
Mes žinome, jog atsitikus nelaimei ar nenumatytai situacijai galime skambinti bendruoju pagalbos numeriu ir išsikviesti medikus, gaisrininkus ar kitas tarnybas.
O jeigu reikia pagalbos auklėjimo klausimais? Jeigu santykiuose su vaikais tvyro įtampa, kilo kokia nors problema, kai nebežinome, kaip išeiti iš tos situacijos? Jei abejojame, ar elgiamės teisingai? Tokiu atveju galima skambinti į „Tėvų liniją“ ir gauti mums, tėvams, reikalingos pagalbos iš kvalifikuotų specialistų. Nors linija veikia jau beveik 4,5 metų, galbūt ne visi tėvai žino, kam ji skirta ir kuo gali padėti kiekvienam iš mūsų.
Kalbamės su „Tėvų linijos“ vadove Jūrate Baltuškiene
Kas ta „Tėvų linija“?
„Tėvų linija“ savo veiklą pradėjo 2017 metais, ją įgyvendino „Paramos vaikams centras“. Linijos tikslas – vaikus auginantiems tėvams suteikti trūkstamos informacijos ir rekomenduoti pozityvios tėvystės būdų. Ši linija skirta tėvams ir globėjams, auginantiems vaikus, kuriems kyla įvairių situacijų ar klausimų, kaip reikia suprasti vaikų elgesį, kaip nuraminti, susitarti, nubrėžti vaikams ribas, motyvuoti. Temų spektras labai platus. Nuo kitų pagalbos linijų ji skiriasi tuo, kad čia dirba ne savanoriai, o tik kvalifikuoti psichologai, turintys atitinkamą išsilavinimą, patirties. Visi jie ir gyvai konsultuoja tėvus, vaikus ir paauglius, veda mokymus.
Skambinti galima bet kuriuo klausimu apie vaikus – elgesį, emocijas, santykius. Taip pat linija skirta ir tėvų palaikymui, nes ir tėvams būna sunkių dienų, kai jie sutrikę, kartais jaučiasi beviltiškai ir tiesiog nori su kitu suaugusiu žmogumi pasitarti. Tokiais atvejais irgi galima skambinti į „Tėvų liniją“.
Kokie klausimai dažniausi?
Skambučiai būna įvairūs. Kartais kažkas vyksta čia ir dabar: vaikai susipyko ar supyko ant tėvų, trenkė durimis, neaišku, ką daryti, kaip nuraminti. Kartais tėvai sako, jog patys nežino, kaip susidoroti su konflikto išprovokuotu savo pykčiu, kai norisi išlieti emocijas, rėkti, bartis. Tada jie nutaria, jog išmintingiau lukterėti ir pasitarti su specialistais, užuot „pratrūkus“. Kartais pokalbis su „Tėvų linijos“ psichologu būna tarsi greitoji pagalba, kai aptariamas tą tik įvykęs įvykis, situacija. Į liniją galima skambinti tiek kartų, kiek norisi, kalbėti tiek laiko, kiek reikia klausimui išsiaiškinti. Laiko limito nėra. Tik negalime užtikrinti tęstinumo, nes kiekvieną kartą gali atsiliepti kitas konsultantas. Turime skambučių, kai tėvai skambina ne pirmą kartą, jei tebesitęsia sunkumai ar iškilo naujų.
Kartais tėvams sunku nuspręsti, ką daryti, – ar užtektų vienkartinio pasitarimo su specialistu, ar reikėtų ilgesnės terapijos. Mes visada kviečiame paskambinti ir su mumis pasitarti. Jei mūsų psichologai mato, kad reikia gyvų konsultacijų, jie pataria lankyti psichoterapiją gyvai. Kartais užtenka pokalbio telefonu, jei situacija nėra sudėtinga ir reikalaujanti ilgalaikės terapijos. Kartais psichologai rekomenduoja paskaityti literatūros vienu ar kitu klausimu. O kartais užtenka pasakyti, kad neraminantis vaiko elgesys yra būdingas jo amžiui, pavyzdžiui, paauglystėje, tai yra normalu, ir tėvams tas patvirtinimas labai svarbus.
Ar pastarieji karantino ir nuotolinio mokymosi metai buvo kuo nors ypatingi, ar tėvams iškildavo klausimų, su kuriais anksčiau nebuvo susidūrę?
Šitas laikas paaštrino įvairias situacijas, buvusias iki tol. Bet temos išlieka panašios – dažniausiai tėvai skambina dėl vaikų elgesio: neklauso, mušasi, pykstasi, nesitvarko. Būna skambučių, kai tėvai nerimauja dėl pasikeitusio vaiko elgesio. Pavyzdžiui, jis užsisklendė, nebūdingai pasikeitė elgesys, tėvai nesupranta, kuo gali padėti, jiems neramu, norisi pasitarti. Tėvai ieško ryšio su vaikais, nori geriau suprasti.

Dar viena tema – mokykliniai reikalai. Jei iki pandemijos vaikas nenorėjo eiti į mokyklą, ruošti pamokų, tai pandemijos metu tų iššūkių dar labiau padaugėjo. Nuotolinio mokymosi metai paveikė vaikus labai stipriai. Vilniaus universiteto mokslininkai atliko tyrimus, koks karantino poveikis vaikams, ir nustatė, jog labai pablogėjo vaikų psichinė sveikata. Buvo daug depresyvaus fono, liūdesio, vilties praradimo. Ar kada bus taip, kaip buvo anksčiau? Ir tada krenta motyvacija mokytis, kažką prasmingo veikti, dalis vaikų pradėjo jausti spragas, o tada dar labiau nebesinori stengtis.
Iš pradžių, kai visi užsidarė namuose, buvo nerimo, kas čia vyksta aplinkui, bet kartu ir smalsumo. Prasidėjo naujas dalykas – nuotolinis mokymasis. Gali jungtis, gali neprisijungti. Bet ilgainiui tai pasidarė nebesmagu, atsirado ilgesys, vos ne gedėjimas to ankstesnio buvimo mokykloje. Ir štai įvyko grįžimas. Tada visus tuos dalykus išgyvenus reikia įsivažiuoti į senas vėžes, o tai jau nėra taip paprasta. Ilgas nebendravimo laikas padarė savo. Vaikams bendravimas su savo bendraamžiais yra labai svarbus, tai vienas iš natūralių poreikių, nesvarbu, ar vaikas turi dešimt draugų, ar vieną gerą. To bendravimo per karantiną trūko. Iš pradžių kankino draugų ilgesys, bet po metų, kai vėl reikėjo grįžti į mokyklas ir mokytis gyvai, reikėjo tam tikra prasme vėl iš naujo adaptuotis prie gyvo bendravimo. Vos ne mokytis iš naujo, kaip išbūti, kaip spręsti konfliktus, kaip išgirsti kitą, palaukti savo eilės.
Iš paauglių girdime, kad per nuotolinį mokymą jie priprato prie kitokio gyvenimo būdo, nori ryte ilgiau pamiegoti, kad nereikėtų ruoštis, eiti, kad galėtų atsikėlę iškart įsijungti kompiuterį. Paaugliams kažkokiu būdu karantininis gyvenimas tiko dienos rutinos prasme, gyvo bendravimo su bendraamžiais, aišku, pradėjo trūkti ir jiems. Ekrane vaikai jausdavosi vienaip, o bendraudami gyvai su draugais ir mokytojais – vėl kitaip.
Ar būna universalių patarimų, kurie tiktų šiuo sudėtingu laikotarpiu daugeliui šeimų?
Kas tikrai padeda, tai dienotvarkė. Kad vaikai, nepaisant, ar jie karantine, ar ne karantine, turėtų stabilią dienos ir savaitės seką. Kuo vaikai vyresni, tuo labiau juos reikia įtraukti į dienotvarkės sudarymą, kad jie būtų aktyvūs šio proceso dalyviai. Ne primesti vaikams savo nuomonę, o tartis, kaip sudėlioti dienos veiklas, kad pakaktų laiko mokyklai, poilsiui, žaidimui, pamokų darymui, šeimos pabendravimui. Tas įgūdis turėti dienos ir savaitės struktūrą vaikui pravers visą gyvenimą. Plius – tai suteikia saugumo, ugdo jo savarankiškumą. Jei tėvai mato, kad vaikas nesilaiko dienotvarkės, reikėtų įsigilinti, kur problema, galbūt peržiūrėti dienotvarkę. Arba vaikui pasiūlyti susikurti priminimus, kad atėjo laikas daryti vieną ar kitą veiklą. Dienotvarkė turėtų būti vaiko kvietimas į bendradarbiavimą su tėvais, su šeima.
Tik taip atsiras supratimas, kad paklota lova nėra mamos reikalas, o padaryti namų darbai – tėčio rūpestis. Vaikas turi jausti, kad tai jo gyvenimo dalis, nereikia skubėti į pagalbą ir daryti tų darbų už vaiką. Kai tėvai šiek tiek atsitraukia, vaiko motyvacija daryti tai pačiam padidėja.
Ar daug tėvų skambina į liniją dėl trinties namuose, kuri natūraliai atsiranda dirbant ir mokantis nuotoliniu būdu?
Dalis tėvų tarsi nedrįsdavo suformuluoti šio klausimo, juk atrodo, kokia čia problema, jei visi mylimi žmonės namuose, kodėl tarp jų gali būti trintis? Bet ta problema yra, nes visiems nuolatos būnant namuose pritrūksta asmeninės erdvės. O tos erdvės norėti yra natūralu. Mes apie tai kalbėdavome, kad kiekvienas šeimos narys gali turėti kažkokią erdvę sau, tik reikia šį klausimą spręsti kūrybiškai. Jei namai nedideli ir kiekvienas vaikas neturi atskiro kambario, galbūt galima susitarti, kad tam tikromis valandomis kambarys priklausys vienam, kitomis valandomis – kitam vaikui. Juk visiems mums reikia pabūti vienumoje, susidėlioti savo mintis, užsiimti kažkokia veikla. Jei nėra sąlygų visiems pasiskirstyti namų erdvę, galima nustatyti laiką, kai vieni išeina pasivaikščioti, kiti lieka namuose.
Iki šiol mes turėdavome patirties, ką reiškia visai šeimai būti namuose per atostogas ar savaitgalius. Tai būdavo laisvas laikas su aiškiai nubrėžtomis laiko ribomis. Per karantiną teko išmokti būti visiems kartu neapibrėžtą laiko tarpą su ribotomis galimybėmis ir didesne atsakomybe. Natūralu, kad tokia realybė sukūrė nemažai įtampų daugelyje šeimų.
Kartais psichologinė įtampa jau pasiekdavo pavojingą, „aukštos įtampos“ ribą. Vaikai susiginčydavo, pešdavosi, pykdavosi. Tada tėvai skambindavo į mūsų liniją, nes tiesiog nebežinodavo, ką daryti. Buvo skambučių, kai tėvai sunerimę klausdavo, kaip pranešti apie netikėtą artimojo mirtį, kaip kalbėti su vaiku apie kovido atneštas netektis. Buvo baimės dėl savęs, artimųjų, senelių, įtampą keldavo per televiziją rodoma informacija apie padėtį pasaulyje, mirusių ir užsikrėtusių skaičių. Vienas iš patarimų – sumažinti informacijos srautą, kad namuose nebūtų nuolat įjungti žinių kanalai, kad vaikai sąmoningai ar nesąmoningai nebūtų užverčiami neigiama informacija.
Ką tėvams duoda pasitarimas su specialistais?
Psichologai padeda pamatyti šeimos situaciją iš šalies. Mes diagnozių negalime nusakyti, nes tai tik pokalbis telefonu, bet galime padėti suprasti, ar tai būdinga vaiko raidai, ar toks elgesys atitinka vaiko amžių ir jo emocinę raidą. O galbūt situacija sudėtingesnė ir šeimai reikalinga kitokia pagalba. Tada suteikiame informacijos, kur tokios pagalbos galima rasti. Kartais rekomenduojame paskaityti knygą ar straipsnių internete. Visada kviečiame užeiti į mūsų svetainę www.tevulinija.lt, kur galima rasti vaizdo patarimų ir tėvams aktualių straipsnių.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“