Viena mama, pratindama savo vaiką prie puoduko, sukaupė tiek žinių, kad nutarė apie tai išleisti knygą. Kadangi ta mama yra gydytoja, knyga išėjo labai aiški ir patikima. Pirmasis tiražas buvo išpirktas per dieną. Tapo aišku, kad mamų bendruomenei tokių žinių labai reikėjo.
Kokios paslaptys papasakotos knygoje? Pakalbinome autorę.
Konsultuoja vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidentė Erika Žėkaitė-Vaišnienė, tinklaraščio „Mamytologija“ autorė
Į mokyklą su sauskelnėmis?
Sunku būtų suskaičiuoti, kiek straipsnių parašyta apie kūdikio pratinimą prie puoduko. Nepastebimai rekomenduojamas laikas vis ilgėjo, kol iškilo klausimas – ar mums išvis reikia puoduko, kaip atskiro kūdikių apyvokos daikto? Gal vaikas vieną dieną tiesiog nusisegs sauskelnes (trimečio-keturmečio smulkioji motorika jau nebloga), aiškiai pasakys – „mamyte, nuo šiol tuštinsiuosi tik tualete“ (tokio amžiaus vaikas jau gana aiškiai kalba) – ir tvarkingai atsisės ant klozeto (sėdėjimo ir higienos įgūdžiai jau puikūs)?
Žinoma, šiose įžvalgose yra ironijos, bet yra ir tiesos. Todėl buvo įdomu, kodėl mama-gydytoja Erika pasirinko tokią, atrodo, nebeaktualią temą – atpratinimą nuo sauskelnių. Juk niekas nesistebi, kad eilėraščius deklamuojantis vaikas vis dar jas segi.
Tėvų klausimai priėmimo skyriuje
„Problemą pamačiau dirbdama vaikų priėmimo skyriuje. Kai į čia patekdavo vaikas dėl kokios nors problemos, tėvai, kai įsibendraudavome, pradėdavo klausinėti patarimų, kaip atpratinti nuo sauskelnių. Ypač problema atsiskleisdavo, jei vaikučiui būdavo nustatoma šlapimo takų infekcija, o jai esant, patariama kuo greičiau atsisakyti sauskelnių. Nutariau paieškoti literatūros ir suprasti, kokios šiuo metu yra atpratinimo nuo puoduko gairės. Augindama pirmąjį vaiką, apie tokius dalykus net neskaičiau – buvau studentė, viskas atrodė labai aišku, nes patarimų davė mama-močiutė-internetas. Šį kartą nutariau pasigilinti į problemą nuosekliau, ką gi apie tai sako mokslas“, – pasakoja Erika.
Pratinamės prie puoduko kaip amerikiečiai
Kai gydytoja paniro į informacijos paieškas, suprato – lietuvių kalba mokslinių darbų apie vaiko pratinimą prie puoduko nėra. Galima nemažai sužinoti apie vidurių užkietėjimą, išmatų nelaikymą, kitus tuštinimosi sutrikimus. Na, o kaip pratinti prie puoduko vaikus, kuriems „viskas gerai“, informacijos nėra. Gydytoja nė nepajuto, kaip pradėjo, kaip pati sako, į tą temą „klimpti“. Parsisiuntė vieną knygą, tada kitą, pradėjo gilintis į mokslinius straipsnius. Pamačiusi, kad sukaupė įspūdingą kiekį medžiagos, gydytoja nutarė ja pasidalinti.
Kaip Erika atrinko informaciją, kuri kai kada buvo ir viena kitai prieštaraujanti? „Didžiausias darbas buvo iš tos informacijos gausybės atrinkti esminius dalykus. Tarkime, yra metodikų, kurias skaitant ir mąstant logiškai, iškart pajauti, kad tai kvailystė. Pavyzdžiui, vaiką dresuoti kaip šuniuką, – jei ne ten padarė, nuvesti, rodyti, barti ir neduoti saldainio. Šiek tiek domiuosi vaikų psichologija, skaitau daug auklėjimo knygų, todėl neįtraukiau į knygą tokių patarimų, kurie žaloja vaiką“, – pasakoja gydytoja. Prie šios knygos prisidėjo ir specialistai: psichologė Milda Kukulskienė, gydytoja dietologė Justina Linauskaitė-Kekė, ugdymo specialistė Vaida Ivaniukaitė, šeimos gydytoja-miego konsultantė Vytenė Menkevičienė ir vaikų nefrologas doc. Šarūnas Rudaitis.
Vėlyvas atpratinimas nuo sauskelnių ir vaiko orumas
Mūsų mamos mus ant puoduko sodino tada, kai išmokdavome sėdėti, – nuo 6–7 mėnesių. Ir ką gi – dauguma mažylių priprasdavo be jokių dramų. Atsiradus sauskelnėms, terminas ilgėjo. Kai spausdinome patarimus, jog normalu segėti sauskelnes iki 24 mėnesių, kelis kartus tikrinome informaciją – gal įsivėlė klaida? Tačiau dar po kelerių metų jau publikavome gydytojų patarimus nesukti galvos iki 36 mėnesių, mat „ankstyvas sodinimas ant puoduko žaloja vaiko psichiką, nes jis paprasčiausiai nesuvokia, ko iš jo norima“. Ar tai tiesa?
„Mano nuomone, mes vaikų neįvertiname, jie gali išmokti daug dalykų kur kas anksčiau, negu mes manome. Esame užliūliuoti XXI amžiaus patogumų, mums patiems labai patogu vaiką su sauskelnėmis vežtis į lauką, kelionę, svečius. O vaikas būna pasiruošęs atsisakyti sauskelnių daug anksčiau. Vėlyvas atpratinimas nuo sauskelnių, mano akimis, net kenkia vaiko orumui. Vaikas pats nueina į virtuvę, pasiima puodelį, įsipila į jį vandens. Pats moka vaikišku peiliu susipjaustyti obuoliuką. Nepaisant to, jis vis dar su sauskelnėmis. Tokių vaikų labai daug! Niekaip nesupratau, kodėl mes remiamės „iš aukščiau nuleistais“ patarimais – mokyk nuo 2 metų, mokyk nuo 3 metų, o nežiūrime į patį vaiką. Juk ir vaikščioti visi išmoksta skirtingu metu. Apibendrinant – mes daug ką, augindami vaikus, darome padrikai, neįsigilinę, o turėtume žiūrėti į savo vaiką konkrečiai ir pasirinkti būtent savo vaikui tinkamą metodiką ir jam individualiai tinkamą laiką“, – sako Erika.
Kaltas geras gyvenimas
Knygos pristatyme gydytoja pabrėžė, kad patarimai nėra skirti visiems, nes tikrai yra vaikų, kurie išmoksta prašytis ant puoduko labai anksti, ir tai jiems pavyksta savaime. Juos įkvepia vyresnio brolio ar sesės pavyzdys, o gal filmukas. Tačiau daliai tėvų pratinimas prie puoduko yra didelė problema, kuri išsikerojo atsiradus sauskelnėms.
„Jau apkalbėjome, kad laikas, kuomet vaikai išmoksta naudotis tualetu/puoduku, vis vėlesnis. 1947 m. JAV 60 proc. vaikų išmoko naudotis tualetu sulaukę 18 mėnesių. Tuo tarpu 2003 m. naudotis tualetu savarankiškai vaikai išmokdavo vidutiniškai 36 mėnesių. Nors mes ne JAV, bet bendraujant su tėvais socialiniuose tinkluose ir darbe pastebiu panašias tendencijas. Kodėl taip nutinka? Sauskelnės kai kuriose ligoninėse kai kada užsegamos net anksčiau, nei naujagimis padedamas mamai ant krūtinės. Vaikutis, atrodo, gimsta su tuo jausmu, kad jam užsegtos sauskelnės, kad jos liečiasi su jo oda. Jei toks vaikutis su sauskelnėmis būna nuo ryto iki vakaro, o jausmą „be sauskelnės“ patiria tik perrengiamas, jis sauskelnes suvokia kaip antrąją odą. Jauku, sava, artima, įprasta. Atsisveikinti su tuo, kas sava ir artima, sunku, tiesa? Tėvai sako – mano 3 metų vaikas pasituština į sauskelnes ir slepiasi nuo mūsų, neleidžia nuprausti. Kaip jam nešlykštu jausti išmatas prie užpakaliuko? Bet jam tikrai nėra šlykštu, nes įprasta, – nuo pat naujagimystės tas jausmas vaikui savas. Yra pastebėta, kad vaikams baisu tuštinti ant puoduko ar unitazo, nes išmatas jie suvokia kaip savo kūno dalį. Jiems baisu jas paleisti nežinia kur.
Anksčiau, kai vaikai augo su palutėmis, tiek tėvai, tiek vaikai siekė šį etapą greičiau užbaigti, nes tai buvo nepatogu. Su daugkartiniais vystyklais augantys vaikai būdavo dažniau paleidžiami lakstyti nuogi, savaime puoduko procesas įvykdavo anksčiau“, – pasakoja Erika.
Kita priežastis, kuri nuvėlino puoduko laiką, – beprotiškai greitas ir užimtas mūsų gyvenimas. Pasak gydytojos, mes mažiau būname su savo vaikais, todėl mažiau stebime jų siunčiamus ženklus. Tai ir yra pagrindinis Erikos knygos leitmotyvas – reikia sustoti, atsigręžti į savo vaiką ir pabūti su juo.
Kokią metodiką taikė knygos autorė
Erika augina du vaikus. Kaip pasakojo, dėl pirmojo rėmėsi daugiau savo intuicija ir aplinkinių patarimais, o tai įnešė sumaišties, nepastovumo, procesas užtruko ilgiau. Tarkime, vaikas jau išmoko ant puoduko, tačiau netyčia vėl padarė į kelnes. Mama nutardavo, kad, matyt, dar nepasiruošęs, vėl segdavo sauskelnes. Dėl savotiško blaškymosi procesas užtruko ilgai. „Užtat augindama antrąjį vaiką, buvau nutariau remtis specialistų patarimais. Nesakau, kad buvo lengva. Tačiau jau žinojau, kas vyksta, ir man buvo lengviau. Tarkime, žinojau, kad per pirmąją savaitę vaikas gali priimti puoduką ir netgi atrodys, kad pratinimas jau pavyko, tačiau antrąją savaitę gali prasidėti priešinimasis ir atmetimas, kurį visi palaiko ženklu, kad vaikas puodukui dar nepasiruošęs. Kai žinai, kaip gali būti, esi ramus, o kartu nusiramina ir vaikas. Mano psichologinė savijauta pratinant antrąjį vaiką prie puoduko buvo puiki, aš žinojau, kad viskas gerai, taip ir turi būti, „avarijos“ būdingos“, – pasakoja mama.
Tad ką ji konkrečiai darė? Pasiėmė savaitę atostogų ir visas jas skyrė pratinimo procesui. Per tą savaitę moteris nesiėmė jokių darbų, o tik buvo su vaiku, stebėjo jį, kalbėjosi. Patariama prieš pratinant prie puoduko kurį laiką stebėti, kas kiek laiko vaikas šlapinasi, nes vieni tai daro kas 2 valandas, o kiti – kas 4 ar daugiau. Suvokus vaiko „ritmą“, lengviau pratinti prie puoduko.
Leidyklos knyga nesusižavėjo
Taigi knyga jau parašyta, bet reikia išleisti, o tai šiais laikais nėra pigu. Pirmiausia Eglė kreipėsi į keletą leidyklų ir gavo atsakymą, kad tema visiškai neaktuali, niša per siaura ir tokios knygos niekas nepirks. Neapsimoka pradėti. „Mano motyvaciją visiškai numušė. Galvojau – žinoma, jie geriau žino, juk turi patirties. Vis dėlto po kurio laiko susirašiau dar su viena leidykla – „Vitae litera“ (jie leidžia vadovėlius, medicinines knygas). Jie vieninteliai palaikė mano mintį, patikėjo, kad knyga reikalinga. Rėmėjų neturėjau, leidau už savo pinigus ir tikrai rizikavau. Gerai, kad leidykla galėjo išleisti pirmąjį tiražą nedidelį, pasibandymui. Tą tiražą išpirko per parą, nes iš anksto buvau paskelbusi, kad bus tokia knyga. Susidomėjimas buvo labai didelis. Knygas toliau perka ir atsiliepia labai teigiamai, kad knyga neperkrauta, lengvai skaitoma, informacija koncentruota ir tinkama net „neskaitantiems“, – pasakoja Erika.
Neila Ramoškienė, specialistės nuotrauka PhotoBAL
