Įprotis mušti vaikus diržu, ranka, lazda, rykšte ar kitais daiktais – sena mada visame pasaulyje. Šimtus metų gaji nuomonė, kad mušant vaiką diržu galima jį išauginti doru žmogumi.
Lietuviai – mušeikos
Kodėl lietuviai muša vaikus? Juk mūsų temperamentas lėtas, nepalyginsi su lotynų amerikiečių. Kad kokia Pačita iš Venesuelos nusuka savo Pedritui ausį, gal ir neatrodo labai keista. Bet prie tauraus lietuvės motinos paveikslo taip netinka smurtas.
Pasak organizacijos „Gelbėkit vaikus“ specialistų, guiti, žeminti ir mušti vaikus – sena lietuvių tradicija. Paskaitykite lietuviškas pasakas. Ten stipresnis silpnesniam vis nusukinėja kojas, iškepa krosnyje. O kaip žiauriai pamotė elgiasi su podukra! Tėvai dar nesupranta ir kažin ar greitai supras, kad tas mažas žmogelis, atėjęs į šeimą, yra ne kažkoks gyvenimą pagyvinantis daiktelis, o partneris.
„Gelbėkit vaikus“ kartą suorganizavo stovyklą daugiavaikėms mamoms, kur mokė valdytis ir nemušti. Tos mamos, nepasakysi kad asocialios ar iš prigimties žiaurios, visos prisipažino mušančios savo vaikus. Po paskaitų dejavo – bandome susiturėti, bet sunkiai pavyksta. Kai vaikas sunervina, tai ir duodame.
Berniukas kaime labai meluoja…
Lietuvoje buvo atlikta apklausa apie vaikų mušimą. Apklausoje dalyvavo 1002 vyresni nei 18 metų Lietuvos gyventojai.
Tyrimas štai ką parodė.
Savo vaikus prisipažino mušantys kas antras tėvas ir mama (50 proc.).
Dažniau savo vaikus mušas tie, kuriuos tėvai irgi mušė vaikystėje.
Vaikai dažniausiai mušami už neklusnumą ir melą.
Kas dešimtas tėvas arba motina vaikus muša už blogus pažymius.
Kiti nusikaltimai (rūkymas, vėlyvas grįžimas namo) sukelia kur kas mažiau tėvų pykčio, už tai vaikus muša tik 5 proc. tėvų.
Dažniau diržu auklėjami berniukai.
Tėvai prisipažino, kad ir juos vaikystėje mušė už tuos pačius nusižengimus, už kuriuos jie dabar muša savo vaikus: neklusnumą, melą, blogus pažymius, rūkymą, dingimą iš namų.
Anksčiau vaikai du kartus dažniau buvo mušami už blogus pažymius, o dabar tėvai vaikus dažniau muša už melą.
Didžiausią vaikų mušimo patirtį turi vyrai, kurių išsilavinimas – nebaigtas vidurinis arba vidurinis.
Dažniau vaikus muša kaimo gyventojai, rečiau – miestiečiai.
Vaikai tradiciškai mušami diržu, rykšte. Be to, vaikai daužomi per veidą, sugriebiami ir purtomi, tampomi už plaukų, spardomi.
Maži vaikai mušami dažniau nei vyresni.
Nemažai tėvų meta į vaikus kokį nors daiktą, kad sužeistų. Net 5 proc. Lietuvos vaikų prisipažino, kad per pastaruosius metus tėvai juos… smaugė.
Tėvai prisipažįsta, kad dažniau muša vaikus, kai yra pavargę, išgėrę, pikti.
Pagal šias išvadas galime nupiešti labiausiai Lietuvoje mušamo vaiko portretą: tai kaime gyvenantis kokių 5 metų judrus berniukas, kurio tėvai nebaigę vidurinės mokyklos ir patys vaikystėje gerai gavę į kailį. Šį berniukas paprastai muša išgėręs tėtis, diržu.
Pasaulyje irgi mušasi
Jei pagalvojote, kad esame kažkokie išsigimėliai, gal nuramins žinia, kad ir kitose šalyse atlikti panašūs tyrimai šokiravo visuomenę. Tyrimai parodė, kad savo vaikus tėvai pradeda mušti nuo ankstyvos vaikystės (maždaug 1-1,5 metų) ir muša tol, kol pajėgia – iki 15-17 metų. Labiausiai vaikai mušami Indijoje. Pagal 1991 metų apklausą, ten net 91 proc. indų studentų prisipažino vaikystėje mušti. Laimė, kad skaičiai keičiasi į gerąją pusę. 1985 metais JAV savo vaikus iki 3 metų prisipažino mušę 89 proc. tėvų, o 1998 metais – 50 proc.
Ką suvokia mušamas vaikas
Kaskart gavęs į kailį, jis vis tvirčiau suvokia, kad:
visos problemos sprendžiamos naudojant prievartą;
galima skriausti kitą žmogų, jei jis mažesnis ir silpnesnis;
tėvai jo nemyli ir nekenčia.
Paprastai tėvai labiausiai ginčijasi dėl paskutinio teiginio. Juk jie vaiką muša ne dėl to, kad nemyli, o, atvirkščiai, norėdami tik gero, iš meilės. Tačiau norėdami tik gero viršininkai nemuša savo pavaldinių, pardavėjos – pirkėjų, dėstytojai – studentų. Tėvai suvokia, kad negalima sumušti praeivio, tačiau nė nesusimąsto prieš užtvodami savo vaikui. Situacija tiesiog absurdiška: nepažįstamas praeivis mums atrodo vertesnis ir svarbesnis už tikrą mūsų kūną ir kraują.
Keista ir tai, kad vaikai savo vaikus muštų už visai kitokius prasižengimus. Palyginkite tėvų ir vaikų prioritetus:
Tėvai vaikus muša, nes vaikai:
Neklauso ir prieštarauja.
Blogai mokosi.
Rūko, geria ir vartoja narkotikus.
Susideda su bloga kompanija.
Vaikai savo vaikus muštų, jei jie:
Vartotų alkoholį, narkotikus, rūkytų.
Bendrautų su bloga kompanija.
Neklausytų, prieštarautų.
Meluotų.
Blogai mokytųsi.
Ne laiku grįžtų namo.
Vaikai tėvų bausmių hierarchiją apverčia. Tegul nesupyksta tėvai, bet vaikai šioje apklausoje pasirodė brandesni ir nuovokesni už tėvus.
Ką pataria psichologai
Įrodyta, kad fizinės bausmės nepadeda auklėti vaiko. Gerai elgtis galima išmokyti tik žodžiais, įtikinėjimais ir gerais pavyzdžiais. Svarbiausia – ramiai bet griežtai nustatyti tinkamo elgesio ribas ir jų niekada neperžengti. Taip drausmė pamažu tampa savidrausme. Tarkime, jei vaikas nuo mažų dienų žinos, kad tėčio stalčiuje raustis negalima, ilgainiui jam bus kraupu, kai jo draugai tikrins tėvų pinigines.
Nepamirškite, kad fizinės bausmės gali vaiką suluošinti ir fiziškai. Dėl staigių smūgių į galvą gali plyšti ausų būgneliai, būti sutrenktos smegenys. Purtymas irgi gali sukelti kontūziją. Jei mušamas kūdikis, gali lūžti jo trapūs kauliukai.
Kad susiklostytų kuo mažiau dramatiškų auklėjimo situacijų, prisiminkite šiuos patarimus:
Stenkitės vaikui sakyti tai, ką jis turi daryti, o ne tai, ko neturi daryti. Taigi teks rečiau vartoti žodžius ir frazes, prasidedančius žodeliu „ne“. Geriau sakyti: „Padėk peilį negu „Neimk peilio“.
Draudžiant geriausia žiūrėti vaikui į akis, o ne šūkčioti iš kito kambario galo.
Žodelį „jeigu” keiskite žodelių „kai”. Geriau sakyti: „Kai tu susitvarkysi žaislus, žiūrėsi filmuką”, nei „Jeigu nesusitvarkysi žaislų, nežiūrėsi filmuko”.
Liepkite konkrečiai. Geriau sakyti: „Surink nuo grindų saulėgrąžų lukštus ir nuvalyk dulkes nuo televizoriaus“, nei „Susitvarkyk savo kambarį“.
Kuo mažiau šauksite, tuo daugiau pasieksite.
Jei vaikas neklauso, nesivelkite į ginčus, o pakartokite savo prašymą. Jei vis tiek neklauso, pasirinkite nuobaudą, bet ne mušimą. Pavyzdžiui, nuobauda gali būti malonumo atėmimas.
Nuobauda turi būti pritaikyta tuoj pat po prasižengimo. Jei uždraudėte žiūrėti filmukus, tai šiandien, o ne rytoj ar po savaitės. Kitaip vaikas pamirš, už ką buvo baustas.
Jei negalite susitvardyti ir norite suduoti, skaičiuokite mintyse iki 10 (patikrintas šimtametis metodas).
Visi mes užaugome autoritarinėje sistemoje, kai už kitokią nuomonę buvo baudžiama, o įbaugintą žmogų buvo lengviausia kontroliuoti. Tačiau auklėjimo būdai ir požiūris į vaiką iš esmės keičiasi. Apklausti tėvai prisipažino, kad pakėlę prieš vaiką ranką tuo parodo tik savo bejėgiškumą…
Kaip savo vaikus baudžia skaitytojos
Mušdami vaiką jam sukeliame tik baimę ir menkavertiškumo kompleksą. Ir įdiegiame mintį, kad galima mušti ir labiausiai mylimus žmones. Auginu 14 metų sūnų ir dvi mažas dukreles (3 ir 4 metų). Mažylės pykstasi ir pešasi, nenori viena kitai nusileisti. Gyvename nedideliame 2 kambarių bute. Sesutės turi išmokti viena prie kitos taikytis, o po barnių susigerinti. Bandau nė vienos neužstoti, nesikišti į peštynes (nors ir kokie riksmai sklistų iš kito kambario). Jei ginčą sukėlė žaislas, jį paslepiu. Kritinė valanda būna vakare prieš einant miegoti. Mergaitės tiesiog siautėja. Kad numalšinčiau jų erzelį, įrašiau filmukų. Manau, vaikus galima „nugalėti“ tik kantrybe ir išradingumu.
Aida iš Biržų
Galvojau, kad niekada nemušiu savo vaikų, bet nieko neišėjo. Mano „mušimas“ – tik pliaukštelėjimas per užpakalį, jį taikau, kai niekas negelbsti. Išbandžiau stovėjimą kampe, sėdėjimą ant kėdutės, žaidimų su draugais apribojimą, neleidau žiūrėti filmukų. Bet šios priemonės nebuvo veiksmingos. Mano penkiametis po to jaučiasi ne nubaustas, o nuskriaustas. Kalta lieku aš, o ne jis.
J. R.
Savo mažylę „baudžiu” ilgai aiškindama. Buvo įnikusi skabyti gėles. Ilgai mokiau, kaip glostyti gėlytę (prireikė kelių mėnesių). Dabar gėlių neliečia, tik priėjusi paglosto, pakvėpina.
Jolanta
Neslėpsiu, būna tokių akimirkų, kai vaikas išveda iš kantrybės. Tada stengiuosi išeiti į kitą kambarį ir apsiraminti, o po to tyliu ramiu balsu pasikalbėti su vaiku. Būna, kad nesusivaldau ir pliaukšteliu šlepete per sėdynę, uždarau kambario duris ir nueinu. Praeina 2-5 minutės, ir vaikas ateina nusiraminęs, žaidžia lyg niekur nieko.
Audrės ir Aringo mama
Mano 2 metų dukrytė superaktyvi ir smalsi. Jai reikia viską pamatyti, užlipti, paliesti. Žodis „negalima“ veikia kaip bomba: išgirdusi tik dar greičiau lekia ir čiumpa. Kartu gyvena anyta. Palikusi jas vienas, girdžiu tik riksmus, nes močiutė mano „paėmusi griežčiau“ padarys šilkinį vaiką. Bet dukrai nepadeda net rykštė, kurios močiutė tikrai negaili. Aš prieš tokį auklėjimą. Nejau toks mažas žmogutis gali suprasti tokį sudėtingą pasaulį? Bet trūkus kantrybei ir pati pliaukšteliu delnu per užpakalį. Iš pradžių verkdavo, o dabar tik pasižiūri į akis ir toliau daro savo. Jaučiuosi bejėgė, o atsikvepiu tik vakare, kai grįžta vyras.
Ievos mama Edita
Mano vyresnysis sūnus iš tų vaikų, kurie „lipa sienomis”. Jis savo energija ir triukšmingumu išveda iš kantrybės ir taikiausiai nusiteikusį žmogų. Kai ėmėmės tradicinių bausmių (kampas, uždarymas kambaryje) buvo tik blogiau. Nuo 4 metų nutarėme energijos perteklių nukreipti geriems darbams. Iš pradžių tai buvo piešimas, lipdymas, konstravimas, paskui – skaitymas. Sūnus priešinosi ir verkė (visi žinome, kaip sunku aktyvų vaiką priversti ramiai sėdėti). Baiminomės, kad tokie darbeliai, taikomi kaip bausmės, gali sukelti neapykantą. Dabar sūnui 6 metai. Jis džiaugiasi galėdamas perskaityti TV programą. Bausmė nesukėlė neapykantos skaitymui ir skaičiavimui. Sūnus pats ima knygutes ir skaito, mėgsta rašyti trumpus laiškus. Beje, ypatingiems atvejams ant durų kabo diržas. Tai psichologinė priemonė.
Kristina
Kai vaikas išveda iš kantrybės, du kartus viską pasakau ramiai, o trečią kartą – užrėkiu. Kol kas tai dar veikia. Agnė bando rėkti man atgal, bet vis tiek paliepimus vykdo. Ir puikai žino, kad nepaklusus bus tikra bausmė – trys dienos be saldumynų! Kartą ji buvo nubausta, o kaip tyčia užgriuvo svečiai su kalnais saldumynų. Agnė paėmė saldainius, pasidėjo į savo slėptuvę ir kantriai laukė, kol bausmės laikas pasibaigs. Esu prieš rykštes ir diržą, nors kai Agnė buvo mažesnė, kartais iš pykčio jai įžnybdavau į užpakalį.
Jūratė
Pirmą kartą paėmiau diržą mamos paraginta (gyvename kartu). Tada vaikui buvo 1,5 metų, o „priemonė” nepasiteisino – ašarų daug, o po kelių minučių vaikas darė tą patį. Šaukdavau, statydavau į kampą, teko mušti per rankas. Tačiau širdyje buvo labai negera, jaučiau daranti kažką ne taip. Verkdavo vaikas, verkdavau ir aš. Besilaukdama antrojo vaiko pradėjau skaityti Šventąjį raštą. Norėjau suprasti krikščioniškąjį požiūrį į bausmę. Skaitant užplūdo ramybė. Paskui į rankas pateko Riko ir Betės Strombekų knyga „Vaikas – palaiminimas ar prakeikimas?“. Ten radau išdėstytus paprastus ir aiškius dalykus:
Dievas duoda vaikams tėvus, kad šie atskirtų nuo jų kvailybę.
Tėvai turi prisiimti jiems skirtą valdžią.
Vaikus būtina pratinti kuo anksčiau atsakyti už savo elgesį.
Tėvai turi patys daryti tai, ką sako.
Baudimo tvarka garantuoja vaikui saugumą ir ramybę.
Bausti turi abu, jokiu būdu negalima bausti įpykus.
Jeigu nesusitvarkote su dvimečiu vaiku, kas bus tada, kai jam bus penkiolika?
Mes Andriui paaiškinome, kad yra tokių dalykų, už kuriuos bus baudžiama. Mes jį mylime, todėl negalime jam leisti elgtis taip, kaip patinka. Šv. Raštas sako: „Nepalik jaunuolio nenubaudęs. Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro“.
Emilija
Baudžiu statydama į kampą. Ten vaikas nusiramina, atsikvepia. Tada aiškinamės, kodėl jis taip pasielgė. Manau, fizinės bausmės tik dar labiau sukelia pyktį ir agresiją. Kartą sūnus parduotuvėje užsimanė mašinos. Aš nesutikau pirkti. Jis pradėjo rėkti, šaukti, kad niekada jam nieko nenuperku, kad jo nemyliu. Pardavėja žiūrėjo ir kreivai šypsojosi. Susivaldžiau. Namie išsiaiškinome, kaip bjauriai jis pasielgė. Sutarėme, kad sūnus atsiprašys pardavėjos. Buvo labai sunku, bet raudonuodamas atsiprašė.
Jurgita iš Širvintų
Žiauru, kai normaliose šeimose prieš vaikus naudojamas smurtas. Buvau liudininkė, kai tėtis trenkė savo 4,5 metų dukrai per sprandą taip stipriai, kad ji parkrito ant kelių. Mano dukra, to niekada nemačiusi, pabalo ir vos neapsiverkė. Aš irgi buvau šokiruota – negalėjau ištarti nė žodžio, ir tas tėtis rėkdamas kažką savo kalba (jis kitos tautybės) nusitempė mergytę namo. Mano dukrytė visą dieną buvo liūdna ir vis kartojo, kad mes tą mergytę turime pasiimti pas save. Suprantu, kad vaikai, grubiai tariant, turi savybę „užknisti“, bet mušti per galvą ar sprandą su didele jėga – tai peržengia visas ribas. Geriausia, kai iš pradžių eina žodis. Aišku, vieniems jis padeda, kitiems – ne. Gal kažkuriam ir reikia diržiuko. Bet tegul tas diržiukas būna toks plonas ir taip neskaudžiai muša… Reikėtų su vaikais bendrauti nuo pat gimimo, tada nekils auklėjimo problemų ir nereikės smurtauti prieš savo kūną ir kraują.
Augustės mama Laivė
„Mamos žurnalas“