Parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje pradėjęs garsiai verkti, rėkti ar ant žemės krentantis vaikas – daugeliui pažįstama situacija. Tokiais atvejais tėvus neretai palydi pikti aplinkinių žvilgsniai ar komentarai apie prastą auklėjimą, tačiau stiprus emocijų protrūkis nebūtinai su tuo susijęs. Kas gali išprovokuoti tokį elgesį, kaip reaguoti pirmosiomis jo minutėmis ir kada jis jau gali būti rimtesnių sunkumų signalas, pasakoja Kauno psichikos sveikatos centro „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė Paulina Skučaitė.
Pasak gydytojos vaikų ir paauglių psichiatrės, emocijų protrūkis viešoje vietoje dažniausiai neprasideda visiškai netikėtai. Vaikas dar prieš tai gali būti pavargęs, alkanas ar sudirgęs, o triukšmas, ryškios šviesos, žmonių gausa ar norimi daiktai tampa papildomais dirgikliais. Kai jų susikaupia per daug, vaikui gali tapti sunku suvaldyti kylančias emocijas.
„Protrūkio metu vaikas gali verkti, rėkti, kartais elgtis agresyviai. Emocijos tuo metu būna tokios stiprios, kad jam sunku save kontroliuoti, išgirsti suaugusįjį ar ramiai spręsti situaciją“, – pasakoja P. Skučaitė.
Emociniai protrūkiai yra normali ankstyvosios vaikystės raidos dalis. Dažniausiai jie prasideda maždaug pusantrų metų amžiuje, o intensyviausiai gali pasireikšti dvejų ar trejų metų vaikams. Augant ir stiprėjant gebėjimui reguliuoti emocijas, protrūkiai palaipsniui retėja ir silpnėja.
Jų intensyvumui didelę reikšmę turi vaiko amžius, temperamentas, emocijų reguliavimo gebėjimai, raidos ypatumai ir aplinka. Vienos priežasties dažniausiai nėra, todėl svarbu vertinti ne tik konkretų vaiko elgesį, bet ir aplinkybes, kuriomis emocijų protrūkiai kyla.
Pirmiausia svarbu padėti nusiraminti
Prasidėjus stipriam vaiko emocijų protrūkiui, pirmiausia tėvams svarbu pasirūpinti jo ir aplinkinių saugumu. Jei įmanoma, verta pasitraukti į ramesnę vietą, kur mažiau triukšmo, žmonių ir kitų dirgiklių. Taip pat svarbu likti šalia vaiko ir parodyti, kad tėvai yra pasirengę padėti jam nusiraminti.
„Protrūkio metu nevertėtų moralizuoti, gėdinti, šaukti ar bausti vaiko. Taip pat svarbu nenusileisti vien dėl stiprios jo reakcijos ir išlaikyti anksčiau nustatytas ribas. Galima įvardyti vaiko emociją ir ją pripažinti, pavyzdžiui: „Suprantu, kad labai norėjai to žaislo ir dabar pyksti. Pykti galima, bet žaislo šiandien nepirksime“, – pasakoja gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad emocijų protrūkio įkarštis nėra tinkamas metas ilgai aiškinti, kas nutiko ar kodėl tam tikras elgesys netinkamas. Apie situaciją geriau pasikalbėti vėliau, kai vaikas visiškai nusiramins. Tuomet galima trumpai aptarti, kas sukėlė stiprias emocijas, jas įvardyti ir kartu pagalvoti, kaip panašioje situacijoje būtų galima elgtis kitą kartą.
Aplinkinių dėmesys gali tik apsunkinti situaciją
Viešoje vietoje tėvams papildomos įtampos neretai sukelia aplinkinių reakcijos. Gydytojos vaikų ir paauglių psichiatrės teigimu, tokie komentarai ar bandymai įsikišti dažniausiai nepadeda, todėl geriausia leisti tėvams patiems pasirūpinti savo vaiku.
„Papildomas nepažįstamų žmonių dėmesys, komentarai ar bandymai sudrausminti vaiką gali dar labiau padidinti jo patiriamą įtampą. Tokiu metu kur kas naudingesnis gali būti paprastas palaikantis žvilgsnis ar šypsena tėvams“, – sako P. Skučaitė.
Protrūkių tikimybę galima sumažinti
Pasak gydytojos vaikų ir paauglių psichiatrės, tokioms situacijoms tėvai gali pasiruošti iš anksto. Pavyzdžiui, prieš einant į parduotuvę, kavinę ar muziejų vaikui galima trumpai paaiškinti, kur einama, kiek laiko ten bus praleista ir kokių ribų bus laikomasi. Taip pat svarbu mokyti vaiką atpažinti savo emocijas. Galima iš anksto susitarti, kad pajutęs stiprėjantį pyktį ar įtampą jis apie tai pasakys tėvams, o prireikus visi kartu pasitrauks į ramesnę vietą.
„Pavieniai emocijų protrūkiai ankstyvoje vaikystėje dažniausiai nėra priežastis nerimauti, tačiau jei jie tampa labai dažni ar intensyvūs, vaiką sunku nuraminti, jis žaloja save ar kitus, o protrūkiai pradeda trukdyti kasdieniam gyvenimui, svarbu kreiptis į psichikos sveikatos specialistą. Taip pat verta pasitarti, jei stiprūs protrūkiai išlieka vaikui augant ar kartu atsiranda kitų emocinių ir elgesio sunkumų“, – pažymi gydytoja vaikų ir paauglių psichiatrė P. Skučaitė.
