Ar reikia vaiką mokyti piešti?

Daivos Sirvydienės nuotr.

Daivos Sirvydienės nuotr.

Nemažai šiuolaikinių tėčių ir mamų, vos žengus mažyliui pirmuosius žingsnius – gal dar anksčiau – ima rūpintis jo ugdymu. Štai jau atpažįsta raides, spalvas, štai moka skaičiuoti iki trijų! Per tas ugdymo gudrybių paieškas ima tėveliai ir pamiršta, kad svarbiausias vaiko darbas – bent jau iki mokyklos – tai žaisti ir… piešti.

Beje, piešimas vaikui – ne tik vienas puikiausių būdų išmokti daugybės dalykų. Tai vaiko vidinio pasaulio atspindys, jo „jausmų kalba“. Vaikas piešia taip, kaip supranta pasaulį, ir taip, kaip jis pats jaučiasi tame pasaulyje. Bet apie viską iš eilės.

Ar reikia vaiką mokyti piešti?

Kada vaikui ateina laikas mokytis piešti? – klausia mamos. Atsakymas paprastas – mokytis piešti nereikia. Vos tik vaikas sugeba nulaikyti rankute bet kokią piešimo priemonę, jis pats pradeda piešti. Iš pradžių didžiausią džiaugsmą ir pasitenkinimą jam teikia būtent tai, kad jo rankos judesys palieka žymę. Tai iš tiesų pirmieji mažylio kūriniai! Atminkite, jog vaikas pradeda piešti kaip tik tuo sunkiuoju (ir jam, ir ypač jo tėvams) laikotarpiu, kai būtina įrodyti „aš pats“, „aš galiu“. Pirmosios keverzonės puikiausiai tam tinka, jos padeda mažyliui įtvirtinti savo galios jausmą ir savarankiškumą.

Piešdamas vaikas mokosi dar vieno svarbaus dalyko – savikontrolės. Pats piešimas – nesvarbu, ar pirštais, ar kreidutėmis, ar pieštukais, ar flomasteriais, ar akvarele – lavina mažylio rankos-akies koordinaciją ir mokėjimą susikaupti. O tai juk esminiai gebėjimai, kurių prireikia vėliau, mokantis rašyti, skaityti, atlikti kitus darbelius. Be to, savikontrolė čia ugdoma ir dar vienu paprastu būdu – vaikas „įgyvendina“ savo sumanymą. Tai reiškia, kad jis kažką suplanuoja, įsivaizduoja, o paskui nuosekliai perkelia tai į popierių arba… ant sienų.

Tiesa, dėl piešimo kur papuola: tai trečia savikontrolės ir pažinimo ugdymo galimybė. Jei vaikui neparodysime ir nepasakysime, kur ir kiek galima piešti, jis mėgins piešti visur. Net jei ir pasakysime ar parodysime, – mėgins piešti ir kitur, kad sužinotų, ar tikrai negalima, ir kas būna, kai negalima… Tiesiog kiekvienąkart, kai vaikas mėgina piešti ant sienų ar ten, kur, mūsų nuomone, nederėtų piešti, duokim jam pakankamai didelį popieriaus lapą, lentą ar kitą tam tinkamą daiktą ir paprasčiausiai priminkime: „piešti reikia čia”. Mūsų pagalbos dar kurį laiką prireiks ir kol vaikas supras, kad pieštukas ar kreidutė nėra valgomi.

Rūpestingos mamos ar ką tik namus suremontavę tėčiai, deja, dažnai nusprendžia, kad geriausias būdas išlaikyti švarius namus – tai paslėpti visas įmanomas piešimo ir rašymo priemones. Neva, kai bus jau protingas ir supratingas, gaus ir piešti. O paskui niekaip nesupranta, kodėl, pavyzdžiui, mažasis taip trukdo pamokas ruošiančiai vyresnei sesutei (kuri turi daugybę pieštukų!) ar taip ir taikosi viską išterlioti mamos lūpų dažais…

Ar versti vaiką piešti, jei jis nemėgsta?

Manau, nemėgstančių piešti vaikų nebūna. Nebent… vos tik jis į rankas paėmė pieštuką, iš jo buvo reikalaujama nupiešti kažką rimto, tikro. Pavyzdžiui, „nupiešk saulytę”, „nupiešk žmogiuką”, „ne, tu ne taip pieši, pažiūrėk, kaip reikia piešti“.
Pirmiausia duokime vaikui tiesiog terlioti, keverzoti. Tai jam teikia pasitenkinimo, be to, ugdo gebėjimą sutelkti dėmesį ir kontroliuoti rankytės judesius. Maža to, ilgainiui mažasis dailininkas ir be mūsų pagalbos pats ima kurti vis sudėtingesnius piešinius.

Vaikas „nemėgsta“ piešti ir tuomet, kai jam tai nesiseka. Pavyzdžiui, jei vaikas yra pernelyg aktyvus ir sunkiai nusėdi vietoje, o piešimas reikalauja susikaupti, tai jis geriau pasirinks lakstymą po kambarius ar kaladėlių mėtymą. Arba jei vaikas dėl jau esamų raidos sutrikimų ar kokių prigimtinių bėdų sunkiau valdo rankytę, prasčiau koordinuoja savo judesius, piešti – ypač flomasteriais ar pieštukais – jam irgi nesiseks. Tik ir šiais atvejais vaiką galima sudominti piešimu – pirštais, kojų pėdomis – ar molio, tešlos minkymu, lipdymu, popieriaus plėšymu bei karpymu į skiauteles. Jokiu būdu nereikalaudami nupiešti ar padaryti kažką, o siūlydami tai kaip smagią veiklą, pamatysime, kaip vis labiau vaiką tai ima dominti ir net… veikia raminamai.

Įdomu tai, kad laikas „mokytis“ piešti ar pamėgti piešimą niekuomet nepraeina. Tai galima daryti sulaukus bet kokio amžiaus. Turbūt nemažai mamų ar tėčių galėtų pareikšti: aš irgi visai nemėgstu ir net nemoku piešti! O jūs imkite ir pamėginkite drauge su vaikais nupiešti „dėmių“ piešinį. Sąlyga tik viena – užpildyti akvarele ar guašu (pirštais ar teptuku) kuo didesnį popieriaus lapą, piešti kokių tik norite spalvų ir dydžių dėmes…

Ar piešiniai ką nors reiškia?

Taip, piešiniai atskleidžia ir tai, kaip vaikas mato ar jaučia save, savo pasaulį, ir tai, kaip jis sugeba perteikti tai, kaip supranta pasaulį. Tai yra, jie gali rodyti ir vaiko psichologinę savijautą, ir jo raidą. Tačiau kurią būtent – emocinę ar pažintinę vaiko brandą – parodo jo piešiniai, niekuomet negalime spręsti tik pagal pačius piešinius. Atsakyti galime tik įsigilinę į vaiko situaciją, stebėdami jį, bendraudami su juo, jei reikia, atlikę papildomus testus.

Pirmiausia vaikai save atskleidžia per spalvas, jei piešia su akvarele ar guašu. Mamos dažnai nusigąsta ir net uždraudžia piešti, pamatę, jog jų dvimečiai ar trimečiai „pažįsta“ tik vieną ar dvi spalvas – juodą ir rudą. Na, kartais prideda tokios purvinai žalios… Tačiau šios spalvos nebegąsdins, jei suprasime, ką išgyvena šio amžiaus mažyliai. Pirma, jie turi būti švarūs, daryti tik į puoduką, mokytis plauti rankas, valgyti šaukštu ir šakute, o ne rankomis… Piešimas dažais lieka kone vienintelė galimybė išreikšti taip natūralų norą terliotis, teplioti, sukurti ir pačiam sunaikinti. Antra, jiems tikrai sunku išgyventi tą didžiulę jausmų sumaištį, kai jiems vis dar norisi ir reikia mamos, o kartu taip norisi nuo jos atsiskirti ir tapti nepriklausomu, pačiu savimi. Pajusti, jog esi atskiras nuo mamos ir daug ką gali pats, ne tik teikia džiaugsmo. Tai ir baugina! Štai tamsios spalvos ir padeda išreikšti tuos slegiančius jausmus.

Dėl šių priežasčių piešimas tamsiomis, niūriomis spalvomis suintensyvėja ir kitais sunkiais vaiko (bet kokio amžiaus ar net suaugusio žmogaus) gyvenimo periodais. Pavyzdžiui, šeimoje gimus dar vienam vaikui, pradėjus lankyti darželį, persikrausčius gyventi į kitą vietą, praradus artimą žmogų, mylimą augintinį. Tai tiesiog rodo, jog tapo neramu, baugu, liūdna…

Kai augdamas vaikas išmoksta piešti vis sudėtingesnius dalykus, apie tai, kaip jaučiasi ir kas vyksta jo pasaulėlyje, jis „kalba“ ne tik spalvomis, bet ir ištisais paveikslėliais. Išvardinti, kokie „ženklai“ piešiniuose ką reiškia ir ar turėtų kelti susirūpinimą, tikrai neužtektų vietos. Be to, vienas ar kitas „ženklas“ dar nieko nereiškia, svarbu, kiek daug ir kaip dažnai juos matome vaiko piešiniuose. Pagaliau visai nebūtina žinoti, kas ką gali reikšti, kad išmoktum „skaityti“ vaiko piešinius. Galima su pačiu vaiku kalbėtis apie jo piešinį. Tiesiog domėtis, ką jis nupiešė, kas čia vyksta, kaip jaučiasi jo nupiešti žmogeliukai, ką jie norėtų pasakyti, ar gali būti, kad ir pats vaikas jaučiasi panašiai… Būtent tokia seka – nuo bendro piešinio supratimo, apibūdinimo, prie detalių, konkrečių figūrėlių ar piešinio vietų, pagaliau – prie paties vaiko ir jo savijautos keliaujame drauge su piešinio autoriumi.
Tai, kad berniukai piešia kovas, žudynes, rodo tik jų prigimtinį norą kariauti. Agresyvaus turinio piešiniai gali atsirasti ir tuomet, kai vaiko gyvenime vyksta kažkas, kas kelia jo pyktį ar nepasitenkinimą. Ypač, jei jis negali parodyti savo pykčio niekaip kitaip (pvz., muštis draudžiama, kalbėti apie savo pyktį uždrausta arba tiesiog baisu, nes jei pasakysiu tėvams, kad pykstu, manęs nebemylės), kaip tik piešdamas.

Kai vaiko gyvenime pernelyg daug pasikeitimų (pvz., tėvai išsiskiria, vaikas perkeliamas į kitą mokyklą, pasikeičia gyvenamoji aplinka ir t.t.), jo piešinyje dažniausiai atsiranda kritulių: sniego, lietaus… Kartais virš piešiamų žmogeliukų „pakimba“ koks tamsus daiktas ar ant jų galvos, atrodo, kas taikosi užlipti – tai gali reikšti, kad vaiko galvelę slegia kažkokie nesuprantami ar tik nujaučiami dalykai. Pavyzdžiui, virš vienos mergaitės galvos po to, kai tėvai pusę metų mėgino nuslėpti artimo šeimos draugo mirtį, nuolat ėmė plazdėti juodas didelis drugelis…
Tik ir vėl kartais – ypač jei tai piešiama tik kartais – lietus reiškia tik lietų, o drugelis yra tiesiog vakar matytas didelis drugelis…

Ar galima pasikliauti piešinių testais?

Manau, skaitytojai jau suprato, kad vien tik piešinys, juolab tik vienas ar vos keletas jų, dar nieko nerodo. Štai šiandien mergaitei baisu ir neramu, nes ji pirmąkart mokykloje, todėl jos žmogeliai maži, kreivi ir be rankų. Nors dar prieš savaitę namie ji piešė puikiausią princesę…
Ne kartą tenka susidurti su mokytojų ar specialiųjų pedagogų nugąsdintais tėvais: „Jūsų vaikas visai negabus ar dar nepasiruošęs mokyklai, štai kaip jis piešia…“. Atlikę pažintinių gebėjimų įvertinimą pamatome, jog vaiko intelektas net aukštesnis už vidutinį, o prastai piešia, nes… prastai jaučiasi. Ir atvirkščiai, puikiausiai piešiantis ir spalvų derėjimą jaučiantis vaikas, pasirodo, turi mokymosi sunkumų.

Manoma, jog vienas „patikimesnių“ būdų įvertinti vaiko pažintinę raidą yra jo žmogaus piešinys. Iš tiesų, vaikai, trejų ketverių metų pradėję piešti vadinamuosius buožgalvius (didelė galva, akys ir kojos), palaipsniui vis tikroviškiau piešia žmogutį, pridėdami vis daugiau detalių. Ilgainiui atsiranda kūnas, burna, rankos, kaklas, ausys, net drabužiai. Žmogus paveikslėlyje net „išmoksta“ judėti. Svarbu ir tai, ar piešia mergaitė, ar berniukas. Štai jeigu mergaitės žmogaus išvaizdai piešinyje teikia tikrai daug dėmesio, išdailindamos ir prikurdamos įvairiausių detalių, tai berniukai daugiau dėmesio gali teikti ne žmogaus figūrėlei, bet veiksmui. Jie piešia paprastutes figūrėles iš pagaliukų, tačiau šios piešinyje plaukia, bėga, važiuoja.

Paprastai žmogaus piešinys ir atrodo tokio amžiaus, kokio amžiaus yra arba jaučiasi esantis vaikas. Todėl jei septynerių metų vaikas piešia į buožgalvį panašų žmogų, tai arba jo protinė raida atsilieka ir atitinka maždaug ketverių metų amžių, arba, nepaisant gerų pažintinių gebėjimų, jo emocinė raida „užstrigusi“ ties ketverių metų amžiumi. Vaikas puikiai skaito ir rašo, tačiau stebėdami jo elgesį su kitais vaikais ar tėvais galima pastebėti, jog jis elgiasi, lyg būtų gerokai mažesnis… Pagaliau, vaikas prastai gali piešti ir todėl, kad niekuomet neturėjo galimybės išreikšti savęs laisvai piešdamas tai, ką nori. Minėjau, kad piešinio kokybė gali nukentėti ir tuomet, kai vaiką kas nors slegia.

 Pasikartosiu, bet piešiant – kaip ir žaidžiant – svarbiausia yra ne rezultatas, o pati veikla. Pats piešimas vaikui yra smagus ir mielas užsiėmimas, kol nepradedama iš jo reikalauti rezultato. Ar žinote, kad mėgstančio piešti vaiko piešiniai gali labai suprastėti, jei už kiekvieną nupieštą piešinį jam skirsime atlygį (saldainį ar pinigėlį)?

Ar piešimas gali „gydyti“?

Įdomiausia, kad piešimas ne tik atskleidžia vaiko brandą ar vidinę būseną. Vien tik piešimas – galimybė laisvai popieriuje reikšti tai, kaip jautiesi – tolygus gydymui. Suaugusiems žmonėms palengvėja išsikalbėjus, vaikams – išsipiešus. Štai trejų su puse berniuko mama nebežinojo ko griebtis, kai gimus mažajam broliukui, vyresnysis ėmė vėl teplioti į kelnes. Pasiūliau nupirkti akvarelę ir duoti piešti – kiek nori, kada nori. Pirmiausia berniukas išpiešė visą juodą ir rudą spalvas, tik po to „atrado“ kitas. Į kelnes terlioti nustojo.

Pasitelkti į pagalbą piešimą galime visada, kai tik vaikui žodžiais nepavyksta ar jis dar nemoka išreikšti savo jausmų. Pavyzdžiui, kai pernelyg aktyvus vaikas „liejasi“ per kraštus, nukreipdamas savo agresiją į kitus, galime pasiūlyti jam nupiešti savo pyktį. Su naktinių košmarų išgąsdintu vaiku mėginame piešti tai, kaip atrodo jį gąsdinantys sapnai. Labai uždaram ir visai apie save nepasakojančiam vaikui pasiūlome įsivaizduoti save kaip medį, augalą, gyvūną, nupiešti ir papasakoti apie jį… Paskui jau galime drauge ieškoti ir išeities – pavyzdžiui, nugalėti piešinyje pabaisą, nupiešti, kaip atrodo „pažabotas“ pyktis, sugalvoti, kaip apsaugoti gležną ir amaro niokojamą medelį…

 Svarbu tai, kad nupiešti išgyvenimai, jausmai, mintys visuomet tampa nebe tokie slegiantys ir gerokai lengviau kontroliuojami. Vaikas – kad ir kokio amžiaus būtų – vėl jaučiasi atgaunantis savo galios jausmą. Be to, jis „išsako“ tai, ko nemoka, nenori ar negali išsakyti žodžiais. O jeigu dar tėtis ar mama parodė susidomėjimą tuo, ką vaikas „kalba“ piešiniais – nevertindami, gražiai ar ne, panašiai į tikrus ar ne vaikas nupiešė, ko gi daugiau reikia, kad vėl pasijustum svarbus ir suprastas…
Todėl nieko baisaus ar nuostabaus, jei iki tol pripiešdavęs apie dvidešimt piešinių per dieną vaikas, kai pagaliau pamato ir pajunta, kad mes supratome, ką jis norėjo pasakyti savo piešiniais, nustoja piešęs ir užsiima visai kita veikla. Jam tapo vėl ramu ir saugu, jis gali toliau pažinti pasaulį.

Psichologė Roma Jusienė

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai


Žymos: , ,

Vienas atsiliepimas kategorijoje “Ar reikia vaiką mokyti piešti?”

  1. Asta
    2017/09/19 at 12:07 #

    Tikriausiai nera nei vieno mazojo, kuris nebutu pieses ant sienu ar baldu. Tikrai nemanau, kad reikia tai drausti, kaip tik skatinti toki saviraiskos buda. Pas mus yra magnetine piesimo lenta ant kurios vaikas gali piesti, kai buvo mazas, turejo kilimeli piesimui. Ir jam si veikla labai patinka, tad vaikui reikia tik suteikti galimybe atsiskleisti.

Palikite atsiliepimą Asta


6 + septyni =

Kitos temos: