Vaikus reikia išmyluoti ir išmylėti – tai idealu padaryti per žindymą

Tinklaraštininkė Aistė Dėdelė

Tinklaraštininkė Aistė Dėdelė savo puslapyje www.dialogassuvaiku.lt rašo, kaip svarbu vaikus išmylėti ir išmyluoti. Ar vaikas bus išmylėtas, tai lems jo asmenybę ir tolesnius santykius su tėvais. O juk per žindymą ir jo ritualą mezgamas pats tvirčiausias ryšys su vaiku.

Aistė dalyvavo fotoprojekte „Žindymas  – gamtos dovana“ ir tikrai turi ką papasakoti apie savo žindymo kelią.

Mano žindymo istorijos pradžia buvo skausminga – kankino ne tik emocinės, tačiau ir fizinės kančios. Dienos maišėsi su naktimis, o žindymo seansai užtrukdavo po kelias valandas: mažylis nenorėjo atsitraukti nė valandėlei, o žaizdos vos apgijusios vėl atsinaujindavo. Nepasiduoti padėjo tik vienas dalykas – mano tvirtas nusistatymas, kad žindysiu. Tai žinojau dar prieš vaikeliui gimstant, ir nekilo jokių minčių, kad pieno gali nepakakti, kad jis bus netinkamas, per liesas ir t.t. Galbūt todėl ir nusprendžiau, kad be profesionalo pagalbos neapsieisiu: pavyko rasti į namus atvykstančią žindymo konsultantę.

Taisyklingai ir be skausmo žindyti pagaliau išmokau (ir esu už tai jai labai dėkinga), tačiau kartu gavau ir naują emocijų pliūpsnį: konsultantė nustatė „aukščiausio laipsnio prisegtą pasaitėlį“ ir visomis išgalėmis stengėsi įtikinti, kad vienintelė išeitis, jei noriu sėkmingai ir be skausmo toliau žindyti, – operacija. Ir ji, lyg tyčia, pažįstanti profesionalų chirurgą, pas kurį registruotis turime nedelsdami. Vėl ašaros, vėl kančios, vėl baimė ir nerimas. Tačiau bet kokioje situacijoje labai svarbu nepamesti galvos, nes emocijos ką tik pagimdžiusiai moteriai – ne pats geriausias patarėjas. Nebuvo ten jokio „prisegto pasaitėlio“, vėliau tai patvirtino ne vienas medikas. Sėkmingai žindžiau iki vienerių, kol į šį pasaulį prisikvietėme dar vieną naują gyvybę ir mano antroji žindymo kelionė tęsiasi jau beveik pusantrų metų.

Per visus šiuos žindymo metus išgyvenome daug įvairių situacijų, nutikimų ir potyrių, kai žindymas buvo tikras išsigelbėjimas. Kadangi pastaruosius trejus metus po pusmetį kasmet praleidžiame svetur ir tenka daug keliauti, žindymas pirmiausia gelbsti mažyliui sunegalavus (užpuolus virusui, apsinuodijus ar tiesiog norint apsisaugoti nuo dehidratacijos), padeda nusiraminti pasikeitus aplinkai.

Iš tiesų žindyti teko ir tenka įvairiausiose vietose, tačiau viena įsimintiniausių žindymo akimirkų, kai pirmą kartą atvykome pusmečiui į mažą ispanišką kaimelį. Vietą pasiekėme jau gūdžią naktį, o durininkas, kuriam buvo palikti mūsų išsinuomoto buto raktai, anglų mokėjo tiek pat, kiek mes ispanų, – porą frazių iš kadaise matytų filmų. Taksistas, atsiprašęs, kad ilgiau laukti negali, nurūko savo keliais, o mes, it musę kandę, likome stovėti gatvėje su lagaminais vildamiesi, kad buto savininkė vis dėlto kažkaip stebuklingai pakels telefono ragelį. Taip ir įstrigo atmintyje: visiškai svetima vieta, vidurnaktis, kažkur girdėti jūros ošimas, o aš sėdžiu ant šaligatvio ir žindau, nežinodama, kur teks praleisti šią naktį.

Nuotrauka Annos Jankunec

Studio Smile www.studiosmile.lt

Gėlių dekoracijos iš „Flos gėlės“

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


6 − = trys

Kitos temos: