Mamos laiškutis: „Mano mergytė nuo pat mažens baidosi svetimų žmonių. Tik pamačiusi jos link artėjantį svetimą žmogų ji iš karto apsiverkia, o apsiverkusi labai dažnai ir apsivemia. Nebežinau, kaip kovoti su šia bėda. Kreipėmės į į Vaiko raidos centrą, bet atsakymo negavome. Su dukra niekur negalime išeiti – vos per metrą priartėjame prie svetimo žmogaus, prasideda ta baisi reakcija. Dukrai 1 metai ir 3 mėnesiai“.
Kalbamės su šeimos psichologe Erika Kern.
Kada pagal raidos tendencijas kūdikis turi pradėti suvokti, kas yra „savi“ ir „svetimi“, jų vengti, o saugumo ieškoti pas „savus“?
Gimusiam kūdikiui dauguma žmonių – svetimi, išskyrus mamą, kurią jis pažįsta iš jos kvapo ir kitų ne žodžiais siunčiamų „fluidų“. Tik nebūtinai mažas kūdikėlis verkia, kai jį paliečia ar paima ant rankų „svetimas“, nes jis neturi patirties ir numanymo, jog tai kaip nors jam gali pakenkti. Jis tiesiog jaučia, kad tai – ne tas artimiausias žmogus, bet kažkas kitas, o tai – įdomu. Po ilgesnio laiko kūdikis pasiilgsta saugaus, artimo kvapo bei jausmo ir nori būti laikomas, liečiamas ir myluojamas mamos.
Pamažu kūdikis renka informaciją apie pasaulį ir tuos visus „svetimus“. Jei jie draugiški, o tai reiškia – nelenda per arti ir supranta mažo žmogelio poreikius – kūdikiui galėtų formuotis saugus santykis su aplinka. Tačiau yra dar viena labai svarbi priežastis – koks kūdikio ir mamos santykis. Ar mama jaučiasi saugi su savo kūdikėliu – ar jai ramu, ar ji nejaučia nerimo dėl suprantamų ir nesuprantamų priežasčių?
Jei mama rami ir tos ramybės nepagaili kūdikiui – didelė tikimybė, kad jis ir mama suformuos saugų prisirišimo santykį, o šis jau bus perkeliamas ir į aplinką.
Jei kūdikio ryšys su mama saugus ir aplinka jo nežaloja, apie aštuntą mėnesį jis pradeda aiškiau reikšti savo norą būti tik su mama (tas mėnuo nėra privalomas – gali būti ir anksčiau ar vėliau). Tai nereiškia, kad kūdikis svetimų žmonių bijo, jis tiesiog nori būti su mama ir visai nenori ar mažiau nori būti su kitais žmonėmis. Kuo rečiau kūdikis susitinka su suagusiuoju, tuo jis labiau norėtų išlaikyti atstumą ir įvertinti, ar šis suaugęs – „gerasis“ ar „blogasis“. Iki to laiko kūdikis jau būna patyręs pakankamai situacijų ir jo mąstymas yra pakankamai išlavėjęs, kad jis pradėtų skirstyti žmones į jam priimtinus ir nepriimtinus. Priimtini žmonės jį supranta, kai jis ko nors nori – padeda, kai jis nori ramybės – nelenda.
Nepriimtini žmonės lenda į vaiko erdvę, arba sukuria nepatogumo jausmą. Kūdikis supranta pasaulį jausmais, tad jei turėsite laiko pastebėti, atkreipkite dėmesį į tai, kaip į jus iš vežimėlių žiūri kūdikiai, kai esate skirtingos nuotaikos. Jei įsižiūrėsite, tikrai pastebėsite, kad jie jumis domisi tada, kai jūsų nuotaika stabili ar gera. Kai esate suirzęs, išsigandęs ar sutrikęs, maži vaikai jumis nesidomės ir žvilgsnį nukreips kitur – taip jie saugo save nuo jiems nepriimtino emocinio kontakto.
Na o vėliau, vaikui augant, tas atsargumas vėl mažėja (jei vaikas surenka pakankamai „duomenų“ apie tai, kad pasaulis nėra priešiškai nusiteikusi vieta).
Kodėl maži vaikai dažniausiai bijo vyrų, juodaplaukių, barzdotų, ūsuotų?
Neteisingas pastebėjimas. Vaikai bijo „kitokių“. Jei tėvelis su kūdikiu užsiima, bent jau jam šypsosi, pašnekina ir dažnokai pasirodo regėjimo lauke, mažylis vyrų nebijos lygiai taip pat, kaip ir moterų.
Priešingai, kai kurie kūdikiai netgi domisi vyrais labiau nei moterimis (tos ir taip gerai pažįstamos, jau gal ir įgrisę). Jei tėvelis juodaplaukis – visi juodaplaukiai vyrai iš karto pelnys pripažinimą, tas pats su barzdotais, ūsuotais ir akiniuotais. Jei kurį tą bruožą turi tėvelis ir tėvelis vaikui draugiškas, visi šie bruožai iš karto „užsiskaitys“ bendraujant su kitais vyrais.
Kodėl maži vaikai dažnai bijo senų žmonių?
Tai panašus klausimas. Jei vaikas su tais senais žmonėmis susitinka dažnai – vaikui nebus problema, jei rečiau – gali būti.
Seni žmonės turi daug raukšlių, o raukšlės parodo mūsų emocijas. Jei vaikas nesutinka senų žmonių dažnai, jie jam atrodys lyg vienu metu jaustų daug prieštaringų jausmų, ir vaikas tiesiog saugojasi emocinio srauto. Jei vaikas galėtų praleisti daugiau laiko su senu ir ramiu žmogumi, greitai jo baimė išgaruotų ir jis nustotų bijoti visų senų žmonių. Yra patarlė „mes bijome to, ko nepažįstame“. Šio atveju ji labai tinka.
Kodėl vaikai dažnai bijo skardžiabalsių?
Jei mamytė ar tėvelis skardžiabalsiai – vaikas jų nebijos. Jei jie tokie nėra, jų balsas skardus tampa tada, kai jie barasi arba rėkia praradę kantrybę – tada vaikas skardų balsą susies su pykčiu.
Kada ši baimė turėtų natūraliai pasibaigti?
Kitų žmonių baimė nesibaigia niekada, tik ji pasikeičia. Net ir suaugę jaučiamės nejaukiai naujų žmonių bendrijoje. Vieni trumpiai, kiti – ilgiau. Vieniems reikia mažiau pagalbos apsiprasti, kitiems – daugiau.
Apie metų vaikas natūraliai gali priimti iki šiol nesutiktus suaugusiuosius nebijodamas (tai nereiškia, kad turi leistis jų laikomas ar liečiamas), o apie antrus-trečius metus vaikas gali pradėti aktyviai jais domėtis ir pats priartėti.
Ar normalu, kai svetimų bijo 3-4-5 metų vaikas?
Ir taip, ir ne. Idealiu atveju bijoti vaikas neturėtų. Tačiau žmonės labai skirtingai supranta baimę.
Normalu, jei vaikas nenori būti kalbinamas ar liečiamas svetimų žmonių. Tačiau jei prie svetimų žmonių vaikas pradeda labiau siekti mamos ir stipriau glaudžiasi, verkia, tada galime manyti, kad jo baimė – didesnė nei vidutiniška.
Apsivėmimas iš baimės – jau stipri reakcija. Jokiame amžiuje tai nėra norma. Kaip vemdamas organizmas išmeta lauk toksinus, taip vėmimas simbolizuoja pernelyg stiprias emocijas ir norą situaciją „išmesti“ lauk.
Ką patartumėte mamai, kuri parašė laiškutį?
Akivaizdu, kad patarimai čia nelabai padės. Mamai reikia ir paramos, ir supratimo, o situacijos įvertinti iš kelių sakinių tikrai negaliu. Kartais taip įvyksta, kad specialistai negali padėti, o kartais ir patys jaučiasi bejėgiai. Po tokių bandymų sunku surasti tikėjimo ir bandyti vėl. Vis dėlto patarčiau vėl kreiptis į specialistus.
Kaip vaiką pripratinti prie „svetimų“?
Jei problema nėra tokia drastiška, kaip laiške, pakanka to, kad ieškosite būdų nustoti dėl to jaudintis.
Teko matyti, kaip mama stumia vaiką nuo savęs, mat tas įsikibęs į sijoną ir bijosi pajudėti. Mamai kyla tiek daug nerimo, jog vaikas bijo, kad ji į situaciją ir pati reaguoja neadekvačiai. Tokiu atveju svarbiausia priimti, kad vaikui situacija atrodo nepažįstama ar nesaugi. Lai jis sėdi ant tų kelių. Daugumai vaikų ilgai sėdėti atsibosta, tada jie nulipę nuo kelių šalia jų stovi. Po to žengia pora žingsnių į priekį ir vėl pastovi apsikabinę kelius. Taip po truputį, po truputį ir žengia į pasaulį vis pamatuodami, ar saugu, ar ne.
Niekada nepasiteisina vaiko stūmimas nuo savęs, niekada toks veiksmas vaiko nepadrąsina. Kai vaikas „limpa“ prie jūsų ir jums atrodo, kad jis turėtų eiti žaisti, pabandykite save nuraminti tokiomis mintimis, kad šiuo metu kaip tik tas laikas, kai vaikas nori prie jūsų būti ir kad tai – šansas jums. Kuo didesnis jis augs, tuo mažiau norės būti šalia, tad naudokitės proga – tas šiltas kamuoliukas netrukus taps kaulėtu paaugliu, o tada ilgėsitės tų akimirkų, kai galėjote laikyti jį arti.
Kitas kraštutinumas – kai vaikas visiškai nepaiso, ar tai svetimi, ar ne. Kas paduoda ranką su tuo ir eina… Ar tai irgi nėra sutrikimas?
Tikrai ne sutrikimas. Tačiau sutinku, kad toks elgesys nėra dažnas ir tinka jį vadinti kraštutiniu. Galime kartu pasvarstyti, kas vyksta mažo vaiko širdelėje ir galvelėje, kai jis – visų draugas. Ar jis tokiu elgesiu parodo, kad visas pasaulis jam atrodo draugiškas? Su visomis tetomis, kurios vaikus tampo už žandų, abejoju, kad galima susidaryti tokį vaizdą. Tad kaip atsitinka, kad vaikas tarsi „išjungia“ blogų tetų kanalą ir tiki, kad egzistuoja tik geri suaugusieji? Gali būti, kad vaikui trūksta santykio su mama ir jis tampa draugas visiems, kad užpildytų trūkumą. Arba jo patirtis jam asmeniškai yra traumuojanti, tad jis, negalėdamas priimti skausmingo patyrimo, „išjungia“ visų nemalonių patyrimų kanalą ir lieka tik pozityvūs prisiminimai. Arba vaikas tokiu elgesiu siekia patikti mamytei. O gal ją supykdyti. Kitaip tariant – labai daug galimybių. Kiekvienas konkretus atvejis gali būti kitoks.
Nuo ko priklauso, kad vieni vaikai svetimų bijo, kiti – ne? Tai prigimtiniai dalykai?
Priklauso nuo to:
kiek mama jaučiasi saugi su kitais žmonėmis ir pasauliu
kiek ji turėjo traumuojančio patyrimo, susijusio su gimdymu ir vaikais,
koks buvo šio vaikelio užsimezgimo, augimo pilvelyje, gimdymo ir ankstyvojo amžiaus patyrimas
koks ryšys formuojasi tarp mamos ir vaiko
kiek grėsminga, agresyvi, kontroliuojanti ar kitaip nepalanki vaiką supa aplinka.
Ne visada galime aiškiai atpažinti ir išskirti priežastis, o dažniausiai – jos susipynę ir viena kitą papildančios. Neretai vaiko baimę paskatina mamos nesaugumas ir priešingai – mamos nesaugumas kyla paskatintas vaiko baimių ir taip patenkame į užburtą priežasties-pasekmės ratą.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
