Mano vaikas nerimauja… liūdi… bijo… skriaudžia kitus… negali susikaupti…
Tai tik dalelė apibendrintų skundų, kuriuos išsako tėvai psichologo kabinete. Vaikas, jo charakteris ir temperamentas, tėvai, kiti globojantys asmenys, broliai, seserys, draugai, jų savybės, vertybės ir nuostatos, gyvenamoji aplinka sudaro sudėtingą visumą, darančią įtaką problemoms susidaryti bei joms spręsti.
Benarpliojant šį Gordijaus mazgą, profesionalo pagalba gali būti būtina. Tačiau prieš atveriant psichologo kabineto duris, verta pabandyti kai ką išsiaiškinti patiems. Jei ir neįveiksite sunkumų, tai bent jau daugiau sužinosite apie savo vaiką ir jo pasaulį, kalbėdamiesi ugdysite ir stiprinsite vaiko psichohigienos įgūdžius, kurie ateityje padės jūsų vaikui išvengti problemų arba sėkmingai jas spręsti.
Pataria psichologė Jurga Dapkevičienė
Kaip viskas prasidėjo?
Pirmiausia pabandykite prisiminti, kada pirmą kartą pastebėjote jus jaudinantį simptomą. Atkreipkite dėmesį į tai, koks tuo metu buvo ne tik vaiko, bet ir jūsų – mamos ir tėčio – gyvenimas. Su kokiais pokyčiais ir iššūkiais tuo metu kovojote? Kaip jautėtės? Neužmirškite, kad jus jaudinantis vaiko elgesys gali būti sąlygotas jūsų gyvenimo pokyčių, apie kuriuos tiesiogiai vaikas nieko nežino. Jums išgyvenant įtampą ar nerimą, vaikas gali perimti šias emocijas. Atkreipkite dėmesį į tai, kada simptomas sustiprėja, kada susilpnėja, kokie veiksniai sukelia šiuos pasikeitimus.
Neretai pasitaiko, kad trikdo vaiko elgesį ar simptomą išprovokuoja šeimoje tvyranti įtampa, neaiškumai, konfliktai ar ydingi santykiai. Tokiais atvejais pagalbos dažniausiai reikia visai šeimai.
Tačiau net jei kiti šeimos nariai nepasiruošę terapijai ar jos atsisako, reikėtų bandyti suteikti pagalbą bent vaikui, kurio reakcija ypač jautri.
Kartais būna, kad netinkamą vaiko reakciją sustiprina pernelyg didelis tėvų ar auklėtojų dėmesys. Pvz., dvejų metų Domantas supykęs įkando seseriai. Už šį elgesį sulaukė ilgo moralo, apie savo negražų elgesį…
Mamai sūnaus elgesys buvo toks netikėtas ir nemalonus, jog ji pamiršo: dvimečiui moralai – tas pats, kas žirniai į sieną. Ilgi pamokslai gali būti priimti kaip papildoma dėmesio porcija. O noras ją gauti skatins ir toliau kartoti netinkamą elgesį. Klaida būtų ir siūlyti įsikasti pačiam… Daug veiksmingiau pagrindinį dėmesį skirti nukentėjusiajam: raminti, glostyti, pūsti žaizdą. Kandukui užteks paaiškinti: „Matai, jai skauda. Mes nesikandžiojame. Kai supyksti, gali kasti šitam šuniukui (ar kitam minkštam žaislui, pagalvėlei).“
Griebkime jautį už ragų
Pabandykite vaiko tiesiai šviesiai paklausti, kas nutiko, kad pasikeitė jo elgesys. Nereikia slėpti, kokios vaiko reakcijos jums kelia nerimą. Galite pasakyti „Pastebėjau, kad neturi apetito ir nenori žaisti. Kas atsitiko?“
Nesvarbu, kad į savo pastebėjimą nesulauksite atsakymo, vaikas turėtų jausti ir žinoti, kad jūs pastebite jo savijautos pokyčius ir rūpinatės tuo. Jei ketinate kreiptis profesionalios pagalbos, vaikas irgi turėtų žinoti tikrąją kreipimosi priežastį, ir geriau, jei apie ją išgirs namuose, iš jūsų, o ne specialisto kabinete. Kalbėdami parinkite paprastus, vaikui suprantamus žodžius.
Istorijų pasakojimas
Daugybę emocinių problemų galima išspręsti arba bent palengvinti pasakojant istorijas, kurių herojai susiduria su vaikui aktualiomis problemomis, kovoja ir sėkmingai jas įveikia. Kurdami istorijas parinkite veikėjus, su kuriais vaikas noriai tapatintųsi. Stiprias emocines reakcijas sukeliantys įvykiai – ligos, išsiskyrimai ir praradimai, konfliktai – gali būti perkelti į skruzdėlyną, mišką ar tvartą. Juose vienodai sėkmingai gali dalyvauti ir Mikė Pūkuotukas, ir Ėriukas Šonas, Pepė Ilgakojinė ar Raudonkepuraitė.
Vienintelė sąlyga – vaikui veikėjas turi būti patrauklus ir artimas. Tik venkite tiesioginio problemos atpasakojimo, įvardinant herojus tikraisiais vardais, t.y. pasakoti nemėgstančiam praustis Tadui apie berniuką Tadą, kuris nemėgo praustis. Tiesioginis istorijos pasakojimas vaikui gali kelti pernelyg stiprius jausmus, nuo kurių vaikas ginsis išsiblaškymu ar nuoboduliu, atsiribojimu nuo pasakojimo. Pasitelkite fantaziją, naudokite liaudies pasakų, autorinių apysakų ar animacinių filmų motyvus, konstruokite nuosavus siužetus.
Nesutariantiems broliams bus naudinga išgirsti, kad kai kuriuos sunkumus galima įveikti tik dviese, ir tik padedant vienas kitam. Bijančiam tamsos vaikui gali padėti meškutis, kuris irgi bijo, bet nugali baimę, pasitelkdamas stebuklingą lempelę ir t.t.. Pasiūlykite vaikui pačiam sukurti kokią nors istoriją.
Tikėtina, kad joje rutuliosis aktualus siužetas. Pvz., miške pasiklys ir pražus nemalonę užsitraukusi sesuo (tiesa, ją įkūnyti gali ir katinėlis ar kiškutis). Tuomet pasakokite kitą istoriją su tais pačiais veikėjais, tik jau pasiūlydami savą – humaniškesnį – sprendimą. Pvz., sesuo, klaidžiodama miške, prisimena, kad turi narsų brolį, kuris turi nepaprastai jautrią klausą, ir pradeda jį šaukti. Brolis puola į tankų ir tamsų mišką, braunasi per brūzgynus, suranda sesę ir parveda ją namo. Visi džiaugiasi, dėkinga sesė kepa broliui pyragą…
Galite ir kartu kurti istorijas, klausti vaiko, kuo galėjo baigtis vienas ar kitas nuotykis.
Vaidinkite
Dar vienas būdas paskatinti gydančių istorijų pasakojimus – tai vaidinimai. Idealu, jei turite marionečių, lėlių, užmaunamų ant rankos ar pirštų, įvairių karnavalinių kostiumų, kaukių. Pasinaudodamas jais vaikas tarsi pasislėps už vaizduojamo veikėjo, pasijus saugus ir galės laisviau išreikšti save, išsakyti savo jausmus, poreikius ir problemas. Jei neturite jokių teatro reikmenų – ne bėda, puikiai tiks ir daug paprastesnės priemonės.
Apklotėliai ir pagalvės, medžiagų atraižos, kartono, spalvoto popieriaus skiautės, puodai, dubenys, šaukštai ir kiti namų apyvokos daiktai lengvai gali virsti jums reikalingais objektais. Jei jūsų vaikas uždaras, nelinkęs išsipasakoti ir kartais atrodo, jog sieną prakalbinti lengviau, prisiminkite Selindžerio apsakyme išsakytą mįslę – „ką sako viena siena kitai?“[*], ir bandykit toliau. Suraskite figūrą, į kurios kreipinį vaikas atsakys. Kartais net paprastus dalykus, kurie vyko darželyje ar kieme, vaikui lengviau papasakoti lapei ar katytei negu mamai.
O kas gi čia?
Istorijų pasakojimui galite panaudoti įvairius paveikslėlius ar net paties vaiko piešinius. Klauskite vaiko, kas vyksta paveikslėlyje, kaip jaučiasi vienas ar kitas herojus, ką jie sako ar daro kitiems. Jaunesniam mažyliui patys įvardinkite įvykį ir veikėjų jausmus. Tokie užsiėmimai su vaikais lavina vaizduotę, kūrybiškumą, skatina kalbos raidą, gebėjimą reikšti savo mintis, atpažinti savo ir kitų jausmus, juos išreikšti. Nuolat įvardindami veikėjų jausmus, formuojame ir vaiko jausmų žodyną, mokome jį suprasti savo ir kitų jausmų pasaulį. Visa tai daro teigiamą įtaką žmogaus emociniam intelektui ir socialinei kompetencijai.
Tikrai paprasta… Bet labai veiksminga
Istorijų pasakojimas gali labai pagelbėti ir įprastomis aplinkybėmis, kai nėra galimybės tučtuojau tiesiogiai patenkinti vaiko poreikių.
Pvz., ketverių metų Julius prašosi nešamas, o jo vos dvigubai sveriančiai mamai vien nuo minties apie tokią galimybę skauda nugarą… Ir mama pradeda pasakoti: „Šuo Biceris su ūkininku išėjo į piceriją.
Begrįžtant Šuo pavargo ir prašo: „Dėde ūkininke, aš pavargau, paneškite mane“. Ūkininkas pasikasė pakaušį ir tarė: „Oi, tu jau toks didelis, negaliu tavęs pakelti…“ Istorija baigiama poilsiu po egle, į pagalbą atskubėjusia traktoriaus priekaba ar avių stumiamu karučiu. Istorijos turinys turėtų būti paprastas ir suprantamas vaikui, dialogai dinamiški. O svarbiausia, kad klausydamasis istorijos vaikas galėtų susitapatinti su panašius išgyvenimus patiriančiu veikėju ir bent simboliškai patenkinti savo poreikį.
Pasakodami istorijas, žaisdami, piešdami, vaidindami atidžiai klausykitės vaiko pasakojimų, jo klausimų.
Jie gali atskleisti tikrąsias vaiko nerimo, baimių, kitų problemų priežastis. Pasakodami ar vaidindami galite ne tik spręsti jau esančias problemas, bet ir pasiruošti ateities įvykiams. Galite daug kartų žaisti, kaip zuikutis pradeda eiti į darželį, susilaukia brolio ar savaitei pasilieka pas senelius.
Atskleiskit ir maloniąsias, ir sunkiąsias šių įvykių puses, leiskite herojui patirti visus jausmus ir galiausiai sėkmingai prisitaikyti. Vaikui šie pasakojimai turėtų patikti, nes juose jis atpažįsta save ir gali saugiai prisiliesti prie jam svarbių probleminių situacijų. Tikriausiai jis paprašys dar, ir jūs net nepastebėsite, kaip viena istorija vejasi kitą, o jūsų vaikas bent jau simboliškai geba vis daugiau ir daugiau… Neabejotina, kad ši patirtis jam padės įveikti tikruosius gyvenimo išbandymus ir iššūkius.
[*] Ats.:susitiksim kampe!
„Mamos žurnalas“