Tikriausiai iš vaikystės prisimename pasaką apie Daktarą Aiskaudą, kuriam teko gydyti pikto plėšiko Barmalėjaus dantis. Bebaimis plėšikas bijojo vienintelio dalyko – dantų gręžimo.
Paniška dantų gydymo baimė – ne iš piršto laužtas dalykas. Nors šiuolaikinė medicina yra moderni, net nepalyginama su tarybiniais laikais, vis tiek dalis vaikų ir suaugusiųjų bijo eiti pas odontologą.
Kaip įveikti šią baimę? Konsultuoja vaikų gydytoja odontologė Rasa Račienė.
Lietuvaičiai bijo
Lietuvos vaikų ir paauglių dantys yra gana prastos būklės. Beveik visi mūsų penkiolikmečiai (net 96 procentai) jau turi karieso pažeistų nuolatinių dantų. Palyginkime su Vokietija: ten 70 procentų paauglių turi sveikus dantis.
Dar kita bauginanti lietuviška statistika: vaikai ir paaugliai bijo gydytis dantis. „Dariau tyrimą Vilniaus mieste, kur dauguma odontologijos kabinetų yra modernūs, aparatūra nauja. Apklausiau virš 500 vaikų (12-15 metų), ir iš jų kas antras atsakė bijantis dantų gydymo. Kodėl bijo? 65 procentai paauglių sakė nukentėję nuo gydymo, patyrę skausmingas ir nemalonias procedūras. Likusių 35 procentų baimė gydytis dantis buvo susijusi su kitomis priežastimis, tokiomis kaip asmeninės savybės, turimi įsitikinimai apie dantų gydymą “, – apie savo mokslinį tyrimą pasakoja Rasa Račienė.
Ji sako, kad visos baimės įgyjamos dviem būdais: arba per tiesioginę patirtį, arba išmokstamos. Labai svarbu, kokį požiūrį į gydymąsi suformuoja tėvai. Kai kurie tėvai mėgsta pasakoti, kaip baisiai buvo gydomi dantys jų vaikystėje, kokios skausmingos gręžimo mašinos tuo metu buvo naudojamos. Vaikams visi šie pasakojimai kelia siaubą.
„Savo darbe tyrinėjau ir tai, kaip vaikai vertina savo išvaizdą. Pasirodo, jie labiausiai patenkinti savo akimis, plaukais, o mažiausiai patenkinti dantimis. Galbūt nedaug vaikų turi tikrai gražius, lygius, baltus dantis. Mes vaikams neįskiepijame noro didžiuotis savo dantimis“, – sako vaikų odontologė.
Amžius ir baimės
Įdomu pastebėti, kad visose šalyse tik apie 6 procentus ikimokyklinukų iš tiesų bijo odontologų. Šio amžiaus vaikams labiau nei baimė yra būdingas paprasčiausias nenoras gydytis dantis. Šio amžiaus vaikai nesutinka sėsti į odontologo kėdę, nes galbūt nenori atsiskirti nuo tėvų, bijo naujos, nepatirtos situacijos, burzgiančių ir virpančių aparatų.
Bijančiųjų procentas išauga mokykliniame amžiuje. Vaikai pradeda bijoti konkrečių procedūrų, nes jau turi patirties, kad tai gali būti nemalonu.
Jei auginate jautruolį
Niekas neapsaugotas nuo to, kad būtent jūsų mažylis nepriklausys tiems 6 procentams vaikų, kurie nuo pat mažų dienų bijo dantų gydymo. Kai kuriems vaikams didžiausias siaubas net parodyti dantis, jau nekalbant apie kokias nors procedūras. Didžiausia klaida, kurią daro tokio jautruolio tėvai – nevesti vaiko pas gydytoją tol, kol nepradės skaudėti dantų. Kai atveda jautrų vaiką, kurio dantys jau sugedę, gydytojai atsiduria beviltiškoje padėtyje. Išspręsti psichologines problemas tada jau per vėlu, nes situacija uždelsta, ir lieka pasiūlyti tik gydymą su bendrąja nejautra.
Gydymas su bendrąja nejautra
Kartais tėveliai klausia, nuo kokio amžiaus vaikui galima taikyti bendrąją nejautrą gydant dantis? Tokio amžiaus cenzo nėra. Pacientas gali būti ir metukų, ir trejų – dažniausiai bendroji nejautra ir taikoma mažiems vaikams, su kuriais neįmanoma susitarti, nes jie psichologiškai dar nesubrendę tartis.
„Kartais tėvai sako: „Užmigdys vaiką tik dėl danties“. Dantys nėra „tik“. O jei vaikui būtų apendicitas, ar užduotumėte klausimą, ar taikoma bendroji nejautra nepakenks? Negydomas dantis gali sukelti didelių problemų, pradedant skausmu ir baigiant infekcijomis, tad mažesnė blogybė taikyti siūlomą nejautrą ir dantį išgydyti, negu palikti jį negydytą. Šiuolaikinė bendroji anestezija yra saugi, pritaikyta ir mažiems vaikams. Aišku, ir nuo paties vaiko priklauso, kaip jo organizmas toleruoja vaistus. Vieni puikiausiai ištveria bendrąją nejautrą, ir vos prabudę prašo tėvelių važiuoti į piceriją, kitiems vaikams dar kurį laiką jaučiamas silpnumas, svaigulys. Dantų gydymui su bendrąja nejautra vaikai neguldomi į ligoninę, jie tą pačią dieną gali važiuoti namo. Tačiau visų tėvelių paprašyčiau nelaukti, kol dantis reikės gydyti su bendrąja nejautra, neužleisti situacijos“, – sako Rasa Račienė.
Kokiu atveju vaikui padaroma didesnė žala – kai atliekama bendroji nejautra ar kai gydoma be nejautros, bet prieš vaiko valią? „Žinoma, kad didesnė trauma vaikui yra prievarta, kurią jis patiria, jei seselė laiko galvą, mama rankas… Vaikui visam gyvenimui gali atsirasti gydytojo chalato baimė, jis prisimena pastatą, kvapus, kurie jam ilgai kels siaubą. Ypač didelė žala, jei gydymas prievarta trunka ilgesnį laiką. Gydytojų etika leidžia griežčiausią priemonę – pakelti balsą. Būna, kad vaikas ožiuojasi. Anksčiau buvo toleruojamas metodas, jei vaikas rėkia, gydytojas gali uždengti ranka burną, ir sakyti, kad patrauks ranką tik tada, kai vaikas nusiramins. Bet šis metodas dabar jau irgi vertinamas kaip prievarta. Todėl lieka tik draugavimas su vaiku, aiškinimas, kas bus daroma, kaip veikia vienas ar kitas prietaisas“, – sako Rasa Račienė.
Kartais tėvai mano, kad mažą vaiką galima vaiką gydyti ir prievarta, nes jis vis tiek užaugęs nieko neatsimins. Iš tiesų ta riba, kai vaikas nebeprisimena, yra apie metus. Iki metų atmintyje beveik neužsifiksuoja įvykiai, bet vėliu informacija išlieka, prisimenamos emocijos, patirti išgyvenimai. Jei vaikas patyrė prievartą gydytojo kabinete, tai niekur nedings, tarsi karoliai versis į baimės vėrinį, todėl augant odontologų baimė tik didės. O tai labai nepageidaujama, nes su dantų gydytojais reikės draugauti visą gyvenimą, todėl labai svarbu nuo mažens gydymuisi nuteikti pozityviai, o ne priešiškai.
Vietinis nuskausminimas
Gydytoja odontologė sako, kad mažiems vaikams dantukai būtinai turėtų būti taisomi nuskausminus. Gydant dantis, vaikas neturi patirti skausmo.
Danties audiniai yra pakankamai jautrūs, juos liečiant prietaisu galima sukelti skausmą. O jei yra skylutė, jau tenka prisiliesti prie gyvų danties struktūrų. Tokiu atveju geriau suleisti nuskausminamųjų injekciją. Žinoma, ir injekcija yra nemaloni, nes tai susiję su dūrio skausmu, paskui būna nutirpęs liežuvis, dalis burnos. Diskomfortą galima sumažinti prieš dūrį dantenas patepus specialia žele. Želė nuskausmina dantenas poros milimetrų gylyje, tad vaikas nejaus dūrio skausmo, bet vaistų leidimą vis tiek pajus.
Yra dalis vaikų, kurie neištveria ir anestezijos sukelto pojūčio, kai jaučiamas aptirpimas, neįprastas vaikui. Dažnai tokiems vaikams net neįmanoma paaiškinti, jog visa tai yra tik laikinas pojūtis.
Šeima gali padrąsinti bailiuką
Jei šeimoje auga vaikas, kuris paniškai bijo dantų gydymo, naudinga pas odontologą eiti visai šeimai. Kai vaikas mato, kad ramiai kėdėje sėdi mama ar tėtis, jis irgi bus drąsesnis. Labai padeda vyresnių broliukų ir sesučių pavyzdys, jeigu jie nebijo gydytojų. Mažesnieji vaikai visada nori lygiuotis į vyresniuosius.
Kitas būdas drąsinti vaiką – jį apdovanoti už apsilankymą pas odontologą. „Anksčiau tokius papirkinėjimus žaislais ar skanumynais vertindavau gana skeptiškai. Ypač tada, kai vaikas apdovanojamas dar prieš procedūrą. Tačiau visiškai pritariu vaiko paskatinimui dovanėle, jei jis atliko užduotį: susigydė dantį“, – sako Rasa Račienė.
Kad vaikui būtų ramiau, važiuojant pas odontologą galima pasiimti mylimą žaisliuką.
Vaikui reikia aiškinti
Yra sukurta specialių programų, kaip vaikams populiariai paaiškinti, kodėl dantis būtina valyti, dėl kokių priežasčių jie genda, kaip gydomi.
Pavyzdžiui, skandinavai yra išleidę knygelių apie Bakteriuką ir Ėduoniuką, kurie graužia dantis ir statosi ten namučius. Vaikai tokius pasakojimus priima kaip pasaką, jie susidomi.
Gydytojas odontologas būtinai turėtų vaikui paaiškinti, ką darys, kodėl būtina dantukus gydyti. Ypač atėjus pirmą kartą. Vaikui nieko nepaaiškinus nereikėtų pulti prie gydymo. Pirmosios procedūros turėtų būti pažintinio pobūdžio, lengvos. Reikėtų pasitikrinti, kaip jautriai vaikas reaguoja į lietimąsi. Kartais net lignino tamponėlį įdėti vaikui būna tikras siaubas. Gydytojas pirmojo vizito metu numato, kaip reikės gydyti, pasitikrina, ar vaikas nebijo garsų, vandens, lietimosi.
„Jei vaikas labai jautrus, o gydytojas neturi laiko ir talento susidraugauti su vaiku, gal tada iš tiesų verta paieškoti tokio gydytojo, kuris vaikui sukeltų pasitikėjimą. Dabar ne problema, yra internetas, mamų portalai, ten mamos išsako savo nuomonę apie visus gydytojus, galima pasirinkti. Internete galima rasti ir rekomenduojamų gydytojų pavardes, ir telefonus“, – sako R.Račienė.
Jei nepavyksta susitarti
Būna ir tokių atvejų, kai su vaiku nepavyksta susitarti. Jau minėjome, kad tada viena iš išeičių būtų bendroji nejautra ir gydymas vaiką „užmigdžius“. Kita išeitis – jei dantys nėra skausmingi, supūliavę, jei nėra grėsmės nuolatiniams dantims – laikinai atidėti gydymą, kol vaikas kiek paaugs. Tada gydytojas rekomenduoja labai stropiai valyti dantukus, nors jie ir sugedę, pasistengti ir dažnai neužkandžiauti (saugu, jei žmogus per dieną valgo ar geria saldintus gėrimus ne daugiau kaip 5 kartus). Kad gedimo procesas stabilizuotųsi, gydytojas gali užtepti specialaus lako ant dantukų. Nors dantukai tuo laikotarpiu ir negydomi, vaikas vis tiek turėtų reguliariai lankytis pas odontologą, kad padėtis būtų kontroliuojama. Blogiausia, kad tėvai nusivylę vaiko elgesiu ir gydytojų pastangomis, bijančio vaiko nebeveda visai. Pas odontologą reikėtų apsilankyti du kartus per metus.
„Mamos žurnalas“
