Veroniką ir Donatą Montvydus nelengva prisikalbinti duoti interviu apie asmeninį gyvenimą. Labai nudžiugome, kai Veronika vis dėlto sutiko pasikalbėti apie 2 metukų dukros Adelės auginimą, nes jauna moteris yra tikra žinių apie sveiką gyvenimo būdą ekspertė. Svarbiausia, kad dauguma tų žinių išbandytos praktiškai!
Darželis „Pas močiutę“
Veronikos ir Donato dukrytei Adelei spalio mėnesį sukako dveji metai, bet ji jau lanko darželį. Neplanuotai ir netyčia – kaip sako Veronika, nes neketino leisti tokio mažo vaiko. „Nemanau, kad vaikui iki 3 metų darželis duoda daug naudos. Bendravimo su kitais vaikais poreikį visiškai patenkintų vienas kitas būrelis, o darželis tokio amžiaus mažyliams – daugiau išgyvenimo mokykla. Mes Adelę išleidome tik todėl, kad… darželyje dirba jos močiutė, Donato mama. Galima sakyti, kad Adelė išėjo ne į darželį, o pas močiutę. Dukra darželyje smaginasi, nes šalia močiutė, tačiau akivaizdu, kad jei jos nebūtų, Adelė verktų“, – pasakoja mama.
Adelės močiutė yra lopšelio grupės auklėtoja. Sėkmingai sutapo, kad būtent šiemet ji gavo naujai suformuotą mažylių grupę, o Adelė… gavo vietą „valdiškame“ darželyje. Kol kasdarželyje mergytė būna ne kasdien, o tik tada, kai dirba močiutė.
Tėvams ir vaikams – vienodos taisyklės
Prakalbus apie darželį iškart kyla asociacija su varvančiomis nosimis, kosuliais ir „biuleteniais“. Tėvai susigriebia, kad vaikutis lepus, greitai pasigauna virusus, kad jo mityba nėra visavertė, bet nieko pakeisti jau nebegali. Tuo, kad galima per trumpą laiką sustiprinti vaiko imunitetą, Veronika netiki: „Imuniteto „nepadarysi“, nėra panacėjų, kurios 100 proc. užtikrins, kad vaikas augs sveikas. Būtų absurdas sakyti, kad „jei nuo gimimo apipylinėsi vaiką šaltu vandeniu, jis niekada nesirgs sloga“. Imunitetas priklauso nuo begalės niuansų, vienus jų galima pakeisti, kitų – deja, ne. Mes jokių stebuklų nedarome, tiesiog gyvename sveikai, o Adelė gyvena taip, kaip ir mes“. Vis dėlto pokalbio su Veronika metu vis nuskambėdavo mintis, kad gera sveikata dažniausiai yra atlygis už pastangas. Pasirinktas sveikas gyvenimo būdas anksčiau ar vėliau atsipirks.
Pasak Veronikos, dabar daugybė jaunų šeimų sąmoningai renkasi gyventi sveikiau, ir tai neturi nieko bendro su užsisklendimu, asketizmu, sektomis, religija ar kitokia mistika. Tas gyvenimo būdas yra ne dėl mados, o apgalvotas, paremtas mokslinėmis žiniomis. Veronikai pagrindus padėjo Vietnamo kovų menai Niat Nam, apie juos moteris papasakojo plačiau, nes tai ne tik sportas ar hobis, bet ir Montvydų šeimos gyvenimo būdas.
Į kovos menus – dėl kreivo stuburo
Veroniką į Niat Nam treniruotes tėvai nuvedė, kai jai buvo 9 metai. Kodėl tėvai mažai mergaitei parinko tokį egzotišką sportą, lėmė kelios aplinkybės. Pirmiausia jie ieškojo užsiėmimo Veronikos broliui, šeimos draugai parekomendavo Niat Nam, o tėvams atrodė patogu, kad būrelį lankys ir vyresnioji sesutė. Vis dėlto svarbiausia priežastis buvo Veronikai nustatytas stuburo iškrypimas. Nors chirurgai buvo uždraudę sportuoti, Veronikos tėvai intuityviai jautė, kad stuburui Niat Nam turi tikti.
Taip ir atsitiko. „Pamenu, po metų Niat Nam treniruočių tėvai mane nuvedė pas tą patį chirurgą, kuris nustatė skoliozę ir buvo leidęs nebent gydomąją mankštą. Gydytojo akys išsprogo, jis paklausė, ką mes tokio stebuklingo darėme, kad mano stuburas išsitiesino“, – sako Veronika.
Šis sportas, kaip pirmoji meilė, nebeužleido pozicijų jokiems kitiems – Veronika iki šiol 2–3 kartus per savaitę lanko treniruotes, įtraukė Donatą, sportuoja ir mažoji Adelė. Moteris pasakoja: „Jeigu būtų mano valia, visus vaikus leisčiau į Niat Nam treniruotes, kurios skiriasi nuo kitų Rytų kovos menų. Iš daugelio kovos menų treniruočių vaikai išeina pasisėmę agresijos. Nežinau, kaip kiti tėvai, bet aš labai nenorėčiau, kad mano vaikas įgytų pomėgį muštis. O Niat Nam pedagoginiai akcentai kitokie – svarbu ne tik fizinė forma, bet ir kultūra; ne tik mokėjimas apsiginti, bet ir neprovokuoti; ne tik būti stipriam, bet ir žmogiškam; ne tik įveikti priešus, bet ir jų neturėti. Be to, mane žavi, kad Niat Nam mokykloje ypatingas dėmesys skiriama sveikatai. Čia daug akrobatikos, gimnastikos pratimų, kurie formuoja teisingą skeletą. Mokoma, kaip taisyklingai kvėpuoti, medituoti, grūdintis, maitintis“.
Vaiko sveikata prasideda dar įsčiose
Treniruotes jauna mama lankė iki pat gimdymo, rinkosi kvėpavimo, tempimo pratimus, kurie stiprina vidinius raumenis, – o tai geriausias pasiruošimas gimdymui. Veronikos įsitikinimu, gera fizinė sveikata nebūna šiaip sau – tai atlygis už tai, ką investuoji į savo kūną, sportinę formą: „Man pasisekė, nes besilaukdama ir gimdydama pasiėmiau visus dividendus iš to, ką įdėjau sportuodama ir sveikai gyvendama nuo vaikystės. Nėštumas praėjo nuostabiai, iki paskutinės dienos bėgiojau ir tvarkiau reikalus, nors buvau priaugusi 25 kg. Nemažai, bet nemanau, kad besilaukdama moteris turi desperatiškai bijoti priaugti svorio. Nevalgymas besilaukiant yra tiesiog antilogika – juk vaikui ir moters organizmui reikia išteklių. Sveikintina nebent tai, kai nėštumo metu moterys atsisako valgyti nevertingą maistą – picas ar kokius mėsainius, nesveikus saldumynus. Tada tai logiška. Bet riboti sveiko, gero maisto kiekį – neteisinga. Po gimdymo lieknėjau pamažu ir neisteriškai – daviau sau metus ir stengiausi lieknėti ne lydima streso ir baimės, o sąmoningai ir ramiai, tam labai padėjo prieš tai padarytas sportinis įdirbis ir gyvenimo būdas. Juk moteriai auginant kūdikį ir taip pakanka streso, o jei dar grauš save dėl formų… “.
Veronika gimdyti nuvažiavo jau gerokai įsibėgėjus sąrėmiams, o po gimdymo iškart išsiprašė namo. „Nemanau, kad gimdymas yra liga, bet Lietuva, deja, šioje srityje užstrigusi akmens amžiuje – jei nori gimdyti ne ligoninėje, o, pavyzdžiui, malonesnėje aplinkoje ar net namie, – esi tarsi kriminalinis nusikaltėlis. Yra tik du pasirinkimai – arba gimdyti namie pasislėpus, arba ligoninėje, kur iš tavęs tuoj pat padaromas ligonis. Kitos šalys jau seniai yra pažengusios šioje srityje ir turi daug daugiau įteisintų gimdymo alternatyvų. Labai mažai gydytojų, kuriems svarbi gimdyvė, o ne jų darbo grafikas ir gamyba, manau, jog tai yra sistemos ir jų apmokymo spragos. Laimei, mūsų gydytojas buvo nuostabus, jį rekomenduočiau kiekvienai – tai Ričardas Daunoravičius. Jis spinduliuoja ramybe, ko labiausiai reikia gimdančiai moteriai. Antakalnio klinikose pagarbiai pažiūrėjo į mūsų norą po gimdymo važiuoti namo ir išleido“, – pasakoja mama.
150 nardymų namuose
Pirmoji Adelės sveikatinimo procedūra – nardinimas – įvyko jau kitą dieną po gimimo. Tėvelius pamokė draugai, kurie irgi nardino kelis savo vaikus. „Nepradėsiu aiškinti kūdikių nardymo naudos, tai tobula mankšta kvėpavimui, žarnynui, imunitetui. Nardymas yra aktyvus sportas, o sportuojantis žmogus turi tonusą – tiek raumenų, tiek kvėpavimo, be to, toks žmogus turi imunitetą ir yra sveikas. Mes Adelę nardinome ne dėl mados, o todėl, kad labai daug žinojome apie nardymo naudą. Ir mums viskas pasitvirtino! Adelė turėjo gerokai mažiau problemų nei kiti kūdikiai – jai nepūtė pilvuko, ji puikiai miegojo. Būdavo nepatogu prieš drauges, kai jos skųsdavosi, kokie jų vaikeliai neramūs. Jos klausdavo: „O tu išsimiegi?“. Atsakydavau: „Žinoma, o kodėl turėčiau neišsimiegoti?“. Tik paskui susimąsčiau, kad tokia esu bene vienintelė aplinkoje. Man sakydavo – tau pasisekė. Sakyčiau, čia ne sėkmė, tiesiog mes tą ramybę užsidirbome. Juk kūdikio nardinimas, mankštinimas yra nemenkas darbas. Kiekvieną vakarą mažiausiai po 20 panėrimų į kiekvieną pusę. Mes iki 5 mėnesių Adelę nardinome vonioje, kas vakarą. Nebūtina buvo skaičiuoti vandens sąnaudas, kai viskas atsipirko šimtus kartų – juk ramus vaiko ir mamos miegas, gera kūdikio savijauta yra neįkainojami“, – pasakoja Veronika. Kai nebepakako vietos vonioje, Adelė pradėjo lankyti baseiną, lanko iki šiol – pasak mamos, reikia pamatyti, kaip ji plaukia, nardo, šokinėja nuo bortelio.
Dinaminė mankšta (baby yoga) – dar viena Adelės pramoga beveik nuo gimimo. Šis vaikų mankštinimo būdas turi ir priešininkų – akademinė medicina nepalaiko kūdikių mėtymo ir sukimo, nes tai atrodo nesaugu. Veronika lengvai atremia šiuos argumentus: „Mums svarbu išlaikyti balansą, nesiimti drastiškų, pavojingų dalykų, todėl pačių sudėtingiausių pratimų nedarėme. Imantis bet kokios aktyvios veiklos su vaiku, svarbiausia paklausti, – ar norėtumei, kad su tavimi taip darytų? Tarkime, aš nenorėčiau lįsti į eketę, todėl ir Adelės nekišame. Jeigu ima baimė žiūrint youtube vaizdelius apie dinaminę mankštą,nereikia to daryti su savo vaiku, juk šios mankštos yra įvairiausių būdų – nuo masažo, lengvų pratimų gulint iki akrobatinių aukštumų. Laukui bėgant, viską pajunti savaime ir atsirenki. Ir dar – ar procedūra naudinga ir reikalinga, parodo pats vaikas savo emocijomis. Mums geriausias rodiklis visada yra pati Adelė. Jeigu ji juokiasi, pati prašosi mankštos, kelia rankas ir kojas ragindama paimti, vadinasi, jai smagu. O sporto, judėjimo vaikams būtinai reikia. Juk nereikia vaikučio užauginti gulinčio kaip sovietų laikais suvystyto į pagaliuką. Mano atsakymas skeptikams, kurie teigia, kad atliekant dinaminę mankštą vaikams naudojama prievarta, – juk mes sportuodami irgi save verčiame, bet paskui atsiranda įprotis, ir sportas suteikia labai daug pasitenkinimo“.
Mėsa tapo nebeskani
Nėštumo metu Veronika priėmė sprendimą tapti vegetare. Pirmas impulsas buvo buitinis – moteris pajuto, kad mėsa jai dvokia. Tada kilo klausimas, o kokią gi mėsą mes šiais laikais valgome? Pasak Veronikos, mums teigiama, kad tik mėsoje yra tam tikrų medžiagų, kurių nėra kituose produktuose. Mes tuo tikime, nes taip rašo, taip sako. Tačiau nepagalvojame, kokia tai mėsa, kaip ji auginama, kokį kiekį antibiotikų, hormonų ir modifikuotų produktų per ją gauname. „Jeigu mėsoje yra kažkas gero, tai blogo yra kelis kartus daugiau. Pamąstykime, kuo šeriami broileriai, kaulės, galų gale – ką mes vadiname jautiena. Mums įdiegta, kad reikia valgyti mėsą, nes joje yra geležies, bet jei paklausysime savo organizmo, gal atrodys kitaip? Sutinku, kad kadaise, kai seneliai kaime augino ekologinę mėsą, ji galėjo duoti naudos, bet šiandien krautuvėje pirkta mėsa aš netikiu. Galima žiūrėti dar plačiau – mėsos ir pieno pramonė teršia pasaulį labiau nei visos gamyklos, elektrinės ir mašinos kartu sudėjus. Realiai mes su mėsa valgome savo vaikų ateitį, o dėl ko? Tik dėl to, kad mus nuo mažų dienų taip pripratino, ir sociumas bei sistema nepailsdami kala į galvą, jog kitų alternatyvų nėra“, – sako Veronika.
Vis dėlto, jų šeima savo nuostatų kitiems nebruka ir kitaip mąstančių nesmerkia. Ypač močiučių, kurios labai norėtų, kad Adelytės tėveliai valgytų kotletus. Pasak Veronikos, būtų kvaila ginčytis su močiutėmis, kurios pergyvenusios karą, badą, ir kurių sąmonė negeba suprasti, kaip galima kažko nevalgyti. „Močiutėms atrodo – jei nevalgai mėsos, vadinasi, esi išpaikęs. Galima būtų aušinti burną ir pasakoti, kad mes maitinamės labai kukliai, bet su pasirinktu maistu gauname visas medžiagas, kurios yra tuose pačiuose kotletuose. Bet kam vargti, senosios kartos juk kitokia patirtis. Turime nepamiršti, kad esame nauja karta, kuri turi galimybę rinktis, o močiučių karta to neturėjo“, – patirtimi dalinasi jauna mama.
Koks Adelės kraujas
Adelytė irgi nevalgo mėsos. Namie jos nėra, o darželyje šeima, kol gali, naudojasi ypatinga padėtimi ir prašo močiutės, kad į Adelės lėkštę mėsos nedėtų. Tėvai suvokia, kad ateityje ji, žinoma, mėsos paragaus, ir nieko blogo – žmogaus imunitetas turi išmokti atpažinti mėsą ir ją suvirškinti. Jeigu Adelė pasirinks valgyti mėsą, tėvai žada nemoralizuoti ir gerbti jos pasirinkimą.
Ar mažai mergytei netrūksta medžiagų, ar geras hemoglobinas, galų gale – kaip į kūdikio vegetarizmą sureagavo gydytojai, kurie laikosi direktyvų ir liepia papildomai mėsos duoti nuo 6 mėnesių? Veronika pasakoja: „Gana dažnai Adelei padarome kraujo tyrimus, jie puikūs. Tai geriausias argumentas – vaikas sveikas, kraujo tyrimas geras. Ko dar? Be to, mums pakliuvo labai gera gydytoja. Kai Adelė buvo kūdikis, ir atėjo laikas papildomai maitinti, gydytoja pasiūlė pradėti nuo mėsytės. Ramiai pasakiau, kad nenorėčiau, nes mūsų pasirinkimas – vegetarinis kelias. Gydytoja nepuolė atkalbinėti, o ramiai pasiūlė planą B – papasakojo, kokiuose produktuos yra daugiau geležies, kuri atstotų esančią mėsoje. Baltymus kompensuoja ankštinės daržovės, o geležį – špinatai, brokoliai. Su gydytoja priėmėme sprendimą, kad Adelei dažniau atliksime kraujo tyrimą, nes neketinu rizikuoti vaiko sveikata vien dėl savo įsitikinimų.
Pieno ir kiaušinių vartojame minimaliai, Adelei jų duodu itin retai ir mažais kiekiais, tačiau duodu, nes noriu, kad jos imunitetas būtų pasiruošęs „susitikimui“, kuris neišvengiamai bus ateityje. O vengiame dėl tų pačių priežasčių – kokybės, vertės ir naudos. Juk visi žinome, kad karvės pienas pritaikytas veršiui, kodėl jį turėtume gerti? Tegul vaikai geria mamos pieną, kol laikas, o paskui pieno nebereikia. Tačiau žmonės toliau geria veršiams subalansuotą produktą ir skundžiasi, kad juos beria, pučia pilvą, nevirškina, auga svoris ir t.t.“
Energijos pakanka ir be mėsos
Adelės tėveliai atrodo energingi, sportiški, vien kiek jėgų reikalauja repeticijos, pasirodymai scenoje. Sunku patikėti, kad visa šita energija – iš daržovių ir grūdelių. Ši įžvalga Veroniką priverčia šypsotis: „Nenorėčiau, kad mūsų įvaizdis tapatintųsi su stabmeldžiais ilgais sijonais, dideliais karoliais, dar didesnėmis akimis bei keistomis šypsenomis veiduose. Man keistas požiūris, kad žmonės, kurie nevalgo mėsos, negeria alkoholio ir nežiūri televizoriaus yra kažkokie sektantai“.
Ką Adelė geria, valgo, kokie jos skanumynai? Mama pasakoja: „Labai džiaugiuosi, kad dukrytė mėgsta vandenį, nes žmogui vandeninis balansas itin svarbu. Po kelionės į Ispaniją ji pamėgo ir spalvotus gėrimus, kurių iki tol nepripažino, tad dabar geria ir šviežiai spaustas sultis. Arbatėlių nepripažįstame, kad ir kaip mūsų mamos norėtų vaikui įsiūlyti. Juk arbatos yra iš žolių, kurios turi būti naudojamos tik kažkokiam tikslui – tonizavimui, simptomų gydymui. Tokiais atvejai, kai reikia apsispręsti, duoti kažką vaikui ar ne, – stengiuosi remtis ne įpročiu, nes mane nuo mažumės taip pratino („vaikai turi gerti arbatėles“), o logika. Ar to tikrai reikia? Namie spaudžiame sultis lėtaeige sulčiaspaude ir tam tikru maišytuvu, kuris sumala ir sėklas. Perkame daug daržovių, vaisių, kruopų. Geri draugai prekiauja supermaistu, tokiu kaip čija sėklos, godži uogos ir pan. Tai maistas, kuris prilygsta papildams ir kuris padeda balansuoti savo kūną.
Stengiamės Adelei neduoti įprastų saldumynų, čiulpinukų ant pagaliukų, bet juk yra močiutės, kiti suaugusieji, kurie labai nori palepinti. Nedramatizuojame, jei suvalgo. Norint galima rasti sveikų saldumynų, pavyzdžiui, guminukų iš natūralių sulčių. Parduotuvėje Adelė dar nereikalauja, kad pirktume saldėsius, apsipirkinėdami jos dėmesį nukreipiame žaisliukais ar paprastais sausainiais „Gaidelis“. Vis dėlto man nepaprastai keista, kai mamų ir vaikų kasose sudėta kuo daugiau chemijos, lyg tai būtų „atimamų“ ir vaikų kasa“.
Maisto papildų iš vaistinės, vadinamų vitaminais, Adelė negavo ir, tikriausiai, negaus. Pasak Veronikos, net iš gydytojų galima gauti labai daug neobjektyvių rekomendacijų dėl vienų ar kitų vaistų ar papildų, nes tai yra didelis verslas, kai farmacinės kompanijos pasirašo sutartis su gydymo įstaigomis ar medikais.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
