Mes, suaugusieji, melavimą įteisiname tik vieną dieną per metus – balandžio pirmąją. Vaikams melas yra duona kasdieninė. Vos išmokęs kalbėti vaikutis jau „pučia miglą“ apie būtus nebūtus dalykus. Kaip reaguoti į vaikų melą? Pataria šeimos psichologė Erika Kern.
MELUOJA NET KŪDIKIAI!
Įsivaizduojame, kad melavimas neatsiejamas nuo kalbos dovanos, nes apgauti galime tik žodžiais. Tai netiesa.
Psichologė: „Meluoti žmogus išmoksta ankstyvoje kūdikystėje: „Kūdikis verkia tada, kai nepatenkinti jo poreikiai – valgymo, saugumo, ramybės, švaros, fizinio ir emocinio kontakto.
Tačiau mažyliu besidžiaugiantys tėvai mielai jį griebia ant rankų ir nešioja – vos tik jis „cypteli“.
Netrukus kūdikis jau ne „cyptels“, o garsiai rėks, kai norės „ekstra paslaugos“ – smagiai leisti laiką čiūčiuojamas ir myluojamas. Visi jo poreikiai patenkinti, o gal net reikėtų mokytis atrasti, kaip pačiam save užimti, tik užuot tai daręs mažylis „laido gerklę“. Tad meluoti pradedame labai anksti“.
MELO „EVOLIUCIJA“
4 metų Gerda kasdien darželyje pasakoja nebūtas istorijas. Po savaitgalio ji porina, kad su tėveliais buvo prie jūros, kad ten žaidė su savo sesutėmis.
Iš tikrųjų Gerda yra vienturtė, o prie jūros tą savaitgalį šeima nevažiavo. Gerda pradėjo fantazuoti vos išmokusi kalbėti. Mama nežino – bausti dukrą už melavimą, ar, atvirkščiai, džiaugtis nežabota mergaitės vaizduote.
Nuo kada vaiko fantazavimus jau galima pradėti laikyti melui? Kaip tėvams atsijoti, kada jau peržengiamos ribos ir vaikas pradeda sąmoningai meluoti? Ar yra laiko tarpsnių, kai vaikas ypač linkęs pameluoti, gal tai – patekimas į kolektyvą, kai norisi sužibėti ryškiausiomis spalvomis, o pasigirti galima tik meluojant?
Psichologė: „Visi manome, kad mažas vaikas tiesiog fantazuoja, o ūgtelėjęs, apie 5-6 metus pradeda aiškiai suprasti, kad sako netiesą. Vis dėlto tokio amžiaus vaikas, sąmoningai surezgęs melą, vis dar gali ir pats patikėti, kad tai, ką jis sako – tiesa.
Gana ilgai vaikai meluoja ne tik kitiems, bet ir sau – jų mąstymas taip surėdytas, kad jie sėkmingai gali tikėti tuo, ką sako.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti, galite manyti, kad vaikas gyvena pasakų pasaulyje, kur viskas gali keistis, atsirasti ir dingti.
Tad darželyje pripasakojus istorijų apie seseris ir tuo patikėjus, Gerda net nenustebs, kad namuose tų sesių tai ir nėra…
Vaikai truputį anksčiau pradeda suvokti savo melo sąmoningumą, nei nustoja patys tikėję savo melu. Tarkim Gerda, pradėdama pasakojimą apie savo seseris, žino, kad jų nėra, tačiau bepasakodama, pradeda įtikėti savo istorija, ir eidama namo visai teisėtai gali tikėtis ten rasti sesutes“.
AR TAI MELAS, AR NE
Daugybė vaikų pasakodami sutirština spalvas, perdeda, kad jais labiau žavėtųsi. Štai, pagyrūnas Simonas kieme pasakoja, kad jo tėtis turi 5 džipus.
Simono tėtis turi seną džipą, kuriuo šeima važiuoja į sodybą, tad Simono melas nėra visiškai nuogas – dalelė tiesos yra. Ar hiperbolizavimas yra melo forma?
Psichologė: „Ieškodami atsakymo, kas yra melas, o kas yra fantazija, tikimės „pagriebti melą už kojos“ ir su juo susidoroti.
Tačiau turiu nuliūdinti, o gal pradžiuginti – atsakymo ieškome ne ten. Juk dauguma meno rūšių yra visiškas melas ir absoliučiai sąmoningas! Tad jei uždrausime melą ar kaip nors kitaip su juo susidorosime, gali būti, kad apribosime laisvę kurti… Ieškodami atsakymo, kas yra melas, kas – ne, tiek pasiklystame, kad visai neaišku, ką gi daryti su tuo nuolat istorijas skeliančiu keturmečiu ar penkiamečiu“.
MELO „PIKTYBIŠKUMAS“
Suaugusieji savo melus vadina „baltais“ ir „juodais“. Kai kada melas atneša tik naudos. Kuris iš mūsų nesame melavęs tėvams, kad išlaikėme įskaitą, pavalgėme priešpiečius, laiku nuėjome miegoti… Meluodami apsaugome artimuosius nuo neigiamos informacijos, vadinasi, toks melas – geras, nepiktybiškas. O ar vaikų melas visada yra piktybiškas? Štai, 5 metų Lukas pameluoja, kad suvalgė kotletą, nors jį mamai nematant išmetė per langą. Mama patenkinta, o vaikas – irgi. Ar čia „piktas“ melas, ar tik šiaip „juokutis“.
Psichologė: „Na štai, atrodo, artėjame prie tiesos. Keliate esminį klausimą – KOKS YRA MELO TIKSLAS? Tai ir turime analizuoti. Visas melas skirtas tam, kad atneštų naudą. Tik kiekvienam vis kitokios tos naudos reikia, tad ir meluojama pagal tai, ko tuo metu siekiama.
Labai dažnai rūpestį kelia, kai vaikai meluoja, siekdami išvengti bausmės. Ta pati situacija su kotletu – jei mama sužino, kad vaikas melavo išmesdamas kotletą per langą, gali pradėti nerimauti, ar jos vaikas gauna pakankamai maisto medžiagų. Tokia situacija tampa „juokučiu“ tik tuomet, jei mama į tai reaguoja kaip jį linksmą išdaigą, juokiasi kartu su vaiku ir išmoksta pamoką – ji ir toliau gali uoliai kepti kotletus, tačiau nėra apsaugota nuo to, kad jie neišlėks per langą, tad pati gali rinktis, kaip elgtis.
Situacija tampa sunkiai valdoma, kai mama užsispiria, jog vaikas „valgytų kotletus“ (sakau kabutėse, nes vietoj kotletų galite įrašyti bet ką – „pareitų laiku namo“ ir t.t.) ir dar nemeluotų, jei juos išsviedė per langą. Vaikas meluoja vengdamas pasekmių – dažniausiai – tėvų reakcijos. Tad jeigu vaiką versime sakyti tiesą, o reakcija bus ta pati – nieko nepasieksime, kol visiškai susipyksime ir susigadinsime santykius su vaiku. Tad jei vaikas meluoja vengdamas jūsų reakcijos – reikia daryti kažką iš principo kitaip, o ne postringauti, kad meluoti negražu. Tarkime, mama, kurios vaikas per langą mėto kotletus, gali susitarti su vaiku, kad daugiau taip nedarytų, bet kartu ir neversti valgyti – leisti rinktis.
Kiekvieno melo tikslas gali būti šiek tiek kitoks. Štai Gerda, meluodama, kad turi seseris, galėjo siekti būti priimta grupėje, kurioje visi turi brolių ar seserų, arba kaip tik priešingai – išsiskirti iš grupės“.
BUITINIS MELAVIMAS
Daugybė vaikų tingi valytis dantis, praustis, valyti dulkes ir t.t. Klasikinis pavyzdys, kai vonioje čiurlena vanduo, o vaikas išeina neva nusiprausęs, o iš tikrųjų – sausutėlis.
Ilgainiui tėvai pajunta klastą, liepia išėjus iš vonios parodyti rankas, dantukus. Toks tikrinimas žemina ir tėvus, ir vaiką.
Kodėl vaikai buityje taip nori mus apgauti? Ar epizodas vonioje – melas?
Psichologė: „Tikrai taip. Ne visi vaikai taip elgsis, bet tie, kurie linkę rizikuoti, dažniausiai – taip. Labai skaudžiai į tai nebūtina reaguoti, gali būti, kad kūrybiškesnis ir labiau linkęs į riziką vaikas tiesiog jus eilinį kartą tikrina, siekdamas savo gyvenimą padaryti paprastesniu ir patogesniu.
Užtenka dažniau patikrinti, net nebūtina bartis. Vaiko tikslas – patogumas. Jūsų tikslas – parodyti, kad tai privaloma.
Patikrinę vaiką, galite visai ir nesibarti, tik pasakyti, kad jis nesiprausė, nes jūs tai matote, ir vėl siųsti praustis, ir vėl tikrinti.
Tik nepykite. Kuo labiau sugebėsite į tai reaguoti kaip į žaidimą, tuo geriau. Nenustebkite, jei vaikas prieštaraus ir sakys „ne, aš prausiausi“.
Kiekvienas tėvas pats geriausias savo vaiko ekspertas. Jūs tikrai žinote, kada vaikas meluoja, o kada tikrai persistengėte su savo įtarinėjimais. Jei esate tikras, kad vaikas nesiprausė, galite patylėti arba pasakyti, kad jūsų taip lengvai neapgausi, ir pakartoti, kad laukiate, kol jis nusipraus ir ateis pasirodyti. Po kelių tokių bandymų vaikui atsibos. Jam bus greičiau nusprausti iš pirmo karto nei vaikščioti į vonią ir ten čiurlenti vandenį kelis kartus, kol vis tiek reikės praustis“.
MELAGIO TOBULĖJIMAS
Mokėjimas virtuoziškai meluoti – talentas. Visi skaitome apie aferistus, kurie pameluoja močiutėms, neva, į avariją pateko jų sūnūs ir reikia skubiai duoti pinigų. Piktinamės, kodėl žmonės ir vėl patiki tokiomis nesąmonėmis. Bet, reikia pripažinti, kad taip įtikinamai apgauti gali tik talentingi melagiai. Ar galima teigti, kad vaikystėje linkęs meluoti vaikas užaugs melagiu, sukčiumi, aferistu?
Psichologė: „NE. Yra du dalykai, kurie čia painiojami – melas ir asocialus, kitus žeidžiantis arba skriaudžiantis elgesys. Jei mokysite vaiką pagarbos, jei jūsų namuose vyraus susitarimai, o ne prievarta ar anarchija, jei parodysite vaikui, kada melas peržengia ribas – užtikrinsite, jog tai neatsitiks. Maždaug nuo 5-6 metų nebijokite parodyti vaikui, kada jo melas jus įskaudino. Tačiau nebūtina rėkti, bartis, muštis ar kitaip skriausti vaiką. Pakanka pasakyti, kad jums labai nesmagu ir liūdna, jog jis melavo, ir dabar jūs visai nenorite su juo kalbėtis, kartu žaisti ar padūkti lauke.
Tai – natūrali žmonių santykių pasekmė. Kai įskaudini kitą žmogų – jis nenori su tavimi bendrauti. Kartais melas būna visai nekaltas, bet jums dėl to nesmagu ir liūdna, tad nebijokite vaikui to pasakyti“.
„MIKĖS MELAGĖLIO“ TERAPIJA
Kartą pričiupus vaiką meluojant natūraliai gimsta nepasitikėjimas – norisi vis įtarinėti. Ar čia pasiteisina pasakos „Mikė melagėlis“ taisyklė, kai paskui, nors ir sakydamas tiesą, vaikas sulaukia nepasitikėjimo: „tu meluoji“.
Psichologė: „Pasakos, matyt, ne iš piršto laužtos, dažniausiai tai, kas minima pasakose, pasiteisina ir tikrovėje. Prieš kovojant su vaiko melu labai svarbu aiškiai matyti, kodėl vaikas meluoja, ko jis siekia meluodamas. Jei pamatysite, kad dažniausias vaiko melo motyvas – išvengti bausmės, teks pagalvoti, kodėl jūsų vaikas bijo bausmės, arba kodėl mano, kad prisipažinimas gali būti jam kenksmingas. Tik tada, kai aiškiai supratote, ko siekia vaikas meluodamas, galite pradėti veikti.
Nes kiekvieną kartą veikti reikės kitaip. Jei vaikas bijo bausmės – teks ieškoti būdų, kaip paskatinti vaiką elgtis tinkamai ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį (prisiminkite pasakojimą apie kotletą). Jei vaikas bijo tapti „blogiuku“ jūsų akyse, teks pagalvoti, kodėl vaikas taip baiminasi prarasti jūsų meilę, ir kaip parodyti, kad tai jam negresia. Kaip matote, kiekvienu atveju šiek tiek kitaip.
Kartais su vaiko melu nesusidorosite niekaip, nes „taisyti“ reikės ne vaiką, o vaiko auklėjimo stilių. Dar kitais kartais, jei vaiko melas niekam nekenkia, nereikia nieko daryti. Suprantu, kad iškėliau daugiau klaustukų nei daviau atsakymų. Jei nežinote, kuris gi atvejis jūsų – pasikliaukite psichologu, juk ne veltui jis krimto mokslus ir ugdė patirtį“.
MELAGIŲ „TIPAI“
Kokio tipo vaikai linkę labiau meluoti – bailiai, narcizai, nepasitikintys savimi ar, atvirkščiai, egoistai (juk melas gali būti geras tiek vienų, tiek kitų sąjungininkas).
Psichologė: „Taip, melas gali būti reikalingas tiek vieniems, tiek kitiems. Vaikai, kurie nelinkę meluoti, vis tiek gali griebtis melo, kai situacija jiems tampa kritiška ar grėsminga. Tokio melo tikslas – apginti save. Tuo tarpu yra vaikų, kurie meluoja siekdami kitų tikslų – pritapti, išsiskirti, sužavėti, sudominti ir t.t. Šie vaikai meluos daug dažniau, tačiau šis melas gali būti mažai skausmingas ir nereikalaujantis korekcijos.
Gali būti, kad vaikas daug meluoja todėl, kad jis nesijaučia pakankamai įdomus, priimtinas, mylimas. Tokiam vaikui melas – tai būdas vaizduotėje kompensuoti savo tikrus ar įsivaizduojamus trūkumus. Tačiau ne būtinai daug meluojantis vaikas jaučia daug trūkumų. Vaikas gali jaustis labai nepilnavertišku, tačiau nemeluoti. Melavimo kiekis vis dėlto, mano manymu, labiausiai susijęs su drąsa rizikuoti“.
MELO „GYDYMAS“
Kokiais pavyzdžiais vaikui įdiegti, kad melas – didelė našta ne tik apgautajam, bet ir pačiam melagiui.
Sakoma, kad vaikui reikia tik vieno karto, kai mama pameluoja pirkdama bilietus vaiko mažių, kad suvoktų, jog meluoti – pravartu.
Psichologė: „Taip, geriausias pavyzdys – mūsų elgesys. Jei susitikę su drauge meluojame apie save, o vaikas lyg niekur nieko žaidžia netoliese – tai puiki pamoka jam, jog meluoti verta ir net smagu. Gali būti, kad jums nepavyks pakeisti savęs, tačiau tada priimkite pasekmę – jūsų vaikui meluoti bus taip pat natūralu ir priimtina. Tačiau ir vėl siekti, kad vaikas visai nemeluotų, vargu ar įmanoma. Kai iškeliame sau tokį tikslą, pasmerkiame save nesėkmei. Labiau skatinčiau rodyti, akcentuoti ir atkreipti dėmesį, kai melas žeidžia kitą žmogų, kai jį žemina arba nuvertina. Kitas dalykas – parodyti vaikui, kam mums reikia pasitikėjimo kitais žmonėmis. Kodėl pasitikėjimas mums reikalingas, kaip atrodytų, jei negalėtumėme niekuo pasitikėti“.
MELAS IR GENAI
Ar melavimas – įgimta ar įgyta savybė? Juk šeimoje, kurioje visi vaikai auklėjami pagal vienodą moralę, vienas vaikas gali užaugti kunigu, o kitas – sukčiumi. Dėl ko taip nutinka? Vadinasi, auklėjimas čia neturi jokios prasmės…
Psichologė: „Melas ir genai neturi nieko bendro. Tai – išmokstama. Tačiau šeimos moralė vieniems vaikams gali tapti kelrode žvaigžde, o kitiems – maišto objektu. Normalu, kad vienos šeimos vaikai orientuojasi į skirtingas vertybes. Jau ne viename straipsnyje minėjau, kad nė vienas vaikas neauga tokioje pačioje šeimoje (tarkim, vienas turi tėvus ir jaunesnį brolį, kitas – tėvus ir vyresnę seserį) ir niekada vaikų auklėjimas toje pačioje šeimoje nebūna vienodas, tad meskite šalin tas iliuzijas“.
VAIKO SĄŽINĖ
Suaugusiesiems meluoti neleidžia sąžinė, Dekalogas, moralė. Ar vaikams šie dalykai ką nors reiškia? Nuo kada vaiko sąmonėje pradeda skleistis sąžinės daigeliai?
Psichologė: „Sąžinė – auklėjimo ir moralinės vaiko raidos rezultatas. Pagarba kitam žmogui pradeda skleistis labai anksti, tačiau, ją, kaip jauną daigelį, reikia labai puoselėti. Jei jūsų moraliniuose principuose pagarba kitam žmogui – aukščiausia vertybė, tai vaikas išmoks savaime. Tačiau jei kitus žmones žeminate, nuvertinate, niekinate ar išjuokiate, vargu ar mokote vaiką pagarbos. Sąžinė anksčiau rėmėsi ne tik pagarba, bet ir baime –
Dievo, bažnyčios, pomirtinės bausmės, tėvų bausmės – šie dalykai dabar nėra tokie aktualūs, tad lieka tik ugdyti ir puoselėti pagarbą vienas kitam, o tai daug sudėtingiau, nei prigąsdinti bausmėmis ar bausti“.
„Mamos žurnalas“
