Šie metai paskelbti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metais, nes minime 150-ąsias jo gimimo metines. Čiurlionis – vienas iškiliausių Lietuvos menininkų, tad kada pradėti vaikų pažintį su jo kūryba?
Kalbamės su režisiere Milda Mičiulyte, Kauno valstybiniame lėlių teatre pastačiusia spektaklį „Karalių pasaka“. Lėlės ir Čiurlionis – ar galima įsivaizduoti šitą sugretinimą?
Milda, kodėl ėmėtės kurti šį spektaklį apie Čiurlionį vaikams?
Man visada įdomu spektakliuose kalbėti apie kūrybiškumą, vaizduotę. Net mano pirmasis surežisuotas spektaklis vadinosi „Miunhauzeno kelionė“ – jame Miunhauzeną paverčiau berniuku dailininku, kuris mąsto kitaip. Po šio spektaklio jau galbūt abstrakčiau norėjau pasvarstyti, kodėl taip svarbu neužgesinti kiekviename žmoguje slypinčio įgimto kūrybiškumo. Mes visi gimstame kūrybiški, o ne kažkas mus to išmoko. Todėl Čiurlionio metais buvo įdomu kurti spektaklį vaikams apie vieno mėgstamiausių menininkų gyvenimą. Spektaklio forma pasirinkome pasakojimą apie jo vaikystę – tai artimiausia, labiausiai suprantama mažiesiems žiūrovams.
Kada apie Čiurlionį pirmą kartą išgirdote jūs pati?
Vaikystėje gana anksti pradėjau lankyti Vienožinskio dailės mokyklą Vilniuje, tada ir įvyko pirmieji vizualūs prisilietimai prie Čiurlionio kūrybos. Lankiau ir pianino pamokas, mokiausi groti Čiurlionio preliudus.
Aš pati esu iš Dzūkijos, iš Merkinės. Su šeima ne kartą lankėmės Druskininkuose esančiame M. K. Čiurlionio memorialiniame name-muziejuje. Kiek vyresnė apsilankiau ir Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune.
Kai pradėjome kurti spektaklį apie Čiurlionį lėlių teatre, kartu su dramaturge Daiva Čepauskaite perskaitėme Jadvygos Čiurlionytės prisiminimus, ir supratau, kad daug ką aš jau žinau iš anksčiau. Kuriant spektaklį, sumaniau, kad noriu apie Čiurlionį vaikams pasakoti daugiau per vaizdus ir muziką, o ne per tekstą. Juk kai kuri spektaklį apie dailininką ir kompozitorių, norisi atverti jo kūrybos pasaulį. Todėl pjesė kur kas sutrumpėjo.
Įdomu tai, kad prieš „Karalių pasakos“ premjerą mes su aktoriais nuvažiavome į Druskininkus pabūti toje aplinkoje, kur prabėgo Čiurlionio vaikystė. Du mėnesius kūrėme spektaklį ir staiga atsidūrėme ten, kur viskas vyko. Apsilankėme ir Raigardo slėnyje, Liškiavoje, Varėnoje – tose vietose, kur jis vaikščiojo, tarsi naujomis akimis pamatėme, ką matydavo jis. Šalia Raigardo slėnio iki šiol stovi išlikusi klėtis, kur jau suaugęs jis kartais pernakvodavo tapydamas apylinkes. Iškilo prisiminimai, viskas pasidarė dar labiau artima ir pažįstama. Aktoriai sakė, kad ta kelionė buvo labai naudinga patirtis. Spektaklio metu naudojame Raigardo slėnio projekcijas, paties Čiurlionio paveikslų motyvus.
Kodėl spektaklis vadinasi „Karalių pasaka“ – kaip vienas Čiurlionio paveikslas?
Spektaklyje yra personažai – du karaliai, kaip ir paveiksle savo delnuose laikantys visą pasaulį. Jie tarsi mažojo Čiurlionio palydėtojai, globotojai.
Karaliai iš pradžių su kaukėmis, nebylūs. Tačiau menininko talentai skleidžiasi būtent tų karalių delnuose. Čia galima įžvelgti ir biblinę Karalių prasmę – Karaliai, nešantys dovanas. Spektaklio kontekste tos dovanos yra talentas. Be to, mes akcentuojame, kokia svarbi tėvų meilė ir palaikymas. Čiurlioniai augino didelę šeimą, bet namų jaukumo atmosfera skatino visų vaikų kūrybinę laisvę. Spektaklio pabaigoje karaliai nusiima kaukes ir pamatome, kad tai jo tėvai. Jie yra tie išminčiai, kurie atnešė kūrybos dovaną. Pagrindinė spektaklio mintis ir yra, kad menininkas gimsta iš pirmųjų vaikystės potyrių, jeigu tam sudaromos sąlygos skleistis.
Kadangi į teatrą vaikai dažniausiai ateina kartu su tėvais, man buvo svarbu, kad spektaklyje būtų du sluoksniai – vieną sluoksnį suvoks vaikai, kitą – suaugusieji. Ir dar svarbu, kad po spektaklio kiltų klausimų, kad tai, ko vaikai nesuprato, jie klaustų savo tėvų, kad vyktų dialogas.
Aš labai dažnai girdžiu klausimą: ar bus spektakliuose dainelių? Ar bus smagu, ar vaikai išsėdės? Lėlių spektaklyje apie Čiurlionį yra daug muzikos, bet spektaklis nėra trumpalaikė pramoga. Norisi, kad spektaklis turėtų išliekamąją vertę.
Čiurlionis augo didelėje aštuonių vaikų šeimoje. Kokių gražių dalykų iš jos galėtų pasimokyti šiuolaikinės šeimos?
Svarbiausia, kokius prioritetus kiekviena šeima susidėlioja. Čiurlionių namuose visada skambėdavo muzika, visi vaikai mokėjo groti pianinu ir kitais instrumentais. Yra žinoma, kad nuo 4–5 metų Kastukas padėdavo tėvui vargonauti, jau nuo ankstyvos vaikystės buvo pastebėtas išskirtinis jo muzikalumas.
Kai skaičiau Mikalojaus Konstantino biografiją, įstrigo, kaip jo mama nerimaudavo, kad tik vaikams nereikėtų duonos užsidirbti fiziniu darbu, kreipė juos į intelektualinę veiklą, meną. Ji skatino nebūti pragmatiškais, domėtis menu. Kai jau suaugęs Mikalojus Konstantinas grįždavo į tėvų namus, iš karto namai prisipildydavo muzikos. Kambaryje, kur stovėjo pianinas, būdavo atidaromi langai į kiemą, namiškiai ir kaimynai susėsdavo ant žolės ir vykdavo koncertai.
Čiurlionis ir lėlės – kaip sekėsi rasti tinkamas spektaklio išraiškos priemones?
Kuriant pjesę su scenografu Artūru Šimoniu aptarėme, kada vaidins lėlės, kada bus kuriamas gyvas planas. Karaliai, tėvai – tai gyvi aktoriai. O vaikai, gyvūnai ir kiti veikėjai yra bunraku technikos lėlės, kur kiekviena lėlė valdoma trijų aktorių. Trys aktoriai ir lėlė tampa tarsi vienu labai suderintu instrumentu, kuriuo galima vizualiai atskleisti labai įdomių prasmių. Dirbti su šios technikos lėlėmis aktorius išmokė ir jiems padėjo lėlių režisierius Eugenijus Slavinskas.
Aktorių scenoje yra tik penki, lėlių – net dešimt, o prie kiekvienos lėlės turi dirbti trys aktoriai. Todėl man gražiausia, kaip, pasitelkus šią techniką, išsiskleidžia lėlių teatro grožis – kai aktorė, ką tik valdžiusi Ožio lėlės kojas, po sekundės jau valdo kitos lėlės ranką, o kitoje scenoje animuoja popierinį laivelį. Taip pamatome, kaip gražiai aktorius lėlių teatre nusiasmenina, į pirmą planą iškelia lėlę ir dirba už kelis tam, kad sukurtų norimą paveikslą iš objektų ir lėlių.
Yra tokia istorija, kaip vengras pirklys parduoda Čiurlioniui „Polkos šimtarublės“ natas. Vaikams patinka ši išraiškinga lėlė – vengras. Kaip ir kačiukas Vėjelis ar Ožys. Čiurlionio paveiksluose ne kartą sutinkamas ožio motyvas – tai tarsi velnio simbolis, labai išraiškingas, įsimintinas. Toks spektaklyje yra ir Ožio personažas, kurį pamatę vaikai juokiasi, laukia, kol vėl pasirodys, nes jis visada pralinksmina.
Čiurlionis buvo svajotojas, ir užsisvajojusi jo lėlė gali skraidyti ar vaikščioti aukštyn kojomis. Bet nemažai ir realistinių scenų iš jo gyvenimo – stengėmės jį parodyti kaip paprastą išdykusį vaiką, kaip ir mūsų žiūrovai. Spektaklyje Čiurlionis nėra kažkoks mistifikuotas genijus – jis ir trukdantis tėčiui žvejoti vaikas, ir krečiantis pokštus buityje berniukas. Tarkime, kartą mama jo paprašė pasaugoti slyvas, o Kastukas iš savo dosnios širdies bežaisdamas tas slyvas išdalino kaimynų vaikams. Bet iš kiekvieno realybės etiudo nuplaukiama į preliudų ir paveikslų pasaulį – norėjosi parodyti, kad stimulas kūrybai yra tie tikri nutikimai vaikystėje. Iš lėlių sukomponuojama paveikslo užuomina ar nuskamba muzikinis motyvas.
Kiek Čiurlionio kūrybos pamato vaikai spektaklio metu?
Spektakliui muziką kūrė kompozitorius Martynas Bialobžeskis, kur, be jo autorinės kūrybos, skamba ir Čiurlionio kūrinių motyvai. O Čiurlionio paveikslų panaudojome vaizdo projekcijose, kurias kūrė vaizdo menininkas Titas Jurjonas. Pavyzdžiui, paveiksluose dažnas motyvas yra laivelis, tad ir scenoje galima pamatyti laivą. Arba karaliai – paveiksle jie stovi delnuose laikydami švytintį miestą, o scenoje pasirodo, kad jie laiko kūdikėlį – simboliškai patį menininką. Čiurlionio kūrybos motyvų daug, ir pirma pažintis su šiuo menininku bus gera edukacija.
Norėčiau, kad pažintis su šio menininko kūryba spektaklio metu tik prasidėtų, o vėliau augdami vaikai galės vis gilinti savo žinias. Sudominti vaikus galima per smagius vaikystės nutikimus – pasąmonėje tai liks kartu su menininko kūryba. Nemanau, kad Čiurlionis gali būti „per anksti“. Nors formaliai spektaklis skirtas vaikams nuo 5 metų, bet į jį gali ateiti ir jaunesni, nes vaikai supranta ir jaučia kur kas daugiau, negu mums atrodo. Nereikia nuvertinti, kad vaikui įdomu tik paprastos pramogos.
Kaip žiūrovai priėmė spektaklį?
Buvo iššūkis tą čiurlionišką ramybę pateikti vaikams. Spektaklis negali plaukti viena nata, reikėjo sudėlioti ritmą su linksmais nutikimais, su juokingu Ožio personažu, kuris pralinksmina. Šitame spektaklyje nėra trankių ritmų, lazerių ir šviesų. Dinamika kuriama kitaip.
Per visas premjeras sėdėjau salės vidury ir stebėjau, kaip vaikai reaguoja. Vaikiškuose spektakliuose niekada nebūna tylos – žiūrovai komentuoja, ir tai labai smagu. Kai kuriose vietose bijojau, kad gali būti per daug rimta, per daug simbolių. Pavyzdžiui, spektaklio pabaigoje pasirodo suaugęs Čiurlionis ir ima bendrauti su Čiurlioniu – vaiku. Galvojau, ar vaikai supras, kas čia per žmogus? Ir visose premjeroje girdėjau vaikus šnibždantis, kad čia jo ateitis. O vienas berniukas draugui pareplikavo, kad negali būti dviejų Čiurlionių! Man nuostabu, kad žiūrovai ir supranta, ir jiems kyla klausimų apie perkeltines prasmes.
Aš pati kaip Nekrošiaus mokinė labai prijaučiu metaforinei ir simbolistinei teatro kalbai. Čiurlionio kūryboje taip pat daug simbolizmo, todėl kurti šį spektaklį man buvo labai artima. Iki šio spektaklio galvojau, kad metaforos galbūt labiau skirtos suaugusiesiems. Bet vaikai turi daug platesnę vaizduotę nei suaugusieji ir jie viską perskaito. Džiaugiuosi, kad vaikai spektaklio metu seka siužetą, komentuoja ir aiškinasi.
Ginta Liaugminienė, nuotraukų autorius Donatas Stankevičius
Projektą „Kultūros skiepas“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 9 600 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.07.08.
