Pasirodžius naujienoms apie planuojamą Kauno „Krikščioniškųjų gimdymo namų“ (KKGN) uždarymą, viešojoje erdvėje įsiplieskė diskusija, peržengianti vienos įstaigos likimo ribas. Moterų ir mamų teises ginančios organizacijos kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją ir Prezidentūrą, ragindamos stabdyti planuojamą reorganizaciją ir iš naujo įvertinti jos pasekmes.
„Suprantame, kad reorganizacija vykdoma siekiant suefektyvinti finansinius veiklos rodiklius ir gerinti paslaugų kokybę, pacientų ir personalo pasitenkinimą. Vis dėlto pristatytas reorganizacijos planas kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų“, – rašoma kreipimesi, kurį inicijavo asociacija „Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga“ (MGIS), o palaiko Pogimdyminės depresijos centras, Dulų asociacija, Krizinio nėštumo centras, Lygių galimybių plėtros centras ir Lietuvos žmogaus teisių centras.
Plano rengėjai savo sprendimus grindžia demografinėmis tendencijomis – mažėjančiu gimstamumu. Tačiau į diskusiją įsitraukusios organizacijos siūlo pažvelgti į priežastis giliau. Jų teigimu, siekiant gerinti demografinę situaciją būtina ne siaurinti paslaugas, o didinti pasitikėjimą sveikatos sistema, o tai pirmiausia susiję su tuo, kaip moterys patiria gimdymą.
Organizacijų siūlymai dėl Kauno gimdymo namų ateities
Moterų teises ginančios organizacijos ragina KKGN dalininkus išsaugoti esamą struktūrą ir koncentruotis į efektyvesnį valdymą bei finansinį stabilumą, o ne uždarymą. Jų vertinimu, paslaugų perkėlimas į planuojamą steigti Akušerijos ir ginekologijos kliniką Kauno Šilainių rajone galėtų sudaryti sąlygas infrastruktūriniam atsinaujinimui ir resursų koncentravimui, bet kartu kyla rizika prarasti paslaugų modelių įvairovę. Būtent ši įvairovė leidžia atliepti skirtingus moterų poreikius ir kurti individualizuotą gimdymo patirtį.
Pogimdyminės depresijos centras taip pat kviečia svarstyti apie įstaigos stiprinimą, pabrėždamas šių gimdymo namų išskirtinumą. Tai viena geriausiai moterų vertinamų įstaigų Lietuvoje (MGIS apklausa „Mano gimdymas“), kas rodo ne tik aukštą pasitenkinimą paslaugomis, bet ir šios įstaigos kuriamą gimdymo priežiūros modelį.
„Raginame išsaugoti pagarbios gimdymo kultūros tradiciją, ją puoselėti, taip parodant tikrą rūpestį ir ilgalaikį dėmesį motinystei bei gimstamumui. Skatiname kurti ne tik naujagimiui, bet ir motinai palankų gimdymo centrą.
Taip pat ragintume įkurti perinatalinį psichikos sveikatos centrą, kur motinos ir šeimos laiku sulauktų kompleksinės tinkamos psichosocialinės pagalbos, nebūtų atskirtos nuo savo kūdikio, galėtų nenutraukiamai žindyti gaudamos medikamentinį gydymą, sulauktų paramos ir palaikymo atsistatymo metu“, – sako Pogimdyminės depresijos centro vadovė Nida Vildžiūnaitė.
Apklausos „Mano gimdymas“ duomenimis, 2023 metais maždaug trečdalis Lietuvos gimdyvių nurodė, kad jų gimdymo patirtis buvo puiki, dešimtadalis ją įvardino kaip traumuojančią, o net kas dvidešimtai moteriai pasireiškė reikšmingi potrauminio streso sindromo požymiai. Apie tai, kas lemia gimdymo patirties kokybę, kalba Lina Gabrijolavičienė, kūno psichoterapijos praktikė, buvusi dula: „Visų priežasčių, kodėl taip nutinka, įvardinti negalime, bet iš tyrimų akivaizdu, kad daug reikšmės turi tai, kokią priežiūrą moteris gauna. Vienas svarbiausių aspektų – gimdanti moteris yra individas su savo jautrumu, ribomis, vertybėmis, saviverte, pasitikėjimu, ištverme. Tai reiškia, kad neįmanoma sukurti universalaus ir visoms tinkamo priežiūros būdo, kurį gavusios, moterys jaustųsi patenkintos.“
Gimdymas, nors dabar įprastai vyksta ligoninėje, nėra medicininė procedūra, pabrėžia specialistė, kurios pagrindinės domėjimosi sritys – moterų įgalinimas ruošiantis gimdymui, gimdymo patirties integracija ir svarba. „Gimdymas – intensyvus fizinis, emocinis, dvasinis virsmas. Nuostata „svarbiausia – sveikas vaikas“ yra būtina, bet tikrai nepakankama sąlyga, kad moteris vertintų savo gimdymą kaip gerą patirtį“, – pabrėžia L. Gabrijolavičienė.
Saugus gimdymas – ne prabanga, o būtinybė
Lina Gabrijolavičienė atkreipė dėmesį į vis dar nepakankamai ištirtą gimdymo reikšmę moteriai: „Moterų sveikatai skirti tyrimai gauna vos 5 procentus viso finansavimo, ir tik penktadalis šios sumos tenka ne vėžiui. Tai reiškia, kad apie gimdymo reikšmę ir įtaką daugybės atsakymų dar neturime. Tačiau jau dabar žinoma, kad gimdymo patirtis veikia fizinę, seksualinę, psichinę sveikatą, santykius su kūdikiu, partneriu, savo kūniškumu, moteriškumu ir užtikrintumu sprendžiant neišvengiamus iššūkius auginant kitą žmogų.“
Nepaisant to, kad gimdymo patirtis vis dar nėra iki galo ištirta, vienas svarbiausių dalykų yra žinomas – kad gimdyvė jaustųsi saugi. „Tokiu intensyviu metu smegenys veikia ne kasdienybės režimu, nervų sistema registruoja viską – daugiau reikšmės gali turėti gimdyklos apšvietimas, kvapas, personalo vidinė būsena ar balso tonas, nei kokia įranga yra gimdykloje ar kiek medikų ją apžiūri. Kitaip tariant – jaustis saugiai – tai galėti taip atsipalaiduoti, atsiverti pasauliui visomis prasmėmis, kad jos kūnas taptų vartais į pasaulį bejėgiam naujagimiui“, – sako L. Gabrijolavičienė, kūno psichoterapijos praktikė.
Tyrimai rodo aiškų ryšį tarp moters patirties gimdymo metu ir jos psichikos sveikatos: žemesnis subjektyvus gimdymo patirties vertinimas, ligoninėje patirti gąsdinimai, patyčios ar prievarta, taip pat žemesnis pasitenkinimas suteikta priežiūra didina psichologinių sunkumų riziką.
„Gimdymo patirtis yra reikšmingai svarbi ne tik motinos savivertei, emocinei savijautai, bet ir jos įgalinimui, savarankiškumui, pasitikėjimo savimi jausmui, tolesnei motinystės patirčiai“, – sako N. Vildžiūnaitė.
Motinų patirtys Kauno gimdymo namuose ir sisteminės spragos
Svarbus argumentas diskusijoje – pačių moterų balsas. 2022 m. net 85 proc. gimdžiusiųjų rekomendavo Kauno Krikščioniškuosius gimdymo namus, kai šalies vidurkis siekė 62 proc., o 2021 m. ši įstaiga kartu su Tauragės ligonine buvo tarp geriausiai vertinamų Lietuvoje. Tai rodo, kad čia kuriama ne tik mediciniškai saugi, bet ir emociškai palanki aplinka, kurią moterys vertina kaip svarbią savo patirties dalį.
Tačiau platesniame kontekste išryškėja ir sisteminės problemos. Lietuvoje tik nuo 2023 m. pradėta aktyviau kalbėti apie nėščiųjų ir pagimdžiusių moterų psichikos sveikatą, todėl vis dar trūksta išsamių duomenų, o sveikatos sistema nėra pakankamai pasirengusi laiku atpažinti ir spręsti šias problemas. Pagalbos galimybės išlieka ribotos – trūksta kompleksinių psichosocialinių paslaugų, prevencinių priemonių, o efektyvi pagalba dažnai apskritai nėra suteikiama.
„Pagalbos galimybės ribotos, mažas pasirinkimas kompleksinių, psichosocialinių paslaugų, mažai prevencinių priemonių, dažnai efektyvi pagalba apskritai nėra suteikiama, moterys netenka teisės į psichikos sveikatos priežiūrą, jų poreikiai nėra atliepiami“, – atkreipia dėmesį N. Vildžiūnaitė.
Praktikoje tai reiškia ne tik pagalbos trūkumą, bet ir papildomus iššūkius: moterys susiduria su stigmatizacija net iš medikų pusės, kyla sunkumų parenkant su žindymu suderinamą gydymą, o stacionarinio gydymo atvejais jos neretai atskiriamos nuo kūdikių, nutraukiamas žindymas. Tai kelia esminį klausimą – ar sistema iš tiesų orientuota į motinos ir vaiko gerovę kaip nedalomą visumą.
Deimantė Daugintytė
