Vadinamasis vaikščiojimas ant pirštų galų yra toks ėjimo būdas, kai pėda statoma ant pirštų ar priekinės pėdos dalies (pagalvėlių). Dažniau taip eina pradedantys vaikščioti vaikai.
Konsultuoja vaikų gydytoja ortopedė-traumatologė Raimonda Valaikaitė, naturoti.lt
Gal tai tik įprotis
Dažniausiai tai yra gerybinė būklė, kuri praeina vaikui augant. Tai daugiau įprotis, nes didžioji dalis vaikų gali panorėję pėdą statyti nuo kulno. Vaikui augant, didėjant kūno svoriui, keičiantis fiziniam aktyvumui, paprastai vaikščiojimas ant pirštų pasidaro ne toks patogus, ir vaikai pradeda pamiršti šį vaikščiojimo būdą.
Retesniais atvejais vaikščiojimas ant pirštų galų įmanomas kaip vienintelis ėjimo būdas vaikučiams, kurių Achilo sausgyslė dėl neaiškių priežasčių yra sutrumpėjusi, ar tiems, kurie serga cerebriniu paralyžiumi, kitomis raumenų-nervų ligomis, autizmu.
Kada kreiptis į gydytoją?
Kol vaikai maži, vizitai pas šeimos gydytojus yra gana dažni, tad pastebėję, kad vaikas pradeda vaikščioti nuo pirštų, nepraleiskite progos tai aptarti su gydytoju. Jis įvertins situaciją ir, reikalui esant, nukreips pas specialistą: vaikų ortopedą ar neurologą. Vis dėlto nederėtų nustebti, jeigu jūsų gydytojas paliks vaiką tiesiog stebėti, kaip jo vaikščiojimo būdas keičiasi bėgant laikui, nes, kaip minėta anksčiau, didelei daliai vaikų neprireikia jokių papildomų konsultacijų ar tyrimų.
Vis dėlto, jeigu sulaukęs 2 metų, mažylis vis dar vaikšto ant pirštų galų ar remdamasis tik priekine pėdutės dalimi, jau siūlyčiau pasirodyti vaikų ortopedui.
Rekomenduočiau vengti vaikštynių ar šokliukų kūdikiams, nes tai skatina vaikučius statyti pėdutę nuo pirštų, ir šis išmoktas ydingas pėdos statymo būdas gali būti pritaikytas ir vaikščiojimui.
Galimi gydymo būdai
Jeigu reikia gydymo, jį skiria gydytojas, priklausomai nuo klinikinio ištyrimo ir vaizdinių tyrimų rezultatų. Kiek ūgtelėjusių vaikučių eisenos analizei galima pasitelkti ir eisenos analizės laboratoriją.
Sudėję visus tyrimus į vieną vietą, taip pat žinodami, ar vaikas turi kitų ligų (cerebrinis paralyžius, autizmas ir t.t.), jau galime spręsti, koks gydymo metodas yra tinkamiausias. Lengvesniems atvejams skiriamas tik stebėjimas arba kineziterapija pratimus akcentuojant į Achilos sausgyslės ilginimą. Taip pat galima skirti ir vidpadžius į batus, kurie skatina vaiką einant minti nuo kulno, ar specialius įtvarus, padedančius palaikyti pėdą neutralioje padėtyje. Reikia žinoti, kad konservatyvus gydymas gali užtrukti, todėl reikia nusiteikti, kad reikės nuolat dirbti, pratimus atlikti namie. Retesniais atvejais, kai ant pirštų galų vaikšto vyresnis negu 5 metų vaikas, reikalingas chirurginis Achilo sausgyslės ilginimas ar botulino toksino infekcijos į užpakalinius blauzdos raumenis.
Tėvų nerimas
Tyrimais pastebėta, jog tie tėvai, kurių vaikui fiziškai nedaug trūksta iki socialiai priimtų normų, neretai išgyvena daugiau negu tie, kurių vaikams yra diagnozuotos neįgalumą sukeliančios būklės. Tarkime, jeigu vaikas neturi jokių kitų ligų, tiesiog įprotį vaikščioti ant pirštų galų, jo tėvai gali nerimauti labiau ir dėti daugiau pastangų jį padaryti ,,normalų“, negu tie tėvai, kurių vaikas dėl savo negalios negali savarankiškai judėti. Tuo labiau, kad gali būti, jog „spyruokliuojantys“, tai yra ant pirštų galų vaikštantys vaikai, sulaukia daugiau aplinkinių dėmesio, galbūt patyčių, aplinkiniai tėvus nuolatos ragina „ką nors daryti“. Todėl norėčiau visus tėvelius, kurių vaikai susiduria su šia būkle, nuraminti ir pasakyti, kad tie žmonės, kurie, nepaisant taikyto gydymo, visą gyvenimą vaikšto ant pirštų galų, sėkmingai tampa gydytojais, advokatais, sportininkais ar kuo tik nori. O svarbiausia, tai niekaip nepaveikia jų gebėjimo būti laimingais.
„Mamos žurnalas“
