Vaikai be cukraus neužaugs?

saldumynai

Neringos Laurinaitienės nuotr. www.neringosfoto.lt

Nors cukrus turi daug kalorijų, o jo perteklius gresia nutukimu, vis dėlto vaikams jis tinka labiau nei kiti (kad ir natūralūs) saldikliai. Populiarūs natūralūs saldikliai yra ksilitolis ir sorbitolis.

Ksilitolis (dar vadinamas ksilitu) žymimas kaip maisto priedas šifru E967. Jo natūraliai yra uogose, vaisiuose, daržovėse, grybuose. Saldumu ir energine verte ksilitolis panašus į cukrų (4 kcal/g), mažai nuo jo skiriasi ir skoniu. Paros norma nenustatyta. Todėl neaišku, kiek jo galima duoti skirtingo amžiaus vaikams.

Maisto pramonėje ksilitolis kaip saldiklis naudojamas konditeriniams gaminiams (saldumynams, kepiniams), produktams, skirtiems sergantiems cukralige, turintiems viršsvorio. Netoleruojantys šios medžiagos gali pradėti viduriuoti.

Kitas natūralus, gamtoje randamas saldumynas yra sorbitolis (dar vadinamas sorbitu, gliucitoliu), žymimas kaip maisto priedas šifru E420. Jo natūraliai yra abrikosuose, datulėse, jūros augaluose, kriaušėse, obuoliuose, persikuose, šviežiose bei džiovintose slyvose, vynuogėse. vyšniose.

Sorbitolio energinė vertė 2,6 kcal/g (cukraus vidutinis kaloringumas yra 4 kcal/g). Teigiama, kad sorbitolis padeda organizmui mažiau sunaudoti vitaminų B1 ir B6, biotino, pagerina žarnyno mikroflorą, tačiau sorbitolis šalina iš organizmo vandenį ir druskas. Tai labai rizikinga. Dėl to, kad sorbitolis iš organizmo šalina druskas bei vandenį ir nėra aiškiai nustatyta paros dozė, jis vaikams nerekomenduotinas. Sorbitolio neleidžiama vartoti kūdikiams.

Fruktozė (dar vadinama kukurūzų sirupu) – irgi natūralus produktas, esantis vaisiuose, uogose, meduje. Savo išvaizda ji primena cukrų, bet 1,2-1,8 karto už jį saldesnė. Fruktozės energinė vertė panaši į cukraus (3,75 kcal/g). Apie 13 proc. patekusios į organizmą fruktozės sunaudojama organizmo energetiniams poreikiams, o didžioji dalis sukaupiama glikogeno pavidalu kepenyse ir gali būti panaudojama tuomet, kai reikia (žaidžiant judrius žaidimus, ilgalaikės fizinės įtampos, streso metu).

Yra duomenų, kad fruktozė, lyginant su cukrumi:

30 proc. sumažina karieso tikimybę;

organizme pasisavinama iš kraujo lėčiau negu cukrus, todėl tinka sergantiems cukriniu diabetu;

jei organizme yra pakankamai insulino, ji nedidina cukraus kiekio kraujyje;

gerina atmintį;

pagerina geležies pasisavinimą iš virškinamojo trakto.

2011 m. metais pasirodė duomenų, kad fruktozė yra angliavandenis, turintis ir negerų savybių. Amerikos dietologų asociacijos žurnale išspausdinto tyrimo rezultatai rodo, kad didelis fruktozės kiekis vaisių sultyse gali būti kenksmingas. Anot tyrėjų, pagrindinė problema yra tai, kad daugelį naudingų medžiagų, padedančių išvengti žarnyno vėžio – skaidulų, vitamino C ir kitų antioksidantų – prarandama sulčių gamybos metu. Anot Britanijos dietologų asociacijos, dėl šios priežasties per dieną reikėtų išgerti tik vieną stiklinę vaisių sulčių (150 ml). Tai leidžia daryti prielaidą, kad vaikams nerekomenduotina gerti daug sulčių. Gėrimus su fruktoze toleruoja ne visi vaikai. Netoleravimo požymiai: vidurių pūtimas ir viduriavimas. Fruktozės būna įvairiuose konditeriniuose gaminiuose.

Cukrus ir dirbtiniai saldikliai

Cukrus yra natūrali, gamtoje aptinkama saldi medžiaga. Dirbtiniai saldikliai yra susintetinti cheminiu būdu, jie neteikia organizmui energijos, tačiau suteikia produktui saldų skonį. Konditeriniuose gaminiuose cukrus gali būti pakeistas natūraliomis saldžiomis medžiagomis, gautomis perdirbant daržoves, vaisius, grybus, dumblius, pvz., ksilitu, sorbitu, stevija, izomaltu, laktitu, maltitu. Daug blogiau, jei dedame dirbtinių saldiklių (susintetintų cheminiu būdu), kurie žymimi kodais: E950 (acesulfamas K), E951 (aspartamas), E952 (ciklamatas), E954 (sacharinas), E957 (taumatinas), E959 (neohesperidinas DC), E955 (sukralozė).

Dauguma dirbtinių saldiklių yra daug kartų saldesni ir pigesni už cukrų, todėl gamintojai juos noriai deda į įvairius gėrimus.

Ciklamatas (E952) 30 kartų saldesnis už cukrų, jis uždraustas JAV kaip kancerogeninė medžiaga.

Acesulfamas K (E950) ir aspartamas (E951) už cukrų saldesni 200 kartų, dažnai naudojami kartu. Sacharinas (E954) 500 kartų saldesnis nei cukrus, kai kurie atlikti moksliniai tyrimai su gyvūnais rodo, kad jame gali būti kancerogeninių medžiagų.Sukralozė(E955) už cukrų saldesnė 600 kartų, pati brangiausia iš visų cheminiu būdu susintetintų saldiklių. Neohesperidinas DC (E959) 2000 kartų saldesnis už cukrų, taumatinas (E957) – 4000 kartų. Apie jų įtaka sveikatai kol kas duomenų nėra.

Sintetiniai saldikliai plačiai vartojami gazuotiems vaisvandeniams gaminti, kurių etiketėse puikuojasi užrašas: „Dietinis“ arba „Lengvas“. Kadangi dirbtiniuose saldikliuose yra mažai kalorijų, galima pamanyti, kad dietiniai ir „lengvi“ gėrimai yra puikus pasirinkimas norint sulieknėti, tačiau mokslininkų išvados priešingos. Jų nuomone, nekaloringi cukraus pakaitalai – tiesiausias kelias papilnėti, kadangi organizmas, gavęs signalą apie priimamą saldumą, jo perdirbimui išskiria insuliną, tačiau gliukozės neaptinka, kadangi jos cukraus pakaitaluose nėra. Tuomet apgautas organizmas, norėdamas gauti energijos, ima jos įžūliai reikalauti alkio „balsu“. Rezultatas – maisto suvalgoma kur kas daugiau nei tuo atveju, jei skrandis nebūtų apgaudinėjamas.

Dirbtinių saldiklių pavadinimai arba jų kodai su prierašu „saldiklis“ bei kiekis visada nurodomi produkto etiketėje, todėl prieš pirkdami atidžiai perskaitykite. Nepriklausomai nuo saldiklio kiekio produkte, nėščioms, kūdikiams ir mažiems vaikams saldiklius vartoti griežtai draudžiama!Islandų mokslininkas Thorhalluras Halldorsonas, ištyręs 60 000 nėščių moterų, aptiko, kad esama sąsajos tarp dirbtinių šaldiklių vartojimo ir priešlaikinio gimdymo. Apie dirbtinius saldiklius plačiau galima paskaityti mitybos specialistės, medicinos mokslų daktarės S.Urbienės knygoje „Toksiški junginiai, jų susidarymas aplinkoje ir maiste“.

Cukrus ir hiperaktyvumas

Cukrus suteikia trumpalaikį energijos padidėjimą, tačiau toks energijos pliūpsnis negali būti vadinamas hiperaktyvumu. Šėlimas, judėjimas yra vaikų gyvybinis poreikis. Tai natūralu ir nepriklauso nuo suvalgytų saldumynų. Vaiko hiperaktyvumas gali atsirasti, kai padauginama juodojo šokolado, bet kokių kitų saldumynų su šokoladu. Vaikams, kuriems nustatytas hiperaktyvumo sutrikimas, netinka ne tik juodasis šokoladas, bet ir maisto produktai su įvairiais priedais, dažais, konservantais.

Cukrus ir diabetas

Sergant cukriniu diabetu kraujyje padidėja gliukozės (cukraus) kiekis, kuris vėliau išsiskiria į šlapimą. Vaikai dažniausiai suserga I tipo diabetu, kuris priklausomas nuo insulino (vaiko kasa insulino gamina per mažai). Nutukę vaikai gali susirgti nuo insulino nepriklausomu II tipo cukriniu diabetu. Dažnai manoma, kad vaikai I tipo cukralige suserga todėl, kad valgė daug saldumynų, tačiau taip nėra, nes šis cukraligės tipas yra autoimuninė liga, kurios metu dažniausiai dėl įgimtų priežasčių sutrinka insulino gamyba kasos ląstelėse. Dar vienas paplitęs mitas – „sergančiam cukralige negalima duoti cukraus“. Taip nėra – sergančio cukralige vaiko dietoje turi būti cukraus, nes dėl mažo gliukozės kiekio kraujyje labai nukenčia smegenys. Tačiau taip pat labai pavojinga didelė gliukozės koncentracija kraujyje. Kiek ir kokių maisto medžiagų turi būti cukralige sergančiojo dietoje, individualiai nustato gydytojas endokrinologas.

Sergantieji cukriniu diabetu gali vartoti maisto produktus, pagamintus su natūraliais saldikliais – ksilitoliu arba sorbitoliu. Ksilitolis lėtai virškinamas ir nevisiškai metabolizuojamas, todėl iš lėto prasiskverbia į audinius ir neturi įtakos cukraus kiekiui kraujyje, organizmas insulino daugiau negamina. Šį saldiklį sergantieji cukriniu diabetu gali vartoti nebijodami pakenkti sveikatai, todėl jis įeina į daugelio produktų, skirtų diabetikams, sudėtį. Sorbitolis lėtai prasiskverbia į audinius, todėl neturi įtakos cukraus kiekiui kraujyje, organizmas insulino daugiau negamina, todėl šį saldiklį sergantieji cukriniu diabetu gali vartoti nebijodami pakenkti sveikatai.Reikia atminti, kad fruktozė vis dėlto didina cukraus kiekį kraujyje, tad sergantieji diabetu turėtų būti atsargūs.

Saldumynai ir dantų ėduonis

Dantų ėduonies susidarymą lemia du veiksniai: dantų apnašų bakterijos ir angliavandeniai. Dantų apnašų bakterijos, kaip ir žmogaus organizmas, naudoja tuos pačius angliavandenius. Jie ant dantų patenka su įvairiais maisto produktais. Angliavandenių turinčiam maistui patekus į burną dantų apnašose esančios bakterijos per 5 min. padidina burnos rūgštingumą. Atsiradusios rūgštys, ten kur yra daugiausiai apnašų, pradeda tirpdyti paviršinį sluoksnį emalę – prasideda dantų ėduonies formavimosi procesas. Padidėjęs rūgštingumas dažniausiai laikosi apie 20 min., kol seilės neutralizuoja padidėjusį rūgštingumą iki mažiau pavojingo dantims. Pavojingai padidėjęs rūgštingumas gali išsilaikyti ir iki 2 val. Tai priklauso nuo suvalgyto cukraus ir angliavandenių tipo: ar buvo valgomas gryno cukraus turintis maistas, ar cukraus pateko valgant vaisius, uogas, medų, saldžius pyragaičius, geriant pieną ir jo saldžius produktus, pvz., jogurtą. Kaip ilgai saldumynai buvo burnoje ir kaip dažnai buvo valgomi saldumynai. Kuo ilgiau ir dažniau dantys maudėsi angliavandenių vonioje, tuo didesnė ėduonies susidarymo rizika. Ėduonies susidarymui ne mažiau svarbu ir maisto konsistencija, pvz., ar patekę į burną angliavandeniai greitai iš jos pasišalina, ar jie prilimpa prie dantų, ar neprilimpa, pvz., obuoliai, bananai. Energingai tuojau pat po valgio skalaujant burną vandeniu galima pašalinti maisto likučius. Skalavimo „meno“ jau galima išmokyti 18-24 mėn. vaikus, tuomet, kai jie supranta, ko iš jų norima. Suprantama, mažylio autoritetai – mama, tėtis ar močiutė – turi nuolat daryti tą patį ir rodyti, kaip tai daroma.

Maistas Maisto likučių kiekis vienetais išskalavus burną
Po 1 minutės Po 5 minučių
Karamelė 16 0
Drebučiai 7 1
Šokolado, karamelės, riešutų patiekalai 26 1
Šokolado, karamelės patiekalai 15 0,1
Riešutų sviestas 59 9
Džiovinti vaisiai 37 2
Razinos 4 0,2
Pieniškas šokoladas 0,3 0
Pyragaičiai su kremu 6 0
Avižiniai patiekalai 90 44
Balta duona ir panašūs gaminiai 2 0
Bulvių traškučiai 48 11
Bananai 0,3 0
Obuoliai 0 0

Ar tinka vaikams džiovinti vaisiai

Jokie džiovinti vaisiai, nesvarbu, ar jie sudžiovinti namuose, ar įsigyti parduotuvėje, savo maistine verte neprilygsta šviežiems vaisiams, uogoms, daržovėms. Džiovintose vaisiuose nebėra daugelio juose buvusių biologiškai aktyvių medžiagų, bet lieka mineralinės medžiagos, narveliena, angliavandeniai, kurie suteikia malonų skonį. Džiovintuose vaisiuose, įvairiuose riešutuose gali pasitaikyti mikroskopinių grybelių, kurie išskiria pavojingus nuodus, vadinamus mikotoksinais. Jie gali sukelti ūmias ir lėtines ligas.

Mikotoksinus gaminančių grybelių gali pasitaikyti ne vien džiovintuose vaisiuose, bet ir puvėsio pakenktuose obuoliuose ir kituose vaisiuose, uogose, daržovėse, net virtoje uogienėje, jei jos paviršiuje atidarę stiklainį aptinkama pelėsio „kepurė“, netinkamai gamintojų bei pardavėjų ir namuose laikomose kruopose, miltuose. Pastebėjus nors mažiausią bet kurio produkto, net ir duonos, apipelijimą – jo nevartokite, nes ne visus produktus namuose įmanoma pakaitinti 145-165°C temperatūroje, kurioje suyra iki 50 proc. mikotoksinų. Negalima spausti sulčių iš net ir nedaug įpuvusių bet kokių vaisių, uogų, nes pelėsiniai grybeliai greitai dauginasi. Negalima vartoti apipelijusių, praradusių natūralią spalvą, pradėjusių pūti vaisių, daržovių, grūdų, apipelijusios mėsos ir jų produktų.

Konsultavo docentas Algimantas Vingras

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


− 1 = penki

Kitos temos: