Kristina – vieniša mama, muzikos terapeutė ir vokalo mokytoja. Moteris atvėrė naujos studijos duris Vilniaus Naujamiestyje ir kviečia mamas į muzikos terapijos sesijas.
„Šias sesijas vedu remdamasi tiek profesine patirtimi, tiek savo asmeniniu keliu – būdama vieniša mama supratau, kaip svarbu turėti saugią erdvę išgirsti save, būti išgirstai ir atgauti jėgas.
Iš praktikos pastebėjau, kad muzika ypač padeda mamoms, išgyvenančioms pogimdyminės depresijos simptomus; vienišoms mamoms, kurioms trūksta emocinio palaikymo; toms, kurios jaučia nerimą, nuovargį ar tiesiog nori atkurti ryšį su savimi“, – sako Kristina.
Paprašėme pasidalinti savo istorija.
Muzika
Esu Kristina. Visada jaučiau, kad gimiau po laiminga žvaigžde. Man mano gyvenimas atrodė įdomus – kupinas nuotykių, patyrimų, kūrybos. Nuo pat ankstyvos vaikystės dainavau, man tai sekėsi be didelių pastangų.
Nors nestudijavau muzikos formaliai, ji visada buvo šalia – tarsi vidinė upė, kuria plaukiau. Dalyvavau įvairiuose projektuose – „Chorų karuose“, „Lietuvos balse“, dainavau grupėje DAR, vėliau pritariamuosius vokalus atlikau žinomiems atlikėjams: Lilui ir Innomine, Nikai Ganga, grupei „Okata“.
Muzikinė veikla virė, o aš gyvenau labai įdomiai, kol karantinas visus uždarė į narvelius.
Nėštumas
Keista, bet intuityviai jaučiau, kad tai geras laikas pokyčiams. Visada gyvenau pasitikėdama visata, žinau ir žinojau, kad ji turi paruošusi man įdomų, nuotykių ir iššūkių pilną gyvenimo planą. Bet kad paruošė TOKĮ, – nemaniau.
Sūnaus pradėjau lauktis antrojo karantino pabaigoje, kai man buvo 33-eji. Su jo tėčiu buvome pažįstami seniai, jautėme šiltus jausmus. Abu norėjome šeimos, tik, deja, nepavyko jos sukurti. Jausdama, kad santykiai nevaldomai slysta į blogąją pusę, ryžausi juos nutraukti ir lauktis viena.
Viena
Visada domėjausi psichologija ir žinojau visa savo esybe – auginti vaiką šeimoje be darnos yra kančia visiems. Nors gal skambės savanaudiškai, bet tuo metu maniau: jeigu tai bus mano vienintelis vaikas, noriu jį auginti taip, kaip geriausiai moku. Tai jau tada buvo labai didelis, pačiai sau išsikeltas lūkestis.
Jaučiau, kad bus nelengva, bet kad taip sunku, negalėjau įsivaizduoti.
Kadangi dirbau pagal individualią veiklą, neturėjau finansinės pagalvės – pandemija mano profesinę veiklą keletą kartų sustabdė.
Negalėjau išeiti į motinystės atostogas. Dirbau iki pat paskutinių savaičių.
Dar dabar prisimenu grupės OKATA koncertą Šiauliuose – su didžiuliu pilvu, važiuojant iš Vilniaus ir atgal, kenčiant neramių kojų sindromą ir stojant į tualetą kas pusvalandį.
Be to, dar auginau ir šunį – Argentinos dogą, 45 kg gryno temperamento. Vedžiodavau jį senamiesčio gatvėmis iki pat gimdymo, o jau po savaitės vėl vaikščiojome kartu – su kūdikiu vežimėlyje, nesvarbu, ar lyja, ar sninga. Vėliau skaudžiai išgyvenau atsiskyrimą su juo. Turėjau atiduoti, nes jis tapo grėsme vaikui ir nebepavyko vienai pačiai su viskuo susitvarkyti.
Sūnus
Ir vis dėlto visą tą laukimo laiką aš spinduliavau optimizmą. Beprotiškai laukiau savo sūnaus. Tai buvo mano svajonės išsipildymas. Įprasminimas kaip moters. Kaip žmogaus.
Gimus sūnui, kritau į darbus jau po pusantro mėnesio. Man labai padėjo mama – ji pusę savaitės gyveno pas mus Vilniuje, o kitą savaitės dalį – Panevėžyje. Tai tęsėsi gerus metus. Antrais metais atvažinėdavo rečiau, tuomet jau turėjau ir valandinę auklę. O kartais sūnų vesdavausi į darbą kartu.
Seneliai
Mano mamos buvimas šalia – neįkainojamas. Ji dalyvavo ir gimdyme, kirpo virkštelę. Aš neturiu žodžių apsakyti, kokia tai buvo atrama, kokia tai buvo mūsų dviejų sąjunga. Tai – šventa.
Tokioje sudėtingoje situacijoje susiformavo nuostabus dalykas – mano sūnus turi puikų, tvirtą santykį su savo seneliais – mano tėvais. Jis turi dvejus namus, o mano tėvai jam – kaip antri tėvai.
Manau, jis šioje vietoje laimėjo labai daug. Senelis, kaip tėvo figūra, rodo jam didžiulį pavyzdį – moko atsakomybės, derybų meno, darbštumo. Močiutė – tai besąlygiška meilė, rūpestis, švelnumas, žaidimų dalyvė.
Pirmieji SOS
Tačiau tarp visos šios idilės ir džiaugsmo fejerverkų kažkur giliai kaupėsi nematomi, tik man vienai juntami SOS signalai. Tarsi viduje kažkas tyliai kuždėjo, kad einu plonu ledu. Bet tuo metu buvau per daug užsiėmusi, kad sustočiau. Kad įsiklausyčiau. Kad sudėliočiau viską į vietas.
Pirmaisiais metais, kai gimė vaikas, aš buvau pasiutusiai laiminga. Endorfinai ir visi kiti hormonai mane varė į priekį kaip šimtas indėnų. Aiškiai žinojau savo atsakomybes ir pareigas, jas uoliai vykdžiau kaip pirmūnė.
Neslėpsiu, pirmaisiais metais buvo labai daug pasimatavimų su kitomis mamomis, kaltės jausmo, fizinio nuovargio. Tačiau visas neramias mintis stūmiau gilyn, nes neturėjau kada su jomis būti. Man reikėjo išgyventi už mus abu.
Studijos
Kai pradėjau muzikos terapijos studijas VU ir LMTA, prasidėjo didžiausi vidiniai virsmai. Sklinda toks juokelis, kad į terapines specialybes stoja žmonės, kuriems patiems reikalinga terapija. Manau, kad tai nėra iš piršto laužta.
Iš tiesų daug minčių, suvokimų ir pokyčių įvyko būtent tuo laikotarpiu. Ypač rašant magistro darbą – autoetnografiją „Pogimdyminiai bliuzai: kaip muzika padėjo man išgyventi vienišą motinystę“. Berašydama įsivardinau, su kokiais didžiuliais iššūkiais susidūriau, – iššūkiais, kuriuos sunku pamatyti plika akimi.
Didžiausias iš jų buvo vienišumas.
Nematoma
Tik studijų metu supratau, kad tai tapo didžiausiu mano emociniu alkio šaltiniu. Jaučiausi nematoma – viskas sukosi aplink sūnų. Niekas nestebėjo, kaip kasryt keliuosi, ruošiu vaiką, maitinu, dirbu, guodžiu, nešu ir vėl nešu, kai jam skauda.
Niekas nematė, kaip išsenka mano jėgos, kaip naktį, užuot pailsėjusi, planuoju, kaip išgyvensiu dar vieną mėnesį. Nebuvo kas pasidžiaugia mano kasdienėmis pastangomis, niekas nesakė: „Puikiai susitvarkei“. Tai buvo savaime suprantama pareiga.
Stiprybė
Tai smarkiai paveikė mano tapatybę, savivertę. Tačiau šis jausmas – vėliau, rašant mokslinį darbą – tapo mano atradimu. Praktikuodama muzikinę improvizaciją, aš sukūriau dainų, išverkiančių šį jausmą. Ir raudojau – kaip sunku. Ir dėkojau sau – už stiprybę. Išdainavau per rėkimą ir juoką – viską, kas buvo sukaupta. Sudėjau į procesą – ir atlėgo.
Velniškai sunku buvo ir tada, kai vaikas gulėjo su plaučių uždegimu ligoninėje Panevėžyje, o aš – su sprogusiu ausų būgneliu – kasdien važinėjau į repeticijas ir darbą Vilniuje. Buvo daug epizodų, kai balansavau tarp „privalai“ ir „nebegaliu“. Bet mes kažkaip „įpratusios“ taip veikti: stotis ir eiti, nes nėra pasirinkimo. Ir čia galėčiau sau prieštarauti – kad pasirinkimas visada yra. Bet, deja, dažnai tie pasirinkimai būna tik „lengvesni už kitas išeitis“.
Muzikos terapija
Rašydama magistro darbą, dar kartą atpažinau, kad tose akimirkose – kelionėse Vilnius–Panevėžys – aš įsikraudavau muzika. Nuolat klausiausi Nika Ganga albumo. Ačiū jai, kad jį sukūrė, – jis tapo mano ištekliais.
Nors muzika visada buvo šalia, tik studijose supratau, kokia ji galinga. Rašydama magistro darbą, jau sąmoningai naudojausi muzikos terapijos metodais – išgyventi sudėtingoms akimirkoms. Buvau jau atlikusi praktinį darbą su mamomis, patyrusiomis pogimdyminės depresijos simptomus.
Muzika tapo mano emociniais ištekliais, padėjusiais išbūti vienišos motinystės patirtį. Įvardijau tai, kas ilgai buvo neišsakyta, – jausmus, mintis, kūno siunčiamus signalus.
Kai kūnas siunčia signalus, kad jau ateina stresas, įtampa, aš įgudusiai griebiuosi sau tinkamų metodų: kuriu dainą; groju terapiniais instrumentais – jie puikiai išvalo visą susikaupusį garą; o klausydama dainos dabar visada ieškau kažką sau pastiprinančio.
Tai labai paprasti dalykai. Tik reikia žinoti, kaip juos naudoti.
Tu nesi tik funkcija
Nesiimu patarinėti. Bet jei atsigręžčiau į save tuometinę, tikrai norėčiau jai kai ką pasakyti.
Pirma – sustok ir paklausk savęs, kaip jautiesi, ne tik kaip jaučiasi tavo kūdikis. Tu taip pat žmogus. Tu nesi tik funkcija. Tu gyva.
Antra – nebijok pasiprašyti pagalbos, net jei atrodo, kad viską gali viena. Kartais „galiu viena“, bet to visai nereikia.
Trečia – ieškok savo mažų ritualų. Muzika, knyga, pasivaikščiojimas, tylos minutė vonioje. Tai nėra egoizmas – tai būdas neužgesti. Jei jautiesi sutrikusi, praradusi save, – žinok, kad tai praeina. Iš to gali gimti kažkas labai tavo. Pavyzdžiui, naujas ryšys su savimi.
Ir dar. Norėčiau palinkėti aplinkiniams būti atidesniems. Skirkite laiko nuoširdžiai pagalvoti apie savo artimus žmones.
Neila Ramoškienė
Projektą „Motinystės debesys: šviesūs ir tamsūs“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui 2025 metais skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2025.08.29.
Susiję straipsniai
