Viena mama taip mėgo knygas, kad hobį pavertė verslu. Kalbamės su leidyklos „Skaitau nuo gimimo“ įkūrėja Ada Vilke.
Ada, kokia jūsų profesija, ką veikėte iki leidyklos įkūrimo?
Mūsų šeimoje auga du vaikai: 6-metė Mėta ir mėnesius tebeskaičiuojantis Danas. Iki gimstant dukrai sėkmingai dirbau visai kitoje srityje (kosmetologijoje) užsienyje. O Mėta pakeitė viską iš esmės: grįžome į Lietuvą ir pradėjau viską kurti nuo nulio ta linkme, kuria, galima sakyti, Mėta ir pastūmėjo. Taip atsirado leidykla „Skaitau nuo gimimo“.
Prieš šešetą metų gimus Mėtai vaikų literatūros įvairovė nebuvo tokia gausi kaip dabar. Tuomet pradėjusi skaityti pirmąsias knygutes supratau, kad Lietuvoje dar daug ko trūksta: pirmiausia gražių, kokybiškų patiems mažiausiems, kurie dar tekstais nesidomi, vėliau – jau ir kokybiškų tekstų. Buvau viena pirmųjų, šalia knygų leidusi ir korteles vaikams – mačiau, kad Mėtai toks naujų dalykų mokymosi būdas labai patinka, o vėliau paaiškėjo, kad patinka ir šimtams kitų vaikų.
Iš pradžių visiems vaikams patinka knygutės, o ypač jei jos groja ir dainuoja. Tačiau augdami jie vis mažiau knygas myli. Kaip manote, kodėl įvyksta toks regresas?
Nebūčiau tokia kategoriška sakyti, kad visiems vaikams nuo gimimo patinka knygutės. Kai kada reikia pastangų sudominti ir pačius mažiausius vaikus. Žinoma, dažnai to grojimo bei dainavimo ir užtenka. O vyresni vaikai statistiškai tikrai skaito mažiau knygų. Manau, čia turėtų komandiškai dirbti mokykla ir tėvai, bet ne visada taip pavyksta.
Kai kuriems vaikams sunku išmokti skaityti savarankiškai. Sakyčiau, jie patiria per daug spaudimo per trumpą laiką išmokti skaityti gana sudėtingus tekstus, nes taip sudarytos mokyklinės programos.
Vienas iš pagrindinių veiksnių, kad vaikai skaitytų, yra tas, kad jiems turi patikti istorija. Mokyklinėse programose viskas unifikuota, nėra individualumo. Čia turi įsijungti tėvai: nepalikti visko mokyklai, padėti atrasti tai, ką vaikui būtų įdomu skaityti, kartu eiti į biblioteką, knygyną, Knygų mugę, Vaikų literatūros salas… Ir, žinoma, kartu pralaužti tą sunkiausią žingsnelį – išmokyti savarankiškai skaityti.
Ką vadinate kokybiška knygute?
Man svarbu viskas: tinkamai parinkta istorija, jos vertimas, redagavimas, korektūra, knygos išvaizda ir spaudinio kokybė. Savo leidžiamų knygų ir kortelių maketus, kartu su redaktoriais, korektoriais, skaitau dešimtis kartų, kad tik neliktų kokios klaidelės. Prieš tiražuodama leidinį, visada gaunu bandomąjį egzempliorių, kad neliktų spaudos „kliurkų“. Suprantu, kad ne visi šie dalykai skaitytojų yra pastebimi, tiksliau, žmonės dažniausiai pastebi klaidas, o kai viskas yra gerai, tai tiesiog atrodo natūraliai. Tai tas natūralumas ir sklandumas yra pagrindiniai kokybiško leidinio požymiai.
Kaip išsirinkti, kai pasiūla tokia didelė – atskleiskite tą paslaptį.
Pirkite „Skaitau nuo gimimo“ – mes jau viską atrinkome už jus (juokiasi). O jei rimtai, pirmiausia kviečiu pasitikėti vaiku: kiek įmanoma, leiskite rinktis jam. Stebėkite dalykus, kurie vaikui patinka, ir ieškokite turinio, kuris ne tik įtrauktų, bet ir lavintų.
Papasakokite apie leidyklą „Skaitau nuo gimimo“. Gal Mėta yra jūsų supervizorius, tikrinate jos nuomonę, ar knygutė sėkminga?
Supervizorių turime ne vieną: aišku, Mėta pirmoji perskaito visas knygeles. Dabar jau ir brolis neatsilieka, prisimename, kas labiausiai domina „jaunąją kartą“ (juokiasi). O kartais ir su vyru pasiginčijame dėl vienos ar kitos knygutės vertimo, įsijaučiame į vaikų kailį ir aiškinamės, ar tikrai vaikai viską supras taip, kaip suprantame mes, suaugusieji. Taigi „Skaitau nuo gimimo“ pirmiausia yra mūsų šeimos projektas, pavirtęs į leidyklą, atvirą visoms šeimoms. Galiausiai gauname nemažai grįžtamojo ryšio ir pagal jį žiūrime, kur link judėti toliau.
Knygučių pakaitalas – kortelės. Tai nauja tendencija?
Mūsų pirmoms kortelėms jau 4 metai, tad ar dar galima laikyti, kad tendencija nauja? Manau, jau įsigalėjusi, juolab kad kasmet išleidžiame po naują rinkinį ir tai yra laukiamiausia mūsų naujiena. Ir kortelės jokiu būdu ne pakeičia knygas, o jas papildo. Vaikams visada įdomu išmėginti ir lavintis per skirtingas formas, todėl knygos ir kortelės puikiai papildo vienos kitas. Didžiausias kortelių privalumas – kad galima dozuoti informaciją: mokytis kai kurias ar visas, tik pavadinimus ar ir tekstą. Su knyga taip lengvai nepamanipuliuosi.
Kada jūs pati pradėjote skaityti Mėtai? Nuo kada patariate?
Aš Mėtai pradėjau skaityti vos gimusiai, nors dabar jau yra rekomendacijų skaityti vaikui dar esant pilve. Atrodo keista, bet ištirta, kad maždaug nuo 7 nėštumo mėnesio vaikas jau gali girdėti garsus, o mamos balsas veikia raminamai. Taigi tie pirmieji skaitymai tokie ir yra: leisti vaikui kuo daugiau klausytis balso ir intonacijų, tad skaityti patariau kuo anksčiau ir kuo ilgiau.
Ką skaityti išsiaiškinome, o kaip skaityti?
Įvairiai! Priklausomai nuo situacijos – norime užmigdyti ar įtraukti į pasakojimą – skaityti ramiai arba su intonacijomis. Leisti vaikui užduoti skaitymo tempą: juk kartais labiau norisi pasižiūrėti iliustracijas, o kartais penkiskart pakartoti tą pačią juokingą knygos vietą. Būtinai įtraukti į skaitymą ir tėčius: ne be reikalo bibliotekose vyksta įvairūs skaitymo su tėčiais renginiai – įrodyta labai teigiama skaitančių tėčių įtaka būsimiems vaiko gebėjimams.
Kiek knygų reikia kūdikiui, mažam vaikui? Jas rotuoti kaip žaislus? Ar stebėtis, kad vaikas nori vienos ir tos pačios knygos kas vakarą?
Kas vakarą norėti vienos ir tos pačios knygos yra normalu. Toks skaitymo raidos etapas. Beje, gana taupus, nes po jo (jeigu vaikas išlaikys susidomėjimą skaitymu) seks etapas, kai reikės vienos knygos po kitos ir užplūs padėka už bibliotekos teikiamas paslaugas (juokiasi). Tai tas rotavimas toks sąlyginis dalykas: nei tam, kuris skaito kas vakarą tą pačią knygą, nei tam, kuris antrąkart tos pačios knygos nebeskaitys, rotuoti nereikia.
Bet yra vaikų, kuriems knygų rotavimas labai į naudą. Ypač tiems (bet nebūtinai tik jiems), kurie knygomis domisi mažiau. Kiek reikia knygų mažam vaikui – klausimas, vertas milijono. Ir labai individualus dalykas. Yra vaikų, kurie ir užauga su keliomis knygelėmis. Bet daugumai reikia daugiau. Su knygomis galima atliepti įvairius vaikų poreikius: pažinimo, pramogos, konkrečių dalykų mokymosi, sensorinius ir kt. Tad knygelių reikia tiek, kad iš kiekvienos būtų galima pasisemti ko nors naujo: jeigu vaikui patinka pypsinti knygelė, kažin ar jų reikia turėti dešimt.
Jūsų patarimai mamoms, kaip jaukintis knygas?
Nespauskite savo vaikų skaityti, o ieškokite, kaip juos natūraliai įtraukti į skaitymą. Nuostabus dalykas yra skaitymo prieš miegą ritualas, bet nepamirškite paskaityti ir dieną – būtent šis dieninis skaitymas paklos pamatus savarankiškam knygų skaitymui. O ir skaitymo prieš miegą ritualo nenutraukite kuo ilgiau: skaitykite kartu tiek, kiek vaikui norėsis, net jei jis viską gali perskaityti pats.
Susiję straipsniai
