Net ir mes, suaugusieji, vizitą pas odontologą kartais atidėliojame, nes niekaip neišsivaduojame iš baimės, kuri gniauždavo širdį dar vaikystėje. Ką daryti, kad mūsų vaikai nebijotų? Kodėl su vienu sunku susitarti, kad eitų tikrinti dantukų, o kitas vaikas sutinka nesipriešindamas?
ODONTOLOGAS – NE PRIEŠAS
Pirmas vizitas. Kada? Ne vienas dantų gydytojas pasakytų, kad tėveliai mažylį dažniausiai atveda per vėlai, kai jau skauda dantuką. Suprantama, tada vaikas tikrai nenori leisti, kad kas nors skaudulį liestų. Gydytoja Neringa Gaurilčikienė pataria į odontologo kabinetą pirmą kartą ateiti 2-2,5 m. vaikučiui, kai jau išdygę 20 dantukų, kurie sudaro visavertį pieninį sąkandį, ir mažylis geba šiek tiek įsiklausyti į gydytojo žodžius. Nuo tokio amžiaus ir reikėtų vaiką pratinti lankytis pas odontologą. Kai kurie pediatrai pataria kreiptis į odontologą sulaukus pirmojo gimtadienio, tačiau odontologė Neringa Gaurilčikienė iš patirties gali pasakyti: metinukas visų dantukų dar neturi, nenoriai išsižioja, nesutelkia dėmesio. Aišku, ir jį galima apžiūrėti, bet apžiūra geresnė, kai vaikutis šiek tiek ūgtelėja ir noriau bendrauja.
Jei valydama dantukus mama pastebi nors mažiausią juoduliuką, ypač ant krūminių dantukų, ji turi kreiptis į odontologą nelaukdama, kol vaikučiui sukaks 2-2,5 m. Anot gydytojos Neringa Gaurilčikienės, visada džiugu, kai mama atveda vaiką ir tarsi geriausia „dantų kokybės inspektorė“ pasako, kurioje pusėje ant kurio dantuko pastebėjo ėduonį.
Drąsuolių gretos retos. Nedažnai pasitaiko drąsuolių, kurie viską daro, ko paprašo odontologas. Beveik visi vaikai į odontologo kabinetą ateina jau turėdami išankstinę nuostatą, dažnai – neigiamą, nes patys tėveliai labai jaudinasi ir gal nesąmoningai baimę ir nerimą perduoda savo mažiesiems. Blogomis emocijomis „užsikrėtę“ vaikai nenoriai bendrauja, būna susigūžę, susikaustę, sutrikę, nenoriai atsakinėja į gydytojo, bandančio pralaužti ledus, klausimus. „Pirmą kartą atėję vaikučiai gal daugiau bijo nepažįstamų žmonių ir svetimos aplinkos. Jau vien ji daro įspūdį, kad ne žaisti tėveliai čia atvedė. Ar vaikai bijo baltų chalatų? Ne, mes vilkim spalvotus chalatus.
Stengiamės su vaikais bendrauti šiltai, žaismingai ir pirmo vizito metu nepradedamame iškart taisyti dantų. Bandome vaikus prisipratinti, ir beveik visi galiausiai išsižioja“,– šypsosi odontologė.
Užduotis tėveliams. Gydytoja sako, kad visų pirma tėveliai turėtų palankiai nuteikti vaiką, nesakyti: „Nebijok, neskaudės“. Tokių žodžių kalbant apie dantų gydymą reikia vengti, nes į vaiko sąmonę įsirėžia, kad kažkas tikrai bus, kas išgąsdins arba suteiks skausmo. Patartina labai ramiai paaiškinti vaikui: „Tau reikės išsižioti, kad gydytojas apžiūrėtų ir suskaičiuotų dantukus“. Kai mažylis nežino, kad gali suskausti, jis gana nesunkiai sėdasi į odontologo kėdę ir žiojasi. Štai kodėl taip svarbu, kad mažylis nežiūrėtų į odontologą kaip į didžiausią priešą, eitų pas jį be baimės, kaip eina pas šeimos gydytoją ir noriai parodo gerklytę.
Dažni pasimatymai. „Su pirmą kartą atžingsniavusiu vaiku tik pasikalbu. Kai ateina antrą sykį, dažniausiai jau leidžia apžiūrėti dantukus ir ką nors jiems daryti. Tačiau niekada nepradedu nuo sudėtingiausių darbų. Jei burnytėje matau daug darbo, imuosi smulkesnio, kad vaiką pripratinčiau prie procedūrų. Būna, kol prisikalbinu mažylį, kabinete jis apsilanko ne tik antrą, bet ir trečią kartą, nes net ir gražiausiais žodžiais įkalbinėjamas nė neketina išsižioti. Ypač, jei jau susidūręs su dantų skausmu“, – pasakoja odontologė.
Štiš, baime, štiš! Mažyliui reikia švelnumo, bet negalima ir be atodairos nuolaidžiauti, kad nepradėtų manipuliuoti, nemanytų: „Ai, parėksiu ir paleis“. Su juo reikia elgtis nei per švelniai, nei per griežtai.
„Viena keturmetė išsižiojo tik tada, kai atsivedė savo vienmetę draugę, kuriai jau buvau taisiusi dantis. Drąsioji draugė laikė mergaitę už rankos, o aš sėkmingai taisiau dantukus“, – prisimena odontologė Neringa Gaurilčikienė. Kai vaikelis labai bijo, ji kartais patikrina jo tėčio, mamos ar sesės dantis. Matant, kad jiems nieko blogo nenutiko, ir mažylio baimė išgaruoja.
Gydytojams dažnai tenka mažuosius pacientus motyvuoti, įteikti mažą dovanėlę. Vaikučiams tai labai patinka. Būna, gydytoja taiso berniuko dantuką, o jo sesė šmirinėja šalia. Jeigu ir mažylei įteikia dovanėlę, ši išeina labai laiminga ir nebijo kitą kartą ateiti gydytis.
Yra ir kitų gudrybių, išbaidančių baimę, pvz., spalvotos plombos, kurios vaikams atrodo kaip puošmena. Pieninių dantukų savininkams labai patinka rinktis spalvas.
Kai jau skauda… Kai tinkamą progą patikrinti dantukus tėveliai pražiūri, ir pas gydytoją tenka keliauti užklupus skausmui, tada medikams susitarti su vaiku daug sunkiau.
„Stengiamės vaikelį nuraminti, žaismingai parodyti, kas bus daroma, kaip pučia oro srovės, purškiamas vanduo plaunant dantuką. Jei mažylis jau kažkiek supranta, ką sakome, tada noriau bendrauja, lengviau leidžia apžiūrėti dantukus. Aišku, skaudamus dantukus reikia nuskausminti. Vaikas tikrai nejaučia adatėlės dūrio, nes patepame specialia žele. O kad mažylis neišsigąstų, naudojame švirkštą, įvilktą į „krokodiliuko uniformą“. Todėl vaikas kartais net nesupranta, kad jam leidžiame vaistų. O kai neskauda, sumažėja stresas, ir vaikas labai nesipriešina“, – pasakoja odontologė Neringa Gaurilčikienė. Anot jos, vaikai į skausmą reaguoja skirtingai, kai kuriuos jautruolius (o jų vis daugėja) galima išgąsdinti visam gyvenimui ir daugiau pakenkti nei pagelbėti. Todėl jei gydytoja mato, kad užsispyrėlis nesileis įtikinamas, jo tėveliams pataria kreiptis į kurią nors universitetinę odontologijos kliniką, kur mažųjų dantukai gydomi pasitelkiant bendrinę nejautrą. Kai kurie gydytojai kartais pataria palaukti, kol vaikas paaugs, ir tada gydyti dantukus. Tačiau toks požiūris klaidingas, nes negydomas ėduonis gali komplikuotis pūliniu, vaikui gali pakilti temperatūra iki 38-39°C. Be to, infekcijos židinys ateityje gali sukelti rimtesnių bendrinių ligų (reumatą, infekcinį endokarditą ir pan.).
PSICHOLOGINĖS VINGRYBĖS
Baimės anatomija. Vaiko baimė eiti pas odontologą normali. Ir kai kurie suaugusieji bijo, todėl gyvena sugedusiais dantimis. Ar vaikas dažnai leidžiasi užvaldomas baimės, priklauso nuo jo gebėjimo ją įveikti, įgimtų nervų sistemos savybių (ar jautri, lengvai pažeidžiama ir pan.), ar tėveliai moka įtikinti ir tartis, ar tinkamai auklėja. Įtakos turi ir amžius. Visai maži vaikai labiau bijo. Tiesa, kartais būna visaip.
Vienas trimetukas išsižioja, tik sėdėdamas ant mamos kelių, o kitas kuo puikiausiai leidžiasi, apžiūrimas vienas. Ir yra paauglių, kurie pas odontologą dar nėra buvę – stabdo didžiulė baimė. Tėvelių užduotis – padėti vaikui ją įveikti.
Prievarta – ne išeitis. Daugumos medicininių procedūrų vaikai bijo. Kai kurias galima atlikti prievarta, nes būtinos (yra iškilęs pavojus gyvybei, reikia skiepyti ar kt.). Kai vaikui labai skauda, jis labai emocingas arba dar nesupranta, kas vyksta, natūralu, kad tada jis draskosi, neprisileidžia gydytojų.
Suaugusieji, o visų pirma medikai, į mažylio riksmą ir maištą turėtų reaguoti kuo ramiau. Jei reaguoja tinkamai ir vaiką palaiko, suėmę už rankyčių, kojyčių, procedūras pavyksta atlikti.
Negalima vaiko jėga žiodyti. Psichologė pataria grįžti namo ir ieškoti kitų išeičių. „Vienas berniukas iš prigimties labai jautrus skausmui, bet jam gydytojai kuo puikiausiai gydo dantukus privačioje klinikoje. Kitą mažąjį panevėžietį tėveliai vežioja į Vilniaus kliniką, kad galėtų sugydyti dantukus, skyrus specialių vaistų,“ – sako ji.
Pasirengimas, derybos, susitarimas. Psichologė R. Praninskienė prieš vizitą pataria vaiką paruošti, jam paaiškinti: „Pas odontologą gali ir neiti, o nuėjęs, jei nenorėsi, galėsi nesižioti. Tačiau jeigu nori, kad dantukai būtų sveiki, juos reikia parodyti gydytojui, kad apžiūrėtų“. Vaikui kartais būna labai sunku įveikti savo baimę, todėl galima jį paskatinti, kad pasistengtų. Galbūt jis norėtų būti apdovanotas? Taigi mama ar tėtis gali paklausti: „Kokios dovanos norėtum, jei nueitum pas gydytoją? Gal naujo žaidimo?“
Jei su vaiku vis dėlto nepavyksta susitarti, tėveliai gali su juo susiderėti, palikdami galimybę rinktis: „Gerai, jei negali pas gydytoją eiti šiandien ar rytoj, tai pasakyk, kada galėsi. Gal po savaitės ar mėnesio? Žinau, kad tu greitai išdrįsi. Kai tik būsi pasirengęs, pasakyk.“
„Mano vaikas buvo labai jautrus, todėl jį būsimam vizitui pas gydytoją visą laiką rengdavau iš anksto.
Daug kalbėdavau, drąsindavau: „Žinau, kad tau nemalonu, bet reikia sutaisyti dantis“. O kai buvo septynerių, sūnui reikėjo prikirpti liežuvėlio pasaitėlį. Vaikas pažadėjo viską iškentėti, jei tik būsiu šalia.
Tačiau gydytojas liepė man išeiti, nes susitvarkysiąs vienas. Vis dėl to teko mane pasikviesti, nes negalėjo vaikui atlikti procedūros. Man atėjus, sūnus nurimo ir išsižiojo. Todėl ir sakau, kad labai svarbu su vaiku susitarti. Žinoma, ir gydytojas turi būti lankstus“,– sako vaikų psichologė R. Praninskienė.
Ar kreiptis į psichologą? Tėveliai retai kada kreipiasi į psichologą vien dėl vaiko baimės gydyti dantukus. Nenorintis keliauti pas odontologą, atsisakantis išsižioti vaikas dažniausiai turi ir bendravimo bėdų, pvz., su juo labai sunku susitarti bet kuriuo klausimu. Juk jei vaikas psichologiškai yra atsparus, jis leidžiasi įtikinamas ir sugeba pakentėti, nes nori turėti sveikus dantukus. Tai ir yra svarbiausia. Kad tai suprastų, vaikas jau turi būti pasiekęs tam tikrą brandos lygį. O jei yra padaryta auklėjimo klaidų, ir vaikas apskritai yra užsispyręs, tada jis gali neišsižioti ir nedaryti tai, ko prašo gydytojas, arba elgtis priešingai.
„Kai tėveliai su vaiku ateina dėl jo baimės gydyti dantis, aš kalbuosi ne su vaiku, bet su visa šeima. Jeigu jis pas odontologą klykia, spardosi, joks psichologas per kelias konsultacijas nieko nepadarys, neįkalbės eiti pas odontologą be baimės. Pasiekti, kad vaikas eitų gydyti dantų – tai daugiau šeimos, tėvelių darbas. Aš galbūt galiu jiems padėti paaiškindama, kaip su vaiku elgtis, ir bendromis pastangomis aiškintis auklėjimo klaidas, pamokyti, kaip tartis su vaiku, svarstyti įvairius galimus kelius“, – sako vaikų psichologė.
Odontologės ir psichologės patarimai
Jei su vaiku esate pratę tartis ir leisti rinktis, pirmas vizitas pas odontologą turėtų būti tada, kai dantų dar neskauda. Protinga būtų iš anksto pakalbėti apie jų priežiūrą, kodėl reikia išsižioti ir patikrinti, ar sveiki. Tada vaikas patirs mažiau skausmo ir streso.
Neperteikite vaikui savo pačių jaučiamo nerimo.
Paaiškinkite mažyliui apie odontologo darbą. Į pagalbą galite pasitekti visagalį internetą, žaislus, kurie supažindinta su dantų taisymu, bet neįvaro baimės, paskaityti pasaką apie berniuką ar mergaitę, kuri ko nors bijojo, bet savo baimę įveikė. Tiesa, pasakos vienam padeda, kitam – ne.
Pasitikėkite gydytoju, neaiškinkite jam, ką daryti, kai vaikas jau sėdi kėdėje. Leiskite gydytojui bendrauti su vaiku, dirbti savo darbą. Nekalbinkite vaiko, neklausinėkite, ar skauda.
Supraskite, medicinos procedūrų baimė yra natūrali, normali. Taigi jūsų vaikas nėra nevykėlis. Jei jis bijo, pasakykite: „Suprantu, kad bijai to, ko dar nesi patyręs, ir nenori žiotis, nes nežinai, kas bus. Nežinomybės mes visi bijome. Tačiau būtų gerai, jei leistum gydytojui apžiūrėti dantukus”.
Nepykite ant vaiko, nebarkite jo, kad bijo. Kalbėkite su juo pagarbiai ir bandykite susitarti, pažadėkite kuo nors apdovanoti, jei savo baimę įveiks. Taip paskatinsite įsiklausyti ir paklusti.
Jei gydytojui nepavyksta su vaiku susitarti, paklauskite kitų mamų, kur veda savo vaikus taisyti dantukų.
Galbūt kitam gydytojui pavyks užmegzti geresnį ryšį su jūsų vaiku?
Jei vaikui jau skauda dantį, sopa net naktį, galite pasakyti: „Gydytojas pagydys dantuką ir nebeskaudės, tu nebesikankinsi. Prieš taisydamas, nuskausmins“. Kai dantį sutaisys, vaikas supras, kad pas gydytoją nueiti yra gerai.
Jei vaikui jau 6-7 m., bet su juo visiškai neįmanoma susitarti, pamąstykite apie tai, ar nėra per daug išlepintas, ar negavo pernelyg daug dėmesio ir nebuvo pataikaujama jo norams, ar visas pasaulis nesisuko tik aplink jį. Atpažinote savąjį aukselį? Tada pasidomėkite, kaip galima sumažinti jo egocentrizmą, kad suprastų: ne visada viskas vyksta taip, kaip norisi.
„Mamos žurnalas“
