Kol neturime vaikų, mūsų gyvenimas panašus į lėkimą greitkeliu. Kartais net ne lietuviška autostrada , o kokiu vokišku „autobanu“, ir visu 160 kilometrų per valandą. Tokie greitkeliai primena uždarus tunelius – jokio vaizdo į šoną, tik pirmyn, pirmyn, ir visu greičiu. Pirmyn į karjerą, europinius projektus, metų planus…
Tą dieną, kai gimsta vaikas, gyvenimas pasikeičia iš esmės. Tiesiog pamatome ženklą, kad iš greitkelio reikia sukti į šoną. Tol, kol augs vaikai, judėsime per gyvenimą vingiuotais, siaurais ir kartais duobėtais keliukais. Užtat kokie vaizdai atsivers už kiekvieno posūkio!
Vaikai gimsta tam, kad iš naujo mus išmokytų žavėtis pasauliu. Kad iš naujo pamatytume danguje išskrendančių paukščių trikampius. Kad prieš Kalėdas vilktume į namus tikras egles, užuot pasipuošę darbo stalą vienu blizgančiu burbulu.
Vaikai nuskuta nuo mūsų pragmatizmo žvynus, kuriais apaugame tarsi žuvys, besvarstydami, ar tai mums apsimoka.
Ar apsimoka prieš šventes kepti imbierinius sausainiukus? Žinoma, kad neapsimoka, nes prismos, maksimos ir rimiukai siūlo tonas tų gėrybių. O mamos kažkodėl gaišta savo laiką, minko, kočioja ir kepa, nors tai nėra pigiau negu nusipirkti, net (būkim atviri) dažnai ir skaniau… Naminiai sausainiai kartais pridega, kartais neiškyla, pasitaiko, kad būna kieti kaip akmenys, o vis tiek be jų šventės nebūtų tokios tikros. Be jų nekvepėtų namai. Jų nečiupinėtų maži pirštukai, ir, atkandę kraštą, nedėtų vėl į bendrą lėkštę…
Vaikai ir tik vaikai yra didieji Kalėdų ambasadoriai. Jie tiki stebuklais, tiki Kalėdų Seneliu ir jo dovanų paštu.
Kitais metais irgi nepamirškime žvalgytis į šonus. Kiekviena diena, kiekvienas posūkis atveria nuostabių vaizdų. Mėgaukimės tuo. Nes vieną dieną vaikai užaus, o mes vėl sugrįšime į savo, suaugusiųjų, greitkelį.
Redakcija