Ne viena mama pasakys, kad jai sunkiausia paros dalis – vakaras, kai reikia migdyti vaiką. Laiškuose mamos mums rašo: „Bandome guldyti vaikutį kaip ir prikluso, 22 valandą, o jei užmiega 12 ar 1 valandą nakties – tai gerai. Visą tą laiką reikia supti, raminti, nešioti“…
Taigi norėtume padėti mamoms ir patarti, kaip galima būtų palengvinti vakarinį migdymą. Konsultuoja med.dr. vaikų neurologė Jurgita Grikinienė.
Pirmais mėnesiais vaikutis diktuoja savo būdravimo ir miego ritmą, kartais net supainioja dieną su naktimi. Nuo kelių mėnesių galima bandyti įvesti dienos režimą, nustatyti tam tikras miego valandas?
Miegas – tai kiekvieną parą pasikartojanti organizmo ramybės būsena. Miegodamas vaikutis būna mielas, kūnelis nejuda, todėl manome, jog tai absoliuti organizmo ramybė, bet šiandien jau žinoma, kad miegas – tai aktyvus fiziologinis procesas, kurio metu galvos smegenyse vyksta labai sudėtingi procesai, miego metu smegenys dirba sau, „tvarkosi“. Miego metu sustiprinama atmintis, sutvarkomi dienos įspūdžiai, formuojasi asmenybė, žmogus ir auga miegodamas, miegas būtinas organizmo imunitetui t.y. atsparumui palaikyti, todėl net sakoma, kad ligonis sveiksta miegodamas.
Suaugęs žmogus pramiega trečdalį paros, o kūdikis – daugiau nei pusę. Miego trukmė priklauso nuo kūdikio amžiaus, be to, yra labai individuali, „užkoduota“ genuose, paveldėtuose iš tėvų (!). Suaugęs žmogus paprastai miega tik naktį, o kūdikis miega ir dieną, ir naktį. Pirmąjį mėnesį vaikas išmiega apie 16 valandų, kartais net 20 valandų per parą. Jo miegas ir budrumas kaitaliojasi maždaug kas 4 valandas ištisą parą. Nakties miegas pradeda ilgėti tarp 2-6 mėnesių, o dienos metu vis ilgėja budrumo laikotarpiai. Nuo 6 mėnesių jau mažėja dienos miegų skaičius, o 18 mėnesių vaikai jau temiega tik 1 kartą.
Nuo 4 iki 6 metų vaikai visai atsisako dienos miego, dėl to ikimokyklinukams dienos miegas darželyje dažnai sukelia didelį nepasitenkinimą – jų organizmui jo jau nebereikia. Toks režimas ne kiekvienam susireguliuoja vienodai greitai ir sklandžiai, tą ir vėl lemia genai. Taigi turbūt darosi akivaizdu, kad vaikutis pats, o tiksliau – jo organizmas, diktuoja būdravimo ir miego režimą, prie kurio turi „be pykčio“ prisitaikyti visa šeima, ar bent jau pasikeičiant vienas iš tėvų.
Kas padėtų mamai, kuri keletą valandų turi supti ant rankų savo vaikutį – supamas krėslas, lopšys, didžiulis kamuolys?
Statistikos duomenimis, nuo ketvirtadalio iki pusės vaikų kokio nors amžiaus nors ir retkarčiais patiria miego problemų.
Sunkus vaikų užmigimas (ar užmigdymas) yra pati dažniausia problema. Beveik visuomet dėl to labiau kenčia mamos ir tėčiai, nei patys šios problemos kaltininkai, kuriems net atrodo, kad didelis tėvų dėmesys, pastangos jį užliūliuoti, o neretai ir nuo įtampos kylantys konfliktai tarp tėvų yra visai įdomūs ir smagūs.
Ką patarti mamoms? Pirmiausia reikia suprasti, kaip gera užmigti šiltame ir saugiame mamos ar dideliame tėčio glėbyje, ir nesistebėti, kad jų protingasis mažylis visomis priemonėmis (ilgu verksmu ir kt.) siekia būti migdomas būtent taip. Suprasti, kad tai tikrai nesitęs amžinai, kad tai tik trumpas laiko tarpas, kai jūsų mažyliui sunku užmigti kitaip. Prašyti stipriojo tėčio pagalbos. Išbandyti kitas migdymo ir supimo alternatyvas: linges ant lovos kojų (bet jos nešildo taip, kaip tėvų glėbys), supimą vežimėlyje (tai irgi mažiau malonu), o gal įsigyti ar pasiskolinti supamą fotelį, į kurį atsisėdus būtų lengviau supti vaikutį, mažiau vargtų nugara.
Visi žino, kad bobutės vaikus migdydavo ir sūpuodavo lopšiuose, bet ir tai nėra šimtaprocentinis nuraminimo būdas, nes nuo senų laikų dainose minimos „bemiegės naktys“ auginant vaikus. Tai tik įrodymas, kad visais laikais vaiko migdymas kartais nebūdavo lengvas.
Ar maudynės vakare gali palengvinti kūdikio užmigimą?
Maudantis šiltame vandeny atsipalaiduoja kraujagyslės, jos prasiplečia, kūnelis sušyla, raumenukai atsipalaiduoja, sumažėja kraujospūdis, bendras aktyvumas, vaikutis tampa mieguistesnis. Jei į vandenį įpilsite truputį raminančių žolelių nuoviro (valerijono, melisos ar kt.) atpalaiduojamasis efektas gali būti dar stipresnis. Tik atsipalaidavusio vaikelio neišgąsdinkite ilgu rengimu, higienos procedūromis, kontrastingai šalta aplinka, kitom nemaloniom procedūrom, tada miegelis turėtų „ateiti“ lengviau.
Koks galėtų būti sukurtas migdymo ritualas, kad vaikas lengviau užmigtų?
Recepto, tinkančio kiekvienam, nėra ir šiuo atveju turbūt negali būti. Rekomenduojami įvairiausi ritualai prieš užmiegant. Vaikai pripranta prie kasdieną ritmingai pasikartojančių įvykių ir tai suteikia vaikams saugumo jausmą, tampa įpročiu. Tai gali būti pasivaikščiojimai gryname ore, įvairios mielos švelnios smulkmenos – graži patalynė, išvėdintas vėsokas kambarys, gražūs naktiniai drabužėliai, minkšti mylimi žaisliukai, šiltas pienas (jis, beje, turi medžiagų, pagerinančių miegą) ar arbatėlė (pvz., melisos), graži pasakėlė, lopšinė, maža lempelė, kurią galima būtų kuriam laikui ir palikti, jei vaikas to pageidauja. Kai kurie tėvai sugalvoja keisčiausių ritualų, kuriuos kiti pavadintų vaikų užgaidomis, lepinimu, bet tai visai nesvarbu, jeigu tai padeda vaikui atsipalaiduoti ir nebesipriešinant užmigti. Kai kuriems mažyliams tikrai sunkiai sekasi iš dienos aktyvumo pereiti i nakties ramybę ir likti tamsoje vieniems, tą, beje, irgi lemia mūsų genai (prigimtis). Sakoma, kad „įpratimas – antras prigimimas“, taigi įgimtą sunkų užmigimą galime pakeisti suformavę patrauklų ir malonų ritualą, kuris virstų stipriu įpročiu.
Ar tiesa, kad nuo pat gimimo vaikai yra vyturiai ir pelėdžiukai?
Vaikai, kaip ir suaugę, būna „vyturiai“ ir „pelėdžiukai“. Tą, beje, irgi lemia iš tėvų (o gal ir iš senelių) paveldėti genai. Sunkus ir vėlyvas užmigimas yra būdingas „pelėdžiukams“. Jiems kaip tik tuo metu, kai jų tėvai mano, kad laikas būtų miegoti, yra pats energijos pakilimas, kai norisi siausti, dūkti, dainuoti, šokti, pasakoti dienos naujienas. Žinoma, ryte bus labai sunku keltis, bet mažieji dar yra tokio amžiaus, kai tokia tolima perspektyva juos mažai jaudina. Sunkus ir vėlyvas vaiko užmigimas labai išvargina mažylių tėvus: „sugadintas“ visas vakaras, „ištampyti“ nervai, ypač jei ryte reikia keltis į darbą ar žadinti vėlai užmigusius vaikus ir vesti į darželį. Todėl visiems labai norisi vaiką užmigdyti „laiku“, t.y. apie 21-22 val. Patiems mažyliams tokie tėvų norai dar nėra suprantami, o vėlus užmigimas dažniausia mažai trukdo (nepaisant to, kad yra nemaloni tėvų rūstybė, pyktis, barimai ir įkyrus tėvų siekimas juos užtildyti ir užmigdyti, kai šiems mažiausiai to norisi). Geriausia jiems būna savaitgaliais, kai vakare galima atsigulti vėliau, ryte galima išsimiegoti ir miego problema kaip ir išnyksta. Beje, vaikai miego stoką kompensuoja dienos miego metu, o vaikui augant miego poreikis ir šiaip mažėja.
Ar gali vakarinis dirglumas gali būti dėl neteisingai nugyventos dienos – vaikas mažai buvo gryname ore, girdėjo per daug triukšmo?
Įvairūs dienos įvykiai, pasikeitimai vaiko gyvenime turi įtakos vaiko miegui, ypač jei vaikutis yra jautrus, dirglesnis nei kiti, visada jautriai miegantis, greitai prabundantis ar sunkiai užmiegantis. Miegas dažnai pablogėja vaikui susirgus, ypač sloguojant, kosint, karščiuojant, taip pat dygstant dantukams. Miegas gali sutrikti ir pasikeitus gyvenimo aplinkybėms – gyvenamajai vietai, miego vietai, miego aplinkybėms, pradėjus lankyti darželį, gimus broliukui ar sesutei, patyrus gausių naujų įspūdžių, triukšmo ar kt.
Ar migdant vaiką reikėtų sukurti absoliučios tylos atmosferą?
Tiek vaikas, tiek suaugęs žmogus, jei jis gyvena arti gamtos ir kas vakarą įpratęs užmigti tyloje ir tamsoje, paprastai sunkiai užmigs atvykęs į triukšmingą, apšviestą, bildantį miestą. Bet nemanau, kad todėl nuo kūdikystės jį reikėtų pratinti užmigti triukšme ar šviesoje. Miegui reikia ramybės, kuo mažiau išorinių stimulų, trikdžių. Migdykite vaiką taip, kaip norėtume patys užmigti, ir saugokime jo miegą, kaip kad ir patys nenorėtume būti be reikalo žadinami.
„Mamos žurnalas“
