebuvo ypatingas: dėl mūsų istorijos su „Diacarbu“ ten gydytojai bijojo skirti net ir šio vaisto. Todėl dar ligoninėje pakartojome gydomosios mankštos kursą (ji tikrai vaikui buvo į naudą. Nors pati kasdien dukrytę mankštindavau ir masažuodavau, bet profesionalo mankšta, be abejo, efektyvesnė – mažutė labai greit pradėjo ropoti). Dar skyrė to paties vitamino D, kurį mes ir taip gėrėme, „Magne B6“, kuriam, pasirodo, Rugilė buvo alergiška, dar, berods, keletą dienų gėrė kalcį. Ligoninėje nustatė, kad Rugilei trūksta kažkokio kepenų fermento. Tai nebuvo naujiena, nes tai man buvo sakiusi homeopatė. Ji minėjo, kad mažylei trūksta ir kasos fermentų. Tai neretai pasitaiko kūdikiams ir gali sukelti neramumą, ypač naktimis. Tai dar vienas paaiškinimas, kodėl Rugilė nuolatos niurgzdavo, verkdavo ir blaškydavosi.
Netobula mergaitės virškinimo sistema. Tai pasitaiko ir dažniausiai išaugama.
Visa vasara daugiabučio kieme
Visą vasarą su dukryte praleidome mūsų daugiabučio kieme (gyvename Baltupiuose, netoli Kunigų seminarijos). Su ja ne tik kad negalėjau išvažiuoti pas savo tėvus, bet ir negalėjau pereiti pasivaikščioti į kitą gatvės pusę, į Verkių parką. Čia po poros valandų vaikštinėjimo (net jei ji tuo metu miegodavo) kitą dieną prasidėdavo veiduko traukuliai ir trukdavo apie savaitę. Panašūs dalykai užeidavo ir nuo neaiškios kilmės dūmų (kažkas vasarą degino padangas), cigarečių kvapo. Laimei, jau rugsėjo pabaigoje su Rugile galėdavome išvažiuoti į Švenčionėlius ir kitur, tačiau į Verkių parką negaliu su ja įkelti kojos ir dabar (retkarčiais vis pabandome). Traukuliai jai dabar nebeužeina, bet kai tik peržengiame parko ribą, dukrytė pradeda blaškytis ir verkti.
Dėl visos šitos traukulių istorijos gydytoja homeopatė dar įtarė, kad jie galėjo prasidėti nuo išgąsčio – vieną kartą Rugilė labai išsigando staiga sulojusio šuns. Iš tikrųjų mergaitė labai jautri. Deja, dėl alergijos Rugilei netiko nė vienas neurologų skirtas vaistas: nei „Osteocare“ mikroelementai (greičiausiai todėl, kad jie buvo su sintetiniu apelsinų skonio priedu), nei „Magne B6“ ir kiti. Todėl labai bijau kiekvieną kartą, kai tik ji sunegaluoja, kad nereikėtų vaistų. Nuo netinkamų vaistų jai „užsidega“ skruostukai arba išberia. Gali pakilti temperatūra (taip buvo nuo „Nistatin“ vaisto), prasidėti traukuliai ar dar bala žino kokia reakcija.
Peršalimus moku pati išgydyti homeopatiniais vaistais, o štai dėl mūsų nevykusios poliklinikos pediatrės gydymo nuo vėjaraupių prieš pusmetį su mažute vėl atsidūriau ligoninėje dėl komplikacijų (prasidėjo odos infekcija). Teko dukrai duoti antibiotikų, o nuo jų vėl paūmėjo disbakteriozė. Nors antibiotikus gėrė tik 3 dienas ir jie nebuvo patys stipriausi, net ir po 3 mėnesių gerųjų bakterijų vartojimo dukrytės disbakteriozė nepraėjo. Gastroenterologė mane guodžia, kad kai tik pradės tvarkytis pilvukas, tvarkysis ir alergija, ir odelė – visa tai glaudžiai tarpusavy susiję.
Dėl alergologinių tyrimų gydytojos (Santariškių pediatrė ir gastroenterologė) dar pataria palaukti, kol Rugilei išdygs visi dantukai ar bent iki 2 metų, nes kontroliuodama dukrytės maitinimą iki šiol sėkmingai „valdau“ jos maisto alergiją.
Koks maistas tinka?
Ar tinka koks produktas, aš nustatau bandydama. Rugilei nuo visų netinkamų produktų po kelių valandų pasireiškia dermatitinis bėrimas arba „užsidega“ skruostukai, pvz., nuo avižinių dribsnių, riestainių, kefyro, pirktų vaisių ar daržovių, putpelės kiaušinių, triušienos, jautienos ir t.t.
Vežuosi kai kuriuos produktus pas gydytoją homeopatę. Yra speciali kompiuterinė programa, kuri pagal atitinkamus taškus ant rankų parodo kasos ar kitų organų reakciją į produktą. Beje, ir čia galima paklaida, kaip ir atliekant alergologinius tyrimus. Iki šiol dukrytė gali valgyti tik šiuos produktus:
Grikius, kviečius, ryžius.
Kalakutieną, kiaulieną, kartais duodu žvėrienos. Mano tėtis medžioja, todėl dukrytė gauna briedienos, stirnienos.
Kiaulių liežuvius, kalakutienos kepenėles.
Bulves, morkas, cukinijas, obuolius, kartais duodu ir banano, brokolių (daržovės tinka tik savo daržo – ekologiškų ūkių jai netinka…). Mano tėvai gyvena nuosavame name ir patys augina vaisius, daržoves, mama laiko vištas. Tai mūsų didysis išsigelbėjimas. O kad obuoliukų užtektų beveik iki ateinančio sezono, tai net mano kolegė darbe sušelpia.
Razinų kompotą, spanguolių kisielių, mėlynes (dar vis turiu surinktų ir užšaldytų nuo vasaros).
Tinka varškė, tiko ir „Sveiko prado“ kefyras, kurio gamybą nutraukus neberandame kefyro, kuriam Rugilė nebūtų alergiška.
Pati gaminu makaronus, nes pirkti Rugilei irgi netinka, turbūt dėl sudėtyje esančio kiaušinio (dukra alergiška kiaušinio baltymui, trynį valgo). Iš kiaušinio trynio, vandens ir miltų padarau tešlą, labai plonai iškočioju, plonomis juostelėmis supjaustau ir palieku sudžiūti. Tai bene vienintelis produktas, kurį galima ilgiau vartoti. Visą kitą maistą vaikui duodu tik ką pagamintą, nepašildytą arba, blogiausiu atveju, tą pačią dieną gamintą. Čia didelį darbą atlieka ir auklė, kuri prižiūri mano mažutę, kai pati būnu darbe.
Jai tenka gaminti pusryčius ir pietus. Nėra taip lengva rasti vaikui tokią gerą auklę, kuri griežtai pildytų mano prašymus ir nurodymus.
Tinka ekologiško prado kviečių paplotėliai, „Bočių“ duona.
Taigi iš šių produktų kasdien turiu sugalvoti tris skirtingus patiekalus, nes jai tas pats maistas nusibodęs.
Prašo vaikas niam niam, o nieko naujo pasiūlyti negaliu… Kaip man tada skauda širdį, gali suprasti tik tokio pat likimo moterys…
Mūsų receptai
Pusryčiams
Iki šiol Rugilė gauna grūdų košių: ryžių (galima pagardinti džiovintais vaisiais, bet ji nelabai tokią košę mėgsta), kviečių, grikių (kartais įtarkuoju žalią bulvę, mažutei būna skaniau – bet kūdikiams žalių bulvių tarkiai – per sunkus maistas). Galima pagaminti varškės virtinukų (vadinamųjų „ežiukų“), tačiau juos Rugilė valgo net blogiau nei jau atsibodusias grūdų košes.
Pietums
Koldūnai su mėsa (namų darbo), virtas kiaulienos liežuvis, kiaulienos ar kalakutienos kukuliai su kruopomis, suktinukai su morkų juostelėmis ar su faršo įdaru, balandėliai (kopūsto valgyti neduodu), žemaičių blynai (kepame stikliniame inde orkaitėje be riebalų ir kad neapdegtų), obuoliai, įdaryti mėsos faršu su ryžiais (irgi kepame orkaitėje – labai skanu). Šalia pietų patiekalo verdame sriubytę iš daržovių (kartais įdedame mano gamintų ar „Sveiko prado“ grikių makaronų) ar tiesiog daržovių košės. Beje, Rugilei galima duoti tik daržovių sultinio, nes mėsos sultinys (net ir liesos) kelia rūgštingumą. Gaminu mažutei ir „pritaikytą“ plovą – be riebalų ir svogūno.
Vakarienei
Koldūnai su varške, su bulvėm, su varške ir grikiais, su mėlynėmis, kalakutienos kepenėlės su daržovėmis (išverdu kepenėles ir sumalu jas, įdedu virto moliūgo ar cukinijos, patisono, įpilu kiek daržovių sultinio, kad nebūtų sausa). Gaminu ir apkepus: varškės-ryžių (varškė, virti ryžiai, kiaušinio trynys, cukrus, galima dėti razinų); varškės-grikių; varškės-makaronų-obuolių ar cukinijų apkepą. Labai skanus virtos sumaltos mėsos ir makaronų apkepas (tik reikia dėti daugiau makaronų ir kad nebūtų labai sausas, pilti vandens, kuriame virė makaronai). Retkarčiais duodu bulvinių „kleckų“ (žalių bulvių tarkių) pieniškos sriubos (pienas mums iki šiol yra mišinėlis), kartą per dvi savaites gaminu virtų bulvių cepelinų su varške. Darau juos retai, nes virtoms bulvėms „sulipdyti“ reikia daug krakmolo, o tai nėra sveika (virtas bulves sumalu, dedu kiaušinio trynį, druskos, krakmolo – normos nesu nusistačiusi, žiūriu, ar neištęžta įmetus rutuliuką į verdantį vandenį. Varškę sutrinu su tryniu, dedu truputį cukraus. Formuoju cepelinus, verdu apie 7 min.).
Neseniai internete atradau labai gerą kulinarinį puslapį: www.sintagma/u/renata/receptai.nsf kuriame galima atrasti labai daug įvairių receptų, kuriuos galima prisitaikyti pagal savo poreikius. Keletą išsirinkau, tačiau dar neišbandžiau, todėl čia ir nebesiūlau.
Kokia ateitis?
Galėtų būti tokia įvykių seka: dukra gimė, turėdama polinkį alergijai ir dar virškinimo problemą – disbakteriozę. Disbakteriozė greičiausiai galėjo sukelti rimtą alergiją. Disbakteriozė su traukuliais nėra susijusi, o štai kažkoks aplinkos dirgiklis traukulius tikrai galėjo sukelti. Gydytojai neatmeta tikimybės, kad išgąstis su traukuliais irgi yra susijęs. Taigi mūsų istorijoje yra daug klaustukų. Gydytojų prognozė – vaikas išaugs. Jei prižiūrėsime maitinimą, tai maisto alergija turėtų bent sumažėti iki 3 metų, o jei nesaugosime vaiko, tai kamuosimės ir iki 6-7 metų…
Mama Rasa
Alergologės komentaras
Komentuoja alergologė Audronė Giedraitienė
Ar Rugilės situacija tipiška?
Situacija ir tipiška, ir išskirtinė. Daug vaikų, ypač paskutiniaisiais metais kenčia dėl disbakteriozės, nuo maisto alergijos, kitiems vaikams nustatomas traukulių sindromas. Kad vienam vaikui būtų ir alergija, ir traukulių sindromas, pasitaiko rečiau. Šios ligos nėra susijusios.
Ar galėjo alergiją paskatinti ankstyvas primaitinimas?
Ankstyvas primaitinimas galėjo pasunkinti alergiją, nes dažniausiai polinkis sirgti alergija yra paveldimas. Mažo kūdikėlio fermentinė sistema yra nesubrendusi, ir per anksti įvedus papildomų maisto produktų dar labiau išderinama. Kūdikiams iki 4 mėnesių nerekomenduojama duoti jokio papildomo maisto, nebent blogai auga svoris. Jei vaikas maitinamas pieno mišinukais ir giminėje nėra alergiškų, galima palaipsniui įvesti po vieną naują produktą, bet ne kelis iš karto. Kūdikėlio organizmui kiekvienas naujas produktas yra stresas žarnynui, tad jokiu būdu negalima duoti kelių produktų iš karto. Labai svarbus pakankamas normalių, „gerųjų“ žarnyno bakterijų, kurios irgi dalyvauja virškinime, kiekis. Jei maitinant mamos pienu ar mišinukais pučia pilvą, kūdikis tampa neramus, reikia ieškoti priežasties ir neskubėti įvesti papildomo maisto. Neramumas gali būti įvairių ligų simptomas, tad iki galo neištyrus skiepyti ir tokiu būdu stengtis „pagydyti“ pilvuką, nepatarčiau. Skiepyti reikėtų tik sveikus vaikus.
Ar luobelė ant galvos tikrai rodo polinkį į alergiją?
Luobelė ant galvos – vienas iš sėborėjinio dermatito simptomų, kuris dažniausiai pasitaiko vaikams, linkusiems sirgti alergija. Ypač tai pasakytina apie pasikartojantį, sunkiai gydomą sėborėjinį dermatitą. Kartais stora luobelė ant galvos būna pirmasis alergijos požymis.
Ar vaikai dažnai būna alergiški vaistams?
Vaikams alergija vaistams pasitaiko gana dažnai. Vieni alergiški veikliajai medžiagai, dažniausiai penicilinui ir jo grupės antibiotikams, kiti reaguoja į priedus, kurie naudojami vaistams paskaninti: į cukrų, kvapus, dažiklius. Tad alergiškiems vaikams geriau duoti tabletes ar leisti vaistus.
Ar galėjo mergaitė būti alergiška „Diakarbui“?
„Diacarbas” alergijos nesukelia, tačiau per didelė dozė ar gretutinės ligos gali sukelti daugiau pašalinių reakcijų.
Ar įmanoma, kad organizmas įsijautrintų taip, kad prasidėtų traukuliai (nuo aplinkos dirgiklio – žiedadulkių, dulkių, dūmų)?
Cheminės medžiagos, sintetiniai kvapai, dūmai, aštrūs kvapai gali provokuoti traukulius, bet tai nėra tikra alerginė reakcija. Todėl jautriems vaikams, ypač turintiems neurologinių problemų, reikia vengti užterštų patalpų, vengti aštraus kvapo miltelių ir skalbinių minkštiklių. Alergiškų ir jautrių vaikų drabužėliams skalbti reikėtų rinktis specialias skalbimo priemones.
Ar alergija ir virškinimas – susiję?
Virškinimas ir alergija maistui yra glaudžiai susiję. Jei maistas blogai suvirškinamas, į kraują patenka tokio dydžio dalelių, kurios sukelia alergines reakcijas. Maistui virškinti yra svarbūs kepenų ir kasos fermentai bei fermentai, kuriuos gamina bifido- bei laktobakterijos, todėl jų trūkumas ir sukelia pilvo pūtimą, viduriavimą. Kita vertus, jei vaikui yra maisto alergija, tai alerginės reakcijos vyksta ir virškinamojo trakto gleivinėje, dėl to pučia pilvą, vaikas viduriuoja, atsiranda išmatose gleivių, jos būna nemalonaus kvapo. Tad virškinimas ir alergija labai glaudžiai susiję, ypač tada, kai sunku atrinkti, nuo kurių produktų beria. Žarnyno eubiotikai – viena iš kompleksinių alergijos gydymo grandžių.
„Mamos žurnalas“
