Vario saloje irgi sninga. Lietuvaitės motinystė Kipre

„Nenutuokiau, jog vos sulaukus 21-erių, nusipirksiu lemtingą lėktuvo bilietą, kardinaliai pakeitusį mano dešimties metų gyvenimo planą“, – sako Diana

Prieš 90 milijonų metų, išsivežus povandeniniam ugnikalniui, susiformavo vario spalvos sala, kurioje tu gimei“, – sūnui Ariui pasakoja mama. Ariui dabar devyneri ir jis yra tikras smalsuolis. Apie tai, kaip atsidūrė toje vario spalvos saloje, pasakoja pati Diana Stasaitytė.

Nenutuokiau, jog vos sulaukus 21-erių, nusipirksiu lemtingą lėktuvo bilietą, kardinaliai pakeitusį mano dešimties metų gyvenimo planą.

Tai buvo pirma kelionė lėktuvu į nežinią prie jūros. Baigusi studijas, svajojau apie dideles, storas graikiškas atostogas. Vasara tik prasidėjo. Birželis. Prieš 14 metų pirmą kartą atskridau, kai dar nebuvo tiesioginių skrydžių ir lėktuvų bilietai kainavo 1200 Eur į abi puses. Skrydis buvo ilgas, nes reikėjo persėsti į kitą lėktuvą Prahoje. Larnaką pasiekėme naktį.

Nesumerkiau nė bluosto. Man atrodė, jog per lėktuvo langą buvo matyti kur kas daugiau žvaigždžių, nei stovint ant žemės, ir jos buvo šiek tiek arčiau. Švito. O mes su geriausia drauge ir jos vaikinu važiavome automobiliu autostrada Larnaka–Limassolis–Pafosas. Regis, sveikino mus atvykus ir uolienos, apšviestos pirmų saulės spindulių, ir tolumoje besiganančios avys, ir maži balti nameliai ant kalvos šlaitų, geltonos pievos ir rūkas.

Svetingai priėmė ne tik gamta, bet ir žmonės.  Žmonės čia nuostabūs. Šypsosi, nors ir nepažįsta. Jie niekada nevalgo vieni. Netrukus tuo įsitikinau.

Įsikūriau bute, kartu su moterimi iš Egipto. O netrukus ištekėjau. Mūsų šeimos kūryba tikriausiai yra vaikiška ir labai naivi. Man buvo 21-eri, o vaikinui vos 20 metų. Mes buvome nepasiruošę tokiam žingsniui, tiesiog užaugome kartu.

Kipras Dianą priėmė labai draugiškai

Po penkių santuokos metų gimė sūnus. Nuostabių medikų ir meilės dėka  išsipildė didžiausia svajonė. Žinoma, nekantravau, kada tuo galėsiu pasidžiaugti su savo šeima, kai pirmą kartą jį švelniai perduosiu į savo mamos rankas. Kai jis mažais pirštukais sugriebs senelio ausį.

Sulaukę trijų mėnesių, išskridome į Lietuvą. Atsimenu mamos žodžius ir ašaras akyse: „Dievuliau, koks mažiukas“. Namuose, Kaune, man buvo taip gera, nebenorėjau grįžti atgal. Taip gimtinėje praleidau trejus metus, šalia savo tėvų. Man to labai trūko. Norėjau kuo daugiau laiko būti kartu. Juk tai pats gražiausias ir svarbiausias laikas mano gyvenime. Sutikau nepakartojamų žmonių. Visiškai atsikračiau stereotipinio mąstymo ir supratau, jog visur yra geraširdžių, nepriklausomai nuo jų tautybės, ar plaukų spalvos.

Tiesa, žiemos gimtinėje kūrė slogią nuotaiką. Jos buvo tiesiog per ilgos. Nusprendėme vasaras leisti Lietuvoje, o žiemas Kipre. Ypač ši idėja pasiteisina dabar, kai jau mūsų pradinukas lanko graikų valstybinę mokyklą. Jis čia labai laimingas, turi daugybę draugų.

Graikai dievina vaikus

Graikai dievina vaikus. Labai juos saugo. Čia tėveliai veža savo vaikus į mokyklą kiekvieną dieną ir pasiima asmeniškai iš klasės, vos pasibaigus pamokoms. Sutinku, jog saugumas – sąlyga sveikai augti, vystytis. Tai pagrindas. Be įprastos mokyklos, Aris lanko ir Moderniosios muzikos akademiją. Prieš kelias dienas atsiėmė diplomą iš Londono roko mokyklos RSL. Aris pradėjo lankyti muzikos mokyklą anksčiau, nei pradinę, būdamas vos keturių. Pirma muzikos mokytoja Despina suteikė galimybę susipažinti su kone visais muzikos instrumentais ir išsirinkti vieną, kuris labiausiai patinka, tačiau jis niekaip negalėjo pasirinkti tik vieno. Tai truko visus mokslo metus.

Galutinis penkiamečio sprendimas – gitara. Muzikos kelionė prasidėjo nuo klasikinės gitaros iki tol, kol, būdamas septynerių, nusprendė išbandyti elektrinę, o vėliau – ir akustinę gitarą. Jam niekada muzikos nebuvo per daug. Jis nori, kad pamoka truktų ne keturiasdešimt penkias minutes, o net kelias valandas. Todėl prisidėjo ir Pafoso savivaldybės vaikų choras, ir kitos veiklos. Juokaujame, kad laimės hormonų fabrikas pasiekė geriausius gamybos rezultatus ir yra našus iki šiol. Juk turime daryti tai, kas mums suteikia džiaugsmo.

Aris laisvai kalba lietuviškai ir graikiškai, tačiau mokosi anglų kalbos papildomai. Kalbu su sūnumi lietuvių kalba, tik išskirtiniais atvejais kalbamės graikiškai (pagal pediatro rekomendacijas). O su tėčiu jis bendrauja graikų kalba. Kaune lankėme lopšelį-darželį „Nežiniukas“, kur mažasis lietuvių kalbos žodynas plėtėsi ne dienomis, o valandomis. Aris – iškalbus berniukas, todėl jam nesunku „išjungti“ lietuvių kalbą ir „įjungti“ graikų. Dabar, besiruošiant egzaminams, daug dėmesio skiriame trečiai kalbai – anglų.

Mūsų šeima gyvena Pafose. Pafosas – kurortinis miestelis, kurį renkasi šeimos. Čia nuolat statomi namai, skirti šeimyniniam kurorto gyvenimui: saugūs bei taupūs, balti. Nors jų kainos ir nėra pačios mažiausios Viduržemio regione, atvirkščiai, jos vienos didžiausių, Pafoso gyvenimo stilius vis dėlto viliojantis. Čia gera. Žiemos sezonu klimatas išlieka švelnus. O lietus suteikia daug laimės. Jauku, kai už lango lyja. Viduje knibžda mintis, jog saloje nuolat trūksta geriamojo vandens, ir kai kaupiasi debesys, mus visus tai ramina, guodžia. Labai norėtųsi matyti vėl tekant išdžiūvusias upes. Tyvuliuojantį druskų ežerą. Jūrą, kurioje knibždėte knibžda gyvybė, gyvus koralus, delfinus ir ryklius, vėžlius ir ruonius, aštuonkojus, jūrų ežius. Besisukantis gyvybės ratas.

Galutinis penkiamečio sprendimas – gitara

Lietuviškų vasarų vis dėlto neiškeistumėme į nieką. Dieviname Lietuvos miškus ir ežerus. Poilsį prie jų. Tai laikas, kuris ne tik kokybiškas ir suteikiantis galimybę pažinti ar sužinoti ką nors naujo, bet pilnas deguonies ir medžių dvasios. Vasarą keliaujame po Lietuvą. Kiekvienais metais net nespėjame aplankyti tų vietų, kurias buvome numatę. Kiek daug gėrio stovyklų, meditacijos centrų, nemokamos jogos pamokų!

Apie ką daugiau galima būtų svajoti per atostogas? Ai, taip, juk apie kaimiškus vaisius ir daržoves! Kaip ten viskas skanu ir sava… Ir visai nekeista, kad ir Ario tėčiui visa tai patinka. Yannis sako, jog kaime gyvenantys žmonės yra labai nuoširdūs ir mieli. Jie tuoj pat kviečia į svečius, kaičia puodus, dengia stalus ir nepaleidžia iki saulėlydžio, kol pasikalbėsime. Glosto lietuvišką savimeilę ir tai, jog abu vyrai dievina tradicinę lietuvišką virtuvę.

Pirmosios Yannio atostogos Lietuvoje, kai mano tėvų namuose praleidome du mėnesius, baigėsi dešimties kilogramų antsvoriu, kurio, dvidešimties metų vaikinas, atsikratė visai nesunkiai, sugrįžęs namo. Neišskiriame nė vieno pasaulio kraštelio, jie visi savotiški ir gražūs, visi vienaip, ar kitaip nuostabūs ir nepakartojami, bet jaučiamės atradę, taip graikų akcentuojamą, „aukso vidurį“ – gyvenimą tarp Kipro ir Lietuvos. Aris sako, jog tai mūsų gyvenimo simfonija.

Artinasi Kalėdos – apie jas norisi pakalbėti plačiau. Mūsų šeima dažnai jas sutinka Troodos kalnuose. Gyvename kurortiniame miestelyje Pafose, bet važiuojame į kalnus, nes ten jau ne pirmą kartą stebuklingai sninga būtent šv. Kalėdų naktį. O sniegas ir Kalėdos man, augusiai Lietuvoje, yra sinonimai.

Kipro egzotika

Jaukus socialinis klimatas, kaip ir šiltos žiemos, mus lepino ir tebelepina, tačiau smėlio senis neatstojo įprasto besmegenio ir žiemos atostogas leidžiame arba Kipro kalnuose, arba Lietuvoje. Ar tikrai viskas tik dėl sniego?

Prisipažinsiu, jog taip. Kai Kipre iškrenta pirmas sniegas, apie šį įvykį praneša net per televiziją. Kartą mes buvome papuolę į reportažą, davėme interviu, kaip labai pasiilgome sniego. Mat kai priėjo žurnalistas, tuo metu lipdėme sniego senį, tad teko atsitraukti nuo intensyvaus darbo ir paliaupsinti sniegą.

Turiu pridurti, jog vis dėlto Lietuvoje būname dažniau nei Kipre per didžiąsias metų šventes, nes ten mano šeima. Tai ir yra tikroji šv. Kalėdų dvasia, kai esame visi kartu. Įdomu tai, jog sūnus, nors ir gimęs bei augęs Kipre, dievina lietuviškus šv. Kalėdų patiekalus, o šv. Kūčių vakaras yra ypač sentimentus, kai visi drauge atsimename papročius bei tautosaką. O nuvažiavę į lietuvišką kaimą, jaučiamės kaip pasakoje, balta balta, kur dairais… Tikra pasaka mažiesiems, senoje pirkioje, vakarais… Tuoj ir teta su rogėmis pračiuožia, pasikinkius arklius. Kaimo vaikai iš paskos. Nuostabu…

Pas senelius Lietuvoje

Bet grįžkime prie šv. Kalėdų Troodos kalnuose, Kakopetrijoje ar Kiperuntoje.

Tai populiarios švenčių kryptys. Čia galima pasirinkti nuo tradicinių namų nuomos iki 4 žvaigždučių viešbučių. Mes jau radome nuostabias vietas, kurių svarbiausi kriterijai: higiena, didžiuliai langai, balkonas, skanus bei sveikas maistas, pramogos vaikams, židinys ir burbulinė vonia. Šie kaimeliai primena mano tėvynę, juose visi keturi sezonai ir įspūdingiausi saulėtekiai rūke. O vakare taip miela draugų rate, senojoje tavernoje, šalia židinio klausytis švelnios akustinės gitaros. Nors praleidžiame tik kelias dienas čia, bet grįžtame pailsėję ir pilni entuziazmo. Ir ne vien dėl to, kad kiekvieną kartą atvažiavę į šias mitų apgaubtas vietoves išgirsime kažką naujo iš vietinių ir be galo svetingų graikų, bet ir dėl būtinai pasirodančio Kalėdų Senelio ir jo asiliukų siaurose kaimelio gatvėse.

Tai magiškas paveikslėlis. Ypač tada, kai sninga. Kai mes jį pamatėme, gėrėme šiltą kalnų žolelių arbatą ir valgėme sezono sausainius, kvepiančius cinamonu ir citrina. Toks šv. Kalėdų rinkinys užburia ne tik mažus, bet ir didelius. Viešbutyje visi ruošiasi šv. Kalėdų Gala vakarienei. Kiekvienai šeimai serviruojamas stalas, balta, kaimo senolės rankomis siuvinėta staltiese. Patiekiamas bufetas. Virtuvė tradicinė, nors graikiškas prieskonis akivaizdus. Commandaria – legendinis Kipro kalnų desertinis vynas yra vienas Kalėdinių kvapų, kurį draugai, kolegos iš Lietuvos prisimins dar ilgai. Vis dėlto tikroji kalėdinė dvasia yra ten, kur šeima. O visa kita – tik akcentai ir priedai.

Nuotraukos iš asmeninio albumo:

Ginta Liaugminienė

Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Keturi milijonai“ ir 2019 metams skyrė 2000 eurų.

Šis straipsnis įkeltas 2019 gruodžio 6 dieną.

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


4 + = dvylika

Kitos temos: