Laba diena,
savo dukrelę žindau jau tris su puse mėnesio. Nuo pat gimimo ji nemėgo vienos mano krūties – didesnės ir kietesnės. Muistydavosi, spjaudavo spenelį, verkdavo. Krūčiai suminkštėjus problema liko – pridėta žįsti dukra žiaukčiodavo, pažįsdavo geriausiu atveju keliasdešimt sekundžių. Dabar vos pridėjus puola į isteriką, o apie žindymą net kalbos nėra. Nenuostabu, kad prieš pusę mėnesio visas mano pienas „persikraustė“ į vieną krūtį. Dabar šioji gal trimis dydžiais didesnė už kitą. Ką patartumėte daryti – ar bandyti stimuliuoti krūtį pientraukiu, ar tiesiog palikti taip kaip yra? Pieno mažylei kol kas tikrai užtenka, o man krūtų disproporcija sukelia daugiau estetinį nepasitenkinimą. Truputį nerimauju, kad toks krūtų skirtumas gali neišnykti ir baigus maitinti.
Mama Eglė
Apie tai, kaip sėkmingai žindyti viena krūtimi, pasakoja akušerė Kristina Kirijenko. Ji klubo „Mama, tėtis ir aš“ šeimoms duoda praktinių patarimų apie natūralų maitinimą.
Priežasčių, dėl ko žindančios moters veikia tik viena krūtis, gali būti daug – galbūt krūtis nevisiškai išsivysčiusi, galbūt moteris anksčiau sirgo kokiomis nors ligomis. Kartais moterys net pačios nežino, kad vaikystėje sirgo mastitu. Šia liga gali sirgti net naujagimiai. Negydyta arba komplikavusis liga sutrikdo pieno liaukų veiklą. Liaukų funkciją gali būti pažeidęs ir sumušimas, traumos (net ir patirtos vaikystėje).
Nė viena moteris neturi visiškai simetriškų krūtų. Visada viena bus kiek didesnė už kitą, dažniausiai ir pienas iš vienos bėga lengviau, gaminasi gausiau, negu iš kitos. Jeigu viena krūtis nefunkcionuoja, vis tiek vaikutį galima maitinti natūraliai, nors mamai iš pradžių ir kils šiokių tokių keblumų. Svarbiausia nusiteikti, kad kitaip nebus, kad ji privalo maitinti savo pienu, nes kūdikiui reikia ne tik maisto, bet ir jos širdies šilumos, meilės. Krūtys labai susijusios su moters jausmais. Kai moteris nusiteikia maitinti, krūtys atsiliepia į tą jausmą, į mamos norą, ir gamina tiek pieno, kiek reikia kūdikiui. Viena veikianti krūtis gali pagaminti dvigubai pieno, kompensuodama kitos krūties „poilsį“.
Retai būna, kad viena krūtis visiškai neveiktų. Dažniau vienoje krūtyje pieno daugiau, kitoje – mažiau. Tada maitinimą reikia pradėti nuo tos, kurioje pieno mažiau, kad vaikutis gautų iš jos ir pirminio, ir antrinio pienuko, o paskui, jeigu dar alkanas, pridėti prie antros krūties. Kitą kartą – atvirkščiai, tegul pavalgo iš gausesnės krūties, bet būtinai paskui pridėti ir prie silpnosios, kad vaiko lūpytės ją dirgintų, aktyvintų pieno gamybą.
Jeigu vienoje krūtyje visiškai nėra pieno, irgi ne tragedija. Viena krūtis gali patenkinti kūdikio poreikius. Man teko konsultuoti moterį, kuriai dėl onkologinių ligų amputuota viena krūtis, ir jai pavyko sėkmingai išmaitinti savo vaikutį. Tačiau kai mama maitina tik viena krūtimi, krūtį reikia labai saugoti, itin taisyklingi maitinti, kad vaikas nenugraužtų spenelio, nesužeistų laukelio. Didelę klaidą daro mamos, kai grūda spenelį į burnytę, tada vaikas nėra labai aktyvus, jis apžioja tik spenelį. Geriau mažylį truputį „paerzinti“, pridėti burnytę prie spenelio, vėl atitraukti.
Nesugaudamas krūties, vaikutis plačiai išsižioja, apžioja spenelį ir dalį laukelio.
Kad moteris sėkmingai išmaitintų viena krūtimi, reikia šeimos pagalbos ir palaikymo. Vyras, kiti šeimos nariai turėtų sudaryti sąlygas, kad maitinanti mama pailsėtų ir nepervargtų, kad „neužtrūktų“ pienukas.
„Mamos žurnalas“
